Kaip žinia, jaunos mamos šaukiasi pagalbos. Jos tikisi, kad ją suteiks ta pati valstybė, kuri ir yra pasiryžusi jas susodinti už grotų. Naivu? Turbūt taip. Bet pažiūrėkime į viską paprastai ir ūkiškai. Pagal galiojančius įstatymus, besilaukianti moteris, prieš išeidama į gimdymo atostogas paskutiniuosius keletą mėnesių gauna smarkiai padidėjusį atlyginimą. Ar tai draudžiama? Ne! Jei viskas vyksta tikrai oficialiai ir taip, kaip rodoma popieriuose. Būtent pagal tų mėnesių vidurkį jai yra skaičiuojama gimdymo ir motinystės pašalpa, todėl savaime aišku, kad iki tol vos ne už minimumą dirbusi moteris, staiga įgyja teisę gauti kelių tūkstančių litų dydžio pašalpą. Pagal įstatymą viskas tvarkinga. Tai už ką dabar teisiamos jaunos mamos? Už netobulus įstatymus?

Aišku, yra atvejų, kai dideli atlyginimai buvo fiksuojami tik popieriuje, o būsimos mamos ne tik, kad negavo nieko, bet dar ir buvo priverstos pačios susimokėti mokesčius, nes darbdaviai nedegė noru švaistytis tūkstančiais. Bet ko nepadarysi dėl sotaus ir laimingo gyvenimo artimiausius porą metų? Lygiai taip pat būta ir dar labiau su teisingumu prasilenkiančių atvejų, kai būsimoji mama tam tikroje įmonėje visai nedirbo, nors oficialūs dokumentai rodė visai ką kitą. Čia būtų galima iškelti klausimą: ar mes toleruojame tokią veiklą? Ar mes pasiryžę artimiausius metus mokėti mamoms tūkstantines pašalpas vien dėl to, kad tie patys netobuli įstatymai joms leido taip „susitvarkyti“ savo pajamas ateityje?

O dabar kiekvienas savęs paklauskime: ar aš nebūčiau panašiomis aplinkybėmis pasielgęs taip pat, kaip pasielgė tūkstančiai, gimdyti besiruošiančių, moterų? Jei būtume tikrai nuoširdūs, neabejoju, kad daugelis iš mūsų atsakytume TAIP. Ir tokio savo poelgio pasiteisinimus vardintume tuos pačius: „o kodėl aš turėčiau to nedaryti, kai valdžia sau leidžia už milijonus pirkti kompiuterius, nuomotis limuzinus, daužyti šviesoforus ar keliauti po Pasaulį. Kodėl aš turėčiau likti sąžiningas prieš valdžią, kuri man susirgus moka tik 40 proc. darbo užmokesčio dydžio pašalpą, ką tik sumažino mano užsidirbtą pensiją ar netekus darbo visai, tėra pasiryžusi mane paremti tik 650 litų dydžio išmoka per mėnesį. Ir tai tik artimiausius 6 mėn. O ką daryti paskui?“ Čia tiktų pacituoti ir vieno paprasto Lietuvos piliečio mintis apie socialinę lygybę Lietuvoje. Štai ką jis mano apie apie dabartinę socialinę situaciją Lietuvoje. „Dabar Lietuvoje vyksta kova kas ką: valdžia žmones, ar žmonės valdžią. Aišku, didesnius šansus laimėti visada turi valdžia, tačiau kokia valdžia, tokie ir žmonės, todėl atsiradus bet kokiai progai apeiti įstatymus – su didžiausiu pasitenkinimu tą padaro ir bet kuris „runkelis“. Ir aš labiau linkęs pateisinti būtent juos, kadangi to, ko nepasiims „runkeliai“, tą vistiek „suvalgys“ Seimas, Vyriausybė, ministerijos ar bet kuri kita valstybinė institucija. Žinoma, ir visai tikėtina, kad gali būti ir dar blogiau – nuo „runkelių“ atimti milijonai „otkatų“ pavidalu nusės kurio nors klerko kišenėje. Taigi, socialinis teisingumas Lietuvoje atrodo taip: minusas visada padedamas prie „runkelių“, o visą pliusą visada „suvalgo“ elitas. Įvertinus pusių santykinius dydžius – jėgos lygios. Pusiausvyra pasiekta.“

Tiesiog negalima nesutikti. Štai jau visi metai, kaip A. Kubiliaus Vyriausybė bejėgiškai blaškosi nežinodama iš kur dar būtų galima nurėžti, kad tik pavyktų dar kažkiek sutaupyti. Ir atima dažniausiai iš tų, kurie nesirenka prie Seimo, Vyriausybės ar prokuratūros su karstais, vaikiškais vežimėliai ar palapinėm. Nurėžia tiems, kurie dar gali kentėti, arba tiems, kurie jau senai neturi ko prarasti, tad net perpus sumažinta pašalpa nebesukelia jokių emocijų. Laukinio kapitalizmo ir natūralios atrankos metodas: išgyvens tik stipriausieji. O štai bejėgių niekas nemėgsta. Tokiems vieta tik Airijoj, Ispanijoj ar dar kur nors, bet tik ne Lietuvoje. O gaunant kelių tūkstančių litų pašalpas, jėgų pastovėti prie prokuratūros tikrai pakanka.

Lietuvoje didžiausia blogybė yra ne valdžios išlaidumas ir neefektyvumas. Ir net ne Andrius Kubilius ir jo Vyriausybė. Lietuvoje didžiausia problema yra tai, kad valdžia visiškai nesugeba nusistatyti prioritetų ir jų laikytis bei būti visiems vienodai teisinga. Mamų atvejis, kuris jau tęsiasi visi metai, tą puikiai įrodo. Sumota mažinti mamoms išmokas – mamos papiketavo ir išmokų sumažinimas nukeltas. Mamas sumanyta nubausti už sukčiavimą – tuoj keičiamas įstatymas, kad tik joms nereiktų atsidurti už grotų. O kas gina bedarbius? Pensininkus? Mokytojus? Negi šiandien nepajėgiame suprasti, kad padėtis nelengva ir ji tokia yra visiems? Negi mama, augindama savo vaiką už neteisėtai gaunamą pašalpą gali jaustis tikra, dora ir sąžininga mama? Suprantama. Vaikai yra mūsų ateitis ir jais reikia ypač rūpintis. Tačiau kodėl mama su vaikeliu turi atimti duonos kąsnį iš pensininko? Ir kodėl sąžininga mama gaudama tūkstančio litų pašalpą turi jaustis menkesnė už tą, kuri ne visai teisėtai gauna keturių ar penkių tūkstančių litų atlyginimą? Ir pastaroji dar drįsta atsinešti vaikišką karstą prie prokuratūros?

Nesinori, kad Lietuvoje taptų tradicija valkioti karstus. Ypač vaikiškus. Dar labiau nesinori, kad jie būtų panaudojami pagal paskirtį. Tačiau panašu, kad tai įvyko. Ir juose mes palaidojom tuos nedidelius garbės, sąžiningumo ir teisingumo likučius, kuriuos dar buvom išsaugoję. Tai padarė Lietuvos mamos!

Susiję įrašai:

1. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą

Iš tikro, skatinti verslą Lietuvoje reikia, tačiau ar tam reikėtų pajungti bedarbių rėmimui numatytas lėšas? Kita vertus, ar dabartinė bedarbių rėmimo politika yra pakankamai gera? Gal iš tikro geriau premijuoti susiradusius darbą? Tai trys variantai, pagal kuriuos kol kas būtų galima reformuoti darbo rinkos rėmimą, tačiau nei viena iš išvardintų krypčių nėra ta, kuri vienareikšmiškai galėtų pagerinti situaciją.

Teisę į pašalpą turi kiekvienas bent kažkiek didesnį darbo stažą turintis asmuo. Kitaip visai netektų prasmės tokie mokami mokesčiai, kaip privalomos įmokos į garantinį fondą. Be to jau ir dabar bedarbio pašalpa yra pakankamai apribota išmoka, apipinta pačiomis netikėčiausiomis sąlygomis ir reikalavimais. Tačiau tokia bedarbių rėmimo politika visiškai neskatina ieškoti darbo, bent jau tol, kol yra mokama paskirta bedarbio pašalpa. Ypatingai jei nesitikima didesnio atlyginimo, nei numatytas maksimalus bedarbio pašalpos dydis – kiek daugiau nei 1000 Lt. per mėnesį. Taigi, išeitų, kad reikia remti ir tuos, kurie ieško ir susiranda darbą. Tačiau kaip? Akivaizdu, kad šis uždavinys turėtų būti patikėtas institucijai, kurios tiesioginė paskirtis būtent tokia ir yra – Darbo biržai. Įstatymiškai, tai lyg viskas taip ir yra. Tačiau praktiškai – visai tai stringa. Nors Darbo birža jau skaičiuoja ne pirmus savo veiklos metus Lietuvoje, tačiau kaip ir daugelis kitų valstybinių įstaigų, efektyvumo savo veikloje taip ir nesugebėjo pasiekti. Kas nors kartą yra apsilankęs valstybinėje, įsidarbinti turinčioje padėti įstaigoje, tas žino situaciją. Jau vien tai kaip sutinkamas atėjęs užsiregistruoti žmogus ir kaip išlydimas – daug ką pasako apie šios įstaigos veiklą. Mažai verti ir visi jos organizuojami kursai, kurie turėtų padėti naujo darbo paieškose. Vis kažkaip juntamas atmestinumas, kad visa tai daroma tik dėl pareigos ir užmokesčio. O apie operatyvumą, net kalbėti neverta. Jei ne valstybės remiamas asmenų iš darbo biržos įdarbinimas, į Darbo biržą darbuotojų paieškai kreiptusi tik valstybinės arba niekur kitur specialistų nerandančios įmonės. Taigi, vienintelė šios valstybinės įmonės paskirtis, liktų tik dokumentų pildymas ir pašalpų mokėjimas.

Pamažu tampa aišku, kad valstybės pinigai išleidžiami išlaikyti darbo biržoms, yra naudojami visiškai neefektyviai. Todėl gal jau pats laikas įvesti finansavimą už rezultatus, kas yra įprasta privačiame verslo Pasaulyje? Kaip staiga tada pasikeistų požiūris į kiekvieną naują Darbo biržos lankytoją. O ir kiekvienas teritorinis skyrius būtų suinteresuotas kaip galima daugiau žmonių įdarbinti, jei tik jiems už tai būtų skiriamas finansavimas. Už sėdėjimą ar bendravimą juk niekas negauna pinigų, tai kodėl turėtų būti išimtis valstybinės įstaigos?

Darbdavių rėmimas taip pat yra visai realus dalykas. Ir tai jau net vyksta. Tiesa, tam vėlgi yra begale sąlygų ir reikalavimų, o tam tikru metu, toks finansavimas buvo skiriamas tik tiems darbdaviams, kurie sugebėdavo atitinkamai „susitarti“ su teritorine Darbo birža. Tas susitarimas paprastai būdavo inicijuojamas iš Darbo biržos atstovų pusės ir visada būdavo grįstas pinigais, o tiksliau jų suma, kuri mūsuose įvardijama kaip kyšis.  Įstaigai, kuri nemoka arba nenori skaidriai paskirstyti valstybės paramos – išvis nereikėtų leisti tai daryti. O darbdavių ir naujų darbo vietų steigimą galima remti visiškai kitais būdais. Vienas iš jų – mokesčių prievolės panaikinimas. Nauda tikrai būtų abipusė. Vietoj to, kad valstybė mokėtų bedarbio pašalpą, suteikiama galimybė dirbti ir užsidirbti pačiam žmogui. O darbdavys įdarbinęs naują žmogų, galėtų vienerius metus nemokėti SODROS ar pajamų mokesčio. Aišku, taip valstybė gautų mažiau pajamų, tačiau bent jau nereikėtų mokėti pašalpos iš bendro valstybės biudžeto.

