Prekybos centro „Cento“ Šilutėje, „Maldelė, kad sektusi“, pakabinta tualete

Vergiškos darbuotojų darbo sąlygos Lietuvoje ne naujiena. Ypatingai tai tampa aktualu, kad kalba pasisuka apie padėti prekybos centruose, kurių Lietuvoje pakankamai daug. Tačiau ekonominio sunkmečio sąlygomis atrodo kai kas išties perlenkia lazdą.

Štai Šilutės prekybos centre „Cento“ personalo tualete atsirado nedidelė „Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų“ (žr. žemiau) atspausdinta ant popieriaus lapo ir pakabinta tiesiai prieš tualeto lankytojo akis. Sprendimas, kaip rašoma pačioje „maldelėje“, tikrai apgalvotas. Ir ne tik todėl, kad nebūtų pasiteisinimų jog nematė ar negirdėjo, tačiau dar ir  todėl, kad efektyviai išnaudojamas tualete prabūtas laikas. Nėra juk ko dykai sėdėti… Kol atsikratai nereikalingo turinio, gali ne vieną tokią „maldelę“ perskaityti. Gaila tik, kad pats procesas gali užstrigti, jei „maldelių“ turinys ir toliau bus panašus.

Turime pasiūlymą visoms „Cento“ parduotuvėms: taupydami vietą ir efektyvindami darbuotojų laiką, tualetuose įrenkite skelbimų lentas. Ten pat galite įrengti ir darbuotojų stalčiukus ir ten nuolat išdėlioti jiems aktualią informaciją, padėti kitus dokumentus. O geriausia išvis… viską, kas skirta personalui – perkelti i tualetus. Vistiek jūsų darbuotojai daugiau nėra verti, ar ne?

Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų

Kiekvienas darbuotojas atsakingas už tai, kas vyksta jo darbo vietoje jo pamainos metu, t. y. nebus priimami jokie pasiteisinimai, kad tai „nuo anos pamainos“.

… parduotuvės, jos prieigų, kasų, dispencerių, svarstyklių, šaldymo salų, pirkėjų spintelių, krepšelių ir vežimėlių ir t. t. švarą.

Kokybė t. y. prekiaujame tik galiojančiomis prekėmis.

Aptarnavimas:

Pirkėjui neįdomios mūsų problemos – mes privalome parduoti daug ir labai daug:

1. Laba diena

2. Kuo galiu padėti

3. Ačiū, kad pirkote

4. Žinoti ir atsakyti kokios prekės akcijuojamos

5. Draudžiama: žiedai (išskyrus vestuvinis) kabantys auskarai, nešvari apranga, spalvota apranga

Draudžiama sakyti:

1. Nežinau koks skonis\Ar turime

2. Ne mano skyrius

3. Čia ne mes\aš, čia bazė\Vilnius

4. Pamiršau

Svarbiausia:

1. Neišsirinksit laiku galiojimų – nusipirksit pilna kaina

2. Neišsinešit iš sandėlio prekių ir jos nusirašys – nusipirksit pilna kaina

3. Aptarnausite nemandagiai – eisite dirbti kitur

Informacijos pateikimo vieta pasirinkta apgalvotai – šios vietos neapeisit ir negalėsit pasakyti, kad nežinojote.

Išeidami užgesinkite šviesą

Ačiū :)

P. S. Gerbiami prekybos centro vadovai… kitą kartą pasistenkite bent tekstą rišliai ir be klaidų išdėstyti. Nors ką čia kreipsi dėmesį į tokius „mažmožius“, kai galva užimta tokių „originalių“ sprendimų paieška. Eiliniams “grūžčikams“ juk vistiek tiks…

Susiję įrašai:

1. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
2. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui
3. Kai tikrąją prekės kainą sužinai tik kasoje…

Pabandykime paanalizuoti realią situaciją. Prekeivis išsipirkęs verslo liudijimą pradeda prekybą turgavietėje. Tiek prekiaudamas be kasos aparato, tiek su kasos aparatu, jis pildo tą patį, pajamų ir išlaidų žurnalą. Tiek vienu, tiek kitu atveju – niekas nesikeičia. Mokesčiai mokami tie patys: fiksuotas pajamų mokestis (už verslo liudijimą) ir po 72 Lt kiekvieną mėnesį SODRAI. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: smulkiajam prekybininkui pasiekus 100 000 Lt apyvartą per metus, atsirastų būtinybė registruotis PVM mokėtoju ir aišku sumokėti PVM į valstybės biudžetą. 100 000 Lt apyvarta per metus nėra labai sunku pasiekti jei dirbi kiekvieną dieną ir kasdien parduodi bent už keletą šimtų litų. Taigi, premjero tikslas turbūt ir yra ištraukti į „dienos šviesą“ tuos, kurie turėtų mokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, tačiau to iki šiol nedarė. Tik garsiai ir viešai apie tai dar niekas iš valdžios to nepasakė.

Suprantamas ir prekybininkų nenoras barškinti kasos aparatais. Tik kiek kvailokai skamba jų nurodomos priežastys, kodėl tai jiems esą nepriimtina. Neva tai pirštai šals, pačio aparato neįstengs įsigyti ar apskaitoje nesusigaudys ir teks dar papildomai buhalterį samdytis. Visa tai niekai. Kasos aparato kainą valdžia geranoriškai sutiko kompensuoti, o kasdien suspaudyti keletą klavišų ir atspausdinus ataskaitą ją įklijuoti į kasos knygą, nėra aukštųjų technologijų vardo verta patirtis, todėl tikrai be didelių problemų su tuo galima susidoroti. Tačiau kodėl realiai prekybininkai nenori kasos aparatų, garsiai nesako ir jie patys. O priežastis turbūt ta pati, apie kurią nutyli ir valdžia: daliai prekybininkų arba teks mokėti pridėtinės vertės mokestį, arba teks perimti įmonių patirtį ir dalį apyvartos paprasčiausiai bandyti nuslėpti. O nuslėpti nebus taip paprasta. Juk prekyvietė, tai ne parduotuvė, kur dirbi vienas. Čia visi vienoje patalpoje, tad neprašytus svečius gali „užsakyti“ ne tik nepatenkintas pirkėjas, bet ir aršesnis konkurentas. O tada jau žiūrėk ne tik PVM teks sumokėti, bet dar ir vieną kitą tūkstantį pridėti.

Gal ir nėra labai sąžininga apkrauti kasos aparatais pačių smulkiausiųjų, kurie vos keletą litų sau užsidirba, tačiau ir solidarumas, ir tvarka – privalo būti. Tik va nesuprantu kompensavimo už kasos aparatą mechanizmo esmės. Kad anksčiau įsigiję kasos aparatus prekybininkai galės pasinaudoti didesne nuolaida, tai dar suprantu. Tačiau kodėl tie prekybininkai, kurie veiklą vykdys kitų metų pradžioje, galės pasinaudoti kompensavimo mechanizmu, o tie kurie įsigys verslo liudijimus tarkim metų viduryje, už kasos aparatą gaus susimokėti visą kainą? Kažkaip ir vėl pakvipo vienkartiniu ir visiškai neapgalvotu žingsniu, kurių ši Vyriausybė tikrai padarė ne vieną.

Na, ir pabaigai svarbiausias klausimas: ar po būtinybės prekybą turgavietėse vykdyti tik su kasos aparatu įvedimo padidės kainos turgavietėse? Juk logiškai mąstant, jei iki šiol pridėtinės vertės mokestis nebuvo mokamas, tai ir kainos turgavietėse turėtų būti bent penktadaliu mažesnės.  Tačiau tai tik teorinė prielaida. O reali situacija nė iš tolo į tai nepanaši. Tiesa, neneigsiu, kad dalies produktų kainos turgavietėse yra išties mažesnės. Tačiau tikrai ne penktadaliu ir tikrai ne daugumos. Po būtinybės prekybininkams prekyvietėse turėti kasos aparatą įvedimo, kainos keliais procentais gali ir pakilti, tačiau tikrai ne penktadaliu. Todėl kainų kilimą bus galima daugiau prilyginti natūraliai infliacijai, nei naujosios tvarkos pasekmei.

Įvertinant visas aplinkybes, manau ir toliau pasiliksiu prie nuomonės, kad bendrąją, prasme kasos aparatai turguose ir prekyvietėse yra daugiau teigiamas, nei neigiamas žingsnis, siekiant padaryti visus lygius prieš savo valstybę ir savo valstybės įstatymus.

Susiję įrašai:

1. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
2. Lietuviai prieš PSD
3. Valinskas prieš Grybauskaitę

Naujoje prekybos sistemoje įdiegti naujausi šiuolaikiniai informacinių technologijų (IT) sprendimai – patrauklus dizainas, maksimali optimizacija su paieškos sistemomis („Google“, „Yahoo“, „Bing“ ir kt.), sąsaja su populiariausiais socialiniai tinklais („Facebook“ ir „Twitter“) ir kt., todėl imtis el. prekybos nereikia jokių specifinių kompiuterinių žinių.

„Šalies gyventojai pajutę internetinių parduotuvių naudą bei įgavę pasitikėjimo gana nauja Lietuvoje prekybos sritimi, aktyviai domisi, kaip galėtų pradėti nuosavą internetinį verslą. Per pastaruosius du metus, kai buvo sukurta pirmoji el. parduotuvės versija – „Verskis.lt“, klientų poreikis naujiems IT sprendimams smarkiai išaugo, todėl nuolat kuriame naujus produktus el. verslui vystyti. Mūsų klientai patenkinti, jog nereikia galvoti apie IT, jiems belieka sėkmingai vystyti savąjį verslą“, – teigia el. parduotuvių nuomos pradininkės Lietuvoje, bendrovės „Evispa“ direktorius Vitalijus Dubietis.

„Verskis.lt“ el. parduotuvių sistema taip pat turi automatinę sąsają su gerai žinoma ir populiaria virtualia universaline parduotuve „Vup.lt“, todėl prekės potencialiems klientams bus matomos vos tik pradėjus prekybos verslą.

„Prieš pradėdami aktyviai prekiauti, verslininkai paprastai turi skirti nemažai lėšų naujo prekės ženklo ar produkto rinkodarai, tačiau naudojant „Verskis.lt“ el. prekybos sistemą, pavyksta to išvengti, kadangi nuosavoje el. parduotuvėje įvestos prekės atsiranda virtualioje universalinėje parduotuvėje „Vup.lt“. Klientas, paspaudęs mygtuką „į parduotuvę“, patenka į tiesioginį prekės puslapį el. parduotuvėje ir ją perka tiesiai iš pardavėjo. Naujausiais duomenimis virtualią universalinę parduotuvę kas mėnesį aplanko apie 100 tūkst. unikalių lankytojų“, – sako V. Dubietis.

Apie „Verskis.lt“

El. prekybos „Verskis.lt“ sistema startavo 2008 metais – tuomet Lietuvos rinkai buvo pasiūlyta naujovė – elektroninės parduotuvės nuoma. Nuo tada šalyje ir prasidėjo pirmasis el. parduotuvių nuomos rinkos vystymosi etapas. „Verskis.lt“ – vienas iš nedaugelio šalyje unikaliai sukurtų el. prekybos produktų, kuris mažoms ir vidutinėms įmonėms suteikia galimybę turėti nuosavą el. parduotuvę už prieinamą kainą. Daugiau informacijos rasite: www.verskis.lt.

Apie „Evispa“

Įkurta 2008 metais „Evispa“ tapo patikima verslo partnerė el. komercijos srityje. Sukaupusi didelę patirtį internetinių parduotuvių bei interneto svetainių kūrime, bendrovė siūlo pažangiausius sprendimus Lietuvoje. Šiuo metu bendrovėje dirba 12 kvalifikuotų specialistų komanda, kuri nuolat tobulina ir kuria įvairius el. komercijos projektus. Nuo bendrovės įkūrimo „Evispa“ sėkmingai įgyvendino virš 250 smulkių ir stambių verslo projektų. Daugiau informacijos rasite: www.evispa.lt.

UAB „Evispa“

2010 m. spalio 13 d., Vilnius

Susiję įrašai:

1. Elektroninių parduotuvių rinka auga – Freeshop.lt
2. Sekso revoliucija su internetu ir „sexshopais“
3. E-verslo gudrybės

Nuo 2007 metų pabaigos Vilniuje veikianti reklamos bendrovė „TradeMax“ valdo internetinę pardavimų sistemą pasiekiamą adresu http://www.lpromo.lt Čia pirkėjams siūloma įsigyti pačios įvairiausios reklaminės atributikos: nuo paprasčiausių suvenyrų iki rūbų, avalynės ir net saldumynų. Šiuo metu bendrovė paskelbė akciją „Naktis“, kurios metu (visą 2010 metų kovo mėnesį) klientams siūloma prekes užsisakyti naktį ir dovanų gauti grikių lukštų pagalvę.

Pasirinkta pardavimų skatinimo strategija nėra nauja. Dar pernai didieji prekybos centrai organizavo ne vieną naktinės prekybos akciją, kurios metu buvo galima įsigyti įvairių prekių pigiau. Tačiau tai vyko „gyvoje“ prekyboje. Prekyba internetu, kaip šiuo atveju, turi šiokių tokių išskirtinimų. Visi puikiai supranta, kad prekyba (o gal tiksliau užsakymai) internetu vyksta ištisą parą. Čia nereikia pardavėjo, kuris pasitikdamas pirkėją nusišypsotų, paimtų pinigus, supakuotų prekę ir padovanojęs pagalvę palinkėtų geros kelionės namo ir saldaus miego. Čia daugelį šių svarbių misijų atlieka web technologijos, kurios programuotojo rankomis ir protu paklūsta internetinės pardavimo sistemos savininkui. Štai todėl, paros laiko akcijos internetinėje prekyboje yra beveik nenaudojamos. Sakau beveik, nes kai kada, tačiau labai retais atvejais, tai būna taikoma didelių prekybos sistemų, siekiant subalansuoti lankytojų ir pirkėjų srautus. Tačiau daug dažniau yra tiesiog išskiriami papildomi technologiniai resursai, kurie užtikrina, kad ir žymiai padidėjęs lankytojų ar pirkėjų skaičius, nesukeltų prekybos sistemos „lūžimo“. Bendrovės „TradeMax“ paskelbta akcija tikrai negalėtų pretenduoti į šią kategoriją, todėl jos paskelbta akcija tikriausiai yra tik bandymas išjudinti įstrigusius pardavimus.

Kitas, ne mažiau svarbus aspektas yra įmonės siūloma produkcija ir jos tikslinė rinka. Suprantama, kad reklaminę atributiką dažniausiai perka juridiniai asmenys, tai yra įmonės, verslo subjektai, kurių biurai naktimis paprastai nedirba. Negi bendrovė „TradeMax“ tikisi, kad dėl grikių lukštų pagalvės, įmonės pradės dirbti naktimis, o jų darbuotojai po 23 val. puls užsakinėti puodelius, marškinėlius ar saldainius? Naktinė prekyba būtų bent kiek pateisinama tik tuo atveju, jei ji būtų nukreipta į privačius asmenis, kurie tokiu metu paprastai sėdi namie ir interneto pagalba galėtų dalyvauti panašioje akcijoje.

Jau nuo seno pardavimų skatinimo politikoje yra žinoma, kad įvairios akcijos, nuolaidos ir dovanos geba daryti milžinišką poveikį. Tačiau čia svarbu ne tik KAS yra naudojama, bet ir KAIP tai naudojama. Dovanos aišku padeda pritraukti potencialius pirkėjus, net jei jos ir nebrangios ar riboto panaudojimo (kaip šiuo atveju, pagalvė juk paprastai gali būti panaudota tik ant jos gulint, kas paprastai biure nepraktikuojama), tačiau ar verta siūlyti dovanų pagalvę už tai, kad pirkėjas užsisakytų prekių nakties metu? Juk siūlanti pagalvę įmonė tarsi netiesiogiai skatina apdovanotąjį eiti miegoti. O jei jis eis miegoti, aišku, kad neužsisakinės jokių prekių. Taigi, jei pasirinktas priemones ir būtų galima įvertinti teigiamai, tai už tai, kaip jos panaudojamos, būtų galima rašyti riebų dvejetą. Ta pati dovanų siūloma pagalvė suveiktų daug labiau, jei bendrovė „TradeMax“ ją pasiūlytų kartu su pirmu užsakymu, perkant tam tikras prekes ar tiesiog bet kurių prekių už tam tikrą sumą.

„Patiems darbščiausiems darbuotojams, kurie dirba net naktį – dovanosime grikių lukštų pagalvę Jūsų saldžiam miegui:)“ – rašoma lpromo.lt svetainėje. Matyt „TradeMax“ atstovams tokių darbuotojų tikrai nereikia, nors jų rūpinimasis kitų įmonių darbuotojų poilsiu tikrai pagirtinas.

Susiję įrašai:

1. Nuo 2010-07-01 vėl brangsta dujos, bet pinga elektra naktį
2. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
3. Sekso revoliucija su internetu ir „sexshopais“

Apie tai, kad pirotechnikos gaminiais naudotis reikia labai atsargiai ir tai gali daryti tik suaugusieji bei tam tikrose vietose – žino daugelis. Tačiau nepaisant to, kiekvienais metais įvyksta skaudžių nelaimių, kurių metų yra sužalojami žmonės. O draudimas  petardas sprogdinti vaikams – atrodo praktiškai neegzistuoja, nes „bombioskes“ sprogdinančių vaikų ir paauglių – pilni kiemai.

Atrodo problema aiški – priešventiniu laikotarpiu, kai pirotechnikos gaminių galima nusipirkti beveik kiekvienoje „maximoje“, jie ir pradeda sproginėti gatvėse, kiemuose, laiptinėse. Ir tuos gaminius sprogdina ne kas kitas, kaip vaikai ir paaugliai, kuriems to daryti visai negalima. Tačiau, kaip ir daugeliu kitų atvejų – problemos aiškumas neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų ją sprendžiant, nes iki šiol nėra laikomasi pagrindinių įstatymų reglamentuojančių prekybą ir naudojimąsi pirotechnikos gaminiais. Pardavėjai nori daugiau uždirbti ir tuos gaminius parduoda vaikams, vaikai nejausdami atsakomybės prieš aplinkinius tuos gaminius sprogdina kur tik papuola, o kai negali nusipirkti „bombeškių“ patys vaikai, jiems „padeda“ jų tėvai.

Panašu, kad lietuviai yra užkietėję pirotechnikos gaminių mėgėjai, todėl kiekvieną naujųjų sutikimą lydi gaisrai ir sunkūs kūno sužalojimai, kuriuos dažnai sukelia savadarbių sprogmenų netikėti sprogimai. Ir kasmet atsiranda toks „namudininkas“, kuris mano, kad sprogmenį gali pasidaryti pats. Deja, nepanašu, kad pirmosios naujųjų dienos nelaimių kronika ką nors keistų. Gal tik Lietuvos žmonių skaičių.

Atrodytų tokia palyginti paprasta problema, su kuria nepavyksta susitvarkyt ištisą dešimtmetį ir dar daugiau. O juk reikia tik griežtesnės kontrolės ir galbūt rimtesnio požiūrio į šią problemą. Ir nebūtinai viską reguliuoti baudomis ar mokesčiais. Nors… reikia pripažinti, kad lietuviai „rimbo ir meduolio“ principo atrodo dar neperpranta. Tiesa, rimbas atrodo veikia efektyviau.

Susiję įrašai:

1. Lietuvos krepšinio rinktinė pakviesta į 2010 metų Pasaulio čempionatą
2. Finansiniai 2009-ųjų metų nuostoliai
3. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais

Pakeisti kainas prekių duomenų bazėje nėra taip sudėtinga. Paprasčiausiai sėdi darbuotojai (dažniausiai centriniame prekybos centro biure, Vilniuje) ir pagal nurodymus kasdien perkainoja konkrečias prekes. Daug didesnė problema yra su naujų kainų kortelių atspausdinimu ir jų išnešiojimu po prekybos salę. Kaip žinia, daugelis prekybos centrų netgi sunkmečiu nepasižymi pavyzdine tvarka darbuotojų darbo organizavime, todėl tokios „klaidos“ (jei tai galima pavadinti klaidomis) pasitaiko ir šiandien.

Tad ką daryti tokiu atveju? Aprėkti visiškai nekaltą kasininkę ir atsisakyti pirkti tokią prekę? Dar labiau aprėkti ir išvis nieko nebepirkti? O gal primygtinai reikalauti, kad prekė Jums būtų parduota už tą kainą, kuri nurodyta lentynoje? Na, o gal tik tyliai mintyse nusikeikti ir nieko nesakius sumokėti už konkrečia prekę brangiau?

Teisiniu aspektu, Jūs turite dvi išeitis: pirkti prekę už jau „padidėjusią“ kainą arba nepirkti jos išvis. Taip yra todėl, kad galutinė kaina, už kurią pardavėjas sutinka parduoti prekę yra būtent ta, kurią rodo prekių duomenų bazė, tai yra – kasos aparatas. Tokia praktika yra įsigalėjusi tarp mažmenine prekyba užsiimančių įmonių, kadangi pagal LR Civilinį kodeksą, teisėtai prekė gali būti perleista kito asmens nuosavybėn tik už galutinę kainą, kurią nustato pardavėjas, o pirkėjas už tokią kainą sutinka ją įsigyti. Jokie kitokie reikalavimai ar pretenzijos čia nėra galimi. Tai iš esmės nusako faktą, kad lentynose gali gulėti penkios skirtingos prekės kainos, tačiau paskutinė ir tikra bus tik ta, kurią parodys kasos aparatas.

Čia iškart galite paklausti – o kaip pirkėjų teisės? Teisė į teisingą ir neklaidinančią informaciją? Taip. Tokia teisė yra, tačiau… Pirmiausią ką reiktų įrodyti yra tai, kad Jūs, kaip pirkėjas, patyrėte kažkokią konkrečią žalą dėl to, kad prekybos centras Jums laiku ir vietoj nesuteikė teisingos informacijos apie prekės kainą. Kiek tai realu Lietuvos teismuose, spręskite patys…

Na, o visi šūkavimai ir rėkimai ant kasininkių yra tik savęs ir kitų negerbimas, nes iš esmės – kasininkė dažniausiai būna niekuo dėta, dėl įsivėlusios klaidos. Ji tik paprasčiausiai sėdi ir skenuoja prekes, bei paima iš pirkėjų pinigus ir atiduoda grąžą. Daug labiau kalta pati prekybos centro sistema, kuri nesugeba užtikrinti, kad visi prekių kainų pasikeitimai pasiektų ir prekių lentynas. Iš esmės, labai sunku būtų apkaltinti net konkretų prekybos centro darbuotoją, netgi tą, kuris yra tiesiogiai atsakingas už tai, kad prie konkrečios prekės visada būtų reali kaina, kadangi kaip žinia prekybos centruose žmonės dirba pamainomis, personalas dažnai keičiasi, o tai, savaime aišku, negali užtikrinti idealios darbo tvarkos.

Tačiau yra ir kita pusė. Pirkėjas. Kartais pirkėjas labai nusivilia negalėdamas įsigyti „pabrangusios“ prekės arba, net viską stropiai apskaičiavus, pasirodo ima ir pritrūksta pinigų, nes kažkuri prekė pasirodė kainavo daugiau nei buvo nurodyta prekių lentynoje. Aišku, tai ir nemalonu, ir nepatogu. Dar blogiau, kai tokią klaidą pastebime tik namie, peržiūrėdami kasoje gautą čekį. Nebegalėdami įtakoti situacijos, jaučiamės, tikrąją to žodžio prasme, apgauti. Taigi ar galime kaip nors išvengti tokių situacijų? Jei šį klausimą adresuotume pirkėjams – tikriausiai ne. Gal tik galėtų nuskambėti ir taip dažnai visur sutinkamas pasiūlymas, jog „grąžą reikia tikrinti prie kasos“. Tačiau jei šis klausimas būtų užduotas pardavėjams, tai atsakymas be abejonės turėtų būti teigiamas. Pardavėjams tikrai dar yra kur tobulėti ir kaip vienas iš sprendimų būtų siūlymas daugiau dėmesio skirti personalui, jo kvalifikacijai, atsakomybei ir požiūriui į darbą. Tačiau tam pirmiausia būtina ne tik padidinti darbo užmokestį, bet ir sumažinti darbo krūvį. O tai Lietuvoje dar matyt bus negreit.

Yra ir kitų, modernesnių sprendimų. Vienas tokių – elektroninės kainų kortelės arba elektroninė kainų juosta per visą lentyną, kur šalia prekės visad degs ta kaina, kuri bus įvesta į prekių duomenų bazę. Tačiau tai pakankamai brangus ir pakankamai nelankstus sprendimas, ypač turint ribotą prekybos salės plotą.

Gerų apsipirkimų ir kuo mažiau nesusipratimų parduotuvėse!

Susiję įrašai:

1. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
2. E-verslo gudrybės
3. Stambieji prekybininkai žaidžia procentais ir mūsų jausmais

Seksas tūlam lietuviui buvo tabu daugelį metų. Pats seksas aišku buvo (kitaip juk būtume jau išnykę), tačiau apie jį buvo kalbama puse lūpų ir dažnai su gėdos ar bent jau su gerai juntamu nepatogumo prieskoniu. Dar didesnis nepatogumas buvo prisipažinti jog ir lovoj poros susiduria su vienomis ar kitomis problemomis, kurios dažnai įtakoja tarpusavio santykių kokybę. Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų lovoje – monotonija, kuri dažnai žudo net tyriausius jausmus. Vakarų Europa, JAV, kurios gerokai liberalesnės sekso tema, senokai suprato šią problemą ir ėmė ieškoti būdų kaip ją spręsti. Vienas iš tokių būdų kaip susidoroti su šia problema, buvo sekso prekės, kurios į dviejų žmonių guolį įnešdavo ne tik naujų pojūčių, bet neretai pasitarnaudavo ir kaip gydomoji priemonė, padedanti įveikti pačias įvairiausias porų intymumo problemas. Dėl to, kapitalistiniame Pasaulyje dar praeitame amžiuje ėmė sparčiai populiarėti sekso prekių parduotuvės, kur buvo galima įsigyti visko – nuo pačių intymiausių žaisliukų skirtingiems poreikiams iki pornografinės vaizdo medžiagos, žurnalų, seksualių rūbų, seksualumą skatinančių priemonių ir dar daug ko kito, kas tik siejosi su seksu ir intymumu.

Lietuvoje pirmosios sekso reikmenų parduotuvės duris atvėrė taip pat praeito amžiaus pabaigoje, tik gerokai vėliau ir, deja, iškart buvo pasmerktos žlugti. Lietuviai iki pat šiol dar jaučiasi nepatogiai, kai tenka atsidurti šalia sekso reikmenų parduotuvės, o prieš dešimtmetį tokių prekybos vietų vengė iš toli. Drąsiausi, tiesa, užsukdavo ir net kai ką įsigydavo, tačiau visada jausdavosi nepatogiai ir dažnai apsilankydavo tik sutemus ar įsitikinę, kad jų niekas nemato. Taip pat nemažai klientų užsukdavo tik kiek paėmę „ant drąsos“. Ne ką lengviau sekso parduotuvėms sekdavosi ir su darbuotojais. Retas kuris pareikšdavo norą dirbti pardavėju tokioje prekyvietėje.

Naujų vėjų į šią sritį įnešė smarkiai išpopuliarėjęs internetas. Sekso reikmenų pardavėjams atsirado puiki galimybė aptarnauti visus norinčius ir bet kuriuo paros metu nesirūpinant nei patalpomis, nei pardavėjais. Visam tam, tereikėjo vos ne paprasčiausios interneto puslapio, kuriame užteko patalpinti informaciją apie prekes, pirkimo procedūrą ir pristatymą. Viskuo kitu pasirūpindavo paieškos sistemos ir patenkinti (arba ne) klientai. Taip ir lietuviškajame internete, kaip grybai po lietaus, ėmė dygti „sexshopai“. Ypatingai jų pagausėjo pastaraisiais metais, nes matyt daugelis įžvelgė tam tikrą neužpildytą nišą, kuri pakankamai greitai galėjo duoti nemažą grąžą.

Iš to galima suprasti, kad sujudo ir konservatyvieji lietuviai. Juk perkant elektroninėje parduotuvėje nereikia bendrauti su pardavėjais ar nerimauti, kad nepamatytų kaimynas, kokiose vietose lankaisi. Be viso to, perkant elektroninėje erdvėje tas pačias prekes galima įsigyti ne tik gerokai pigiau, bet ir jas rinktis ir apžiūrinėti neribotą laiką. Tiesa apžiūrinėjimas apsiriboja tik paveikslėliu, tačiau vis geriau, nei jaustis nepatogiai atsistojus prie lentynos su įvairiais „daikčiukais“, kuriuos gal būt matai pirma kartą ir apie kuriuos nieko neišmanai. O perkant tokią prekę, kuri bus panaudota sutuoktinių miegamajame, juk reikia pasitarti ir su antrąja puse, kurios galbūt nieku gyvu nenusitempsi į realią sekso reikmenų parduotuvę.

Pirkimo procedūra elektroninėse parduotuvėse išties pakankamai paprasta. Tereikia išsirinkti patikusią prekę, užsiregistruoti tą prekę siūlančioje svetainėje, pasirinkti pristatymo būdą (dažniausiai siūloma pasirinkti iš pašto, kurjerio tarnybos ir autobusų stoties pervežimo paslaugos), sumokėti už ją banko pavedimu ir ramiai laukti savo prekės. Vienintelis minusas, kad pirkdami tokią prekę elektroninėje erdvėje, jos negalite apžiūrėti realiai ir dėl higienos sumetimų, sekso reikmenys nepriimami atgal.

Šiandien internete galima aptikti pačių įvairiausių elektroninių parduotuvių, prekiaujančių seksui skirtomis prekėmis. Įsigyti tokių prekių galima ir gana profesionaliai atrodančiose svetainėse, kurios dažnai priklauso prekybos įmonėms, ir ne ką prasčiau parengtose elektroninėse prekyvietėse, kur tas pačias prekes pardavinėja pavieniai asmenys. Esminis skirtumas tarp paminėtų elektroninių parduotuvių yra tas, kad vienose iš jų galima aiškiai pamatyti iš ko turite galimybę įsigyti patikusią prekę (aiškiai nurodytas bendrovės pavadinimas, adresas, pateikiami telefonai), tuo tarpu kitose tokios informacijos nėra. Skiriasi ir tų pačių prekių kaina. Kartais net dvigubai ir daugiau. Iš to galima susidaryti nuomonę, kad pavieniai asmenys, prekiaujantys tokiais reikmenimis, kažkaip sugeba išvengti mokesčių ir daugumos administracinių išlaidų, kai visa tai yra neišvengiama įmonėms.

Taigi, šiandien galima rinktis, ne tik patikusią parduotuvę, bet ir kainos bei patikimumo santykį, ko, deja, negalima pasakyti apie asortimentą. Tą pačia prekę galima rasti daugelyje elektroninių parduotuvių, todėl pasirinkimas kol kas nėra lemiamas veiksnys, kuriuo konkretus pardavėjas stengtusi pritraukti klientus.

Susiję įrašai:

1. Sekso paslaugos ir nepilnamečiams
2. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
3. Ko žmonės ieško internete?

Visų pirma renkantis prekes (ypač maisto produktus), reikia atkreipti dėmesį į konkrečios prekės galiojimą. Kaip žinia, prekės su besibaigiančiais galiojimais visada būna pirmoje eilėje ir lengviausiai pasiekiamos. Būtent todėl vertėtų įkišti ranką giliau ir pasidomėti produktais esančiais lentynos gale.

Atidžiai apžiūrėkite prekės galiojimo termino žymą. Jei pastebėsite, kad prekės galiojimo termino žymos simboliai neaiškūs, matosi trynimo žymių ar simboliai tarsi dubliuojasi – labai realu, kad tokia žyma buvo taisyta. Taip pat kartais pasitaiko atvejų, kai prekės galiojimo terminą žymi lipdukas. Į tokias prekes visada žiūrėkite labai atsargiai, nes taip gali būti paslėpta pirminė žyma ir užklijuota nauja. O su dirbtinai pratęstu galiojimo terminu, prekių juk nenorime įsigyti?

Besirenkant prekes, kurios susideda iš kelių dalių (indų komplektai, buities prietaisai, elektros prietaisai ir pan.) visada patikrinkite pakuotę ir jos turinį. Niekada neimkite prekių, kurios yra su suglamžyta ar suplyšusia pakuote. Tokios prekės paprastai būna jau daug kartų apžiūrinėtos kitų pirkėjų, arba kurs nors kelyje iki lentynos patyrusios „avarijas“. Aišku įsitikinkite ar pakuotėje yra visos prekės sudedamosios dalys ir ar jos veikia taip, kaip turėtų. Tam Jūs turite visas teises.

Išsiaiškinkite prekės kainą. Kartais sunku susigaudyti kiek iš tikro prekė kainuoja, nes po ja esanti kainos kortelė gali žymėti visai ne tos prekės kainą. Paprastai reikia atkreipti dėmesį į kainos kortelėje, mažais skaičiukais parašytą prekės kodą (vadinamąjį „barkodą“) ir jį sutikrinti su ant pakuotės esančiu. Jei kodai atitinka – reiškia ši kainos kortelės skirta būtent tai prekei, tačiau ir tai dar nereiškia, kad ta prekė tiek ir kainuoja, nes prekių kainos, kaip žinia, prekybos centruose keičiasi gana dažnai, tad prie kasos galite nustebti, kai kasininkė už konkrečią prekę paprašys daugiau nei buvo nurodyta kainos kortelėje. Kad būtumėte visiškai tikri kiek kainuoja konkreti prekė – jos tikrą kainą visada galite patikrinti bet kurioje kasoje arba specialiai tam įrengtuose terminaluose, kur tereikia tik nuskenuoti prekės kodą.

Atsispirkite pagundai. Atidžiau vertinkite ir tas prekes, kurios siūlomos takuose tarp lentynų, tiesiai nuo palečių ar kurioms taikomos ypatingos nuolaidos. Paprastai prekybos centras stengiasi išpardavinėti užsigulėjusias ar su besibaigiančiu galiojimo terminu, prekes. Išvis nerekomenduojama pirkti prekių pažymėtų specialiais lipdukais „pigiau“ ir panašias. Visas gerąsias prekes su tokiais lipdukais pirmiausia išperka patys prekybos centro darbuotojai, o į lentynas papuola tik tai, kas liko po jų. Pigesnė prekė su lipduku paprastai reiškia ypatingai trumpą jos vartojimo terminą ir labai abejotiną kokybę, tad galite turėti bėdų su savo virškinimo sistema.

Rinkdamiesi kasą, prie kurios laukti savo eilės, didesnį dėmesį kreipkite ne į ten jau stovinčių pirkėjų prekių krepšelį, o į žmonių skaičių. Yra įrodyta, kad dažniausiai didesnis prekių kiekis eilėje priverčia laukti mažiau, nei dar vienas pirkėjas prieš jus, nors ir turintis vos keletą prekių.

Gero ir smagaus apsipirkimo!

Susiję įrašai:

1. Kai tikrąją prekės kainą sužinai tik kasoje…
2. Prekybos centro „Cento“ maldelė tualete
3. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui