Visų pirma renkantis prekes (ypač maisto produktus), reikia atkreipti dėmesį į konkrečios prekės galiojimą. Kaip žinia, prekės su besibaigiančiais galiojimais visada būna pirmoje eilėje ir lengviausiai pasiekiamos. Būtent todėl vertėtų įkišti ranką giliau ir pasidomėti produktais esančiais lentynos gale.

Atidžiai apžiūrėkite prekės galiojimo termino žymą. Jei pastebėsite, kad prekės galiojimo termino žymos simboliai neaiškūs, matosi trynimo žymių ar simboliai tarsi dubliuojasi – labai realu, kad tokia žyma buvo taisyta. Taip pat kartais pasitaiko atvejų, kai prekės galiojimo terminą žymi lipdukas. Į tokias prekes visada žiūrėkite labai atsargiai, nes taip gali būti paslėpta pirminė žyma ir užklijuota nauja. O su dirbtinai pratęstu galiojimo terminu, prekių juk nenorime įsigyti?

Besirenkant prekes, kurios susideda iš kelių dalių (indų komplektai, buities prietaisai, elektros prietaisai ir pan.) visada patikrinkite pakuotę ir jos turinį. Niekada neimkite prekių, kurios yra su suglamžyta ar suplyšusia pakuote. Tokios prekės paprastai būna jau daug kartų apžiūrinėtos kitų pirkėjų, arba kurs nors kelyje iki lentynos patyrusios „avarijas“. Aišku įsitikinkite ar pakuotėje yra visos prekės sudedamosios dalys ir ar jos veikia taip, kaip turėtų. Tam Jūs turite visas teises.

Išsiaiškinkite prekės kainą. Kartais sunku susigaudyti kiek iš tikro prekė kainuoja, nes po ja esanti kainos kortelė gali žymėti visai ne tos prekės kainą. Paprastai reikia atkreipti dėmesį į kainos kortelėje, mažais skaičiukais parašytą prekės kodą (vadinamąjį „barkodą“) ir jį sutikrinti su ant pakuotės esančiu. Jei kodai atitinka – reiškia ši kainos kortelės skirta būtent tai prekei, tačiau ir tai dar nereiškia, kad ta prekė tiek ir kainuoja, nes prekių kainos, kaip žinia, prekybos centruose keičiasi gana dažnai, tad prie kasos galite nustebti, kai kasininkė už konkrečią prekę paprašys daugiau nei buvo nurodyta kainos kortelėje. Kad būtumėte visiškai tikri kiek kainuoja konkreti prekė – jos tikrą kainą visada galite patikrinti bet kurioje kasoje arba specialiai tam įrengtuose terminaluose, kur tereikia tik nuskenuoti prekės kodą.

Atsispirkite pagundai. Atidžiau vertinkite ir tas prekes, kurios siūlomos takuose tarp lentynų, tiesiai nuo palečių ar kurioms taikomos ypatingos nuolaidos. Paprastai prekybos centras stengiasi išpardavinėti užsigulėjusias ar su besibaigiančiu galiojimo terminu, prekes. Išvis nerekomenduojama pirkti prekių pažymėtų specialiais lipdukais „pigiau“ ir panašias. Visas gerąsias prekes su tokiais lipdukais pirmiausia išperka patys prekybos centro darbuotojai, o į lentynas papuola tik tai, kas liko po jų. Pigesnė prekė su lipduku paprastai reiškia ypatingai trumpą jos vartojimo terminą ir labai abejotiną kokybę, tad galite turėti bėdų su savo virškinimo sistema.

Rinkdamiesi kasą, prie kurios laukti savo eilės, didesnį dėmesį kreipkite ne į ten jau stovinčių pirkėjų prekių krepšelį, o į žmonių skaičių. Yra įrodyta, kad dažniausiai didesnis prekių kiekis eilėje priverčia laukti mažiau, nei dar vienas pirkėjas prieš jus, nors ir turintis vos keletą prekių.

Gero ir smagaus apsipirkimo!

Susiję įrašai:

1. Kai tikrąją prekės kainą sužinai tik kasoje…
2. Prekybos centro „Cento“ maldelė tualete
3. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui

22 pavadinimų genetiškai modifikuoti augaliniai aliejai, kurie pagaminti iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių arba į kurių sudėtį įeina aliejus, pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių - Tautas, Aukselis, Grace, Jasmine, Brolio, Optima linija, Luccia, Omili, Huilor, Sodžiaus, Kolumbo, Saulutė, Augalinis aliejus, Oilio, Perla, Tėviškės, Coroli, Dolores, Lankų, Flarina, Karolina, Maxima.

7 pavadinimų margarinai, tepūs riebalų mišiniai, kurių sudėtyje yra aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių – Aukselis, Optima linija, Aima, tepūs riebalų mišiniai Sodžius, Aiwa, Luxus light, Riebalų tepinys 25% riebumo.

10 pavadinimų saldumynai, į kurių sudėtį įeina genetiškai modifikuoti sojų produktai – šokoladiniai kiaušiniai su siurprizu: ANL Heros, Turto, ANL Hanny, Elvan, ANL My Chick, ANL Space, ANL Formula, Jungle, Focus, saldainiai su žaisliuku Chik&Duck.

3 pavadinimų majonezai, į kurių sudėtį įeina sojų aliejus, pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių – Sodžiaus, Optima, Veiverių klasikinis.

1 pavadinimo maisto papildas, kurio sudėtyje yra genetiškai modifikuoti sojų produktai, „Hair / Skin / Nail“ Hard Kapsule (kapsulės).

1 pavadinimo skrudinta duona, kuri buvo kepta sojų aliejuje, pagamintame iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių – Kaziuko skrudinta duona.

Pasak Maisto skyriaus vyriausiosios specialistės Vidos Jarošienės, šis genetiškai modifikuotų maisto produktų sąrašas nėra baigtinis, jis nuolat kinta, nes gamintojai sukuria vis naujų maisto produktų, kurių sudėtyje naudojamos žaliavos ar produktai su genetiškai modifikuotais organizmais.

Susiję įrašai:

1. Genetiškai modifikuoti organizmai ir maisto produktai
2. „Omnitel“ savivalė: naujas mokėjimo planas „Asmeninis“
3. Lietuvos gyvenime naujas posūkis – homoseksualai

Genetiškai modifikuotas maistas atsirado apie 1990-uosius, kai eksperimentuojant buvo užblokuotas paprastų pomidorų poligalakturonazės genas. Maždaug to paties meto herojus – olandų bulius Hermanas. Jam įvestas žmogaus laktoferino genas.

1996-aisiais Europos Sąjungos teritorijoje (Jungtinėje Karalystėje) pasirodė padažas, pagamintas iš genetiškai modifikuotų pomidorų. Nuo tada, modifikuotų augalų plotai visame pasaulyje daugėjo stulbinamu tempu. 1996 m. jie užėmė 1,7 mln. hektarų, 2003 metais – jau 67,7 mln. hektarų, o 2008 metais genetiškai modifikuoti augalai perkopė 100 mln. hektarų plotą.

Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) – tai organizmai su dirbtinai pakeista genetine medžiaga, panaudojant genų inžinerijos technologijas. Jų pagalba iš dviejų skirtingų šaltinių paimtų DNR sukuriama nauja DNR molekulė (DNR molekulėje slypi informacija apie viso organizmo vystymąsi). Taip augalai, mikroorganizmai ar gyvūnai įgyja naujų savybių, kurios jiems iki tol buvo nebūdingos. Pavyzdžiui, įterpus žuvies geną į braškes, yra sukuriama braškė, geriau išsilaikanti žemoje temperatūroje. Arba įterpus į augalų chromosomas atitinkamą bakterijos geną, augalai tampa atsparūs kenkėjams.

Nereikia nė sakyti, kad po tokių modifikacijų, tampa kur kas paprasčiau auginti genetiškai modifikuotą produktą, nei natūralų. Tai puikiai atspindi ir pradžioje pateikti skaičiai.

Pasaulyje vis dar ginčijamasi, dėl produktų, kurie savyje turi GMO, poveikio žmogui. Kol kas nėra apčiuopiamų įrodymų, kad tokie produktai yra saugūs, arba atvirkščiai – ypatingai nesaugūs. To neįmanoma patikrinti ir bandymais, kadangi po sėkmingos genų modifikacijos, paprasčiausiai nėra būdų, kaip būtų galima prognozuoti tolesnį tokio organizmo vystymąsi ir jo poveikį aplinkai. Kol kas apsistota tik ties keliais atrastais trūkumais, tokiais kaip alerginės reakcijos, toksinų poveikis ar sumažėjęs maisto vertingumas.

Lietuvos Maisto ir Veterinarijos tarnybos duomenimis, 2009 m. vasarį, Lietuvoje buvo pardavinėjama apie 40 skirtingų maisto produktų, kurių etiketėse nurodoma, kad savo sudėtyje jie turi genetiškai modifikuotų organizmų. Štai jų sąrašas:

Saldumynai:

sausainiai „Ko-Ko-Ko“, šokoladinė plytelė „Dinastija“, šokoladinė plytelė „Samari“, šokoladiniai vafliai „Smakdown“, šokoladiniai saldainiai „Vkus leščiny-siurpriz“, šokoladiniai kiaušiniai „Bermuda“, šokoladinis kremas „Cikonella“, riešutinis tepamasis kremas „Finetti“.

Augalinis aliejus:

„Brolio“, „Lankų“, „Sodžiaus“, „Kolumbo“, „Tėviškės“, „Augalinis aliejus“, „Dolores“, „Maxima“, „Optima linija“, „Perla“, „Karolina“, „Žemaičio“, „Aukselis“, „Saulutė“, „Omili“, „Huilor“, „Vitela“, „Luccija“, „Jasmine“, „Caroli“, „Zitos sojų“.

Margarinas:

„Optima linija“, „Aukselis“, „Aima“, „Lisette“, „Extra“, „Osrini“.

Majonezas:

„Sodžiaus“, „Provans“.

Bulvių produktas „Mivina“.

Maisto papildas „Memortop“.

Konservai – Jautiena savo sultyse (Estija).

Susiję įrašai:

1. Paskelbtas naujas produktų su GMO sąrašas
2. Seimas tarė TAIP ir nustatė maksimalų antkainį maisto produktams

Pati išnešiojamosios prekybos specifika, reikalauja atskiro rašinio. Tikriausiai, ne vienas skaitytojas, ieškojęs darbo prieš gerą penketą metų, buvo susidūręs su tokiu reiškiniu. Paskambinęs pagal laikraštyje išspausdintą skelbimą buvo pakviestas pokalbiui, kur teko iš šalies stebėti, sektą primenančios įmonės veiklą. Tranki rytinė muzika, prekybinės nuotaikos formavimas ir vakare „skambutį“ pasiekusio apdovanojimai, iš tikro priminė savotišką sektą. Be šįkart ne apie tai. Šįkart apie paprastesnius ir žemiškesnius dalykus.

Turbūt daugeliui lietuvaičių senai tapo aišku, kad išnešiojamoji prekyba yra ne visai „švarus“ reikalas, ypač jei turėsim omenyje mokesčius. Kai prekės parduodamos tokiu būdu, yra labai sunku sukontroliuoti kiek realiai prekių yra parduodama, o kiek apskaitoma dokumentuose. Nepaisant to, išnešiojamoji prekyba yra legalus verslas, tiesa turintis tam tikrų niuansų. Pavyzdžiui, tokiu būdu negalima pardavinėti daugelio maisto produktų. Turbūt nereikia aiškinti kodėl. Tai tas pats, kas pirkti dešrą ar lašinius nuo gatvėje stovinčio prekystalio. Tačiau, būtent su tokiu reiškiniu teko ne per seniausiai susidurti.

Prieš keletą dienų, į vieną biurą užsukusi moteriškė, pasiūlė darbuotojams įsigyti pigių, lenkiškų maisto produktų. Asortimentas pasirodė gana platus: dešros, kumpiai, kiti mėsos produktai buvo siūlomi daugiau nei per pus mažesne kaina, nei šalia esančiame prekybos centre. Ant tokių produktų pakuočių puikavosi lenkiški užrašai.

Labiausiai šioje situacijoje nustebino du aspektai: visų pirma, toje įstaigoje, dirbančių moteriškių susidomėjimas tokia produkcija ir masinis pirkimas. Buvo perkama ne tik savo šeimai, bet ir kaimynams, giminėms ir kolegoms. Antra, tai pardavėjos drąsa siūlyti tokią produkciją ir už tokią žemą kainą. Tokios produkcijos pirkėjas dar būtų galima suprasti – ekonominis sunkmetis daro savo ir noras sutaupyti nugali atsargumo jausmą. Tačiau kaina, už kurią pardavėja siūlė lenkišką, iš pažiūros tikrai kokybišką ir brangią dešrą, tikrai sunkiai paaiškinama. Analogiško produkto, prekybos centre, kaina už kilogramą jau senokai perkopė dvi dešimtis litų, o štai apsukrioji prekeivė su pasimėgavimu skelbė kainą, kuri nesiekė ir dešimties litų už kilogramą. Negi mes taip su savo kainom atitolom nuo Lenkijos gamintojų?

Čia būtų galima tik dar kartą patvirtinti faktą, kad Lietuvos politikai su savo mokesčių reformom vėl gerokai perlenkė lazdą ir vietoj to, kad kažkiek subalansuotų Lietuvos biudžetą, dar labiau jį patuštins. Aišku, kad iš tokios prekybos Lietuvos biudžetas negauna nė cento. Tai, žinoma, nemažai įtakoja ir prekės kainą, tačiau tai vistiek nepaaiškina, kodėl lenkiški mėsos produktai siūlomi taip pigiai. Nedrįsčiau prognozuoti, kokia turėtų būti prekės įsigijimo kaina Lenkijoje, kad įkalkuliavus atsivežimo ir išvežiojimo išlaidas bei pridėjus antkainį, prekės pardavimo kaina nesiektų 10 litų už kilogramą. Kažkur giliai ima kirbėti mintis, jog ne viskas čia taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visi išvardinti faktai, pasitikėjimo lenkiška mėsyte tikrai neprideda. Baisu tik dėl vieno, kad toks taupymas neatsigręžtų prieš pačius taupytojus, nes sveikatos apsaugos sritis pas mus, taip pat, ne pati stipriausia.

Susiję įrašai:

1. Naktinė prekyba išplito po visą Lietuvą
2. Naktinė alkoholio prekyba vis dar negalima
3. Kaip rinktis prekes prekybos centre?

Tokios pataisos priėmimas buvo daugiau nei netikėtas. Kažkaip sunku net įsivaizduot, kad laisvosios rinkos sąlygomis, galėtų egzistuoti tokie įstatymai. Beje, tokius pakeitimus jau ne kartą buvo bandyta „prastumpti“ Seime, tačiau to padaryti vis nepavykdavo. Šįkart kažkaip pavyko.

Kol kas sunkiai nuspėjama tokių pataisų priėmimo priežastis. Būtų neįtikima galvot, kad Seimo vyrai staiga susirūpino piliečių socialine gerove ir išsivadavo iš oligarchų priklausomybės. Greičiau tai politinis žingsnis, siekiantis parodyti tautai, kad ir šis Seimas gali kažką gero. Deja, kaip dažniausiai nutinka mūsų Seime, geri norai ir baigiasi norais.

Pataisos gal ir galėtų (nors labai abejotina) pažaboti didžiųjų prekybos tinklų savivalę, kai prekėms taikomi kelių šimtų procentų antkainiai, tačiau smulkiajam verslui tai tikrų tikriausia kilpa po kaklu. Jei tokios pataisos ir galėtų atnešti nors kiek naudos, tai visų pirma jos turėtų būti taikomos tik didiesiems prekybininkams, aplenkiant smulkiuosius. Bet čia vėl susiduriama su lietuvišku charakteriu, kai kiekvienam įstatymui surandamas apstatymas. Niekas gi netrukdytų „maximai“ įkurti tarpinę įmonę, per kurią ji įsigytų visas prekes. Tai jau leistų taikyti 35 % antkainį. O be to, dėl numatytų antkainių, dirbtinai būtų sukeliama pirkimo kaina, ko pasekoje, galima ir prekybos centrų nuostolinga veikla. Taigi, vietoj pelno mokesčio, Lietuvos biudžetas gali gauti skylę barankoje.

Lietuvos gamintojai vėl liktų nukentėjusiaisiais. Prekybos centrams, ypač jei jie veiklą vykdo ne tik Lietuvoje, labiausiai apsimokėtų importuoti produktus iš kitų šalių, per savo dukterines įmones, kurios nustatytų tokią pardavimo kainą lietuviškosioms įmonėms, kur ir 20 % antkainis neatneštų esminių pakeitimų lietuviškų kainų politikoje. Paprasčiausiai didžioji dalis antkainio būtų nustatoma dar prieš importuojant į Lietuvą. Iš viso to gautus tik tiek, kad Lietuvos biudžetas vėl netektų pajamų. O pirkti iš lietuviško gamintojo, vietinę produkciją paprasčiausia taptų nenaudinga. Nebent pirktų tos pačios užsienyje registruotos dukterinės įmonės, ir po to įsigytas prekes paprasčiausiai perparduotų lietuviškiesiems prekybos centrams. Bet tai jau daugiau būtų panašu į fiktyvią veiklą, nei į laisvosios rinkos prekybą.

20 % antkainis yra juokingai mažas tam tikroms maisto prekių rūšims. Pavyzdžiui, vaisiai ir daržovės. Kol jie patenka ant galutinių vartotojų stalo, nemaža jų dalis paprasčiausiai išmetama, nes supūva, praranda prekinę išvaizdą ar tiesiog pasibaigia jų realizacijos terminas. Taigi, prekyba tokiomis prekėmis iškart tampa nuostolinga. Didieji prekybos tinklai gal ir galėtų kaip nors padengti tokius nuostolius, tačiau smulkiųjų verslininkų parduotuvėse obuolių ar bananų nė su žiburiu nerastumėm.

Atvirai kalbant, netikiu, kad tokia kainų politika galėtų veikti Lietuvoje. Pasakysiu dar stipriau, netikėjau, net, kad tokie Kainų įstatymo pakeitimai bus kadanors priimti. Kaip ne kaip, bet Lietuvoje prekiaujama laisvosios rinkos sąlygomis (bent jau taip maniau iki šiol), kur pasiūlą reguliuoja paklausa. Tokios kainų politikos, nebent buvo galima tikėtis tik Baltarusijoje, kur viskas reguliuojama iš Lukošenkos rūmų, bet tikrai ne Lietuvoje. Matyt mūsų Seimo „shoumenai“ vėl nusprendė papokštauti, nes realiai ir blaiviai paaiškint priimtų pakeitimų kol kas neįmanoma.

Kol kas nenumatyta ir kam būtų taikomi priimti pakeitimai, nors jau užregistruotas siūlymas kainas reguliuoti tik  toms įmonėms, kurių metinė apyvarta viršija 3 mln. litų. Kad pakeitimai įsigaliotų, juos turi patvirtinti LR Prezidentas, kuriam tikiuosi užteks sveiko proto ir bent jau baigiantis kadencijai, Jo Ekscelencija, pagailės rašalo po visiškai nesuprantamais pakeitimais lietuviškojoje kainodaroje.

Susiję įrašai:

1. Seimas ėmėsi tramdyti bankus. Šie – spyriotis…
2. Genetiškai modifikuoti organizmai ir maisto produktai
3. LR Seimas ir „Skype“

Ir nieko nuostabaus – būtiniausių maisto produktų kainos kaimyninėje šalyje tikrai mažesnės, tad šiuo metu ekonominę krizę išgyvenantiems lietuviams, tai tikra taupymo programa. O Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Kęstutis Glaveckas jau spėjo ir žalą dėl tokio lietuvių poelgio Lietuvos biudžetui įvardinti – 100 mln. litų per mėnesį. Ne taip jau ir mažai, ką? Gerai, bent, kad viešai nepasiūlė pirkti viską tik iš Maximos, kad tik Lietuvos biudžetas mažiau nuostolių patirtų ir tuo pačiu maksima dar vieną kitą milijoną pelno gautų.

Esamoj situacijoj, sunku ką ir komentuot. Kažkaip nuolat peršasi mintis, jog konservatoriai kitaip nesugeba valdyti. Vos tik jie pasirodo akiratyje, tuoj grįžta spekuliacijų ir juodųjų rinkų laikai. Kad ir kaip nesinorėtų tikėti tuo, bet kai visa Europa sugeba kažkaip gerinti verslui sąlygas, kad tik jis atsigautų ir lengviau ištvertų sunkmetį, mūsų gi valdžia pasistengia kaip tik viską sugriaut ir sužlugdyt. Koks čia griovimo sindromas? Kolūkių neliko, tai ėmėsi verslininkų? Žinoma, ne vieni konservatoriai čia kalti. Prieš tai buvusi valdžia irgi gerokai pasistengė, kad atsidurtume ten, kur dabar esame.

Ką gi, teks vėl trauktis pamirštas „tašes“ ir vėl kaip senais, bet nelabai gerais laikais, grupelėm traukti į kaimyninę šalį. Tik gal turguose nebeteks stoviniuoti. Nes su naująją mokesčių politika, tai jau per didelė prabanga būtų. Parsivežtomis prekėmis maitinsimės patys, o jei kas liks, tai pažįstami, su džiaugsmu, paims.

Pasirodo gi, anais laikais buvo geriau. Bent turguje galėjai stovėti. O ir SODRAI nereikėjo mokėti, už tai, kad turguje šąli nuo ryto iki vakaro. Juk turgus, anuomet, daugeliui, buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, siejamas ne tik su dabartimi, bet ir su ateitimi. Deja, naujoji valdžią ir šią ateities viziją sugriovė. Teks matyt naujus strateginius planus ateičiai susikurti. Įdomu ar tik jie nebus siejami su kokia kita Europos valstybe?

Susiję įrašai:

1. NT rinka. Ilgai laukus dar palauksim
2. Klaipėdos nekilnojamojo turto rinka – esamuoju ir būsimuoju laiku
3. Lietuviai prieš PSD