Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, Lietuvos gyventojų pradelsti įsiskolinimai bankams, kredito unijoms, greitųjų kreditų įmonėms ir kitoms finansų įstaigoms per rugpjūčio mėnesį išaugo daugiau nei 56 mln. litų ir siekė 1,7 mlrd. litų.

Rugpjūtį 71 proc. visų Lietuvos gyventojų pradelstų skolų sumos priklausė vyrams, o moterims – 29 procentai. Vidutinė vieno vyro pradelsta skola siekė 5252, moters – 3556 litus.

Daugiausia pradelstų įsiskolinimų turi 30-34 metų vyrai ir moterys, mažiausiai – amžiaus grupės, kurioms priklauso 18-19 bei sulaukę 55 metų ir vyresni gyventojai.

Vilniečiai yra sukaupę beveik 42 proc. visų Lietuvos gyventojų pradelstų skolų, kauniečiai ir klaipėdiečiai – po 15 procentų. Mažiausiai pradelstų skolų turi Pagėgių, Lazdijų ir Švenčionių gyventojai.

Šaltinis: alfa.lt

Vis dar klimstame… Ir atrodo, kad greitu laiko galo dar nematyti.

Atrodo, kad pagal tokią statistiką, vyrams ir moterims turėtų būti pradėtas taikytis skirtingos palūkanų normos. Rizikos skirtumas juk akivaizdus…

Susiję įrašai:

1. Lietuva vėl skolinasi. Šįkart JAV doleriais
2. A. Kubiliaus Vyriausybė žaidžia su Lietuva
3. Vilibor ir toliau mažėja

Na, gal tas pagyvėjimo pojūtis ir ne visai tiksli sąvoka, tačiau, kad jaučiamas pinigų perteklius šalies bankuose – fakto neužginčysi. Dar vasarą Lietuvos bankas paskelbė, kad šalies bankuose, indėlių pavidalu laikoma rekordinio dydžio pinigų suma – 43 milijardai litų. Tai išties milžiniška pinigų suma, kuri iš esmės negeneruoja jokios papildomos vertės, o yra paprasčiausiai laikoma kaip piniginės atsargos. Bankai, prispausti tam tikrų jų veikla ribojančių įstatymų, bei ypač išaugusios investavimo rizikos, priversti daryti tik pakankamai saugias investicijas, kurios savaime aišku didelio pelno neneša. Aišku, visada galima skolinti ir vidaus rinkai, tačiau čia rizika dar didesnė, todėl jei jau skolinama, tai už tokias palūkanas, kad jas išgirdus, dažnam, dar išgalinčiam pasiskolinti, toks noras stipriai sumažėja. Ir kaip nesumažės, jei metinės palūkanos dažnai viršija 20 proc.

Tačiau ir bankas nėra tas, kuriam patinka sėdėti ant pinigų maišo ir mokėti indėlininkams palūkanas. Juk pagrindinis banko principas – pinigai privalo uždirbti pinigus. Gulėdami seife jie tikrai nieko gero neduos. Todėl norom nenorom, bet bankas yra priverstas skolinti pinigus. Ypač kai jų turintys žmonės linkę taupyti ir visas savo santaupas laikyti tame pačiame banke. Aišku, indėlininkams mokamos palūkanos jau senai nustojo siekti dviženklius skaičius, tačiau paieškojus, dar galima rasti ir visai patrauklių pasiūlymų. 4-5 proc metinių palūkanų gal ir nėra daug, tačiau tai vis geriau, nei nieko, todėl žmonės linkę palaikyti savo pinigėlius bankuose ir taip nors šiek tiek padidinti jų kiekį. O dar kai visa šalies ekonomika važiuoja žemyne ir visai neaišku kuo čia viskas baigsis. Netikrumas dėl ateities labai stiprus faktorius, verčiantis žmones imtis tam tikrų sprendimų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su finansais ir taupymu.

Taupumas, savybė, aišku, gera. Tačiau ką su tais pinigais daryti bankui? Paskolinti gal ir galėtų, tačiau kas prisiims riziką? Bankas juk ne labdaros organizacija ir jei jau tokiu metu skolina, tai vargšą skolininką norėtų net su rentgenu peršviesti, kad tik suprastų visus jo ketinimus ir iš anksto numatytų visas galimas grėsmes. Deja, net ir rentgenas čia niekuo padėti negali. Belieka tik seni geri metodai: sugriežtintos paskolų išdavimo sąlygos ir įsivaizduojama riziką atperkantis atlygis – tai yra palūkanų procentinė išraiška. Visa tai puiku ir tikrai suveikia. Žmonės vis mažiau skolinasi, nes vis mažiau žmonių atitinka sugriežtintas paskolų išdavimo sąlygas, o ir tie kurie atitinka ir galėtų pasiskolinti, visai to nebenori daryti, nes paskolos kaina jiems atrodo tikrai didelė ir visai nepatraukli. Štai čia ir esame dabar sustoję. Matydami, kad paskolų portfelis pastebimai mažėja, bankai pamažu ima nuolaidžiauti – tai yra švelninti paskolos sąlygas ir galbūt po truputį piginti teikiamas paskolas. Taip bankai tikisi privilioti tuos, kurie sunkmečio buvo paliesti mažiausiai ir yra išlaikę nepriekaištingą finansinę reputaciją. Dar nuo vasaros pabaigos tai buvo vis labiau pastebima. Štai vienas bankas siūlė nedideles vartojamąsias paskolas, kitas pakeitė savo kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčius ir nepasivargino asmeniškai susisiekti su tokių kortelių turėtojais ir jiems pasiūlyti esą palankesnes sąlygas ir jei tik leidžia galimybės – dar daugiau pasiskolinti, tai yra padidinti kreditinės kortelės limitą. Tiesa, rinkoje liko ir gana konservatyvių bankų, kurie kol kas jokių viešai pastebimų nuolaidų kol kas potencialiems skolininkams nepasiūlė. Tačiau čia tik visko pradžia. Bus įdomu stebėti kaip situacija keisis kitų metu pradžioje. Ar ilgai bankai sugebės ištempti su tokiais skolinimo tempais ir kada galėsime vėl pradėti tikėtis, jog bankas į potencialų skolininką žiūrės ne kaip į priešą, kuris nori atimti iš jo pinigus, o kaip į partnerį, kuris už suteikta finansinę pagalbą, sumoka proto ribose esančią kainą.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.

Tuo tarpu bankai iškart davė atsakymą į tokius Seimo ketinimus ir paskelbė, kad toks Seimo žingsnis privers pakelti bankų maržas iki 0,75 proc., kas tik dar padidins naštą skolininkams. Įdomu kaip bankai galėtų vienašališkai pakeisti sudarytas sutartis, nors kai kuriose sutartyse ir yra punktai, pagal kurias skolininkai įsipareigoja prisiimti visas rizikas susijusias su pasikeitusia situacija šalyje. Teisininkų manymu, tokius sutarties punktus nebūtų labai sunku užginčyti teisme, kaip neteisėtus ir pažeidžiančius vartotojų teises. Nors absurdiškų punktų sutartyse galima rasti ir kur kas daugiau.

Dar nesenai vienas iš nesenai savo veiklą Lietuvoje pradėjusių bankų, kuris skelbė, kad būstas vėl tapo įkandamu, paskolų sutartyse tikrai pasistengė surašyti pačių įvairiausių punktų, kurie skolininką beveik paverčia visišku belaisviu. Pavyzdžiui, gavus būsto paskolą minėtame banke ir pasirašius jų parengtą sutartį, skolininkas įsipareigoja be šio banko žinios nesiskolinti daugiau nei 5000 lt. per metus iš niekur kitur. Net jei tai jam ir leidžia jo finansinės galimybės. Be to, bankui privaloma pranešti apie sumažintą atlyginimą, pakeistą darbą, gimusį ar mirusį šeimos narį ir pan. Nesilaikant šių sąlygų numatytos kelių šimtų litų baudos arba banko maržos pakėlimas 1-2 procentais. Be to, pavėlavus sumokėti eilinę įmoką bankui daugiau nei 10 dienų, paskolos gavėjui yra siunčiamas laiškas, kuris įkainuotas nei daug, nei mažai – 100 lt! O kur dar visi įsipareigojimai pervesti atlyginimą ir kitas pajamas būtinai į paskolą suteikusio banko sąskaitą. Be šito dalis bankų išvis atsisako net svarstyti paskolos suteikimo prašymą.

Čia natūraliai galima paklausti, ar prieš tokią bankų politiką nėra būtina imtis atitinkamų priemonių? Aišku, visada pirmiausia galima kaltinti asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį ir pasiėmė kreditą. Tačiau gyventi kažkur reikia visiems, todėl tas praktiškai tik vienai pusei naudingas sutartis tenka pasirašyti. Nepasirašysi, tai kreditą ir savo naujus namus matysi kaip savo ausis be veidrodžio.

O bankai vis tik greiti suskaičiuoti kaip ir kiek jiems nenaudingi pakeitimai paveiks skolintojų ir skolininkų santykius. Iki šiol bankai buvo praktiškai nevaldomi – su skolininku galėjo daryti ką tik panorėję, todėl pats laikas tokiai jų savivalei užkirsti kelią. Rizikuoja abi šalys: ir ta kuri skolina, ir ta, kuri pasiskolina, tai kodėl nesėkmės atveju visą naštą turi užsikrauti tik skolininkas?

Naujieji pakeitimai ir numatomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas gal kažkiek ir sugriežtins skolinimosi sąlygas, tačiau tai į naudą visiems. Nebebus taip masiškai ir tinkamai neįvertinus rizikos skolinama, o mažiau paskolų nepūs tokių kainų burbulų, kuriuos turėjome prieš 2 metus. Visa tai leis išvengti didelių nekilnojamojo turto kainų svyravimų ateityje, todėl ir už tam tikrą kainą įsigytas turtas nenuvertės tiek, kad jį pardavus nebus galima padengti skolos bankui. Kitaip sakant, iš griežtesnių skolinimosi sąlygų išloš visi. O tie numatomi Civilinio kodekso pakeitimai nėra tokie drastiški, kaip bankai dabar bando juos pavaizduoti. Normalioje išsivysčiusioje šalyje tai yra norma ir niekas tame reikale nemato didelių problemų. Bet čia juk Lietuva… čia galioja savos taisyklės, kurių keisti, milijonus  iš mūsų uždirbantys bankai nieku gyvu nenori. Tačiau juk geri laikai visiems kažkada baigiasi..?

Susiję įrašai:

1. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

Pastaruoju metu populiarėja ir kitas skolinimo būdas – kreditinės kortelės. Klientui pageidaujant yra išduodama lustinė kortelė, kurios sąskaitai yra suteikiamas tam tikras kredito limitas. Klientas gali pasinaudoti suteiktu kreditu: apsipirkti prekybos vietose arba tiesiog pinigus išsigryninti bankomatuose ar bankų skyriuose. Už panaudotą kreditą tam tikrą dienų skaičių nereikia mokėti palūkanų. Suėjus numatytam terminui ir nepadengus kredito yra pradedamos skaičiuoti palūkanos, kurios taip pat siekia visus 20 proc. per metus.

Visi šie būdai pasiskolinti, kad ir kokie jie brangūs ar neatitinkantys realijų būtų, vistiek yra geresni nei skolintis iš greituosius kreditus teikiančių įmonių. Pastarosios skolindamos nedideles pinigų sumas trumpam laikotarpiui sugeba pritaikyti net kelių šimtų procentų metines palūkanas. Nors viską susijus su nedidelėmis pinigų sumomis ir trumpu laikotarpiu – sumos neatrodo tokios baisios.

Daugelis stambesnių bankų Lietuvoje savo klientams siūlo pasiskolinti net neatvykstant į banką. Pakanka prisijungti prie savo internetinės bankininkystės sistemos internete, užpildyti paraišką ir kelių minučių, valandų ar dienų bėgyje Jums bus duotas atsakymas dėl paskolos suteikimo. Nesenai tokią paslaugą pradėjo teikti ir bankas „Snoras“. O žinant šio banko „kioskelių“ tinklą ir darbo laiką, atrodytų, kad pasiskolinti keletą tūkstančių litų tikrai neturėtų būti sudėtinga. Tačiau tiesa kur kas sudėtingesnė.

Pabandžius užpildyti paraišką prisijungus prie banko „Snoras“ internetinės bankininkystės „Bankas internetu +“, to nepavyko padaryti tik ją pradedant pildyti. Nebuvo galima pasirinkti sąskaitos į kurią turėtų būti pravesta paskola. Jos paprasčiausiai nebuvo pasirinkime, nors ir sąskaitą ir debetinę kortelę šiame banke tikrai turiu.

Nepavykus užpildyti paraiškos internetu, neliko nieko kito kaip tik apsilankyti šio banko „kioskelyje“. Kiek palaukęs eilutėje, pagaliau palinkau ties vadybininkės langeliu ir išdėsčiau savo norus: paprašiau, kad kaip nuolatiniam klientui, turinčiam nepriekaištingą istoriją su šiuo banku ir, žinoma, gaunančiam nuolatines pajamas, kurių pilnai pakanka, kad gaučiau 5000 Lt. paskolą, tokia ir būtų man suteikta. Vadybininkė aiškiai liko labai nepatenkinta. Visaip bandė mane atkalbėti, siūlė ateiti kitu laiku, nuvažiuoti į kitą banko skyrių, bet galiausiai vistiek ėmėsi tenkinti mano norą. Preliminariai paskaičiavusi, pasakė, kad tokią sumą tikriausiai galėsiu pasiskolinti ir ėmėsi pildyti paraišką. Paėmusi mano asmens pasą ji ilgai bandė įvesti į sistemą šio mano dokumento numerį. Tačiau… nesėkmingai. Kažkur paskambinusi ir su kažkuo pasitarusi galiausiai ji pasakė, kad šiuo metu sistema neveikia ir todėl ji paprasčiausiai paruoš paraišką kai tik ji pradės veikti, o apie sprendimą informuos mane. Aišku nepamiršo užsirašyti visų mano duomenų. Tame tarpe ir mano telefono numerio. Taigi, nieko nepešus teko sliūkinti namo ir laukti.

O laukti teko ilgai. Pasibaigė diena, atėjo kita. Tačiau skambučio nesulaukiau. Teko užsukti dar kartą neprašytam į tą patį banko „kioskelį“. Pamačiusi mane vadybininkė tikrai nenudžiugo. Iškart ėmė teisintis, kad labai neturėjusi laiko, kad čia bet kuriuo atveju viskas ilgai užtruks ir kad vistiek geriau būtų nuvažiuoti į kažkokį kitą banko „Snoras“ skyrių. Tiek to, pamaniau, nebekankinsiu aš tos moterėlės, kuri toks jausmas, kad niekada nėra niekam pildžiusi tos nelemtos paskolos paraiškos. Apsilankysiu aš kitame „Snorui“ priklausančiame skyriuje. Tik kadangi neturėjau jokio noro kažkur toli trenktis, tai besimėgaudamas pavasarėjančiu oru ir atgyjančiu miestu, nukeliavau iki kito „Snoro“ kioskelio. Laimei čia eilių nebuvo, tad iškart kreipiausi į vadybininkę su prašymu paskolinti man tuos nelemtus 5000 litų. Pastaroji taip pat aiškiai liko nepatenkinta tokiu mano noru. Trumpai paklausiusi kiek aš uždirbu ir iš kiek narių susideda mano šeima, iškart pareiškė, kad vienam šeimos nariui turi likti nei daug, nei mažai – 1100 Lt. per mėnesį! Staiga, iš gana stabiliai ant šios žemės besijaučiančiu asmeniu, tapau vos ne balansuojančiu ant skurdo ribos. Atrodo bankas „Snoras“ tas pats, tačiau paslaugų sąlygos net tam pačiam mieste ryškiai skiriasi. O ir internete pateikta banko „Snoras“ paskolų skaičiuoklė matyt dar užsilikusi nuo 2007-ųjų.

Taigi… Išgirdęs iš banko vadybininkės tai ko visai nesitikėjau, nusprendžiau nepasiduoti ir palošti „va bank“. Prailginęs paskolos terminą iki maksimaliai galimo, mintyse greitai suskaičiavau, kad turėčiau įsitekti į ką tik man pastatytus rėmus. Tai išgirdusi, vadybininkė liko dar labiau nepatenkinta, bet paėmusi asmens dokumentą ėmė maigyti kompiuterinę pelę. Kiek pamaigiusi pareiškė savo verdiktą: „Sistema net neleidžia Jūsų vardu pildyti paraiškos!“ O tai tau! Iš patikimo ir nuolatinio kliento staiga tapau potencialus vagis! Na, bet sistema ir dar bankinė, turbūt geriau žino nei kažkokia vadybininkė, todėl pasiėmęs dokumentą tyliai kiūtinu lauk. Tačiau optimizmo neprarandu ir viešojo transporto pagalba pasiekiu trečiąjį „Snoro“ kioskelį. Šiame vadybininkė nusiteikusi kur kas geranoriškiau ir mielai sutinka padėti atlikti šį žygdarbį. Pradeda pildyti paraišką, tačiau… netikėtai pareiškia, kad beveik gyvybiškai svarbu yra atsivesti ir savo žmoną. Be jos esą paskolos galiu ir negauti. Beveik netekęs kantrybės ir su visiškai dingusiu noru skolintis nusprendžiu vistiek nepasiduoti ir apginti savo reputaciją. Vykstu į patį banko „Snoras“ skyrių. Čia sutinka tikrai maloniai, užpildo paraišką ir dar neatsikėlus nuo vadybininkės stalo – pinigai jau mano sąskaitoje. Pasirodo nesu jau toks blogas ir nepatikimas! Tik va noras turėti reikalų su tokia įstaiga – visai dingęs, tad nepraėjus nė mėnesiui, grąžinau visą paskolą ir uždariau visas sąskaitas šioje įstaigoje.

Štai tokia mano istorija su rusiško kapitalo finansine įstaiga Lietuvoje ir jos skolinimo politika. Na, o pabaigai, citata iš banko „Snoras“ internetinio puslapio apie paskolas vartojimui:

Vartojamąją paskolą iki 5 000 Lt galite gauti iš karto – Jums tereikia užsukti į bet kurį banko padalinį, o iš jo išeisite jau su paskola!

Per elektroninės bankininkystės sistemą „Bankas internetu+“, vartojamąją paskolą internetu galite gauti net nevykdami į banką.

Patys įsitikinkite, kaip greita ir paprasta paskolą gauti mūsų padaliniuose!

1-as žingsnis. Užsukite į bet kurį „snoriuką“ ar kitą banko padalinį.

Juos paprasta ir patogu rasti, nes rinksitės iš plačiausio Lietuvoje tinklo.

2-as žingsnis. Kad gautumėte vartojamąją paskolą, Jums su savimi tereikia turėti pasą, asmens tapatybės kortelę ar naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą.*

3-as žingsnis. Banko specialistas įves Jūsų duomenis į sistemą, kuri iš karto pateiks sprendimą dėl paskolos. Jį gausite net neatsitraukę nuo langelio!

4-as žingsnis. Jums liks tik pasirašyti dokumentus.

5-as žingsnis. Viskas – pinigai jau Jūsų kišenėje! Jais naudotis galėsite iš karto, nes vartojamoji paskola suteikiama į momentiškai išduodamą kredito kortelę „SNORAS SuperCard“.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Susiję įrašai:

1. Bankų paskolos Lietuvoje: ir norim, ir bijom
2. Snoras sumažino komisinius mokesčius
3. Parduoti gyvenimai arba kaip meilė gimsta piniginėje

Pigiausiai 6 mėn. paskolinti litais šiandien buvo nusiteikęs bankas „Nordea“ – už 2,70 proc. palūkanų. Brangiausiai – „Šiaulių bankas“. Jis kitiems bankams paskolinti litų pusei metų siūlėsi už 3,30 proc. palūkanų.

Pažymėtina, kad bankas „Nordea“ dar praeitų metų vasarą buvo vienas tų iniciatorių, dėl kurio 6 mėn. VILIBOR buvo pasiekęs 10 proc. ribą. Tuomet šis bankas kitiems bankams buvo nusiteikęs skolinti brangiausiai. Ir nors skaičiuojant konkrečios dienos VILIBOR yra atmetami tų bankų duomenys, kurie kitiems bankams pasiruošę skolinti pigiausiai ir brangiausiai, tačiau pernelyg optimistiniai ar pesimistiniai nors ir vieno banko lūkesčiai skolinimo litais klausimu vis tiek daro gana ryškią įtaką bendram VILIBOR pokyčiui. Į tai reaguoja kiti Lietuvoje veikiantys bankai.

Nors visų turinčių ilgalaikių paskolų litais padėtis ir gerėja (krentant VILIBOR – mažėja mėnesinės įmokos dydis), tačiau tai kol kas beveik niekaip neįtakoja trumpalaikių paskolų. Šiandien atsiranda vis daugiau bankų lyg ir siūlančių vienokiu ar kitokiu būdu pasiskolinti nedideles suma trumpam laikotarpiui, tačiau palūkanos už tokias paskolas galima sakyti yra žvėriškos. Pavyzdžiui už trumpalaikius vartojimo kreditus bankai nori 15-20 proc. metinių palūkanų. Nesunku paskaičiuoti, kad tai keliskart viršija tas normas, pagal kurias bankai deklaruoja galintys paskolinti vieni kitiems. Taikyti tokias drąstiškas palūkanų normas bankus verčia vis dar šalyje siaučianti krizė, didėjantis nedarbas ir dar tik labai nežymiai atsigaunantis šalies ūkis. Tačiau bankai jau ima jausti litų perteklių, dėl ko visai tikėtina, kad antroje metų pusėje ims švelnėti ir bankų dalinamų paskolų sąlygos. Skolintis, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bus galima pigiau. Situaciją kiek komplikuoti gali tik šiuo metu vėl imtas svarstyti fizinių asmenų bankroto įstatymas, kuris daugelio specialistų manymu pablogintų skolinimosi sąlygas fiziniams asmenims. Pastarąjį įstatymą norima padaryti galiojančiu jau nuo kitų metų pradžios.

Susiję įrašai:

1. 6 mėn VILIBOR – mažesnis nei 4 proc.
2. Vilibor ir toliau mažėja
3. Vilibor kritimas sustojo

Nors skaičiai ir ganėtinai įspūdingi, tačiau visi bent kiek išmanantys buhalterinius dalykus puikiai žino, kad net ir tokios sumos nuostolio, toli gražu dar nerodo, kad įmonės veikla buvo ypač nuostolinga. Visų pirma taip yra dėl to, kad milžiniškos sumos kasmet yra nurašomos ilgalaikio turto nusidėvėjimui, kai realiai jokių išlaidų dėl to nėra patiriama.  O kur dar visokie privalomi ir ne visai atidėjimai. Kitaip tariant – nuostolis gaunamas tik popieriuje, o kaip žinia jį galima perkelti į paskesnius metus ir taip gerokai sumažinti ateinančių laikotarpių pelną. Bet čia tik buhalterija, kuri kalbant apie tokius didelius finansų sektoriaus dalyvius kaip komercinius bankus yra tik skaičiukų kilnojimas eilutėse. Kur kas įdomiau pažiūrėti kokios tikrosios priežastys padėjusios taip apčiuopiamai „sulieknėti“ bankų veiklos rezultatams.

Aišku, pirmiausia viską galima nurašyti ekonominei krizei ir sprogusiam nekilnojamo turto burbului. Ir tikriausiai labai nesuklystume. Šie veiksniai išties turėjo gana svarios įtakos bankų rezultatams. Tačiau yra ir keletas kitų.

Vienas iš tokių, tai pačių bankų tarpusavyje nusistatomi rodikliai, pagal kuriuos jie lupa paskutinį kailį savo skolininkams. Kalbame apie VILIBOR. Dar praeitų metų pradžioje pasiekęs neregėtas aukštumas, šis rodiklis ne tik, kad sukėlė šoką turintiems paskolas litais, tačiau ir gerokai padidino nebeišgalinčių sumokėti eilinės įmokos, skolininkų skaičių. O tie, kurie vis dar įstengė mokėti, bankams buvo tas gelbėjimosi ratas, ant kurio ir išplaukė Lietuvos finansinė sistema. Gerokai padidėjusios įmokos bankams nešė ir daugiau pajamų, o kadangi nemokių skolininkų iki pat šiol nėra drastiškai daug, ganėtinai stabili išliko ir Lietuvos finansų sistema. Tačiau sukilęs bankų godumas, kuris nuolat buvo pridengiamas esą padidėjusia rizika, dėl ko ir kilo VILIBOR, atbaidė potencialius naujus skolininkus. Dėl to jau dabar Lietuvos komerciniai bankai ima jausti litų perteklių, kas kaip žinia taip pat neįtakoja bankų rodiklių teigiamai. Sena bankininkų tiesa, kad pinigai turi uždirbti pinigus veikė kuo puikiausiai, tačiau ne praeitais ir dar ne šiais metais. Ir tai puikiai matosi bankų veiklos rezultatuose.

Išties, užsuktas paskolų kranelis gerokai nusmukdė ne tik Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) rinką, Lietuvos ekonomiką, bet ir pačių bankų veiklos rodiklius. Iki praeitų metu visiems lengvai skolinę neįtikėtinas sumas, 2009-aisiai metais jie tai beveik išvis nustojo darę. Prie to dar pridėkime keletą procentų nemokių skolininkų bei motininių bankų valiutos poreikius ir štai jums visas praeitų metų finansinis rezultatas.

Šiandien bankai dar taip pat visai nepasiryžę lengvai skolinti sukauptų litų ar eurų. Reikalavimai ir palūkanos atbaido net ir tuos, kurie iš tikro norėtų ir galėtų pasiskolinti. O visi likę – paprasčiausiai net neturi tokios galimybės, nes sumažėję atlyginimai arba Darbo birža išvis nesuteikia net teisės praverti banko durų. Tačiau pernelyg pesimistinis požiūris į skolinimą, bankų rodiklių aukštyn tikrai nekilstelės. O dabar pasiskolinti vis dar yra labai sunku: arba tenka mokėti 18-20 proc. metinių palūkanų, arba sutikti su beveik logiškai nepaaiškinamom bankų sąlygom, kurių net pakenčiamomis nepavadinsi.

Tačiau net ir per milijardą patirtas nuostolis nėra jokia tragedija bet kuriam didesniam Lietuvos bankui. Situacija praeitais metais galėjo būti kur kas liūdnesnė, jei ne Lietuvos Vyriausybės skolinimasis vietinėj rinkoj už visai nemažas palūkanas, kas leido komerciniams bankams kiek pataisyti savo finansinius rodiklius. Vyriausybė šioje situacijoje sužaidė dviem frontais: vienu atveju – gavo pinigų biudžeto deficitui dengti, kitu – leido užsitikrinti tam tikras pajamas bankams. Ne itin gera naujiena tik ta, kad tas pajamas jiems užtikrintai nešim mes, visi Lietuvos piliečiai.

Susiję įrašai:

1. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

Kitų laikotarpių VILIBOR rodiklis:

1 naktis – 0,38 %

1 savaitė – 0,48 %

2 savaitės – 0,68 %

1 mėnuo – 1 %

3 mėnesiai -2,55 %

6 mėnesiai -3,88 %

1 metai – 4,97 %

Išties, visiems skolininkams, kurie turi paskolas litais tai apčiuopiamai pagerino ar dar tik turėtų pagerinti situaciją (priklausomai nuo to, kada perskaičiuojamos palūkanos). O blogybė gali būti tik ta, kad net ir gerokai sumažėjusių įmokų nėra iš ko mokėti. O dėl VILIBOR kritimo, galima būtų rengti net totalizatorių, bandant nuspėti žemiausią VILIBOR tašką. Kiek jis galėtų būti? Gal net susilygins su EURIBOR?

Susiję įrašai:

1. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
2. Vilibor kritimas sustojo
3. Vilibor ir toliau mažėja

Kiek sėkmingesnė buvo pensininkų akcija, nors ir ji nuo pat pradžių nevyko sklandžiai: ne visi dalyviai buvo tiksliai informuoti apie mitingo pradžią ir vietą, tad dalis mitinguotojų rinkosi prie Seimo, nors mitingas turėjo vykti prie Koncertų ir sporto rūmų, o kita dalis – į mitingą atskubėjo visa valanda anksčiau nei oficiali mitingo pradžia.

Vis dėl to, vakariniame Seimo posėdyje, kaip niekad „skylėtas“ 2010 metų biudžetas buvo patvirtintas. Nepaisant to, kad Lietuva kitais metais turės skolintis beveik 5 mlrd. litų, Lietuvos piliečiams nuo to nė kiek ne geriau, nes jau nuo naujųjų mažėja pensijos, bedarbio pašalpos, kitos socialinės išmokos. Nuo vasaros mažės ir motinystės (tėvystės) išmokos tėvams auginantiems vaikus iki trejų metų. Tiesa, pavyzdžiui, senatvės pensijos mažės gana proporcingai, todėl mažiausias pensijas gaunantys asmenys pajamų sumažėjimo nepatirs.

Planuojama, kad Valstybės biudžeto deficitas 2010 metais sieks 9,5 proc. BVP. Nors tai ekonomistų akimis dar nėra padėtis be išeities, tačiau skolintis teks daug ir mokėti už skolas taip pat reikės ne ką mažiau. Labai gaila, kad valdžia ne tik, kad nesugeba sutelkti visuomenės sunkiu šaliai metu, tačiau net ir deklaruodama visuotinį taupymą, pati prabangos atsisakyti net neketina. Iš vienos pusės atrodo, kad keletu litų sumažinta pensija ar pašalpa tikrai nėra Pasaulio pabaiga, nes juk ir darbingo amžiaus žmonės dabar dirba už gerokai mažesnį atlygį, o kai kurie darbo neturi išvis. Tačiau kita vertus, matant kaip valdžia nesugeba susiveržti savo diržų, imi galvoti, kad ir tie 10 ar 20 litų, kuriais buvo sumažinta išmoka, tikriausiai bus „praryti“ tų pačių politikų, tad vargu ar tai ką nors išspręs.

Situacija darbo rinkoje nuo kitų metų turės labai aiškią kryptį – kuo toliau nuo Lietuvos. Iki šiol daugiau nei tūkstantį litų siekusi maksimali bedarbio pašalpa sumažinta praktiškai per puse, kas visų netekusių darbo dalią dar labiau apsunkina. Kiek daugiau nei 600 Lt. per mėnesį siekianti bedarbio pašalpa, panašu, jog bus skirta tik tam, kad toks asmuo nemirtų iš bado ir neleistų bankrutuoti kokiai nors komunalines paslaugas teikiančiai tarnybai. Nors po naujo elektros kainų šuolio, už suvartotą elektros energiją atsiskaityti bedarbio pašalpos gali nebeužtekti.

Susiję įrašai:

1. Lietuvos krepšinio rinktinė pakviesta į 2010 metų Pasaulio čempionatą
2. Finansiniai 2009-ųjų metų nuostoliai
3. Kiek dar Vyriausybė skriaus žemiausius socialinius sluoksnius?

6 mėnesių Vilibor jau trečia diena sustojo ties 6,72 proc.

3 mėn. Vilibor nesikeitęs vakar ir šiandien siekia 4,98 proc.

1 metų Vilibor pastarąsias dvi dienas taip pat nekito ir dabar sudaro lygiai 8 proc.

Įdomu tai jau pabaiga ar dar galima tikėtis šio svarbaus rodiklio mažėjimo? Šiomis dienomis kaip tik turi būti perskaičiuojamos daugelio skolininkų palūkanos, tad tai gali būti susiję ne tik su mažėjimu (bankai juk irgi puikiai supranta, kad keldami Vilibor užsideda sau sunkią nelikvidaus arba gerokai atpigusio turto naštą) bet ir su kritimo sustojimu.

Susiję įrašai:

1. 6 mėn VILIBOR – mažesnis nei 4 proc.
2. Neregėtas vienos nakties VILIBOR šuolis
3. Vilibor ir toliau mažėja

Pastaruoju metu jau teko matyti „Nordea“ reklamas internete, kurios vilioja paimti paskolą būstui. Tačiau nors reklama jau ir publikuojama – visiems potencialiems skolininkams tai dar nieko gero nežada. Tiesa, imant paskolą Europos Sąjungos valiuta, kuri Lietuvoje ims cirkuliuoti dar turbūt visai negreit, paskolos kaina pasirodo ne tokia ir didelė. Bet čia tik dėl to, kad šiuo metu labai mažas Euribor’as (vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų eurais). Ko nepasakysi apie konkretaus banko taikomą maržą, kuri beveik visada viršija 3 proc. Sumoje – dažniausiai bankai kalba apie 4,5 proc. metines palūkanas. Pigu tai ar brangu? Jei turėtume omeny, kad dar prieš trejetą metų bankai Lietuvoje skolino su apytiksliai 1 proc. banko marža ir skolino litais, kai Vilibor’as buvo vos 2 su trupučiu proc., tai gal ir brangoka. Tačiau jei įvertintume esamą situaciją šalies ūkyje ir kitas ne pačias geriausias aplinkybes – gal ir ta paskolos kaina nepasirodytų labai didelė. Kita vertus – visada reiktų prisiminti paprastą dalyką – ilgai Euribor’as ties 1 proc. riba nestovės. Atsigaunant ekonomikai – ims kilti ir jis, o tai neišvengiamai pabrangins ir paskolas eurais. Tai ypač aktualu planuojant tokias ilgalaikes investicijas kaip būsto įsigijimas imant paskolą iš banko. Todėl visada verta pasidomėti refinansavimo sąlygomis, tai yra kiek bankas, kuris šiandien išduoda paskolą, pareikalaus iš Jūsų, jei nuspręsite turimą paskolą refinansuoti pasiskolindami iš kito banko – kitomis sąlygomis, nes su tuo pačiu banku ateityje pakeisti sutarties sąlygų turbūt nepavyks.

Kitas nemažiau svarbus veiksnys, kuris gali pradanginti visą norą skolintis būstui – kitos banko sąlygos, kurios susijusios su Jūsų pajamomis bei perkamo turto verte. Šiuo metu bankai kiek skirtingai žiūri į klientus ir jų pajamas, tačiau suma, kuri sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas turi likti vienam šeimos nariui – visada viršija minimalų mėnesio atlyginimą. O štai pavyzdžiui skolinantis iš banko „Snoras“, ši suma gali viršyti ir tūkstantį litų! Nesunku suskaičiuoti, kad tam, kad trijų asmenų šeima galėtų pradėti galvoti apie skolinimąsi – šeimos mėnesio pajamos turi būti apie 4 tūkstančius litų. Imant vartotojišką paskolą iš šio banko, vienam šeimos nariui, jei šeima gyvena Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas, turi likti 1100 litų. Atrodo, kad banko „Snoras“ reikalavimai gerokai prasilenkia su nūdienos realybe. O gal jis paprasčiausiai nenori skolinti? Tačiau apsilankius šio banko skyriuje, klientų aptarnavimo specialistė įteikė lankstinuką „Visiems Jūsų sumanymams – banko Snoras vartojamoji paskola“.

Jei vistiek nepraradote vilties pasiskolinti šiuo metu ir įsigyti būstą, viską gali „sustatyti į vietas“ tas faktas, kad bankas pasiruošęs finansuoti tik 70-80 proc. būsto vertės. Vertė čia suprantama ta, kurią užrašo turto vertintojas, o ne ta, kurią Jūs sutarėt su pardavėju. Taigi, neišvengiamai bent 20 proc. turto vertės reikės mokėti iš savų, nes su turto vertintojais, kaip buvo įprasta anksčiau, susitarti nebepavyks. Dar blogiau, turto vertintojai dabar visada linkę labiau atkreipti dėmesį į perkamo būsto trūkumus, nei į pliusus, todėl visai tikėtina, kad po turto vertinimo, gali tekti iš naujo derėtis ir dėl sandorio vertės. Iš esmės tai nėra blogai ir ypač perkančiajam, kadangi neleidžia labai nutolti nuo realybės ir permokėti už perkamą būstą, tačiau visada yra tam tikrų niuansų, kai turto vertintojo verdiktas gali būti lemiamas.

Besilankant bankuose, išties kilo nemažas įtarimas, kad bankai kol kas dar neturi aiškios politikos kreditų klausimu. Iš vienos pusės jie jau lyg ir norėtų skolinti, tačiau į potencialų skolininką dar vis žiūri labai įtariai. Pavyzdžiui, DNB Nord banke į klausimą kiek būtų galima tikėtis kredito grąžinimo atidėjimo, iškart buvo atsakyta klausimu: „O kodėl Jūs norite atidėti kredito grąžinimą? Kokios nors problemos dėl pajamų? Dar kas nors?“ Ir čia nepaisant to, kad jau penketą metų esu pavyzdingas šio banko klientas?

Tiesa, išeinant, to paties (DNB Nord) banko vadybininkė pasakė, kad tikisi jog paskolą imsiu būtent iš jų banko.

Susiję įrašai:

1. Pradedamos viešinti bankų skolinimo palūkanų normos
2. Pasiskolinti Lietuvoje vis dar problematiška arba kaip aš skolinausi iš „Snoro“
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.