Na, gal tas pagyvėjimo pojūtis ir ne visai tiksli sąvoka, tačiau, kad jaučiamas pinigų perteklius šalies bankuose – fakto neužginčysi. Dar vasarą Lietuvos bankas paskelbė, kad šalies bankuose, indėlių pavidalu laikoma rekordinio dydžio pinigų suma – 43 milijardai litų. Tai išties milžiniška pinigų suma, kuri iš esmės negeneruoja jokios papildomos vertės, o yra paprasčiausiai laikoma kaip piniginės atsargos. Bankai, prispausti tam tikrų jų veikla ribojančių įstatymų, bei ypač išaugusios investavimo rizikos, priversti daryti tik pakankamai saugias investicijas, kurios savaime aišku didelio pelno neneša. Aišku, visada galima skolinti ir vidaus rinkai, tačiau čia rizika dar didesnė, todėl jei jau skolinama, tai už tokias palūkanas, kad jas išgirdus, dažnam, dar išgalinčiam pasiskolinti, toks noras stipriai sumažėja. Ir kaip nesumažės, jei metinės palūkanos dažnai viršija 20 proc.

Tačiau ir bankas nėra tas, kuriam patinka sėdėti ant pinigų maišo ir mokėti indėlininkams palūkanas. Juk pagrindinis banko principas – pinigai privalo uždirbti pinigus. Gulėdami seife jie tikrai nieko gero neduos. Todėl norom nenorom, bet bankas yra priverstas skolinti pinigus. Ypač kai jų turintys žmonės linkę taupyti ir visas savo santaupas laikyti tame pačiame banke. Aišku, indėlininkams mokamos palūkanos jau senai nustojo siekti dviženklius skaičius, tačiau paieškojus, dar galima rasti ir visai patrauklių pasiūlymų. 4-5 proc metinių palūkanų gal ir nėra daug, tačiau tai vis geriau, nei nieko, todėl žmonės linkę palaikyti savo pinigėlius bankuose ir taip nors šiek tiek padidinti jų kiekį. O dar kai visa šalies ekonomika važiuoja žemyne ir visai neaišku kuo čia viskas baigsis. Netikrumas dėl ateities labai stiprus faktorius, verčiantis žmones imtis tam tikrų sprendimų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su finansais ir taupymu.

Taupumas, savybė, aišku, gera. Tačiau ką su tais pinigais daryti bankui? Paskolinti gal ir galėtų, tačiau kas prisiims riziką? Bankas juk ne labdaros organizacija ir jei jau tokiu metu skolina, tai vargšą skolininką norėtų net su rentgenu peršviesti, kad tik suprastų visus jo ketinimus ir iš anksto numatytų visas galimas grėsmes. Deja, net ir rentgenas čia niekuo padėti negali. Belieka tik seni geri metodai: sugriežtintos paskolų išdavimo sąlygos ir įsivaizduojama riziką atperkantis atlygis – tai yra palūkanų procentinė išraiška. Visa tai puiku ir tikrai suveikia. Žmonės vis mažiau skolinasi, nes vis mažiau žmonių atitinka sugriežtintas paskolų išdavimo sąlygas, o ir tie kurie atitinka ir galėtų pasiskolinti, visai to nebenori daryti, nes paskolos kaina jiems atrodo tikrai didelė ir visai nepatraukli. Štai čia ir esame dabar sustoję. Matydami, kad paskolų portfelis pastebimai mažėja, bankai pamažu ima nuolaidžiauti – tai yra švelninti paskolos sąlygas ir galbūt po truputį piginti teikiamas paskolas. Taip bankai tikisi privilioti tuos, kurie sunkmečio buvo paliesti mažiausiai ir yra išlaikę nepriekaištingą finansinę reputaciją. Dar nuo vasaros pabaigos tai buvo vis labiau pastebima. Štai vienas bankas siūlė nedideles vartojamąsias paskolas, kitas pakeitė savo kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčius ir nepasivargino asmeniškai susisiekti su tokių kortelių turėtojais ir jiems pasiūlyti esą palankesnes sąlygas ir jei tik leidžia galimybės – dar daugiau pasiskolinti, tai yra padidinti kreditinės kortelės limitą. Tiesa, rinkoje liko ir gana konservatyvių bankų, kurie kol kas jokių viešai pastebimų nuolaidų kol kas potencialiems skolininkams nepasiūlė. Tačiau čia tik visko pradžia. Bus įdomu stebėti kaip situacija keisis kitų metu pradžioje. Ar ilgai bankai sugebės ištempti su tokiais skolinimo tempais ir kada galėsime vėl pradėti tikėtis, jog bankas į potencialų skolininką žiūrės ne kaip į priešą, kuris nori atimti iš jo pinigus, o kaip į partnerį, kuris už suteikta finansinę pagalbą, sumoka proto ribose esančią kainą.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.

Kaip žinia, jaunos mamos šaukiasi pagalbos. Jos tikisi, kad ją suteiks ta pati valstybė, kuri ir yra pasiryžusi jas susodinti už grotų. Naivu? Turbūt taip. Bet pažiūrėkime į viską paprastai ir ūkiškai. Pagal galiojančius įstatymus, besilaukianti moteris, prieš išeidama į gimdymo atostogas paskutiniuosius keletą mėnesių gauna smarkiai padidėjusį atlyginimą. Ar tai draudžiama? Ne! Jei viskas vyksta tikrai oficialiai ir taip, kaip rodoma popieriuose. Būtent pagal tų mėnesių vidurkį jai yra skaičiuojama gimdymo ir motinystės pašalpa, todėl savaime aišku, kad iki tol vos ne už minimumą dirbusi moteris, staiga įgyja teisę gauti kelių tūkstančių litų dydžio pašalpą. Pagal įstatymą viskas tvarkinga. Tai už ką dabar teisiamos jaunos mamos? Už netobulus įstatymus?

Aišku, yra atvejų, kai dideli atlyginimai buvo fiksuojami tik popieriuje, o būsimos mamos ne tik, kad negavo nieko, bet dar ir buvo priverstos pačios susimokėti mokesčius, nes darbdaviai nedegė noru švaistytis tūkstančiais. Bet ko nepadarysi dėl sotaus ir laimingo gyvenimo artimiausius porą metų? Lygiai taip pat būta ir dar labiau su teisingumu prasilenkiančių atvejų, kai būsimoji mama tam tikroje įmonėje visai nedirbo, nors oficialūs dokumentai rodė visai ką kitą. Čia būtų galima iškelti klausimą: ar mes toleruojame tokią veiklą? Ar mes pasiryžę artimiausius metus mokėti mamoms tūkstantines pašalpas vien dėl to, kad tie patys netobuli įstatymai joms leido taip „susitvarkyti“ savo pajamas ateityje?

O dabar kiekvienas savęs paklauskime: ar aš nebūčiau panašiomis aplinkybėmis pasielgęs taip pat, kaip pasielgė tūkstančiai, gimdyti besiruošiančių, moterų? Jei būtume tikrai nuoširdūs, neabejoju, kad daugelis iš mūsų atsakytume TAIP. Ir tokio savo poelgio pasiteisinimus vardintume tuos pačius: „o kodėl aš turėčiau to nedaryti, kai valdžia sau leidžia už milijonus pirkti kompiuterius, nuomotis limuzinus, daužyti šviesoforus ar keliauti po Pasaulį. Kodėl aš turėčiau likti sąžiningas prieš valdžią, kuri man susirgus moka tik 40 proc. darbo užmokesčio dydžio pašalpą, ką tik sumažino mano užsidirbtą pensiją ar netekus darbo visai, tėra pasiryžusi mane paremti tik 650 litų dydžio išmoka per mėnesį. Ir tai tik artimiausius 6 mėn. O ką daryti paskui?“ Čia tiktų pacituoti ir vieno paprasto Lietuvos piliečio mintis apie socialinę lygybę Lietuvoje. Štai ką jis mano apie apie dabartinę socialinę situaciją Lietuvoje. „Dabar Lietuvoje vyksta kova kas ką: valdžia žmones, ar žmonės valdžią. Aišku, didesnius šansus laimėti visada turi valdžia, tačiau kokia valdžia, tokie ir žmonės, todėl atsiradus bet kokiai progai apeiti įstatymus – su didžiausiu pasitenkinimu tą padaro ir bet kuris „runkelis“. Ir aš labiau linkęs pateisinti būtent juos, kadangi to, ko nepasiims „runkeliai“, tą vistiek „suvalgys“ Seimas, Vyriausybė, ministerijos ar bet kuri kita valstybinė institucija. Žinoma, ir visai tikėtina, kad gali būti ir dar blogiau – nuo „runkelių“ atimti milijonai „otkatų“ pavidalu nusės kurio nors klerko kišenėje. Taigi, socialinis teisingumas Lietuvoje atrodo taip: minusas visada padedamas prie „runkelių“, o visą pliusą visada „suvalgo“ elitas. Įvertinus pusių santykinius dydžius – jėgos lygios. Pusiausvyra pasiekta.“

Tiesiog negalima nesutikti. Štai jau visi metai, kaip A. Kubiliaus Vyriausybė bejėgiškai blaškosi nežinodama iš kur dar būtų galima nurėžti, kad tik pavyktų dar kažkiek sutaupyti. Ir atima dažniausiai iš tų, kurie nesirenka prie Seimo, Vyriausybės ar prokuratūros su karstais, vaikiškais vežimėliai ar palapinėm. Nurėžia tiems, kurie dar gali kentėti, arba tiems, kurie jau senai neturi ko prarasti, tad net perpus sumažinta pašalpa nebesukelia jokių emocijų. Laukinio kapitalizmo ir natūralios atrankos metodas: išgyvens tik stipriausieji. O štai bejėgių niekas nemėgsta. Tokiems vieta tik Airijoj, Ispanijoj ar dar kur nors, bet tik ne Lietuvoje. O gaunant kelių tūkstančių litų pašalpas, jėgų pastovėti prie prokuratūros tikrai pakanka.

Lietuvoje didžiausia blogybė yra ne valdžios išlaidumas ir neefektyvumas. Ir net ne Andrius Kubilius ir jo Vyriausybė. Lietuvoje didžiausia problema yra tai, kad valdžia visiškai nesugeba nusistatyti prioritetų ir jų laikytis bei būti visiems vienodai teisinga. Mamų atvejis, kuris jau tęsiasi visi metai, tą puikiai įrodo. Sumota mažinti mamoms išmokas – mamos papiketavo ir išmokų sumažinimas nukeltas. Mamas sumanyta nubausti už sukčiavimą – tuoj keičiamas įstatymas, kad tik joms nereiktų atsidurti už grotų. O kas gina bedarbius? Pensininkus? Mokytojus? Negi šiandien nepajėgiame suprasti, kad padėtis nelengva ir ji tokia yra visiems? Negi mama, augindama savo vaiką už neteisėtai gaunamą pašalpą gali jaustis tikra, dora ir sąžininga mama? Suprantama. Vaikai yra mūsų ateitis ir jais reikia ypač rūpintis. Tačiau kodėl mama su vaikeliu turi atimti duonos kąsnį iš pensininko? Ir kodėl sąžininga mama gaudama tūkstančio litų pašalpą turi jaustis menkesnė už tą, kuri ne visai teisėtai gauna keturių ar penkių tūkstančių litų atlyginimą? Ir pastaroji dar drįsta atsinešti vaikišką karstą prie prokuratūros?

Nesinori, kad Lietuvoje taptų tradicija valkioti karstus. Ypač vaikiškus. Dar labiau nesinori, kad jie būtų panaudojami pagal paskirtį. Tačiau panašu, kad tai įvyko. Ir juose mes palaidojom tuos nedidelius garbės, sąžiningumo ir teisingumo likučius, kuriuos dar buvom išsaugoję. Tai padarė Lietuvos mamos!

Susiję įrašai:

1. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą

Pataruoju metu, vis labiau prie tokių pesimistinių nuotaikų prisideda ir žiniasklaida, kuri vis labiau tampa kasdiene, daugelio iš mūsų, palydove. Kartais net graudžiai juokinga darosi skaitant straipsnius, kuriuose valdžia pliekiama už tai, kad ruošdama kitų metų biudžetą žada mažinti išmokas iš biudžeto, bet jau tame pačiame straipsnyje ji vos ne dar labiau pliekiama už tai, kad skolinasi dideles sumas ir už jas reikės kasmet mokėti milijonus. Skaitant tokias rašliavas, vis labiau imi suprasti, kad žurnalistai, rašantys tokius straipsnius, juos rašo tik tam, kad užpildytų laikraščio plotą, ar, kad dar kartą pasakytų koks blogas gyvenimas Lietuvoje, ką ir taip daugelis žino ir mato.

Aišku, klaidų ir visokių kitokių „skylių“ lietuviškoje politikoje apstu. Jų buvo visuose ikišiolinėse kadencijose ir dar, matyt, bus ne vienoje. Tačiau nepamatuota, nekonstruktyvi ir neparemta jokiais skaičiais ar faktais kritika yra ne ką mažiau blogesnė, nei visiškas abejingumas, kurio taip pat Lietuvos visuomenėje netrūksta. Apšaukti visus niekšais, vagimis ir dar kuo tik nori galima visada, tačiau ar tai ką nors keičia? Na, gal tik sukelia dar didesnę nepasitenkinimo bangą visuomenėje. Ir tai padaryti nėra labai sunku. Daug sunkesnė užduotis yra atlikti išsamią analizę, pateikti siūlymus ir juos paremti faktais. Štai, kad ir šiuo konkrečiu atveju – blogai, kad valdžia mažina pensijas ir pašalpas, bet lygiai taip pat blogai, kad valdžia skolinasi milijonus, nes juos ne tik teks gražinti, bet ir už tas paskolas teks kasmet mokėti palūkanas. Bet kuris logiškai mąstantis žmogus supranta, kad trečio ar kažkokio n-tojo, geriausio varianto nėra. Juk ir septynmetis jau supranta, kad pinigai iš niekur neatsiranda – juos reikia uždirbti, o jei negali uždirbti: mažini išlaidas, skoliniesi arba derini tai kartu. Tačiau šiandien kai kuriems žiniasklaidos atstovams matyt atrodo, kad visai nesvarbu dėl ko ir apie ką, svarbu tik, kad būtų galimybė „pavaryti ant valdžios“. Tada visai imi nesuprasti – tai žiniasklaidos pagrindinė paskirtis yra visuomenės informavimas ar „varymas ant valdžios“. Matyt labiau antrasis variantas, nes juk tai populiaru, tai lietuviams patinka, nes jie gali dar labiau skųstis savo nenusisekusiu gyvenimu ir apgailėtina padėtimi.

Žinoma, svarstant kitų metų biudžetą, galima ginčytis iki begalybės ieškant vietų kur būtų galima sutaupyti, o kur to daryti nereikėtų, tačiau tai jau niuansai, kurie bendrame valstybės fone turi žymiai mažesnę reikšmę, nei esminiai aspektai: taupyti ar skolintis. Šiandien daugeliui ir be žiniasklaidos aišku, kad ir viena ir kita yra blogai, tad visai nebūtina užsiimti „varymu ant valdžios“, kai tai gebančių daryti pilnas „delfis“ (turiu omeny delfi.lt komentatorius). Visiems būtų daug naudingiau, jei nors vienas rimtas leidinys pats pabandytų surasti visiems priimtinų sprendimų esamoje situacijoje bei pabandytų viską pagrįsti nenuginčijamais skaičiavimas ir faktais. Bent vienas alternatyvus (ar kaip dabar mėgstama sakyti – „šešėlinis“) 2010 metų Lietuvos biudžetas būtų daug rimtesnis pagrindas valdžiai, imtis vienokių ar kitokių permainų, išgyvenant šį nelengva laikotarpį.

Susiję įrašai:

1. Ar tikrai kažkam nepatinka, kad „Norfa“ atsisako 20 proc. antkainio?
2. Kas tikrai pirmiausia Omnitel?
3. Lietuvos naujienų portalai. Ar viskas „švaru“ prieš reklamos užsakovus?

Visi gerai pamename nuo ko prasidėjo krizė Lietuvoje praeitų metų rudenį. Tai buvo vis didėjantis darbuotojų skaičiaus mažinimas arba kitaip tariant – visus, mažiau kvalifikuotus ir mažiau reikalingus darbuotojus darbdaviai pasiuntė į darbo biržas. Tai užsuko spiralę, kuri sėkmingai vyniojasi iki šiol: netekę darbo žmonės, reiškia papildomas išlaidas valstybės biudžetui ir ženkliai sumažėjusią tų pačių žmonių perkamąją galią, kas verslą skatina dar labiau spaustis ir galbūt atleisti dar dalį darbuotojų.

Iš esmės – reikėjo beveik metų, kad verslas pradėtų taupyti ne tik žmogiškųjų išteklių sąskaita. Žinoma, darbo užmokestis sudaro gana nemažą išlaidų dalį versle, todėl sumažintas darbuotojų skaičius – puiki priemonė taupyti. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslo varomoji jėga yra tie patys žmogiškieji ištekliai. Be jų – tiesiog nebūtų kam dirbti ir uždirbti.

Atrodo, kad įmonės kažkaip pasuko lengviausiu keliu: mažėja apyvartą – reiškia reikia mažinti ir darbuotojų skaičių bei išlaidas darbuotojų atlyginimams. Tačiau juk visada galima atrasti dar ne vieną sritį, kur būtų galima pradėti taupyti. Pavyzdžiui, kitų veiklos išlaidų mažinimas, optimizuojant pirkimus, logistiką ir su tuo susijusias išlaidas, taip pat peržvelgiant kasmėnesinių išlaidų sumas, kurios paprastasi būna skirtos ryšio paslaugoms, nuomai ir pan.

Sukontroliuoti kokios nors didesnės įmonės veiklos procesus – darbas išties nemenkas, kurį retam vadovui pavyksta atlikti tinkamai ir iki galo. Ypač Lietuvoje. Tačiau optimizavus juos, vadovai dažniausiai nustemba kaip neefektyviai buvo naudojami absoliučiai visi įmonės resursai iki tol, todėl taupymas visada turėtų prasidėti nuo prigijusių veiklos procesų tyrimo ir jų optimizavimo. Darbuotojų skaičiaus mažinimas turėtų būti tik paskutinė ir kraštutinė įmonės taupymo politikos priemonė, įgyvendinama tuomet, kai visos kitos sritys jau peržiūrėtos.

Ekonomika, o tuo labiau ekonomika, šalies mastu, yra glaudžiai persipynusi visose gyvenimo srityse. Išmesti į gatvę darbuotojai, galiausiai vistiek atsigręžia prieš pačią įmonę, nes tai sąlygoja sumažėjusią žmonių perkamąją galią bei padidėjusias valstybės išlaidas. O tai iššaukia tos pačios įmonės apyvartos mažėjimą bei padidintus veiklos mokesčius. Nutraukti tokį procesą ir pasukti jį atgal vistiek tenka tai pačiai įmonei, kadangi realiai ekonomikos lygis auga tik su sukuriamos vertės didėjimu. O kai nėra sukuriamos vertės – nėra ir tos siekiamos ekonominės gerovės. O kai nėra ekonominės gerovės – žemyn juda ir visos ekonominės kreivės.

Verslas ganėtinai paprastai nori išspręsti visas ekonomines problemas. Atrodo, kad atleisti darbuotojai yra tas geriausias būdas, kurio verta griebtis pirmiausia. Tačiau visi mes daug greičiau išbristume iš ekonominės krizės, jei verslas žmogiškuosius išteklius laikytų savo prioritetu, kurį verta saugoti. Aišku, žmogiškieji ištekliai nėra ir negali būti ta neliečiamoji veiklos sritis, kurios neturėtų liesti jokia optimizacija. Sunkmečiu turėtų pasitempti kiekvienas, tačiau tam būtina aktyvi komunikacija įmonės viduje, kur kiekvienas įmonės darbuotojas turėtų žinoti realią įmonės padėtį bei turėtų būti išgirstas priimant sprendimus dėl taupymo ir optimizacijos, nevengiant kiekvienam asmeniškai išsakyti nuomonę, kas jo manymu įmonėje keistina ir neatitinka sunkmečio sąlygų. Taip ne tik būtų išvengta nepasitenkinimo dėl tarkim sumažinto atlyginimo, tačiau padėtų pažvelgti į kompaniją jos darbuotojo akimis ir atrasti tai, kas vadovui dažnai nematoma. O aiškiai įvardinti kompanijos tikslai – pajungtų visą įmonės personalą bendram tikslui, tuo pačiu būtų atrastas ir įgyvendintas milžiniškas potencialas, kurį slepia kiekvienos kompanijos kolektyvas.

Pradžioje aprašytas kainų mažėjimas, turėjo rinkas pasiekti jau šių metų pradžioje, nes tokia strategija ne tik suteikia privalumų prieš konkurentus, tačiau ir leidžia padidinti pardavimų apimtis. O tai neverstų imtis tokių drastiškų priemonių, kaip darbuotojų pasiuntimo į darbo biržą.

Susiję įrašai:

1. Į energetinių išteklių demonopolizaciją…
2. Kodėl gyvename taip, kaip gyvename?
3. Ar 800 litų per mėnesį gali šalį padaryti konkurencinga?

Taip būtų jie sėkmingai ir linksminę visą kraštą, jei ne šalį ištikusi nelaimė – iš už jūrų marių atslinko baisus drakonas vardu Krizis.

Krizis iš prigimties buvo žiaurus ir negailestingas visiems kraštams, kur tik apsilankydavo. Būdavo, kad keletą metų šis gyvis tūnodavo sau vienas kur nors negyvenamoj saloj ir niekur nesirodydavo. Tačiau pabodusi vienatvė galiausiai išvydavo jį į platųjį Pasaulį ir vargas būdavo tam kraštui, kuriame nuspręsdavo Krizis apsistoti. Taigi, tąkart Krizis aplankė daugelį Pasaulio kraštų ir aišku neaplenkė ir šios nuostabios lietaus šalies.

Išsigandę baisaus drakono, lietaus šalies nykštukai rimtai sunerimo. Jie ėmė nerimastingai blaškytis po savo didelius namus ir regzti pačias nerealiausias idėjas, kaip greičiau tą baisųjį drakoną iš savo šalies išvyti. Vieni siūlė stoti į kovą ir rimtai pamokyti negailestingąjį Krizį. Kiti atvirkščiai – galvojo jog geriau yra kur nors pasislėpti ir palaukti, kol su Kriziu susidoros kitų kraštų nykštukai. Treti buvo dar jauni ir visai nesuprato kas tas Krizis ir ko jam čia reikia. Taip, nors ir su skirtingomis nuomonėmis, tačiau visi lietaus šalies nykštukai sutarė, jog kažką reikia keisti. Kaip tarė – taip ir padarė: ėmė lietaus šalies žmonėms gyvenimą sunkinti ir visaip baisiuoju Kriziu gąsdinti. Iki išnaktų sėdėję ir galvoję, pirmiausia nutarė Kriziui atiduoti smulkiuosius ir vargingiausius lietaus šalies gyventojus. Esą gal taip Krizis pasisotins ir paliks visą kraštą ramybėj. Tačiau klydo linksmieji nykštukai. Jie nesuprato, kad Krizis tik ir minta aukomis, o pasimaitinęs darosi tik dar labiau žiauresnis ir negailestingesnis.

Pamatę, kad Krizis tik dar labiau įsisiautėja, jie netruko vėl įvairiausių pakeitimų sugalvoti, kad tik kaip nors tą engėją Krizį sutramdyti. Tačiau šįkart lietaus krašto žmonės nebebuvo tokie geranoriški. Jie ėmė būrais rinktis prie nykštukų namų ir šūksniais, rėkimu ir akmenimis reikšti nepasitenkinimą nykštukų kova su Kriziu. Sunerimo tąkart nykštukai ir baugiai kur kamputy susigūžę ėmė žiūrėti kuo čia viskas baigsis, o kad neprarastų kontrolės – į pagalbą pasikvietė žaliuosius gnomus. Šie užstojo nykštukų namus ir neleido įpykusiems lietaus šalies žmonėms jų paliesti.

Kai viskas baigėsi, iš pradžių nykštukai kiek apsiramino ir pasyviai iš šono žiūrėjo kur link viskas krypsta. Tačiau klaidų jau buvo padaryta – Krizius buvo kaip reikiant pamaitintas, tad siautėjo lietaus krašte kaip reikiant. Čia, kiek netikėtai, radosi nauja istorijos veikėja – Snieguolė. Ir visai nemieganti buvo ji. Net atvirkščiai – vos tik įžengusi į savo pilį – Snieguolė tuoj sėdo prie lietaus šalies vairo ir iš visų ėmė reikalauti to, kas iki šiol buvo neįprasta: profesionalaus darbo ir atsakomybės. Ir visa tai turėjo būti nukreipta kovai su baisiuoju Kriziu.

Sutrikę nykštukai visai nebežinojo kurio galo griebtis ir tarpusavy ėmė dar labiau ginčytis ir visaip negražiai vienas kitą vadinti. Prižiūrint griežtai Snieguolei, jiems teko Kriziui aukoti ne tik lietaus krašto gyventojus, bet ir savo pačių pajamas. Oi, kaip tai nepatiko mažiesiems nykštukėliams. Juk iki šiol jie važinėjo prabangiom karietom, valgė ir pirko kas tik į galvą šaudavo ir visaip kitaip nerūpestingai leido lietaus gyventojų suneštus pinigus. Ir dalies viso to jiems teko atsisakyti.

Tačiau tokie mažinimai buvo niekis, palyginti su tuo, ką teko patirti paprastiems lietaus šalies gyventojams. Nykštukai, stengdamiesi kaip nors susitaikyti su drakonu Kriziu, vis daugiau ir daugiau reikalavo iš paprastų šalies žmonių, kol šie ėmė gyventi pusbadžiu ir jau tikrai nieko nebeturėjo atiduoti.

Apmirė visas lietaus kraštas: sustojo gamyklos, nustojo važinėti autobusai, nebeskraidė lėktuvai, nebeliko kuo maitintis ir Kriziui, tad ir šis pamažu ėmė trauktis. Tačiau nykštukai nesustojo. Jie ir toliau bruzdėdami diskutavo, kaip čia dar labiau nuskriausti lietaus šalį ir jos gyventojus, kad Kriziui nebeliktų visai kuo misti. Jie ėmė kviesti šalies žmones pasirašyti „nacionalinį susitarimą“, kuris turėjo dar labiau visiems (suprask ir drakonui Kriziui) pabloginti gyvenimą. Tačiau ir vėl žmonės nusprendė nebekentėti ir ėmė masiškai eiti į gatves bei atvirai reikšti nepasitikėjimą nykštukine politika. Įdomu ar šįkart pakaks tik kalbų, ar vėl reikės nykštukus įtikinėti plytgaliais? Nes dar kartą pakelti mokesčiai, tikrai priverstų lietaus šalies žmones patiems lįsti drakonui Kriziui į nasrus.

Susiję įrašai:

1. V. Romanovas apie krepšinį ir Lietuvą
2. Apie žindymą, pinigus ir fiktyvų darbą
3. Dviračio peliukai apie komunalinių paslaugų kainas ir STT

Neblogą valdymo stilių pasiekė mūsų politikai. Dabar, pasirodo, sprendimai bus priimami ultimatumais. O gal ir mes, valdomieji, galim pateikti ultimatumą savo politikams? Pavyzdžiui, arba Jūs susitvarkot su savo išlaidom „lexsusams“ ir pagaliau atsigręžiat į savo rinkėją, arba rimtai atsisakom tokios valdžios ir eikit visi „šunim šėko pjauti“?

Susiję įrašai:

1. Juokas pro ašaras arba ką gero duoda krizė
2. Vilibor ir toliau mažėja
3. A. Kubilius įvertino V. Blinkevičiūtės ekonomikos žinias

Kaip tarė, taip ir padarė. Pasamdė žmogelį ir prisakė jam tiltą saugoti. Bet jei jau žmogus kažką dirba, tai kažkas turi ir jį prižiūrėt? Čia juk reikalas rimtas. Juk privalu žiūrėti, kad valstybės pinigai būtų efektyviai panaudojami. Todėl netrukus buvo jam surastas ir viršininkas.

Praėjus pirmai savaitei, žiūri vietos „galva“ į tiltą ir vėl galvoja: „Yra sargas. Turim jam viršininką. Bet koks čia viršininkas, kai tik vieną pavaldinį teturi. Be to juk ir atlyginimą jiems reikės skaičiuoti. Reikia buhalterės“ – nusprendė vietos politikas ir kitą dieną viršininkas turėjo jau 2 pavaldinius.

Po kurio laiko, užėjo nelemtoji krizė. Visiems reikia veržtis diržus, tad kimba į darbą ir vietos valdžia. Atėjo eilė ir tiems trims, kurie prie tilto apsaugos plušo. Reikia kažką atleisti ir iš čia. Na, viršininkas juk svarbiausias asmuo. Jo juk neatleisi. Be buhalterės juk irgi nedirbs. Kas visą apskaitą tvarkys? Taigi, ėmė ir atleido sargą.

Va taip mes ryžtingai kovojam su sunkmečiu.

Susiję įrašai:

1. Juokas pro ašaras arba ką gero duoda krizė
2. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
3. „Kaip kelsime ekonomiką vykdydami defliacinę politiką“

Tokios prognozės, panašu, kad turi labai realias galimybes išsipildyti, nes asmenų, siekiančių pasinaudoti susidariusia situacija ir bent jau pakenkti esamai valdžiai – tikrai netrūksta ir proporcingai prastėjančiom ekonominėm sąlygom – daugėja.

Panašu, kad horizonte matyti ne tik nuosmukio dugnas, bet ir visuomenės kantrybės taurės kraštas. Lieka tik klausimas: greičiau pasieksim dugną, ar prisipildys kantrybės taurė?

Susiję įrašai:

1. Artėja metas, kai Jūsų veikla internete bus fiksuojama, o surinkti duomenys – saugomi metus
2. Prasideda kaltinimų ir rinkėjų mulkinimo metas
3. Pavasaris – šienligės paūmėjimo metas

Na, atrodo greitai Letuvoje nebeliks didesnių įmonių, iš kurių būtų galima įsigyti kompiuterinės technikos. O toms, kurios dar lieka – šansai išlikti vis didėja. Gal net gryš „Fortakas“..?

Susiję įrašai:

1. BMS grįžta..?
2. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
3. BMS krito…

Jei visai netyčia, šiuo metu nusprendėte įsigyti naują kompiuterį, jo dalį ar kitą įrenginį – teks nemaloniai nustebti. Informacinių technologijų (IT) mažmeninės prekybos parduotuvių juntamai sumažėjo, o tos kurios liko – lentynose taip pat beveik nieko neturi. Kokia bėda sakysit – juk galima užsakyti iš didmenininkų ir palaukus dieną ar dvi – gauti ką nori. Deja, ir tai jau beveik neįmanoma, nes didmenininkų sandėliai praktiškai tušti, o nuorodos, kad prekė atvyks tada ar tada – praktiškai jau senai tapo niekinėmis, nes atėjus numatytai datai – ji pakeičiama vėlesne ir taip kartojama ir kartojama. Tiesa, viena kita prekė vis dar yra, tad panorus ką nors įsigyti iš to skurdaus asortimento, kurį Lietuvos IT didmenininkai dar kažkaip sugeba išlaikyti, galima nemaloniai nustebti, kai pasirodys, kad teks papildomai sumokėti už prekių transportavimą nuo didmenininko sandėlio iki mažmenininko parduotuvės, į kurią vis tiek teks pačiam užeiti ir atsiimti prekes. Be to, užsakant prekes, teks avansu sumokėti visą prekės kainą – kitaip joks mažmenininkas nesutiks vykdyti Jūsų užsakymo.

Visa ši situacija, sudaro tokį įspūdį, kad lietuviams staiga visiškai nebereikia nieko iš IT, o didmenininkai tik išpardavinėja paskutinius likučius iki galutinio užsidarymo. Ir lyg to dar būtų maža – kai kurie didmenininkai save ir kitus dar labiau suvaržė, kai nusprendė panaikinti kreditų limitus net toms įmonėms, kurios iki pat šiol nekėlė jokių problemų dėl atsiskaitymų. O panaikinti kredito limitai reiškia, kad už užsakomas prekes reikės atsiskaityti iš anksto – avansu.

Lygiai taip pat pasielgė ir vienas iš didžiausių degalinių tinklų Lietuvoje – „Statoil“. Pastarasis taip pat nusprendė imtis permainų, atitinkančių esamą ekonominę situaciją Lietuvoje ir bent jau didžiajai daliai savo klientų, iki tol išduotas kreditinis korteles, pakeitė debetinėmis. O tai reiškia, kad už kurą reikia atsiskaityti avansu. Susimoki dabar – pili vėliau. Puikus šūkis būtų „Statoil“ degalinėms? Įdomu ar palūkanas už avansu sumokėtas, tačiau nepanaudotas sumas „Statoil“ pasiruošęs mokėt? O kai kas palūkanas moka ir nori jas gauti. Tik kai pamatai kokias – net žagtelti nebegali, nes gali ir amą visai atimti.

Nesenai gautas pasiūlymas iš „Swedbank“. Siūloma įsigyti kreditinę kortelę su 2000 Lt. kredito limitu. O metinės suteikto kredito limito palūkanos, kaip patikimam banko klientui, tik 25 proc. Bet juk tai ketvirtadalis viso kredito sumos! Tai įdomu, kiek procentų palūkanų tektų sumokėti esant nevisai patikimam? 30 proc.? 40? O gal ir lygiai puse? Jausmas toks, jog pasiekėme 1996-uosius.

Situacija adekvati ir užsukus į mažesnes pramoninių prekių parduotuves, įsikūrusias tiek didžiuosiuose prekybos centruose, tiek ir atskirose patalpose. Dažniausiai ką galima ten išvysti, tai snūduriuojančią pardavėją, kuri tik tarsi ir laukia, kol parduotuvė bus uždaryta ir ji galės praverti Darbo biržos duris. Prakalbinti ją normaliam bendravimui – tolygu „misijai neįmanomai“.Į daugelį klausimų bus duotas vienas ir tas pats atsakymas: „ne“, „nėra“, „nežinau“. O viso pokalbio metu, nejučia peršasi mintis, jog pardavėja visiems užklydusiems potencialiems pirkėjams nori pasakyti: „ko čia užėjai ir trukdai mane – vistiek nieko nepirksi.“ Na, o jei visai netyčia praveri savo piniginę, tai dažniausiai tavo paduotos kupiūros atgula į kasos stalčių, jį atidarius ne per viršuje esančius mygtukus, o per kažkur po apačia paslėptą mygtuką, kas paprastai reiškia, jog pirkimo faktą patvirtinančio dokumento – kasos kvito, negausi.

Aišku, prie tokios situacijos visų pirma prisideda ne tik ekonominė padėtis, bet ir valstybės valdymo, finansų ir mokesčių politika. Tačiau, juk ir esant sunkiausioms ekonominėms sąlygoms, galima kažką padaryti, kad būtų galima išlikti. Atrodo, kad lietuviškas verslas visiškai nenusiteikęs ieškoti išeičių, arba tos išeitys, labai jau dvokia praeitu dešimtmečiu. Pesimizmas ir apatiškumas dabar užvaldęs daugelį, tad tuo paremtos ir bėga dienos dabar. O tokios nuotaikos tikrai nėra geriausios verslo ir jo sėkmės palydovės. Gal jau būtų pats metas baigti verkšlenti ir savęs gailėtis bei pereiti prie ryžtingų ir racionalių veiksmų gaivinant verslą? Gal jau pats metas lengvabūdišką požiūrį į verslą keisti naujais ir inovatoriškais sprendimais? Nes priešingu atveju, Lietuva dar ilgai neišbris iš to liūno, į kuri dabar esame įklimpę iki ausų.

Susiję įrašai:

1. Latvija tempia Baltijos valstybes į dugną