Kelių kaip sureguliuoti įvairias valstybės sritis yra tikrai nemažai ir visai nebūtinai jie visi turėtų būti grįsti mokesčių didinimu ar išlaidų karpymu. Kartais užtenka tik pripažinti valstybės administravime esančias problemas ir jas efektyviai išspręsti.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Valdžia nesutaria dėl darbo savaitės trukmės
3. Latvija tempia Baltijos valstybes į dugną

A. Kubiliaus Vyriausybė, įgyvendindama savo taupymo politiką, didžiąją dalį to ledkalnio užverčia ant mažiausias pajamas turinčių gyventojų, nors deklaruoja visiškai priešingai. Nesenai priimti Sodros įstatymo pakeitimai, nebeleis daugeliui dirbančiųjų sirgti, nes tai būtų skaudus smūgis šeimos biudžetui. Negana to, 2009 m. balandžio 29 d. buvo parengta ir Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pataisa, pagal kurią numatoma nemokėti bedarbio pašalpos netukusiam darbo asmeniui, jeigu jis atsisako bet kokio, darbo biržos pasiūlyto darbo. Anksčiau tas pats įstatymas numatė, kad darbas turi būti pasiūlytas atitinkantis bedarbio profesinį pasirengimą ir jo sveikatos būklę. Dabar gi, pasirodo, nusprendė nebeatsižvelgti nei į bedarbio profesinį pasirengimą, nei į jo sveikatos būklę?

Be kita ko, pataisa numato, kad bedarbio pašalpa bus pradėta mokėti tik po tokio laiko, už kokį laiką buvo gauta išeitinė kompensacija. Pavyzdžiui, jei darbdavio iniciatyva atleistas darbuotojas gavo išeitinę kompensaciją už 2 mėn., reiškia ir bedarbio pašalpa jam bus pradėta mokėti tik po 2 nedarbingumo mėnesių.

Tiesiog negalima atsistebėti Vyriausybės išradingumu. Mokesčius kol dirbam, mokam visi, o štai kai susergi arba kai išvis netenki darbo – sukis kaip nori. Maža to, nebegali atsisakyti jokio pasiūlyto darbo, net jei esi mokytojas, o tau bus pasiūlytas traktorininko ar melžėjos darbas. Nesvarbu, kad neturi teisės vairuoti traktoriaus, ar kad sveikata neleidžia tampyti pieno kibirų – privalėsi vis tiek priimti pasiūlymą, kitaip neteksi ir paskutinių pajamų – bedarbio pašalpos.

Pikčiausia, kad jokie akivaizdūs taupymo sprendimai nepalietė turtingųjų klasės. Nekilnojamo turto mokesčio iki pat šiol nėra ir apie tokį Vyriausybė net nesiruošia kalbėti. Visokios maximos ir toliau gauna milijoninius pelnus, o čia iš vargšo žmogelio atimamas paskutinis litas. Kiek dar ponas Kubiliau, mums reikės pasispaust, kad tamsta, su visa savo oligarchine šutve, pagaliau suprastumėt, kad ir bedarbis nori valgyti?

Man tik įdomu ar dar ilgai lietuviai kentės? Kiek dar turės mūsų politikai mus visus nuskurdinti, kad pagaliau masės pratrūktų? Nors lietuviai ir kantrūs, bet manau, kad rudeniop Vyriausybė gali sulaukti didelių staigmenų. Alkana ir sušalusi tauta nebeturės ko prarast. Tik šįkart keliomis pramuštomis skylėmis Seimo languose viskas gali neapsiriboti.

Susiję įrašai:

1. A. Kubiliaus Vyriausybė žaidžia su Lietuva
2. Kiek kainuoja nemokamas laikraštis?
3. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose