Kiekvieni rinkimai, į ką jie tik bebūtų, dažnai yra siejami su geresnės, turtingesnės, teisingesnės ateities lūkesčiais. Tiesa, su kiekvienais paskesniais rinkimais, turinčių tokių lūkesčių rinkėjų vis mažėja: vieni kelia svetimos šalies ekonomiką ar su savo lietuviškais bakalauro, magistro diplomais kuopia anglų, ispanų ar skandinavų šiukšles, kiti išvis nusispjovę ant lietuviškos politikos, mieliau renkasi drybsojimą ant sofkutės, nei domėjimąsi politika ir ėjimą prie balsadėžės. Ir vienus, ir kitus išties būtų sunku labai kuo kaltinti, nes argi galima balsuoti už politikos senbuvius, kurie jau per eilę metų pakankamai prisidirbę ir liaudžiai pažįstami kaip nulupti. O jei nebalsuoti už juos, tai balsuoti už žinomas pavardes, kurių kiekviena partija prieš rinkimus stengiasi prisivilioti į savo sąrašus (pabrėžiu – tik prisivilioti, bet jokiu būdu nesuvienyti bendrų pažiūrų žmones, kaip turėtų būti) yra dar blogesnis pasirinkimas, nes kaip tokios pavardės prieš rinkimus papildo partijų sąrašus, taip po rinkimų jos iš tų sąrašų ir dingsta. O realiai politikoje vistiek lieka tie patys seni veikėjai.

O išvis blogiausia, kai tos žinomos ir garsios pavardės susiburia į kokią neva tai partiją ir sulaukusios rinkėjų palaikymo užima aukščiausius šalies postus. Tokiu, akivaizdžiu, atveju, juoko, kad ir per ašaras, šalyje artimiausius ketverius metus tikrai netrūks. Bet lygiai taip pat, kartą užmynę ant grėblio, taip vadinami rinkėjai (tie kurie dar Lietuvoje ir stengiasi atlikti savo konstitucinę pareigą), nevengia to kartoti per kiekvienus rinkimus. Skirtumas tik tas, kad tokių rinkėjų nuomonės kardinaliai keičiasi kas ketveri metai: per vienerius rinkimus jie neva tai labiau konservatoriškų pažiūrų, per kitus – staiga kardinaliai pakeičia savo pažiūras ir tampa socialdemokratų draugais.

Iš esmės visus aktyvius (tie kurie balsuoja) rinkėjus Lietuvoje galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmoji ir turbūt aktyviausia rinkėjų grupė yra pačių partijų nariai ir jų artimieji, pažįstami, draugai. Visi pastarieji per kiekvienus rinkimus iš anksto žino už ką balsuoti net visiškai nieko neskaitydami ir nesidomėdami.

Kita aktyviausia rinkėjų grupė yra pensininkai ir šiaip vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi pakankamai laiko perskaityti kokias neva tai partijų programas, peržiūrėti aibę agitacinių laidų ir dažniausiai turi savo nenuginčijamą nuomonę visais klausimais. Tokių Lietuvoje, kaip žinia yra tikrai nemažai, tad jei patyrinėti atidžiau, didžioji dalis partijų agitacinės programos būtent į šią rinkėjų grupę ir yra nukreipta. Beje, pažymėtina ir tai, kad ši grupė dažniausiai yra linkusi palaikyti „nuskriaustuosius“, todėl partijoms ar jų lyderiams, kurie yra patyrę kokių nors sankcijų, užkariauti šios rinkėjų grupės palaikymą yra daug lengviau, nei visiems kitiems, kurie bent oficialiai taip „neprisidirbo“.

Trečioji rinkėjų grupė, tai visiškai nesidomintys politika žmonės, tačiau iš kiekvieno žingsnio besistengiantys išpešti naudos sau. Pastarųjų nuomonė už kurią partiją atiduoti balsą dažniausiai susiformuoja rinkimų dieną ir tam didžiausią įtaką turi skaičiai ant banknoto, kuris dingsta jų kišenėje arba maišelio turinys, kuris perduodamas jiems į rankas.

Na, ir yra paskutinioji grupė. Deja, pati mažiausia. Tai žmonės, kurie ateina prie balsadėžių vedini visų kitų priežasčių, kurių čia turbūt visų net neišvardinsi. Dažniausiai šios grupės balsai niekada nieko nereiškia, nes proporcijos visiškai ne jų naudai.

Iš to galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje realiai valdžią renka pensininkai, nors oficialius rinkimų duomenis nemažai pakoreguoja ir partijų finansiniai pajėgumai. O tai akivaizdžiai įrodo tai, ką mano ir didžioji dalis Lietuvos piliečių, kurie rinkimų dieną neskuba prie balsadėžių – balsuoti nėra už ką, o jei ir balsuosi, tai pokyčių vistiek nebus.

Iš esmės, esamoje situacijoje eiti balsuoti ir išreikšti savo nuomonę yra tikslinga tik dėl vienos priežasties – kad būtų taupomi mūsų visų pinigai ir nereikėtų rengti pakartotinių rinkimų, nes kaip žinia kiekvieni rinkimai pareikalauja milijoninių išlaidų. O visa kita jau senai yra netekę jokios prasmės. Nes net ir akivaizdžiai įrodyti rinkimų klastojimo faktai Lietuvoje nieko nereiškia. Teismai paprasta konstatuoja, kad padaryti pažeidimai neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams ir partija prisipirkusi balsų sėkmingai vadovauja sekančius ketverius metus. Dažnai tokiais atvejais net jokių rimtesnių sankcijų partija nesusilaukia, todėl per kiekvienus rinkimus kartoja tą patį scenarijų, tik gal skirtingais mastais.

Kalbant apie savivaldos rinkimus, blogiausia padėtis su rinkėjų papirkinėjimais yra mažiausiose savivaldybėse, kur rinkėjų yra vos keletas tūkstančių. Pakanka bent keletą šimtų realiai ten gyvenančių ir žinomesnių asmenų įtraukti į partijos sąrašus ar duoti darbo vietą kokioje nors valdiškoje įstaigoje bei papildomai nusipirkti dar keletą šimtų balsų ir pergalė rinkimuose praktiškai garantuota. O jei bus pasistengta labiau, tai pergalė bus ir visiškai absoliuti.

Tokia padėtis mažoje savivaldybėje yra praktiškai nepakeičiama jokiais rinkimais, nes viena partija gavusi valdžią per ketverius metus turi visus kozirius savo rankose, kad padėtis ir per sekančius rinkimus nepasikeistų. Ji juk realiai valdo savivaldybę, skirsto pinigus ir priima nutarimus, todėl protingesnis vietos lyderis, kuris dažniausiai būna išrenkamas meru, pakloja žymiai tvirtesnį pagrindą savo partijai laimėti ir ateinančius rinkimus. Čia būtų verta labai rimtai pagalvoti, ar tikrai Lietuvoje reikia mažų savivaldybių ir ar didesnis jų skaičius tikrai geriau pasitarnauja vietos gyventojams. Ar tikrai yra pilnai užtikrinama galimybė žmonėms išsirinkti savo valdžią, kai tų žmonių vos 4 ar 5 tūkstančiai ir kai laimėti vietą savivaldybės taryboje užtenka vos 200 balsų?

O kloti tvirtą pagrindą ateinantiems rinkimams, visiškai niekas negali sutrukdyti, nes niekas neneša jokios atsakomybės. Paimkime paprasčiausią pavyzdį, kai savivaldybės taryboje daugiau nei puse jos narių priklauso vienai partijai. Savaime suprantama, kad meras be jokio realaus pasipriešinimo bus išrinktas iš tos pačios partijos ir visus ateinančius ketverius metus visus savivaldybės reikalus jis galės tvarkyti kaip tik nori ir kaip tik sugeba. Visus pateiktus nutarimų projektus jo partiečiai patvirtins net neskaitę, o bet kokie, taip vadinamos opozicijos išsišokimai bus vertinami tik kaip šou elementai, tačiau jokios realios įtakos negalės padaryti. Maža to, priimti nutarimus nereikia ir jokių žinių ar išprusimo ir tai daryti galima be jokio atsakomybės jausmo. Galima priimti ir patvirtinti ką tik nori, nes oficialiai už nutarimą balsuoja savivaldybės tarybos nariai, nors jį dažniausiai inicijuoja meras kartu su savivaldybės administracija. Iniciatorių juk nebausi, kad jie kažką sugalvojo, kas nebūtinai turi būti patvirtinta ir įsigalioti. Reiktų bausti tą, kuris tokį nutarimą priėmė. Tačiau kaip nubausti savivaldybės tarybą? Pirma, juk negalima bausti žmogaus už jo įsitikinimus, net jei jis galvoja, kad tarkim vandens kaina turi būti padvigubinta? Tai juk būtų visiškai antidemokratiška. Be to, iš kur kokiam ūkininkui žinoti, kokia ta vandens kaina turi būti ir kas sudaro jo savikainą. Jam pasakė, kad reikia balsuoti, tai jis ir pakėlė ranką. O antra, kaip kolektyvinėje atsakomybėje bausti pavienius asmenis? Be to, ir kaip bausti? Paleisti tarybą ir prieštarauti neva tai rinkėjų valiai, negali niekas. Nesvarbu, kad puse tų rinkėjų balsavo už darbo vietą ar tiesiog kupiūrą kišenėje ir buvo visiškai be nuomonės, bet teismui to nepakako ir rinkimai buvo pripažinti įvykusiais ir teisingais.

Vienintelis kontrolės mechanizmas priimant nutarimus yra Vyriausybės atstovas. Tačiau ir jis labai nedaug gali pagelbėti nes, (1) jis tikrina tik priimamų nutarimų atitikimą Lietuvos įstatymams ir seka procedūras bei (2) kaip įrodo praktika, net ir užginčijus kažkokį nutarimą, tai dar nebūtinai reiškia, kad savivaldybės valdžia jį sutiks pakeisti. Vienintelė išeitis – teismas. Deja ir jis gali tik panaikinti priimtą nutarimą, tačiau ne kažką nubausti.

Iš čia tampa suprantamas ir politikų noras užimti vietą savivaldybės taryboje. Kur dar kitur gausi absoliučią veiksmų laisvę, už tai nenešdamas jokios atsakomybės? Nesvarbu, kad tenka oficialiai dirbti (jei balsavimą ir kartą per mėnesį apsilankymą savivaldybės tarybos posėdyje galima pavadinti darbu) beveik visuomeniniais pagrindais, tačiau galima labai laisvai bet ką iš savivaldybėje esančio valstybinio turto pirkti, parduoti, išnuomoti ir už tai gauti nemenkus „dividendus“. O žmonių interesai lieka pačioje paskutinėje vietoje. Bent jau iki kitų rinkimų.

Susiję įrašai:

1. Apie „nešvarią“ politiką ir to priežastis
2. Rinkimų rezultatai į Europos Parlamentą
3. Naujoji Lietuvos Prezidentė – Dalia Grybauskaitė

„Kokia tauta – tokia ir politika“ mėgstama pasakyti. Ir su tuo reikia sutikti. Politikas, kaip ir bet kuris iš mūsų, yra toks pat žmogus ir visuomenės narys. Politikai yra tokia pat mūsų visuomenės dalis kaip ir statybininkai, vairuotojai ar inžinieriai. Tiesa sakant, tokiais jie kažkada ir buvo. Iki tol kol „nepritilpo prie lovio“. Mes, rinkėjai, juos išrinkom ir štai jie iš pasyvių partijų narių tapo tikrais politikais – sėdinčiais Seimo salėse ir ministerijų kabinetuose, važinėjančiais su „lexsusais“ ir lemiančiais kaip mes gyvename ir gyvensime. Atrodytų kalti esame mes – rinkėjai. Nes ką išsirinkome, tą ir turime. Tačiau čia pat kyla keletas esminių klausimų: iš kur žinoti už ką balsuoti rinkimų metu? Kaip iš visos, pacituojant vieną Seimo narį, „mėšlo krūvos“ išsirinkti mažesnį ir vertingesnį mėšlą, kurio pagalba galbūt būtų galima ką nors išauginti? Ir galiausiai kas garantuos, kad dauguma Lietuvos gyventojų manys lygiai taip pat kaip ir aš ir Seime galės susidaryti pilnavertė dauguma? O gal aš visai nenoriu balsuoti tik už vieną, konkrečią partiją ar partijos sąrašą ir pavyzdžiui Seime norėčiau matyti trijų partijų deleguotus ta tikrus asmenis. Tai gal kalta visa rinkimų sistema? Gal būtent ji mums neleidžia pakeisti politikos veido? Taip. Dalis kaltės tenka ir jai. Tačiau tik labai nedidelė, nes net ir pačią geriausią ir tobuliausią rinkimų sistemą gali sugadinti jos dalyviai – politikai ir rinkėjai. Sistema tėra tik priemonė, kuri turėtų leisti pasiekti, kad šalį valdytų tie žmonės, kurių darbams ir idėjoms pritaria tos šalies piliečiai. Štai ir vėl grįžome prie rinkėjų. Na ir politikų, bet juk ir jie rinkimų metu dar yra tik paprasti rinkėjai.

Gerai. Pripažinkime, kad visuomenė yra bloga, ydinga ir iš jos išrinkti žmonės taip pat turi lygiai tokių pačių „bėdų“ kaip ir visa visuomenė, o valdžios ir pinigų skonis tas „bėdas“ tik dar labiau išryškina ir paviešina. Čia turėtume konstatuoti tai, ką daugelis ir yra jau padarę – politika nepasikeis tol, kol nepasikeis visuomenė. Tačiau juk tam, kad visuomenė pasikeistų yra būtinos tam tikro sąlygos, kurias dažniausiai sukuria politikai. O tai, logiškai mąstant, įveda į tam tikrą uždarą ratą: visuomenė ydinga ir bloga, nes politikai, priklausantys tai pačiai visuomenei, nesudaro jai sąlygų keistis. Akligatvis numeris 1.

Tęsiame toliau. Išrinktieji politikai bando užsiimti ta veikla, kuria ir turėtų – tai yra kuria ir priima įstatymus, kurie numato tam tikras kryptis kaip visuomenė vystysis toliau. Įstatymai yra priiminėjami balsų dauguma, kas paprastai reiškia, kad ir pats geriausias įstatymas gali likti nepriimtas, jei jo autorius neturės pakankamo palaikymo. Tai iš esmės verčia burti aplink save pritariančiųjų ratą, kas šiuolaikiškai vadinama frakcija. Atrodytų viskas kaip ir neblogai – toks demokratijos principas – mažuma turi paklusti daugumos valiai. Tačiau čia pat galima iškelti kitą klausimą: o kaip tą daugumą įgyti? Demokratija šiuo atveju mus moko, kad daugumos turėtų formuotis beveik natūraliai, pagal žmonių požiūrį ir įsitikinimus. O tai jau apeliacija į žmogų, kaip sąmoningą individą, kuris ne tik, kad gali pakeisti savo įsitikinimus (juk mes mokomės, bręstam, įgyjam patirties), bet ir juos slėpti ar tam tikrų paskatų vedinas, viešai deklaruoti juos visiškai priešingus. Galiausiai juk ir esamos ekonominės, kultūrinės, politinės ir visokios kitokios sąlygos diktuoja tam tikrus sprendimus, kurie gali būti visiškai priešingi nei daugelio juos priimančių asmenų įsitikinimai. Tai verčia daryti išvadą, kad natūraliai dauguma susidaryti ir vieningai dirbti beveik negali, nes ji per daug veikiama išorinių faktorių, susijusių su jai priklausančių individų asmeniniais patyrimais ir lūkesčiais, asmeninėmis individų savybėmis ir galiausiai, ne ką mažiau priklausoma nuo visos aplinkos, kurioje ji veikia. Natūrali daugumos prigimtis dingsta jau tuomet, kai bet kuris jai priklausantis individas nustoja būti teisingas dar net ne prieš visuomenę, o pirmiausia pats prieš save. Kitaip tariant, dar tik užgimusi galvoje mintis, niekais paverčia visą natūralią daugumos prigimtį. To pasekoje gaunasi, kad bet kuri šiuolaikinė dauguma yra labai priklausoma nuo pačių įvairiausių išorinių faktorių, kurie dažniausiai per jai priklausančius individus, smarkiai iškreipia tą daugumos apibrėžimą, kurį diktuoja demokratija. O kaip galima pasitikėti daugumos nuomone, jei ji pati iš principo nėra demokratiška ir bus priimtas įstatymas ar ne, nulemia tik tai, kiek mygtukų „už“ bus paspausta. Demokratijos sąvokos teisingai nusako, kad individas turi būti teisingas pats prieš save, tačiau ne visai įvertina aplinką, kurioje individas gyvena, nenumato visos eilės kitų svarbių aplinkybių, kurios gali turėti lemiamos įtakos formuojantis daugumai. Dėl to jau pats demokratinis daugumos apibrėžimas užkerta kelią jai, kaip tokiai, atsirasti. Čia sutinkame akligatvį numeris 2.

Štai turime dvejetą akligatvių, kurie iš esmės ir atsako į pradžioje užduotą klausimą, kodėl politika dažnai laikoma „nešvariu“ reikalu, o politikavimas dažnai sulyginamas su tokiu pat „nešvariu“ žaidimu. Demokratijos ir jos principų nauda visuomenei abejoti neverta, nes ji akivaizdi. Tačiau kiekvienas geras dalykas, turi ir neigiamų savybių. Taip yra ir šįkart. Kartais demokratiją tenka interpretuoti gana siaurai, nes tik taip ji gali duoti maksimalią naudą. Tačiau siaurumo demokratija juk nepripažįsta? Štai Jums ir akligatvis numeris 3.

Susiję įrašai:

1. Apie politiką, rinkimus ir žinomas pavardes
2. Apie valdišką darbą, partiją ir „otkatą“
3. „Kaip kelsime ekonomiką vykdydami defliacinę politiką“

Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus – LR vyriausioji rinkimų komisija vėl įtaria žiniasklaidą, kad pastaroji skelbia politinę reklamą, kuri nėra pažymėta kaip tokia:

Vyriausioji rinkimų komisija vykdydama politinės reklamos stebėseną atkreipė dėmesį į tai, kad regioniniuose leidiniuose gausu informacijos apie kandidatus ir galimus kandidatus ir ši informacija nepažymėta kaip politinė reklama. VRK dėl kai kurių publikacijų vertinimo, ar jos atitinka politinės reklamos požymius, kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių. Taip pat VRK kreipėsi į leidinių redaktorius dėl galimai paskleistos politinės reklamos. Gavusi jų atsakymus ir žurnalistų etikos inspektoriaus išvadą spręs dėl viešosios informacijos skleidėjų atsakomybės. (Šaltinis: vrk.lt)

Politikos ir viešųjų ryšių fronte, kaip sakoma, nieko naujo. Žiniasklaida ir toliau parsidavinėja nepaisydama įstatymų, o politikai diktuoja savo taisykles. Čia vėl būtų galima grįžti prie seno lietuviškos žiniasklaidos auglio, kuris smarkiai įtakoja mūsų teisę į teisingą ir objektyvią informaciją. Nors kita vertus – ar dar kas nors Lietuvoje tiki žiniasklaida, kai  ji liaupsina politikus?

Susiję įrašai:

1. Lietuvos naujienų portalai. Ar viskas „švaru“ prieš reklamos užsakovus?
2. Turime 7 potencialius prezidentus. Kurį rinksimės?
3. Naujienų portalų reklamos ir toliau klaidina skaitytojus

Kita vertus, atrodo per dvidešimt metų, po Lietuviškos politikos saule spėjo nudengti visi, kas tik po ja tilpo. Ir visai nesvarbu ar tai buvo paprastas rajono „politikierius“ ar koks Kėdainių milijonierius. Kliuvo visiems, kas tik nesugebėjo gerai sukaišioti visų galų, nes kaišioti ir slėpti ką – turi kiekvienas mūsų politikas.

Po šitokios praktikos, daugelis esamų ir būsimų politikų, atrodo turėtų vengti politinės arenos kaip raguotasis bažnyčios. Ypač jei tokiam politikos pirmagimiui jau senai nebereikia laukti atlyginimo, kad galėtų nusipirkti padoresnį drabužį, ar išlenkti bokalą kitą su draugu. Deja, taip vis dar nėra ir turbūt artimiausiu metu nebus. Tai kas gi vilioja žmones į politiką, jei jie žino, kad visa jų praeitis gali būti išnarstyta po dalelę, o kiekvienas jų prasižengimas, visuomenei bus pateikiamas kaip sensacija? Garbė? Galia? Dar didesnis turtas?

Garbės atrodo jau neturėtų tikėtis nei vienas Lietuvos politikas. Bent jau iš tų, kurie sėdi Seime ar Vyriausybėje. Lietuvos žmonės ne kartą nusivylė savo išrinktaisiais ir paskutiniai rinkimai parodė ką jie mano apie LR Seimą ir visą Lietuvos politiką. „Juokdariai…“ – pasakė, tuomet, tūlas lietuvis ir padėjo kryžiuką šalia Nedzinsko, Baukutės ar Meiželytės pavarde. Deja, Seime nesugebėjo prajuokinti ir pastarieji. Tiesa, iš pradžių bandė… ir vaikus krūtimi maitinti, ir koncertus Seime rengė, tačiau po naujųjų nakties atsibudusi tauta, atrodo, iki šiol negali išspausti šypsnio veide. Nebelinksma nors tu ką. Ir pagarbos kažkaip daugiau neatsirado.

Galia? Gal ir taip. Sėdėdamas LR Seime ir Vyriausybėj galios tikrai daugiau turi, nei dirbdamas „Maximoj“. Tačiau galia labai subtilus dalykas, kuris mėgsta atsargias ir mąstančias asmenybes. O kiek tokių pas mus Seime sėdi? Iš to ką matome kasdien – susidaro įspūdis, kad tokios asmenybės iš Seimo išnyko kartu su dinozaurais. Tai ir demonstruoja tą savo galią mūsų politikos „pirmūnai“. Demonstruoja tol, kol kitiems jų kolegoms ta jų demonstracija pradeda atsibosti. O tada jie parengia kompromatą. Atkasa ką nors iš praeities… ir galiausiai, viską atiduoda į žiniasklaidos rankas. Žiniasklaida užsikabina… Pradeda domėtis ir rinkti informaciją. Visuomenė persotinta tokia informacija pradeda ūžti, masiškai krenta reitingai. Artėja finalas, kuris jau aiškus iš anksto. Kažkas neteks posto. Taip viskas prasideda iš pradžių.

Paminėta ir dar viena priežastis, kodėl į šį nešvarų žaidimą įsitraukia vis daugiau turtingų žmonių. Tai noras dar labiau praturtėti. Tai irgi realus ir įgyvendinamas noras. Jau vien viešieji pirkimai gali atnešti dvigubą, trigubą atlyginimą. O ką jau kalbėti apie kokį stambesnį projektą ar staigiai prasuktą kokio valstybinio objekto privatizaciją. Ši priežastis turbūt realiausiai atspindi mūsų politikos atstovų siekius, nes pagal ikišiolinę praktiką – dar beveik niekam neteko realiai prisiimti atsakomybės už finansiškai valstybei nenaudingus sandorius. O jei tai finansiškai nenaudinga buvo valstybei – savaime aišku, kad finansiškai naudinga tai buvo pačiam organizatoriui ir galbūt dar vienam kitam, kurio parašai buvo būtini.

Čia būtų galima padaryti išvadą, kad visa lietuviška politika yra tik paprasčiausias pavienių ir jiems artimų asmenų turto siekimas, perpintas galios troškimu.

Iš esmės, visa Lietuvoje dabar esanti politinė sistema yra ydinga ir visiškai netinkama tokioms šalims, kaip Lietuva. Partinė sistema, kuri dabar galioja renkant atstovus į Seimą ar vietinę savivaldą, yra žalinga Lietuvai jau nuo pat pirmos minutės, kai tik ji įsijungia į politiką. Visi žinome, kaip vyksta „šiltų vietų“ valymai, po to, kai susiformuoja nauja dauguma savivaldybės taryboje ar LR Seime. Suprantama, juk reikia atsilyginti savo partijai, su kurios sąrašu patekai į Seimą ar Tarybą. Taip ir užsisuka ratas. Išrinktieji keičia direktorius, direktoriai keičia darbuotojus ir tai toliau. Taip susiformuoja savas klanas, kur jau be didelių sunkumų galima „prastumti“ kokį tik nori projektą. Maža to, visi jie koja kojon dirba dar ir partijai, todėl milijoninės biudžeto lėšos nukeliauja ne ten kur iš tikro jų reikia, o ten kur jas nori matyti partijos „galvos“.

Štai tokia mūsų lietuviška politika, ponai. Tarpsta mūsų politikai. Bent jau tol, kol savo galios nepradeda demonstruoti pernelyg aktyviai ir kol kam nors iš kolegų ar opozicijos tai itin nepabosta. O tuo tarpu mums, paprastiems lietuviams, telieka tik dar labiau susiveržti… Tiesa, „ant“ diržų jau senai nebeuždirbam. Tai turbūt pradės veržti kilpas.

Susiję įrašai:

1. Lietuviškos politikos nuskriaustieji ir apdovanotieji
2. Apie „nešvarią“ politiką ir to priežastis

Antras šių rinkimų išskirtinumas yra tas, jog pirmą kartą pasisekė ir kitataučių atstovams. Lietuvos lenkų rinkimų akcija, dėl gana didelio rinkėjų aktyvumo (daugiau nei 41 proc.) Šalčininkų rajone ir mažo visoje likusioje Lietuvos dalyje, pirmą kartą iškovojo vietą Europos Parlamente.

Išankstiniais duomenimis, rinkimus į Europos Parlamentą laimėjo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jiems atiteko 4 mandatai. Antroje vietoje likę jų oponentai Lietuvos socialdemokratų partija iškovojo 3 mandatus. Likęs mandatų skaičius pasiskirstė taip:

Partija Tvarka ir Teisingumas – 2 mandatai;

Darbo partija – 1 mandatas;

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 1 mandatas;

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – 1 mandatas.

Visos likusios partijos į Europos Parlamentą savo narių nesiųs, nes neiškovojo nei vieno mandato.

Iš viso rinkimuose dalyvavo 15 politinių partijų. Lietuvai naujai išrinktame Europos Parlamente atstovaus 12 parlamentarų.

Didžiausias rinkėjų aktyvumas (per 41 proc.), kaip jau buvo minėta, užfiksuotas Šalčininkų rajone. O mažiausias – Visagine. Čia prie balsadėžių neatėjo nei 10 proc. visų į sąrašus įtrauktų rinkėjų arba vos kiek daugiau nei 2000 iš beveik 21000.

Susiję įrašai:

1. Europa renka naują parlamentą
2. Turime 7 potencialius prezidentus. Kurį rinksimės?
3. Naujoji Lietuvos Prezidentė – Dalia Grybauskaitė

1. Airijoje - birželio 5 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 12;

2. Jungtinėje Karalystė – birželio 4 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 72;

3. Prancūzijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 72;

4. Ispanijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 50;

5. Portugalijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 22;

6. Italijoje - birželio 6-7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 72;

7. Belgijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 22;

8. Nyderlanduose - birželio 4 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 25;

9. Vokietijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 99;

10. Austrijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 17;

11. Slovėnijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 7;

12. Graikijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 22;

13. Bulgarijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 17;

14. Rumunijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 33;

15. Vengrijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 22;

16. Slovakijoje - birželio 6 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 13;

17. Čekijoje - birželio 5-6 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 22;

18. Lenkijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 50;

19. Lietuvoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 12;

20. Latvijoje - birželio 6 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 8;

21. Estijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 6;

22. Suomijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 13;

23. Švedijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 18;

24. Danijoje - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 13;

25. Kipre - birželio 6 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 6;

26. Maltoje - birželio 6 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 5;

27. Liuksenburge - birželio 7 d. Renkamų parlamentarų skaičius – 6.

Viso į naująjį Europos Parlamentą bus išrinkta 736 parlamentarai.

Lietuvoje Europos parlamento rinkimuose dalyvauja 15 politinių partijų, kurių sąrašuose 262 kandidatai. Sąrašas pagal eilės numerį:

1. Tautos prisikėlimo partija. 10 kandidatų;

2. Partija „Frontas“. 11 kandidatų;

3. Partija Tvarka ir teisingumas. 24 kandidatai;

4. Lietuvos socialdemokratų partija. 24 kandidatai;

5. Žemaičių partija. 8 kandidatai;

6. Lietuvos centro partija. 19 kandidatų;

7. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis. 24 kandidatai;

8. Lietuvos lenkų rinkimų akcija. 24 kandidatai;

9. Pilietinės demokratijos partija. 8 kandidatai;

10. Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga. 10 kandidatų;

11. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. 24 kandidatai;

12. Darbo partija. 21 kandidatas;

13. Tautinė partija „Lietuvos kelias“. 9 kandidatai;

14. Liberalų ir centro sąjunga. 24 kandidatai;

15. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. 22 kandidatai;

Balsavimo apylinkės duris Lietuvoje atveria 2009 m. birželio 7 d. sekmadienį, 7 val. ryte. Balsuoti galima iki 20 val. vakaro.

Susiję įrašai:

1. Rinkimų rezultatai į Europos Parlamentą
2. Turime 7 potencialius prezidentus. Kurį rinksimės?
3. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”

Štai tokio turinio SMS žinutę gavau į vieną iš savo telefonų, šiandien. Numeris, į kurį gavau tokią SMS yra išankstinio mokėjimo paslaugos – „Labas“.

Būdas rinkimo agitacijai gal ir visai neblogas, tik štai tikslinė auditorija gal ir ne visai ta pasirinkta. Kaip ten bebūtų, partiją „Tvarka ir Teisingumas“ daugiausiai palaiko vyresnio amžiaus žmonių, kurie paprastai turi abonentines sutartis. O štai išankstinio mokėjimo paslaugomis dažniausiai naudojasi jaunimas, kuris dažnai dar net neturi teisės balsuoti.

Nors yra ir dar viena grupė žmonių, kurie mėgsta išankstinio mokėjimo ryšio paslaugas, tai senyvo amžiaus žmonės. Gal čia kaip tik buvo taikyta jiems? Tačiau yra vienas esminis aspektas, kad tokie žmonės paprastai mobiliuoju telefonu ribojasi labai minimaliai: moka tik paskambinti ir atsiliepti. SMS paslauga jie paprastai beveik nesinaudoja, nes dažnai dėl prasto regėjimo ir mažų ekranų bei klavišų – neįstengia perskaityti ir parašyti trumposios žinutės.

Įdomu, pagal ką UAB „Bitė Lietuva“ atrenka, kam siųsti tokią agitacinę medžiagą? Jei aš būčiau tokios „reklamos“ užsakovas – tikrai pasidomėčiau kaip bus atrenkama tikslinė auditorija, kurią pasieks mano užsakyta agitacinė informacija. O gal ši agitacinė medžiaga buvo nukreipta pagal tam tikrą dislokacijos vietą, siekiant surinkti daugiau balsų tam tikroje vietovėje? Toks variantas, taip pat galimas.

Asmeniškai, kažkaip neteko „Labas“ savitarnos svetainėje pastebėti, kad būčiau užsisakęs reklaminių žinučių paslaugą ir bent jau, kad galėčiau atsisakyti tokių agitacinių SMS ateityje. Turbūt teks skambinti į UAB „Bitė“ aptarnavimo skyrių ir reikalauti, kad ateityje manęs toks agitacinis turinys nepasiektų. Apie lietuviškas partijas turiu savo nuomonę, todėl visiškai nepageidauju skaityti tokį turinį, kuris manęs visiškai nedomina.

Beje, pradėdamas naudotis išankstinio mokėjimo paslauga „Labas“ tikrai nebuvau informuotas jog mane pasieks reklaminis turinys ir tuo labiau – nedaviau tam sutikimo. Taigi, gautą SMS pranešimą, visiškai teisėtai galima laikyti nepageidaujamo turinio informacija (SPAM). O tai jau yra draudžiama pagal Lietuvos įstatymus. Ar nevertėtų ir pačiai UAB „Bitė Lietuva“, gerbiant savo klientus, pasidomėti siūlomais prekių ir paslaugų rėmimo sprendimais bei visu procesu, kuriuo tokie sprendimai organizuojami.

P. S. Pastebėjote, kaip tiksliai parašytas trumposios žinutės tekstas? Taisyklingai lietuviškai, bet be lietuviškų raidžių, tai yra vien tik lotyniškom. Pagirtinas sprendimas…

Susiję įrašai:

1. Gerasplanas.lt padės pasirinkti
2. Bitė: Mėgaukis mobiliu pasauliu

LR Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis

2009-05-27, Susisiekimo Ministerijos tinklalapyje http://www.transp.lt pasirodė šios ministerijos ministro Eligijaus Masiulio pamąstymai apie elektroninį balsavimą ir jo būsimą naudą. Pats pranešimas ir jame išdėstytos mintys – tikrai pagirtinos. Tik štai su straipsnio pavadinimu, kuris skamba taip – „E. Masiulis: elektroninis balsavimas – vienintelis būdas didinti rinkėjų aktyvumą“ – truputį „nusivažiuota“.

Gerbiamas, Eligijau. Nors daugeliui Jūsų minčių ir pritariame bei taip pat palaikome idėją dėl elektroninio balsavimo, tačiau tai tikrai nėra vienintelis būdas didinti rinkėjų aktyvumą. Rinkėjų aktyvumą pirmiausia padidintų viltis, kad po rinkimų kažkas pasikeis, kad pagaliau bus atsižvelgtą į paprastą Lietuvos Respublikos pilietį, kad išnyks kyšiai, papirkinėjimai ir „otkatai“, kad Lietuvoje bus darbo ir uždarbio visiems lietuviams. Tokį „kad“ sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti ir jis tikrai gautusi ne ką trumpesnis nei bet kurios į rinkimus einančios partijos rinkiminė programa.

Žmonės praradę tikėjimą politika ir politikais. Daugelis iš mūsų nebemato tikslo balsuoti už vieną ar kitą kandidatą ar politinę jėgą, nes bet kuri partija laimėjusi rinkimus, vistiek ne tik, kad nieko nepadarys dėl paprasto, eilinio lietuvio, bet ir neilgai trukus paskęs korupcijos skandaluose, paleistuvystėse, alkoholyje ir savo partinių rate. Lietuvoje vis dar nėra brandžios politikos, nors jos, per 20 nepriklausomybės metų, niekad ir nebuvo. Nereikia atlikti jokių tyrimų ar apklausų, kad įsitikintume, kiek bet kurios partijos narių yra rimtai susipažinę su partijos ideologija ar programa. Esu visiškai įsitikinęs, kad tokių tikrai nebūtų daugiau kaip 10 proc. (čia su didžiuliu avansu). Visų partijų programos yra rašomos rinkėjams, o ne pačiai partijai. O žodžiai „demokratija“, „liberalizmas“, „socializmas“ ar „konservatizmas“ lietuviškų partijų pavadinimuose, daugelio partinių nuomone, yra tik tam, kad partijos pavadinimas gražiau skambėtų.

Išties nedaug pažengėme nuo TSRS laikų. Esminis skirtumas tik tas, kad šiandien turime daugiau pavadinimų, tačiau visus mūsų partinius veikėjus vistiek sieja tik vienas bendras noras – prasibrauti į valdžią ir kiek galima labiau pasirūpinti savo socialine gerove. Lygiai kaip ir prieš 20 metų, kai buvo viena partija ir viena tiesa. Tik tais anais laikais, tai padaryti būdavo kur kas lengviau.

Daugelis tuos laikus menančių žmonių, lygindami anuos laikus su dabartiniais, pabrėžia vieną paprastą skirtumą, kuris apibūdinamas taip: „anais laikais nors ideologija buvo…“ Taip, anais laikais iš tikro ideologijos netrūko. Užtat šiandien jos išvis nebeliko. Ji giliai užversta pinigų maišais arba kaip niekam nereikalingas šlamštas dulka biurokratų stalčiuose. O mes turime viso to pasekmes: stulbinamai mažą aktyvumą rinkimuose, susiskaldžiusią visuomenę, vis didėjantį nusikalstamumą, pamirštas vertybes ir tradicijas.

Nereikia priežasčių ieškoti niekur kitur, gerbiamas ministre. Visų pirmą pradėkite nuo savęs ir savo partijos kolegų. Elektroninis balsavimas tikrai neišspręs visų problemų, nors gal ir kilstelės procentų skaičiuką aukštyn. Tačiau ar tai bus vienkartinis rinkėjų pagyvėjimas ar su tendencija į didėjimą, priklausys tik nuo mūsų politikos brandos. Nors nepriklausomos Lietuvos politiką jau drąsiai galime pasveikinti su dvidešimtuoju gimtadieniu, tačiau pagal savo sąmonės lygį – ji dar tik darželinukė.

Susiję įrašai:

1. Prasideda kaltinimų ir rinkėjų mulkinimo metas
2. Rinkimų rezultatai į Europos Parlamentą
3. Nepilnamečių apsauga pagal LR Seimą