Kaip ten bebūtų, tačiau tokiu metu, skelbimų apie laisvas darbo vietas, tikrai padaugėja. O su tuo padidėjimu, atsiranda ir vilčių, kad pagaliau pavyks įsidarbinti tiems, kurie jau kurį laiką patenka į tą 15 proc. Lietuvos piliečių grupę, kuriems oficialiai suteiktas bedarbio statusas.

Savo ruožtu, kiekvienas darbdavys, priimdamas į darbą naują darbuotoją, taip pat skaičiuoja ir galvoja apie išlaidas, kurios bus susijusios su nauju darbuotoju. Ir tai ne tik atlygis pastarajam, bet ir visi su tuo susiję mokesčiai. Net ir mokant šiek tiek didesnį atlyginimą nei minimalus, pridėjus visus mokesčius, susidaro visai nemenka suma. Štai po tokios paprastai nepaprastos matematikos, neretai darbdaviai irgi nusprendžia bent šiek tiek kompensuoti savo išlaidas ir pavyzdžiui, įdarbinti Darbo biržos remiamą žmogų. Pati schema išties nėra labai sudėtinga. Tiesiog praneši apie laisvą darbo vietą teritorinei Darbo biržai, išsirenki žmogų ir jį įdarbinęs, kurį laiką, kas mėnesį gauni iš Darbo biržos tam tikrą pinigų sumą. Taip yra kompensuojama dalis naujai įdarbintam asmeniui mokamo atlyginimo ir už jį mokamų mokesčių SODRAI.

Deja, kaip Lietuvoje jau tapo įprasta, taip paprastai ir čia niekas nevyksta. Paskelbus apie naują darbo vietą, vos per nepilnas dvi dienas buvo sulaukta daugiau nei 100 CV. Atranka, taip pat ilgai neužtruko, kadangi darbuotojo reikėjo nedelsiant. Tad jau po dviejų dienų buvo rastas tinkantis žmogus toms pareigoms ir kreiptasi į Darbo biržą dėl subsidijavimo. O štai čia ir paaiškėjo, kad taip vadinamą subsidijuojamą žmogų įdarbinti galima tik po mėnesio! Neliko nieko kito, kaip tik atsisakyti tos europiniais pinigėliais grįstos paramos ir įdarbinti naują darbuotoją dar tą pačią dieną, nes laukti mėnesį tikrai nebuvo įmanoma. Ir kokia rimta įmonė galėtų laukti naujo darbuotojo visą mėnesį, ypač turint omeny dabartinę pasiūlą.

Kiek teko girdėti, iki šiol yra kalbama, kad Lietuva nesugeba įsisavinti visų ES skiriamų lėšų. Tačiau nepanašu, kad tam būtų sudarytos palankios sąlygos. Nors tiesą pasakius, šioks toks pagerėjimas tikrai jaučiamas. Dar porą metų atgal, teko kreiptis į Darbo biržą panašiu klausimu. Tuomet nedviprasmiškai buvo leista suprasti, kad skirti paramą gali tik tuomet, jei iškart bus aptartas ir Darbo biržos darbuotojų piniginės papildymo klausimas. Šįkart apie tai nebuvo užsiminta. Šiandien matyt jau džiaugiamasi bent tuo, kad pavyksta dar kažką įdarbinti išvis. Nors jei būtų pasiūlytas kyšis, tai gal ir nebūtų reikėję laukti to mėnesio?

Garsiai valdžios deklaruojama parama verslui ir žmonėms, nusileidusi iki paskutinės valdymo grandies tampa visai ne tokia patraukli, kaip apie ją kalba iš Seimo ar Vyriausybės rūmų, kadangi dažnai apauga korupcija, biurokratija ir nepagarba žmonėms. O tada lieka tik tokie atvejai, kaip vadinamoji „mailiaus“ byla, kuri, kaip ir daugelis panašių, baigsis eiliniu teisingumo fiasko.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
3. Lietuvos darbo birža internete. Tai kokia naršyklė palaikoma?

Iš esmės, nesu nusiteikęs prieš paramą ir labdarą ir lygiai taip pat nenoriu nieko nuteikinėti. Labai gražu ir tikrai pagirtina kai žmonės aukoja ir padeda vargstantiems, našlaičiams, seneliams ir visiems kitiems, kam ta parama išties reikalinga. Tačiau ar kas nors tikrai žino, kiek tiksliai suaukotų pinigėlių pasiekia tuos, kuriems jie ir buvo skirti? Ar buvo bent viena akcija, kuri aiškiai ir viešai pateikė informaciją, kaip buvo išleistas kiekvienas paaukotas litas? Kiek iš tų paaukotų pinigėlių atiteko valstybei (mokesčių pavidalu), kiek pasiėmė telekomunikacijų bendrovės, bankai. Galiausiai kas už tuos pinigėlius buvo nupirkta, iš kur nupirkta, už kiek nupirkta ir kam tie pirkiniai atiteko? Na, ir paskiausioje grandyje – kiek realiai tų dovanų atiteko valstybinių globos įstaigų gyventojams, o kiek tų dovanų „priglaudė“ tų pačių įstaigų darbuotojai.

Labai norėtusi tikėti, kad bent trečdalis visų suaukotų pinigėlių atiteko tiems, kam jie buvo aukojami. Tačiau realybė gali pasirodyti kur kas skaudesnė. Ypač kai yra kalbama apie vaikus, senelius, ligonius – visus tuos, kurie priklausomi nuo valdiškų įstaigų malonės.

Rezultatų viešinimas. Štai ko nuolat pasigendu visuose labdaros ir paramos akcijose. Apie vykdomas akcijas visada yra garsiai skelbiama, kaip ir nuolat akcentuojama jau surinkta pinigų suma. Tačiau akcija baigiasi, o su ja dingsta ir visas viešumas. Tiesa, buvo mėginama kartą ar du rodyti reportažus apie dalijamas dovanas nupirktas už suaukotus pinigėlius, tačiau panašu, kad tokia praktika taisykle netapo ir greitai to buvo atsisakyta. Bet juk visuomenė, paaukojusi milijonus litų turi teisę žinoti, kur išleidžiami jų pinigai? Nė kiek nenustebintų, jai paaiškėtų, kad iš akcijų naudos gauna ne tik tie, kuriems parama iš tikro reikalinga, bet ir organizatoriai, prekybininkai, dar kažkokie suinteresuoti asmenys. Ką jau kalbėti apie valstybę, telekomunikacijų bendroves, bankus.

Visada skeptiškai žiūrėjau ir žiūrėsiu į aukojimą skambučių ar sms žinučių pagalba. Kažkodėl nekyla ranka surinkti trumpąjį numerį ar parašyti trumpą sms. Iškart prieš akis iškyla ilga biurokratinė ir finansinė grandinė, kurios tik pačiam pačiam gale yra tas, kam tie pinigėliai skirti ir reikalingi. Ir visada galvoje kirba mintis, kad nuo mano paaukoto lito, dalį atsirieks valstybė, po to dar mano ryšio operatorius, dar galbūt dalis atiteks bankams ar organizatoriams, po to gal kažkas bus nupirkta už visai ne rinkos kainą ir nuvežta ten kur reikėtų. Bet ir tai dar negarantuoja, kad nupirktas daiktas atiteks tam, kam jis buvo skirtas. Juk visada yra auklės, slaugės ir jų vadovai, kurie viską kontroliuoja. Visada vertinu labdarą ir paramą tokią, kai galiu duoti tiesiai tam, kam ji reikalinga, neįveldamas į visą šį procesą dar visos eilės pačių įvairiausių tarpininkų. Nesu ir nenoriu būti paranojikas, tačiau esu realistas, o ji (realybė) būtent tokia

Nenoriu šiais nedideliais pamąstymais įžeisti nei tų kurie aukoja, nei tų, kurie suteikia tokią galimybę, nei jų labiau tų, kuriems tos aukos renkamos. Visada turiu viltį, kad sudrebės auklėtojos ar slaugės ranka imdama paaukotą daiktą, kuris skirtas ne jai. Tačiau tokių rankų Lietuvoje dar labai trūksta.

Liaudies išmintis byloja – niekada neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir kalėjimo, nes visa tai gali apturėti bet kada. Nei vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo nelaimės ir bet kada iš aukojančiųjų grupės galima lengvai atsidurti aukas renkančiųjų. Gal todėl, daugelis ir stengiasi „apsidrausti“ ir taip mikliai spaudo mobiliojo telefono mygtukus bei siunčia sms skirtą vaikams, ligoniams, seneliams? Bet gal visų pirma ne pinigine auka reiktų siekti to draudimo, o kasdieniu gerumu, tolerancija, pagarba kitam? Gal tada ir tų prašančiųjų būtų kur kas mažiau…

Susiję įrašai:

1. Lietuvos naujienų portalai. Ar viskas „švaru“ prieš reklamos užsakovus?
2. Kasos aparatai turguose. Už ir prieš.
3. Omnitel pradėjo prekiauti iPhone 4. Bitė tai padarė prieš mėnesį.

Už kiekvieną skydelio dešinėje paspaudimą (renku pinigus vaikų dovanėlėms) prekybos centras „IKI“ paaukos 5 ct. vaikų dovanėlėms. Kviečiame prisidėti ir Jus! Paspauskite, juk tai nieko nekainuoja.

Susiję įrašai:

1. Grant.lt vėl prisideda prie Kalėdų stebuklo
2. Kaip „Maxima“ prisidėjo prie gėjų parado