Šiandien Lietuvoje net 52 proc. berniukų ir 48 proc. mergaičių iki 3 metų amžiaus jau serga ankstyvuoju dantų kariesu. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse net 63 proc. dvylikamečių neturi nė vieno ėduonies pažeisto danties. Lietuvoje vaikams karieso pažeistų dantų yra keturis kartus daugiau nei Skandinavijoje.

Jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdomos pavienės profilaktikos programos, tačiau problemos išspręsti iki šiol nepavyko. Niekas Lietuvoje neprisiima atsakomybės už kompleksinę burnos priežiūrą ir burnos ertmės sveikatos palaikymą. Odontologija Lietuvoje iki šiol sprendžia tik įsisenėjusias problemas (ėduonis, dantų chirurgija, protezavimas ir pan.). Daugeliu atveju šių problemų galėtume išvengti pritaikę profilaktikos priemones.

Neseniai Vilniuje įsikūrusios odontologijos klinikos „Amicus dentis“ gydytojas Vytautas Tamošiūnas ir jo komanda nusprendė pakeisti nusistovėjusius santykius tarp odontologo ir paciento. Odontologas, pacientas ir paciento tėvai bus suinteresuoti, kad dantys nebūtų pažeisti ėduonies. Pacientams bus taikomos visos naujausios profilaktikos priemonės, todėl vaikai užaugs sveikais dantimis. Be to, 6–12 m. vaikai, dalyvaujantys klinikos programoje, neturės mokėti už paslaugas. „Amicus dentis“ siūlo naują atsiskaitymo už gydymą tvarką: nors didžiojoje dalyje klinikų pacientai moka už paslaugas po procedūros, „Amicus dentis“ siūlo mokėti tik fiksuotą mėnesio mokestį. Daugiau informacijos rasite klinikos elektroninėje svetainėje www.amicusdentis.lt .

Gydytojas odontologas Vytautas Tamošiūnas džiaugiasi, kad lietuviai vis aktyviau domisi burnos ertmės priežiūra ir susirgimų profilaktika. „Manau, kad greitai galėsime džiaugtis nauja karta, kuri užaugs nepažinusi grąžtų ir adatų baimės“, – teigia gydytojas.

Susiję įrašai:

1. Dar kartą apie mokesčius

Bet pratęskime apie kyšininkavimą. Šioje vietoje lyg ir norėtusi pagirti mūsų saugumiečius STT pareigūnus. Matosi, dirba vyrai. Tačiau tuo pat metu, kažkur, visai negiliai, ima kirbėti mintis, jog ne viskas čia taip paprasta, kaip galėtų būti. Kažkaip ir čia užuodžiamas aiškus politikos dvokas: matyt kažkas su kažkuo nepasidalino. O kad reikia dalintis, puikiausiai įrodė nušalintojo prezidento Rolando Pakso atvejis. Vienas prieš politikos senbuvius nepakovosi. Ypač jei pats nesi krikštolinis.

Ką atskleidė šis, dar kol kas tik tariamas, kyšininkavimo atvejis? Ogi visai nieko. Bent jau nieko naujo, ko nežinojo kiekvienas iš mūsų. Todėl ir visai nereikia stebėtis, kad už vaistus mokame vos ne dvigubai brangiau nei mūsų kaimynai, o bent kiek rimtesnis vizitas pas gydytoją yra neatsiejamas nuo stambesnių kupiūrų. Ir čia turint omeny tai, kad mokame mokesčius ir kad mūsų šalies Konstitucijoje parašyta, jog sveikatos priežiūros paslaugos yra nemokamos. Parašyta tai gal ir yra, tačiau kiek tai tikra realybėje?

Išties kartais ima atrodyti, kad bent jau sveikatos apsaugoje mes gyvename pagal dvigubus standartus. Vieni standartai yra surašyti ant popierių, o visai kiti egzistuoja realybėje. Kyla klausimas: tai prieš ką apsimetinėjame? Prieš pačius save? Prieš Pasaulį? Bet kam to reikia?! Turbūt tai naudinga tik tokiems kaip Artūras Skikas.

Visi žinome, kyšis yra blogis. Bet ką daryti paprastam eiliniam pacientui, kuris žino, jog jei nepradangins kelių stambesnių kupiūrų chalato kišenėje, tai pastarasis apsilankymas įstaigoje su raudonu kryžiumi gali būti paskutinis. Ar būtų lengva nuteisti asmenį davusį kyšį, jei tai daryti jį verčia pati sistema? Aišku, daug lengviau apkaltinti žmogų, nei sistemą, tačiau juk kiekvienas iš mūsų ir esame tos sistemos dalis. Tos kreivos, nelanksčios ir su aiškia sovietine kupra.

Dažnai girdime žodžius jog reikia keistis visiems, tai yra visai visuomenei. Ir tik tada bus galima tikėtis, kad senoji sistema nustos egzistavusi. Bet tai labai nelengva. Tai uždavinys artimiausiam dešimtmečiui, dvidešimtmečiui ar net dar ilgesniam laikotarpiui.

Pabaigai galima būtų perfrazuoti vieną gerai žinoma dainelę apie kitą visuomenės ydą – alkoholio vartojimą: „vyrai ėmė, vyrai ims, kol visus juos pasodins“. Na, arba kol pasikeisime mes visi. Ištisa dabartinė karta.

Susiję įrašai:

1. Korupcijos problema visuomenėje
2. Medikų kasdienybė ir atsakomybė

Žmonės jau ištisus tūkstantmečius vartoja tam tikrus produktus, be kurių galėtų visiškai išsiversti. Kalba sukasi apie įvairius žmogaus fizinę ir psichinę būseną veikiančius produktus, tokius kaip alkoholis, tabako rūkymas, kava ir arbata, o pastaruoju metu ir plačiausia gama energetinių gėrimų, kurių galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Žinoma, yra ir kur kas stipresnių ir labiau žmogaus sveikatai kenkiančių „produktų“, tačiau dėl jų nelegalumo šįkart jų neminėsime. Tai kas gi žmones verčia svaigintis ar papildomai stimuliuotis ir taip trumpinti ne tik savo, bet, dažnai ir aplinkinių, gyvenimą?

Atsakymas galėtų būti vienas – socialinė aplinka ir atsiradusi priklausomybė. Štai alkoholio vartojimas paprastai tampriai siejamas su užstalės tradicijomis. Abstinentai prie stalo juk paprastai yra laikomi „baltomis varnomis“ su kuriomis nelabai mezgasi kalba. O ir jiems patiems žiūrėti į apgirtusius stalo kaimynus didelio noro nėra, todėl norom nenorom tokiems blaivininkams tenka pasitraukti į antrą planą. Būti visišku abstinentu yra tikrai nelengva. Nuolat tenka atlaikyti priekaištus ir tam tikrą spaudimą, o kartais net ir užgauliojimus, esą bloga kompanija ar šiaip per daug esi išpuikęs, kad nenori kartu su visais išgerti. Aišku, epitetai būna ir kur kas labiau nelietuviški. Tačiau užstalės tradicijos, tai jau suaugusiųjų žaidimas. O kaip su alkoholio vartojimo istorijos pradžia? Juk dažnas iš mūsų alkoholį pradėjome vartoti dar paauglystėje. Čia suveikia vadinamasis pamėgdžiojimo ir noro būti suaugusiu sindromas. Be to, čia tiktų ir straipsnio pavadinimas, nes būtent paauglystėje alkoholis mums labiausiai padeda atsipalaiduoti, kas daugelio manymu padaro mus laimingesniais. Bent iki kito ryto.

Dar, sako, žmonės geria iš nevilties. Geria tuomet, kai juos užklumpa problemos ir jie su jomis negali susitvarkyti. Bet kam tada gerti? Problemas reikia spręsti, o ne bandyti jas pamiršti užpilant dideliu kiekiu alkoholio. Tačiau ne visi problemas gebame išspręsti patys, todėl yra reikalingas stiprus palaikymas iš šalies. O tai jau šeimos ir artimųjų pareiga, su kuria dažnai yra nesusitvarkoma.

Na, ir paskutinė priežastis, kurią yra tekę išgirsti, tai galėjimas sau leisti tai daryti. Turiu omeny finansines galimybes. „Pinigai sugadina žmogų“ – turbūt yra tekę girdėti tokį posakį. Pasirodo jis turi ir visai tiesioginę prasmę, nes kuo daugiau žmogus turi pinigų, tuo didesni šansai, kad jis vis giliau įbris į alkoholizmo, o neretai ir kitų, nelegalių produktų, liūną.

Taigi, esminė ir didžiausia alkoholio vartojimo priežastis yra socialinė – tai yra, slypi pačioje visuomenėje. Geriama dėl to, kad taip daro kiti ir to reikalauja tradicijos. Geriama dėl to, kad nesiseka. Geriama dėl to, kad sekasi. Ir net jei nieko nevyksta, vistiek geriama. Iš nuobodulio. O paskui pradedama gerti dėl to, kad jau reikia. Tai yra atsiranda priklausomybė.

Priklausomybė būtų ir ta esminė priežastis, kodėl žmogus nuodijasi tabako dūmais. Kiekvienas rūkalius žino, kad mesti rūkyti yra sunku. Ir dažnai baiminasi net ne nikotino bado, o tam tikrų savo dienotvarkės pokyčių, kuriuos bus privalu padaryti metus rūkyti. Pavyzdžiui, kad teks atsisakyti parūkymo su kolegomis, kurio metu galima aptarti daug oficialių ir neoficialių dalykų. Arba, kad labai ims trūkti cigaretės prie rytinio kavos puodelio, ar nebus ką prisidegti įsėdus į mašiną.

Užsiauginti priklausomybę yra labai nesunku, nors parūkius pirmą kartą visus supykina. Tačiau noras sekti suaugusiais ar draugais vistiek stipresnis, tad jau trečia ar penkta cigaretė ima nebeatrodyti tokia šlykšti. Vėliau susiformuoja ir įpročiai susiję su cigarete, žiebtuvėliu ir mėlynų dūmų kamuoliu, kas paprastai apibūdinama kaip priklausomybė.

Taigi, rūkymo priežastys irgi kyla iš mus supančio aplinkos. Bent jau pati pradžia. O vėliau, kaip ir pasiekus alkoholizmo stadiją, lieka tik stiprus noras. Atsiranda poreikis tokiai būsenai, kurią sukelia alkoholis ar cigaretės dūmai.

Poreikis patirti tam tikrą būseną skatina mus vartoti ir kitus, jau ne tokius žalingus, produktus, kaip kavą, stiprią arbatą ar kitus tonizuojančius ir stimuliuojančius gėrimus, kurie turi pastebimą poveikį mūsų organizmui. Žinia, kavos ar arbatos vartojimas šiuolaikinėje literatūroje turi gana dviprasmiškų vertinimų. Vieni sako, jog to reiktų vengti, kiti – kad, vienas ar du puodeliai per parą tikrai nieko blogo nepadarys. Tačiau daugelis iš mūsų bent vieną iš šių gėrimų geriame. Bent jau rytais. Esą tai padeda pabusti ir padaro mus žvalesniais. Tas tiesa. Tačiau ilgainiui tai tampa priklausomybe, nors gal ir ne tokia, kokią sukelia alkoholis ar cigaretės. Jau dabar galima surasti tūkstančius žmonių, kurie jaučiasi blogai, jei ryte negali išgerti puodelio kavos ar arbatos. Tokie žmonės skundžiasi galvos skausmais, meiguistumu ir bloga nuotaika. Tai pasekmės to, kad žmogus negavo rytinės kofeino dozės. Išvada – žmogus tapo priklausomas nuo jo organizmą stimuliuojančios medžiagos. O kavos ar arbatos gėrimo kultūra, nors Lietuvoje ir nėra tokia stipri kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, tačiau susibėgimai kavutei yra tikrai dažni daugelyje biurų, o ir retas kuris draugių susėjimas apsieina be šio gėrimo. Taigi, ir šių gėrimų vartojimą skatina pati visuomenė ir tam tikri įpročiai, kurie ilgainiui virsta priklausomybe. Kol kas dar negalima kalbėti apie priklausomybę energetiniams gėrimams, tačiau tai tik laiko klausimas. Nors ji tokių gėrimų mėgėjui, dažnai gali ir nespėti išsivystyti, kadangi virškinimo sistema gali pirmoji neatlaikyti tos cheminės sudėties, kurią energetinių gėrimų pagalba jai pateikia pats jos savininkas. Tačiau tai esmės nekeičia. Bet kuriuo atveju, nuo to geriau nebus niekam.

Žmogus, kaip mąstanti ir gebanti patirti tam tikrus jausmus asmenybė nuolat stengiasi padaryti savo gyvenimą patogesniu. Yra nuolat ieškoma tam tikrų „priedų“, kurie padėtų „pašviesinti“ gyvenimą tam tikromis spalvomis. Lengviausias būdas tai padaryti – pavartoti tam tikrų produktų, kurie pakelia nuotaiką. Tačiau toks efektas tik trumpalaikis, o to pasekmės, gali būti labai skaudžios. Ir ne tik pačiam žmogui, bet ir visai jo aplinkai ar net visuomenei. Ilgainiui susiformavusios tam tikros istorinės ir socialinės aplinkybės, neleido pamiršti šio būdo, o net atvirkščiai – padėjo atsirasti tam tikroms tradicijoms, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Taip, iki pat šių dienų, visuomenė ir kenčia nuo savo pačios susikurtų įpročių, kurie neleidžia mums užbaigti jau amžių amžius trunkančio alkoholio vartojimo, tabako rūkymo, ką ilgainiui papildė ir nauji stimuliatoriai – kava, arbata ar ypač negeros sudėties pramonės gaminami energetiniai gėrimai. Ir tai neturi jokių šansų kadanors baigtis, todėl vargu ar galima kaltinti vieną ar kitą asmenį pasidavusį kurio nors produkto priklausomybei. Dar daugiau – tam net nelabai turime moralinės teisės, kadangi mes, visa visuomenė, tai toleruojame ir patys vartojame. Tai yra tapę bendravimo dalimi, be kurios šiandien galbūt visai nežinotume ką veikti prie stalo ar neberastume dingsties neformaliems pokalbiams darbo metu. Tad gal iš tikro nuodai daro mūsų gyvenimus laimingesniais?

Susijusių įrašų nėra.

1.Nemokama sveikatos apsaugos sistema jau senai tapo tik viešu mitu. Jei nori bent pakenčiamos priežiūros teks mokėt. Ir mokėt teks daug ir daugeliui – pradedant nuo sesučių ir slaugių, baigiant oficialiais mokėjimais už atliktus tyrimus ar kitas medicinines paslaugas. O jei teks garbės dieną kitą praleisti stacionare – teks nemažai paišlaidauti ne tik medikamentams, bet ir būtiniausiems buities reikmenims, maistui ir net lovos vietai. Ypač jei norėsite savo gydymo dienas leisti bent kiek ramesnioje ir į gyvenamą būstą panašioje palatoje.

2.Bet kurį sveikatos sutrikimą pirmiausia teks aptarti su šeimos gydytoju, kuris ir bus tas Dievo atstovas, kuris nuspręs, ko Jums labiausiai reikia: dar verta Jus tirti ir gydyti, ar dėl pernelyg „aiškios“ diagnozės patars nusipirkti pertusino ir susisukus į baltą paklodę ramiai laukti savo niekingos egzistencijos pabaigos. Kaip žinia tokie šeimos „draugai“ dėl aiškių ir nedviprasmiškų Sveikatos apsaugos sistemos įstatyminių svertų nelabai linkę dalinti siuntimų pas specialistus, tad pirmiausia bando susitvarkyti su Jus ištikusia liga patys. Bent jau iki tol, kol galite palaukti valandėlę kitą prie jų kabineto. Tiesa, kai savom kojom jau nebepajėgsite įslinkti į šeimos „draugo“ kabinetą, tuomet gal ir pavėžės iki atitinkamo specialisto.

3.Visi nevykę mėginimai pastatyti Jus ant kojų visada bus priskirti nepalankioms aplinkybėms, nedorovingam Jūsų gyvenimui ir šiaip kažkokioms aukštesnėms jėgoms, apie kurias matyt žino tik patys Hipokratui prisiekusieji. Tikėtis kažkokios kompensacijos yra beveik tiek pat realu, kaip ir tai, kad Lietuvoje nukris meteoritas (tfiu, kad tik neprisikalbėčiau ir tikiuosi, kad šios rašliavos neskaitys Tele2).

4.Atskiro paminėjimo reikalauja ir naujo mūsų visuomenės nario atėjimas į šią ašarų pakalnę, kada be tų pačiu medikų pagalbos būtų tikrai sunku išsiversti. Tad štai, sklandus ir dėmesingas atėjimas į šį Pasaulį yra kur kas brangesnis pagal medikų tarifus, nei palydėjimas anapilin. Gal ir logiška, juk pasitinkant naują pacientą tenka rūpintis iškart dviem: ateinančiuoju ir jo gimdytoja. O neretai dar ir trečiajam prireikia pagalbos, jei šis neįvertinęs savo jėgų, pabando savo antrajai pusei bent kiek palengvinti skausmus ir pats pasitikti savo palikuonį. O štai palydėti anapilin beveik nieko nekainuoja. Pageidautina tik iš anksto tinkamai nuteikti giminaičius, kad šie nesugalvotų po teismus pasitampyti bei laiku surašyti testamentą.

Štai tas ketvertas aspektų, kuriuos privalu žinoti kiekvienam tūlam lietuviui, kuris nusprendė turėti reikalų su jo kūną „remontuojančiais“ baltachalačiais. Tačiau, kad ir kaip būtų galima ironizuoti situaciją, išties tai yra viena skaudžiausių problemų Lietuvoje. O jos šaltinis – metų metais visiems žinoma ir įprasta tiesa, kad gydytojams reikia duoti kyšius, kurie juos visiškai be jokios sąžinės graužaties paima, tačiau beveik niekada neprisiima atsakomybės už savo klaidas, abejingumą, nekompetenciją. Lietuvoje jau beveik galima steigti medikų darbo draudimo fondą, kur būtų kaupiamos lėšos iš kurių būtų atlyginama gydytojų padaryta žala (panašų draudimą turi notarai), nes pagal dabartinę situaciją išsireikalauti žalos atlyginimo iš gydymo įstaigos – yra beveik neįmanoma. Nepamoko daugelio medicinos darbuotojų ir kolegų klaidos, nors tiesa sakant nelabai yra iš ko mokytis, nes didžiausia nuobauda, kurią gali gauti gydytojas dėl savo aplaidumo numarinęs žmogų turbūt yra tik jo atleidimas iš darbo. Na, gal dar vieną kitą tūkstantėlį galima prisiteisti, tačiau tai ir viskas. Didesnės bausmės precendento Lietuvoje dar neteko girdėti. Ir turbūt situacija nesikeis, kol toks precendentas neįvyks arba kol gydytojai nepradės branginti ne tik savo darbo, bet ir savo klientų – tai yra visų mūsų, kai kritinėmis situacijomis mes tampame visiškai priklausomi nuo jų valios, veiksmų ir norų.

Susiję įrašai:

1. Ar žiniasklaida jaučia atsakomybę?
2. Komentarai internete: kas turi prisiimti atsakomybę?
3. Politinis galvakapotis tęsiasi. Atėjo A. Čapliko eilė

Beje, įdomiai ši persona atsakė ir į klausimą apie vakciną nuo to pačio gripo, kurios Lietuvos Vyriausybė vis tik pastaruoju metu nusprendė įsigyti ypatingos skubos tvarka. Pasirodo gerbiamas viceministras nuoširdžiai tiki, kad tai dar tik pradžia ir artimiausius 2-3 mėn. sergančiųjų kiaulių gripu tik daugės. Visai neblogos prognozės – tikrai paguodžiančios. Tik vakcinomis vistiek reikėjo rūpintis gerokai anksčiau, o ne tada, kai puse Lietuvos jau apėmusi pandemija.

Susiję įrašai:

1. Lietuvoje paskelbta kiaulių gripo epidemija
2. Pasaulis sutiko naują ligą – kiaulių gripą
3. TV3 orai su kauke

Pagal šią idėją, didesnius mokesčius turėtų mokėti rūkantys, nevengiantys stikliuko ir antsvorį turintys asmenys, kas praktiškai reiškia, kad mokesčiai už sveikatos apsaugą būtų padidinti beveik visiems Lietuvos piliečiams. Arba nemokėtų jo tik tie, kurie turėtų kokį „blatą“ tarp medicinos darbuotojų.

Kažkaip siauriai ta mūsų valdžia įsivaizduoja tą nesveiką gyvenimo būdą. Sakyčiau reiktų iškart padvigubinti mokesčius visiems miestų gyventojams. Juk jie praktiškai visada gyvena nesveikai, nes priversti kvėpuoti miesto teršalais. Taip pat reiktų padidinti mokesčius ir tiems, kurie neįstengia nusipirkti kokybiškų, tačiau brangių maisto produktų, todėl tenkinasi pigiais, tačiau ne tokiais kokybiškais ir aišku ne tokiais sveikais maisto produktais. Na, ir išvis – reiktų papildomai atsižvelgti ir į žmogaus pomėgius. Pavyzdžiui, jei žmogus nevalgo paprikų (o jos juk labai naudingos žmogaus organizmui) mokestį didinam 5 Lt., jei nevalgo ir špinatų – dar papildomai 5 Lt. į ligonių kasą. Lygiai panašiai reiktų imtis sankcijų ir prieš vegetarus. Juk mėsa taip pat reikalinga žmogaus organizmui.

Ganėtinai įdomu ir tai, kaip valdžia planuoja atskirti sveikuolius nuo nesirūpinančių savo sveikata. Pasak tokios idėjos „gimdytojų“, ar žmogus rūko – lengvai parodys plaučių nuotrauką, o jo svoris išduos ar žmogus teisingai maitinasi ir ar sportuoja. Nepasakė tie „gudruoliai“ tik kaip reikės atskirti ar žmogus mėgsta išlenkti stiliuką ar alaus bokalą. Bet turbūt tai taip pat „nebus sudėtinga“, nes užteks „tik“ atlikti kepenų tyrimą ultragarsu.

Iš tiesų juk viskas „labai paprasta“. Pavyzdžiui, ateini pas gydytoją su kokiu skaudančiu dantimi ar sutrenkta koja, o jis pirmiausia nusiunčia tave pasidaryt plaučių nuotraukos, paskui dar palauki savaitę kitą kol bus atliktas kepenų tyrimas ir galiausiai tave pasvėrus, gydytojų komisija nuspręs ar reikės ir jei reikės tai kiek, susimokėti papildomai. Aišku, vargas tau, jei tuo metu neturėsi tų pinigų, bet gal Hipokrato priesaiką davę specialistai ir pasigailės, jei užteksi jiems tiesiai į kišenę susimokėti. O kai pagaliau atliksi visas šias procedūras, tuomet bus maloniai pasirūpinta ir tavo skaudančiu dantimi ar sutrenkta koja. Tiesiog nuostabi sveikatos apsaugos sistema! Keista, kaip iki šiol visas Pasaulis to nesuprato? Bet turbūt jie nėra tokie „minties genijai“, kaip mūsų valdžia.

Susiję įrašai:

1. Su naujais metais vėl artėja naujų mokesčių bumas
2. Nepamirškite susimokėti mokesčių, ponai bedarbiai
3. Prasidėjo mokesčių deklaravimas už 2008 metus

Paprastai „šienligės“ simptomai yra čiaudulys ir alerginė sloga, akių paraudimas ir niežėjimas, gerklės skausmas, gali pasireikšti dusulio priepuoliai, kitos organizmo alerginės reakcijos, esant tiesioginiam kontaktui su alergenu.

Šienligės protrūkiai, kaip jau buvo minėta, turi sezoniškumą. Tai yra pasireiškia tik tada, kai aplinkoje padaugėja arba atsiranda alergenų – medžiagų, kurioms sergančiojo organizmas yra jautrus. Pati alerginė reakcija yra apibūdinama kaip neįprasta organizmo reakcija į tam tikrus išorinius dirgiklius.

Labiausiai „šienlige“ sergantys yra jautrūs tokiems, plačiai paplitusiems augalams, kaip motiejukas, eraičinas, šunažolė. Taigi didžiausių nepatogumų sergantieji susilaukia tuomet, kai minėti augalai pradeda žydėti ir dėl didelio jų paplitimo, tokių augalų žiedadulkių yra praktiškai visoje Lietuvoje. Štai todėl panaudoti efektyviausią gydymosi būdą – vengti kontakto su alergenais, yra nepaprastai sunku.

Deja, kaip jau sergantieji tokia liga tikriausiai žino, tokią ligą išgydyti visiškai, yra praktiškai labai labai sunku ir tai padaryti pasiseka labai retai. Tais labai retais atvejais, organizmas yra tiesiog pratinamas prie alergizuojančios medžiagos, nuolat leidžiant nedideles alergeninių medžiagų dozes, siekiant sustiprinti organizmo imunines savybes.

Dažniausiai su šia liga yra kovojama simptomiškai. Tai reiškia, kad yra vartojami antihistamininiai vaistai, kurie mažina organizme išskiriamo histamino, kuris ir kaltas dėl visų tų nemalonių pojūčių, kiekį. Tokie vaistai paprastai yra sintetiniai ir vieno ar kito vaisto efektyvumas priklauso nuo sergančiojo organizmo. Trumpai tariant, kiekvienas turi atrasti tą vaistą, kuris jam padeda geriausiai.

Esti ir homeopatinių (pagaminti iš natūralių medžiagų) preparatų, skirtų kovai su šia liga. Dėl tokių preparatų veiksmingumo ginčai vyksta iki pat šiol. Pasigirsta atvejų, kad tokie preparatai stebuklingai išgydė, tačiau daug daugiau sergančiųjų lieka jais nusivylę. Vienas svarbus pastebėjimas, kad dėl tokių preparatų nedidelio poveikio, juos reikia naudoti žymiai ilgesnį laiko tarpą nei sintetinius. Tik tuomet galima tikėtis pastebimo pagerėjimo.

Pastaraisiais metais atsirado ir dar viena vaistų grupė, skirta sergantiems „šienlige“. Tai savotiški barjeriniai preparatai, purškiami į nosies gleivinę ir ją padengiantys plona plėvele, kuri neleidžia patekti žiedadulkėms į organizmą. Vienas tokių, kurių galima gauti ir Lietuvoje, yra miltelių formos purškalas į nosį – „Nasaleze“. Tai natūralus produktas, kurį tikrai galima drąsiai pabandyti. Plačiau apie jį galite paskaityti čia.

Susiję įrašai:

1. Artėja metas, kai Jūsų veikla internete bus fiksuojama, o surinkti duomenys – saugomi metus
2. Prasideda kaltinimų ir rinkėjų mulkinimo metas
3. Protestų ir streikų metas…

Visada, kai pasigirsta pranešimai apie naujas ir žmogui pavojingas ligas, daugelis užduoda sau klausimą – ir iš kur jos tokios atsiranda. Tuomet suaktyvėja patys įvairiausi pranašai, burtininkai ir kiti panašių profesijų atstovai ir ima lietis įvairiausios pranašystės apie Pasaulio pabaigą ir visokias kitokias katastrofas. Deja, nors kiek labiau pasigilinus, supranti, kad tai turbūt tik paprasčiausias natūralus gamtos procesas, sumažinantis vieną populiaciją, kuri pernelyg išaugo. Gamtoje tai vyksta nuolat ir tai natūrali mitybos grandinės savireguliacijos forma.

XX a. žmonių skaičiaus augimas Pasaulyje buvo didžiausias nuo pat žmonijos pradžios. Wikipedia duomenimis, 2007 metais žmonių populiacija pasiekė 6,6 milijardo ir didėja 203 800 žmonių per parą. Panašiu tempu augant populiacijai, akivaizdu, kad žmonija gali susidurti su labai rimtomis problemomis, tokiomis kaip maisto trūkumas ar aplinkos užterštumas. Iš čia būtų galima kildinti ir vis naujas, mums pavojingas ligas. Žmogui aktyviai kišantis į natūralius gamtos procesus, keičiant per amžius nusistovėjusią tvarką, formuojasi tokių veiksmų padariniai, kurie gali pasireikšti ir naujų virusų išsivystymu. Arba jei žvelgt į viską paprasčiau – gamta pati kovoja su tokia rūšim, kuri kenkia jai. Tai grindžiama tuo faktu, kad naujos gripo atmainos pirmą kartą užfiksuojamos ten, kur didžiausias žmonių tankis. Pavyzdžiui, paukščių gripo šaltinis laikomas Honkongo ir Kinijos pasienis.

Toks paaiškinimas tai tik vienas iš realistiškiausių. O jų, po tokių naujos ligos protrūkių, galima išgirsti pačių įvairiausių. Kitas, kuris pasirodė vertas dėmesio, tai biologinio ginklo teorija. Štai, kad ir šiuo atveju. Pirmas susirgimas kiaulių gripu užfiksuotas visiškai šalia JAV – Meksikoje. Kas galėtų visiškai paneigti faktą, kad kuri nors, ne itin draugiškus santykius su JAV palaikanti valstybė (o tokių JAV turi tikrai nemažai, ką patvirtina ir 2001 m. rugsėjo 11-oji), slapta nekuria biologinio ginklo, kurį siekia panaudoti prieš kitaip neįveikiamą priešą? Kodėl pasirinkta Meksika? Ogi todėl, kad į ją bet kam patekti yra daug lengviau nei į JAV. O ji visai šalia, tad jei pavyksta sukurti tokį virusą, kuris lengvai perduodamas iš žmogaus žmogui, galima lengvai nuspėti, kad pirmiausia virusas išplis po kaimynines valstybes. Be to, tai puiki priedanga, kad ir toliau nebūtų įtarimų, jog kažkas pasistengia, kad Pasaulio ligų sąrašas pasipildytų dar viena, žmogaus gyvybei pavojinga liga. Galiausiai juk kai kurios religijos kiaulienos nevalgo apskritai. Argi tai ne rimti argumentai susimąstyti, kad gal būt ne viskas susiformavo natūraliai gamtoje.

Kaip ten bebūtų, visi tikimės, jog nė viena liga neišplis iki pandemijos lygio ar bent jau nenusineš mūsų pačių ar mūsų artimųjų gyvybių. Pasirodo, kartais, gyvenimas mažoje šalyje turi ir tam tikrų privalumų. Ypač kai tenka susidurti su grobalinėmis problemomis, kurios ištinka visą Pasaulį.

Susiję įrašai:

1. Lietuvoje paskelbta kiaulių gripo epidemija
2. A. Skikas mano, jog kiaulių gripas turi mus nuraminti
3. Pavasaris – šienligės paūmėjimo metas