1. Atlyginimas. Ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos darbdavių, įvertinę esamą situaciją ir bedarbystės mastus, nėra linkę naujiems darbuotojams siūlyti didesnę nei minimalią algą, kuri šiuo metu atskaičius mokesčius yra kiek didesnė nei 600 litų per mėnesį. Beveik nieko nuostabaus, kad už tokią algą sutinkančių dirbti tikrai yra sunku surasti. Pabandykite išgyventi už tokią sumą visą mėnesį! Ir nepamirškite dar pridėti kelionės į darbą ir atgal išlaidų, taip pat pietų. Likę keli šimtai litų tikrai nesukels didelio noro visą mėnesį plušėti.
2. Perdėti darbdavių lūkesčiai. Ne paslaptis, kad dažnai darbdaviai ieško visapusiško profesionalo, jauno ir dar su patirtimi. Po tokių reikalavimų sąrašo, visai nenuostabu, kad tinkamo darbuotojo taip ir nepavyksta rasti. Paprastai tokie darbuotojai, kurių tikrai nėra daug, jau turi darbo vietas ir esami jų darbdaviai su tokiais darbuotojais neskuba atsisveikinti.
3. Ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje ir Pasaulyje. Šiais, visuotinio taupymo ir ekonominio sunkmečio laikais, kai globalus ekonomikos nuosmukis sukėlė tikrą audrą viso Pasaulio ekonomikoje, kardinaliai išsiskyrė trijų pagrindinių šalių, dalyvaujančių darbo santykiuose požiūriai ir veiksmai. Tiesa sakant, beveik niekada ir nebuvo šių trijų šalių požiūriai itin suderinti, tačiau pakitusi ekonominė situacija, šiuos santykius dar labiau paaštrino. Kalbu apie verslą, darbdavio pozicijoje, darbuotoją ir valstybę. Paprastai tariant, verslo pagrindinės siekis yra uždirbti pinigus, o įplaukoms sumažėjus, prisijungė ir šalutinis tikslas – sutaupyti. Darbuotojui, aišku svarbiausiu veiksniu tapo jo atlyginimas, kuris darbdaviui įvedus taupymo politiką, vienaip ar kitaip, daugeliu atveju, buvo sumažintas. Tuo tarpu valstybė, kuri kišasi į darbdavio ir darbuotojo santykius, taip pat pajutusi artėjančią biudžeto deficito giltinę, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie nebuvo naudingi nei darbuotojui, nei tuo labiau darbdaviui – padidino mokesčius, taip tikėdamasi sumažinti biudžeto nepriteklių. Gavosi situacija kaip toje Krylovo pasakėčioje, kai kiekvienas vežimą tempia sau, o vežimas iš vietos taip ir nepajuda: darbdaviai neranda darbuotojų, žmonės nebenori dirbti, o valstybė dėl to ir toliau nesurenka mokesčių.
4. Emigracija. Visi žinome emigracijos mastus. Ypač pastaraisiais metais, kai slegiami paskolų naštos bei ieškodami ne tik gardesnio duonos kąsnio, bet ir bent kiek geresnės socialinės aplinkos, Lietuvą paliko šimtai tūkstančių jos piliečių. Bet nereikia ir tos statistikos. Kiekvienas iš mūsų turbūt galėtume nesunkiai įvardinti bent vieną draugą, kolegą ar giminaitį, kuris dirba ir gyvena užsienyje. Ypatingai tai aktualu kalbant apie jaunus ir perspektyvius darbuotojus, kurių dažniausiai ir ieško, bet jau neranda, mūsų šalies darbdaviai.

Esu beveik tikras, kad pasibaigus vienai krizei, sulauksime kitos. Tik antroji jau bus socialinė. Norom nenorom gausim įsileisti trečiųjų šalių emigrantus, kurie galbūt sutiks dirbti „prastesnius“ ir mažiau apmokamus darbus. Tik ar to pakaks, kad vis senstanti visuomenė pajėgtų išsilaikyti? Tiesa, patriotiškumu neblizga nei mūsų valdžia, nei daugelis iš mūsų. Tad tokios vertybės, kaip tautiškumas, pilietiškumas ir atsakomybė prieš savo šalį ir savo brolius bei seseris tikrai neįeina į pirmą dešimtuką. Tačiau nepaisant to, esame gana konservatyvūs, nepakantūs ir visai nenorime regėti savo tarpe kitos rasės ar tautybės žmonių. Tačiau gal tai nėra taip blogai? Juk visos išsivysčiusios šalys susiduria su ta pačia problema ir nepaisant to – visos jos nepraranda tautiškumo. Gal kylančiai ekonomikai kaip tik reikia pigios darbo jėgos importo? Gal tai yra kaip tik tai, ant ko Lietuva turi statyti savo ateitį? Gal… tik ar toje ateityje yra vieta lietuvių kalbai, kultūrai, papročiams, tradicijoms? Ar sugebėsime išsaugoti tai, ką per amžius mums išsaugojo mūsų proseneliai? Būtų puiku, jei tai pavyktų. Nes priešingu atveju Pasaulyje gali likti tik viena trispalvė. Ir ta pati su žvaigžde per vidurį.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Kiek vertas Jūsų darbas?
3. Ko žmonės ieško internete?

Kaip ten bebūtų, tačiau tokiu metu, skelbimų apie laisvas darbo vietas, tikrai padaugėja. O su tuo padidėjimu, atsiranda ir vilčių, kad pagaliau pavyks įsidarbinti tiems, kurie jau kurį laiką patenka į tą 15 proc. Lietuvos piliečių grupę, kuriems oficialiai suteiktas bedarbio statusas.

Savo ruožtu, kiekvienas darbdavys, priimdamas į darbą naują darbuotoją, taip pat skaičiuoja ir galvoja apie išlaidas, kurios bus susijusios su nauju darbuotoju. Ir tai ne tik atlygis pastarajam, bet ir visi su tuo susiję mokesčiai. Net ir mokant šiek tiek didesnį atlyginimą nei minimalus, pridėjus visus mokesčius, susidaro visai nemenka suma. Štai po tokios paprastai nepaprastos matematikos, neretai darbdaviai irgi nusprendžia bent šiek tiek kompensuoti savo išlaidas ir pavyzdžiui, įdarbinti Darbo biržos remiamą žmogų. Pati schema išties nėra labai sudėtinga. Tiesiog praneši apie laisvą darbo vietą teritorinei Darbo biržai, išsirenki žmogų ir jį įdarbinęs, kurį laiką, kas mėnesį gauni iš Darbo biržos tam tikrą pinigų sumą. Taip yra kompensuojama dalis naujai įdarbintam asmeniui mokamo atlyginimo ir už jį mokamų mokesčių SODRAI.

Deja, kaip Lietuvoje jau tapo įprasta, taip paprastai ir čia niekas nevyksta. Paskelbus apie naują darbo vietą, vos per nepilnas dvi dienas buvo sulaukta daugiau nei 100 CV. Atranka, taip pat ilgai neužtruko, kadangi darbuotojo reikėjo nedelsiant. Tad jau po dviejų dienų buvo rastas tinkantis žmogus toms pareigoms ir kreiptasi į Darbo biržą dėl subsidijavimo. O štai čia ir paaiškėjo, kad taip vadinamą subsidijuojamą žmogų įdarbinti galima tik po mėnesio! Neliko nieko kito, kaip tik atsisakyti tos europiniais pinigėliais grįstos paramos ir įdarbinti naują darbuotoją dar tą pačią dieną, nes laukti mėnesį tikrai nebuvo įmanoma. Ir kokia rimta įmonė galėtų laukti naujo darbuotojo visą mėnesį, ypač turint omeny dabartinę pasiūlą.

Kiek teko girdėti, iki šiol yra kalbama, kad Lietuva nesugeba įsisavinti visų ES skiriamų lėšų. Tačiau nepanašu, kad tam būtų sudarytos palankios sąlygos. Nors tiesą pasakius, šioks toks pagerėjimas tikrai jaučiamas. Dar porą metų atgal, teko kreiptis į Darbo biržą panašiu klausimu. Tuomet nedviprasmiškai buvo leista suprasti, kad skirti paramą gali tik tuomet, jei iškart bus aptartas ir Darbo biržos darbuotojų piniginės papildymo klausimas. Šįkart apie tai nebuvo užsiminta. Šiandien matyt jau džiaugiamasi bent tuo, kad pavyksta dar kažką įdarbinti išvis. Nors jei būtų pasiūlytas kyšis, tai gal ir nebūtų reikėję laukti to mėnesio?

Garsiai valdžios deklaruojama parama verslui ir žmonėms, nusileidusi iki paskutinės valdymo grandies tampa visai ne tokia patraukli, kaip apie ją kalba iš Seimo ar Vyriausybės rūmų, kadangi dažnai apauga korupcija, biurokratija ir nepagarba žmonėms. O tada lieka tik tokie atvejai, kaip vadinamoji „mailiaus“ byla, kuri, kaip ir daugelis panašių, baigsis eiliniu teisingumo fiasko.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
3. Lietuvos darbo birža internete. Tai kokia naršyklė palaikoma?

Iš esmės, tai nereikėtų pritarti nei vienam siūlymui ir palikti paprasčiausiai taip, kaip yra dabar – normalią 5 darbo dienų savaitę, už kurią visą ir būtų normaliai sumokėta. Ir tokia nuomonė ne dėl to, kad pažiūros būtų pernelyg konservatyvios. Daug labiau reikėtų bijoti eilinių valdžios reformų, kurias tektų neišvengiamai priimti, įgyvendinant bet kurį siūlymą. O kaip žinia, iš po beveik lygiai prieš metus priimtų mokestinių pakeitimų, Lietuva iki pat šiol negali atsigauti. Kažkas iš socialdemokratų yra pasakęs, jog dabartinė valdžia būtų pasielgusi geriausiai, jei būtų išvis nieko nedariusi per savo valdymo metus. Ir tai didžiąja dalimi tiesa.

Papildomai verta atkreipti dėmesį ir į pono Ūkio ministro siūlymą, kuriuo jis ragina užsiimti nelegaliu darbu. Juk jei už vieną dieną būtų neskaičiuojamas atlyginimas, tačiau darbuotojas dirbtų – tai būtų pats pagrindinis nelegalaus darbo požymis. Štai ir sulaukėm… Valdžia jau ir viešai nesibodi toleruoti nelegalaus darbo, tai ką reiktų kalbėti apie paprastą Lietuvos pilietį? Aišku, didžiąja dalimi valdžiai lygintis į paprastus Lietuvos piliečius yra praktiškai neįmanoma, nes tokių savybių kuriomis pasižymi paprastas ir doras Lietuvos pilietis – Seime nė su žiburiu nerasi.

Atrodo, kad krizė visai susuko protus mūsų politikams. Nebežinodami ką dar būtų galima nuveikti vardan gelbėjimo plano – šie prisigalvoja ir pripasakoja tiek, kad tikriausiai normaliu laikmečiu to net į galvą nešautų. Viena, ką reiktų suprasti mūsų politikams yra tai, kad tik verslas atneša pinigus į valstybės biudžetą ir kad tik tas pats verslas gali padėti išbristi iš krizės. Todėl bet kokie pagaliai į ratus (didesni mokesčiai, aukštos palūkanų normos, biurokratija ir pan.) tik dar labiau aštrins situaciją ir mažins mokesčių surinkimą.

Valstybė šiandien išleidžia milijonus litų kiekvieną mėnesį bedarbių pašalpom, tačiau visiškai nesistengia skatinti smulkiojo verslo. Dabartinė valdžia turbūt vis dar mano, kad bedarbio pašalpos mokėjimas yra geriau, nei leisti žmogui užsidirbti pačiam, nes pagal dabar galiojančią mokestinę situaciją – turėti individualios veiklos registracijos pažymėjimą ar dirbti išsipirkus patentą, yra neįmanoma. Vien mokestis SODRAI, kuris mokamas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to ar žmogus tą mėnesį gavo pajamų ar ne, gali priversti bankrutuoti. Nors… atrodo Lietuvoje ir to fiziniams asmenis negalima. Nėra įstatymo ir nepanašu, kad toks artimiausiu metu atsirastų.

Susiję įrašai:

1. Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį
2. Valdžia vėl paruošė naujametinių dovanų liaudžiai
3. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?

Nesenai teko išklausyti vieną istoriją, kuri davė nemažo peno diskusijai. O ta istorija iš tikro labai paprasta. Paprasčiausiai vienam iš netekusių darbo piliečių, nesenai suėjo puse metų, nuo jo įsiregistravimo Darbo biržoje. Kaip daugelis žinote, 6 mėn. ir yra tas laiko tarpas, kurį ši valstybinė įdarbinimo įstaiga moka bedarbio pašalpą. Taigi, mūsų istorijos herojus, šių metų rugpjūtį ir gavo paskutinę išmoką iš valstybės. Nuo šiol – jis laisvas kaip paukštis ir valstybės manymu, turėjo atprasti nuo maitinimosi ir visų kitų būtinų gyvybei palaikyti dalykų. Deja, taip nenutiko, nors bedarbio pašalpa ir daugiau nebus mokama. Bet ne apie tai šįkart.

Pasibaigus pašalpos mokėjimo periodui, bedarbiu likęs pilietis, numatytą apsilankymo dieną, praveria vieno Lietuvos miestelio Darbo biržos duris ir netrumpai užtrukęs eilėje prie Darbo biržos konsultantės durų, sulaukia neregėto, negirdėto pasiūlymo. Visa pasiūlymo esmė skambėtų maždaug taip: „Na va. Baigėsi puse metų – daugiau tu pašalpos nebegausi, todėl mes tau siūlome išsiregistruoti iš Darbo biržos. Žinoma, vėliau vėl galėsi įsiregistruoti.“ Pilietis visai nieko nesupratęs, ėmė klausinėti kodėl jis taip turėtų pasielgti ir paprašė nurodyti to priežastis. Jam buvo atšauta paprastai ir aiškiai: „ Toks nurodymas. O jei nesutiksi – tai mes tau pasiūlysim bet kokį darbą, kurio atsisakęs, tu vis tiek būsi išmestas“.

Nežinia kiek čia reiktų komentarų, tokiems Darbo biržos konsultantės siūlymams ir aiškinimams, nors tikriausiai labiau tiktų antraštė – be komentarų.

Kol kas ne visai aiškūs ir tokio pasiūlymo motyvai. O jie galėtų būti keli:

1. Konkreti Darbo birža tingi toliau dirbti su tokiais „klientais“;
2. Dirbtinai stengiamasi sumažinti Darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių ir parodyti, kad padėtis, pagaliau, Lietuvoje gerėja;
3. Kažkas kita, kas dar nepaminėta.

Keisčiausia, kad tokių pasiūlymų sulaukė ne tik pavienis asmuo, bet ir kiti šios teritorinės Darbo biržos klientai, kuriems baigėsi bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpis.

Panašu, kad Lietuvai problemos dėl emigracijos artimiausiu laiku negresia. Nes jei žmonės yra mėtomi net iš valdiškų, padėti turinčių įstaigų, tai čia jie Lietuvoj tikrai nereikalingi. Ar ne ponai ministrai, Premjere ir visa Vyriausybe?

Susiję įrašai:

1. Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį
2. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
3. Lietuvos darbo birža internete. Tai kokia naršyklė palaikoma?

Iš tikro, skatinti verslą Lietuvoje reikia, tačiau ar tam reikėtų pajungti bedarbių rėmimui numatytas lėšas? Kita vertus, ar dabartinė bedarbių rėmimo politika yra pakankamai gera? Gal iš tikro geriau premijuoti susiradusius darbą? Tai trys variantai, pagal kuriuos kol kas būtų galima reformuoti darbo rinkos rėmimą, tačiau nei viena iš išvardintų krypčių nėra ta, kuri vienareikšmiškai galėtų pagerinti situaciją.

Teisę į pašalpą turi kiekvienas bent kažkiek didesnį darbo stažą turintis asmuo. Kitaip visai netektų prasmės tokie mokami mokesčiai, kaip privalomos įmokos į garantinį fondą. Be to jau ir dabar bedarbio pašalpa yra pakankamai apribota išmoka, apipinta pačiomis netikėčiausiomis sąlygomis ir reikalavimais. Tačiau tokia bedarbių rėmimo politika visiškai neskatina ieškoti darbo, bent jau tol, kol yra mokama paskirta bedarbio pašalpa. Ypatingai jei nesitikima didesnio atlyginimo, nei numatytas maksimalus bedarbio pašalpos dydis – kiek daugiau nei 1000 Lt. per mėnesį. Taigi, išeitų, kad reikia remti ir tuos, kurie ieško ir susiranda darbą. Tačiau kaip? Akivaizdu, kad šis uždavinys turėtų būti patikėtas institucijai, kurios tiesioginė paskirtis būtent tokia ir yra – Darbo biržai. Įstatymiškai, tai lyg viskas taip ir yra. Tačiau praktiškai – visai tai stringa. Nors Darbo birža jau skaičiuoja ne pirmus savo veiklos metus Lietuvoje, tačiau kaip ir daugelis kitų valstybinių įstaigų, efektyvumo savo veikloje taip ir nesugebėjo pasiekti. Kas nors kartą yra apsilankęs valstybinėje, įsidarbinti turinčioje padėti įstaigoje, tas žino situaciją. Jau vien tai kaip sutinkamas atėjęs užsiregistruoti žmogus ir kaip išlydimas – daug ką pasako apie šios įstaigos veiklą. Mažai verti ir visi jos organizuojami kursai, kurie turėtų padėti naujo darbo paieškose. Vis kažkaip juntamas atmestinumas, kad visa tai daroma tik dėl pareigos ir užmokesčio. O apie operatyvumą, net kalbėti neverta. Jei ne valstybės remiamas asmenų iš darbo biržos įdarbinimas, į Darbo biržą darbuotojų paieškai kreiptusi tik valstybinės arba niekur kitur specialistų nerandančios įmonės. Taigi, vienintelė šios valstybinės įmonės paskirtis, liktų tik dokumentų pildymas ir pašalpų mokėjimas.

Pamažu tampa aišku, kad valstybės pinigai išleidžiami išlaikyti darbo biržoms, yra naudojami visiškai neefektyviai. Todėl gal jau pats laikas įvesti finansavimą už rezultatus, kas yra įprasta privačiame verslo Pasaulyje? Kaip staiga tada pasikeistų požiūris į kiekvieną naują Darbo biržos lankytoją. O ir kiekvienas teritorinis skyrius būtų suinteresuotas kaip galima daugiau žmonių įdarbinti, jei tik jiems už tai būtų skiriamas finansavimas. Už sėdėjimą ar bendravimą juk niekas negauna pinigų, tai kodėl turėtų būti išimtis valstybinės įstaigos?

Darbdavių rėmimas taip pat yra visai realus dalykas. Ir tai jau net vyksta. Tiesa, tam vėlgi yra begale sąlygų ir reikalavimų, o tam tikru metu, toks finansavimas buvo skiriamas tik tiems darbdaviams, kurie sugebėdavo atitinkamai „susitarti“ su teritorine Darbo birža. Tas susitarimas paprastai būdavo inicijuojamas iš Darbo biržos atstovų pusės ir visada būdavo grįstas pinigais, o tiksliau jų suma, kuri mūsuose įvardijama kaip kyšis.  Įstaigai, kuri nemoka arba nenori skaidriai paskirstyti valstybės paramos – išvis nereikėtų leisti tai daryti. O darbdavių ir naujų darbo vietų steigimą galima remti visiškai kitais būdais. Vienas iš jų – mokesčių prievolės panaikinimas. Nauda tikrai būtų abipusė. Vietoj to, kad valstybė mokėtų bedarbio pašalpą, suteikiama galimybė dirbti ir užsidirbti pačiam žmogui. O darbdavys įdarbinęs naują žmogų, galėtų vienerius metus nemokėti SODROS ar pajamų mokesčio. Aišku, taip valstybė gautų mažiau pajamų, tačiau bent jau nereikėtų mokėti pašalpos iš bendro valstybės biudžeto.

Kelių kaip sureguliuoti įvairias valstybės sritis yra tikrai nemažai ir visai nebūtinai jie visi turėtų būti grįsti mokesčių didinimu ar išlaidų karpymu. Kartais užtenka tik pripažinti valstybės administravime esančias problemas ir jas efektyviai išspręsti.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Valdžia nesutaria dėl darbo savaitės trukmės
3. Latvija tempia Baltijos valstybes į dugną

A. Kubiliaus Vyriausybė, įgyvendindama savo taupymo politiką, didžiąją dalį to ledkalnio užverčia ant mažiausias pajamas turinčių gyventojų, nors deklaruoja visiškai priešingai. Nesenai priimti Sodros įstatymo pakeitimai, nebeleis daugeliui dirbančiųjų sirgti, nes tai būtų skaudus smūgis šeimos biudžetui. Negana to, 2009 m. balandžio 29 d. buvo parengta ir Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pataisa, pagal kurią numatoma nemokėti bedarbio pašalpos netukusiam darbo asmeniui, jeigu jis atsisako bet kokio, darbo biržos pasiūlyto darbo. Anksčiau tas pats įstatymas numatė, kad darbas turi būti pasiūlytas atitinkantis bedarbio profesinį pasirengimą ir jo sveikatos būklę. Dabar gi, pasirodo, nusprendė nebeatsižvelgti nei į bedarbio profesinį pasirengimą, nei į jo sveikatos būklę?

Be kita ko, pataisa numato, kad bedarbio pašalpa bus pradėta mokėti tik po tokio laiko, už kokį laiką buvo gauta išeitinė kompensacija. Pavyzdžiui, jei darbdavio iniciatyva atleistas darbuotojas gavo išeitinę kompensaciją už 2 mėn., reiškia ir bedarbio pašalpa jam bus pradėta mokėti tik po 2 nedarbingumo mėnesių.

Tiesiog negalima atsistebėti Vyriausybės išradingumu. Mokesčius kol dirbam, mokam visi, o štai kai susergi arba kai išvis netenki darbo – sukis kaip nori. Maža to, nebegali atsisakyti jokio pasiūlyto darbo, net jei esi mokytojas, o tau bus pasiūlytas traktorininko ar melžėjos darbas. Nesvarbu, kad neturi teisės vairuoti traktoriaus, ar kad sveikata neleidžia tampyti pieno kibirų – privalėsi vis tiek priimti pasiūlymą, kitaip neteksi ir paskutinių pajamų – bedarbio pašalpos.

Pikčiausia, kad jokie akivaizdūs taupymo sprendimai nepalietė turtingųjų klasės. Nekilnojamo turto mokesčio iki pat šiol nėra ir apie tokį Vyriausybė net nesiruošia kalbėti. Visokios maximos ir toliau gauna milijoninius pelnus, o čia iš vargšo žmogelio atimamas paskutinis litas. Kiek dar ponas Kubiliau, mums reikės pasispaust, kad tamsta, su visa savo oligarchine šutve, pagaliau suprastumėt, kad ir bedarbis nori valgyti?

Man tik įdomu ar dar ilgai lietuviai kentės? Kiek dar turės mūsų politikai mus visus nuskurdinti, kad pagaliau masės pratrūktų? Nors lietuviai ir kantrūs, bet manau, kad rudeniop Vyriausybė gali sulaukti didelių staigmenų. Alkana ir sušalusi tauta nebeturės ko prarast. Tik šįkart keliomis pramuštomis skylėmis Seimo languose viskas gali neapsiriboti.

Susiję įrašai:

1. A. Kubiliaus Vyriausybė žaidžia su Lietuva
2. Kiek kainuoja nemokamas laikraštis?
3. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose