Portale 15min.lt kiekvienas norintis gali pasirašyti elektroninę Sėkmės kelio sutartį ir taip įsipareigoti elgtis atsakingai prieš save ir kitus.

Iniciatyva graži, tačiau… Ar ne per lengvai norima atrasti tą sėkmės kelią? Vardas, pavardė ir elektroninio pašto adresas po stipriai moralizuotu tekstu dar visai nieko negarantuoja. Ypač jaunam žmogui, kuris visą laiką matė užtektinai pavyzdžių, kai buvo elgiamasi visiškai priešingai. Čia gal ir neverta kalbėti apie kelių būklę, finansavimą švietimui ir panašius dalykus, tačiau vertėtų prisiminti mūsų visų atsakomybę ir tai kokį pavyzdį rodome savo vaikams. Būtų naivu tikėtis, kad galimybė įrašyti savo vardą, pavardę ir elektroninio pašto adresą internete, apsaugos jaunus žmones nuo neapgalvotų poelgių. Ir net rimčiau susimąstyti kažin ar privers. Žmogus elgtis atsakingai turi būti skatinamas nuo pat gimimo, o ne tuomet, kai jam jau 18. Ir tuo pirmiausia turėtų susirūpinti tėvai, mokytojai ir visa visuomenė. Tik nuo mažens rodydami tinkamą pavyzdį bei skatindami vaiką elgtis atsakingai, galime tikėtis, kad stovėdamas ant brandos slenksčio jis nesės išgėręs už vairo, ar nespaus pedalo „iki dugno“.

Kiekvieną kartą, išgirdę apie tragiškai pasibaigusią jauno žmogaus kelionę, mes visi turėtume susimąstyti ar viską padarėme ir ar viską darome, kad tokių netekčių būtų išvengta? Ar tinkamą pavyzdį rodome savo vaikams kasdieninėse situacijose, kad jų jaunystė nesibaigtų ties kapinių tvora.

Susiję įrašai:

1. Manėt lengvai atsikratysim „Liūto“? Deja…

Iš viso tokios „klaidelės“ palietė apie 1400, pakartotinėje egzaminų sesijoje dalyvavusių, abiturientų. Vienu balu įvertinimai padidėjo 1198, o vienu balu sumažėjo – 108 abiturientams. Taip pat paaiškėjo, kad 122 abiturientai, kuriems anksčiau buvo pranešta, jog jiems pakartotinėje sesijoje nepasisekė – vis tik gali gauti brandos atestatus, nes po NEC „klaidelių“ ištaisymo jie pateko tarp teigiamus įvertinimus gavusių abiturientų.

Situacija tikrai neeilinė ir gana tragikomiška. Pirma mintis, šovusi į galvą perskaičius tokią NEC išplatintą informaciją buvo ta, jog šioje informacijoje kažko trūksta. Gal tai turėtų būti paprastas, nuoširdus „atsiprašau“? O gal pripažinimas, kad ne viskas buvo organizuota gerai ir sklandžiai? O gal net kartu išplatintas pranešimas, kad atsakingi asmenys pripažįsta jog nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų ir atėjo laikas užleisti vietas kur kas gabesniems – tiems kurie geba atlikti elementarius matematinius veiksmus ir nežaisti jaunais žmonėmis kaip plastmasiniais kareivėliais?

Bet ne… to nebuvo ir turbūt nebus. Neužduosiu klausimo kodėl, nes atsakymą daugelis žino ir pasakytų: „čia Lietuva… Čia lietūs lyja“ … ir tiesiai visiems Lietuvos piliečiams ant galvų. Tiesa sakant net ne lyja, o pila iš viso kibiro. Ir visai ne gaivus vasariškas lietus teška ant mūsų visų pakaušių, o pačios elementariausios pamazgos, kuriomis persunkta dvokia visa mūsų valdžia.

Paspėliokite, kas iš viso šito turės daugiausiai problemų? NEC? Abiturientai? Švietimo ministerija? Ne! Kaip ir visada, daugiausiai prie situacijos gelbėjimo teks prisidėti paprastoms bendrojo lavinimo mokykloms ir jose dirbantiems mokytojams. Tik „ačiū“ jie iš nieko neišgirs. Nes juk tai kelios paprastos „klaidelės“, kurios nevertos Vilniuje sėdinčių ponų nusižeminimo.

Bet grįžkime prie fakto. Staiga, netikėtai pradžiugę 1198 abiturientai, aišku priekaištų neturės, kaip ir tie 122, kurie galbūt tik šiandien sužinojo, kad sėkmingai įveikė brandos egzaminų išbandymą. Bet kaip likusieji 108? Kaip tie iš tų 108, kuriems galbūt teks atsisveikinti su nesenai įteiktu brandos atestatu arba tiems, kuriems jis jau šiandien ar rytoj turėjo būti įteiktas? Galų gale, kas gaudys ir atiminės atestatus iš tų, kurie nepanorės jo atiduoti?

Situacija tikrai sunkiai suvokiama su daug klaustukų ir nežinomųjų. Panašu, kad visa lietuviška švietimo sistema tikrai moka žaisti ir savo žaidimams geba susikurti uždavinių, kurie sunkiai suvokiami daugeliui. Ir labiausiai gaila, kad dažnai tokie uždaviniai lieka be teisingo atsakymo, nes vardan sprendimo ieškojimo yra paimamas raudonas tušinukas, viskas perbraukiama gražiu, tiesiu, raudonu brūkšniu ir parašomas nulis! Tik šį pažymį, mūsų švietimo „reformatoriai“ parašo ne kam nors kitam, kaip jiems atrodo, o tik sau. Štai ir turime įvertinimą, kurio labiausiai verta esama švietimo sistema Lietuvoje.

Susiję įrašai:

1. Brandos egzaminai švietimo sistemos labirintuose
2. Brandos egzaminai baigėsi. Kas toliau?
3. Korupcija Lietuvos švietimo sistemoje: kam, kiek ir už ką mokama?

Prabėgę dveji metai tikrai buvo gana įdomūs mano gyvenime. Įdomūs visokeriopai. Teko nemažai padirbėti: pagadinti regėjimą naktinėjant prie kompiuterio, paskaitinėt nemažai techninės literatūros, paprakaituot per kiekvienos sesijos atsiskaitymus. Buvo ganėtinai sunku derint darbą ir studijas. Dėl to kentėjo abu. Nors įvertinimai pakankamai geri, tačiau į baigimą su pagyrimu tikrai nepretendavau.

Per visus tuos metus, buvo ir įdomių bei naudingų dalykų, kaip ir buvo beprasmės teorijos, kuri niekada gyvenime nebus reikalinga. Dėstytojų taip pat pasitaikė visokių. Vieni buvo mūsų „draugai“, tad mokytis visai nereikėjo – užtekdavo atsinešt medžiagą ir sugebėt greitai surast tai ko reikia. Buvo ir visiškų „kirvių“, todėl kai kuriuos egzaminus tekdavo ir pakartot. Na, bet gal apie viską iš pradžių.

Į KTU įstojau prieš dvejetą metų, po bakalauro studijų Vilniaus universitete. Studijos Vilniaus universitete stebino savo administracine tvarka. Veikė vieninga informacinė sistema, kur pirmiausiai sužinodavai gautus įvertinimus, visada būdavo pateikta aiški akademinė informacija. Daugelis dėstytojų taip pat būdavo itin draugiški ir bent jau mokymuisi skirta medžiaga būdavo visiems lengvai surandama ir prieinama. Kažko panašaus tikėjausi ir KTU. Deja, teko nusivilti.

KTU ėmė stebinti nuo pat dokumentų padavimo. Kai paklausiau kur bus galima pažiūrėti stojimo rezultatus, jaunutė priėmimo komisijoje dirbanti mergina atsainiai burbtelėjo: „4-ojo aukšto foje.“ Kiek nustebęs paklausiau: „Negi tokia informacija nebus skelbiama internete?“ Gavau trumpą ir aiškų atsakymą – „ne!“. Pasidarė net kažkaip nejauku. Pamaniau: „Va, tau ir informatikos fakultetas. Dabar vien tam, kad sužinočiau ar įstojau ar ne, turėsiu važiuoti iš kito Lietuvos galo.“ Na, bet ką darysi. Noras studijuoti buvo stipresnis, laikinai susitaikiau, tačiau atėjus tai lemtingai dienai, visgi neatvažiavau į Kauną. Kažkaip pavyko susisiekti su priėmimo komisija telefonu, iš kurios ir sužinojau jog patekau tarp tų laimingųjų, kuriems bus suteikta teisė studijuoti.

Praėjus keletai dienų po rezultatų paskelbimo, buvo numatytas „mandatinis susitikimas“. Pagal informaciją skelbiamą internete, tokiame susitikime dalyvavimas privalomas. Neatvykus – būsi šalinimas iš eilės ir tavo vietą užims kiti. Be to, teks pasirašinėt kažkokias sutartis, tad nedalyvauti gali tik labai išskirtiniais atvejais. Mano klaida, kad kažkaip neužfiksavau, tokios informacijos paskelbimo datos. O ji buvo praeitų ar net užpraeitų metų. Todėl numatytą dieną, norom nenorom teko aplankyti Kauną ir sudalyvauti šiame susitikime. Nieko ten svarbaus nebuvo pasakyta, kaip ir nieko neteko pasirašinėt. Paprasčiausiai šiek tiek buvo supažindinta su studijavimo planais, pasakyta pirmos įvadinės paskaitos data (pačią pirmąją mokslo metų dieną – rugsėjo 1-ąją) ir dar šis bei tas, ką turėtų žinoti KTU studentas. Puikiausiai buvo priimti ir mokėsi net ir neatvykusieji į tą mandatinį susitikimą. Žodžiu, tuščiai sugaišta visa darbo dieną ir tiek.

Atėjo rugsėjo 1-oji. Pirma, gana neoptimistiškai nuteikianti, paskaita. Visa esmę galima pasakyti vienu sakiniu: mokytis teks! Ir nemažai. Taip prasidėjo mano magistrantūros studijos.

Kadangi studijavau nuotoliniu būdu, tai paskaitas kiekvieną savaitę tekdavo stebėti internetu. Po pirmųjų paskaitų buvau lengvai šokiruotas. Darbų ir užduočių tiek, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė beveik neįveikiama. Tačiau didžiausia problema buvo ne tai. Sunkiausia buvo susigaudyt tarp visų dėstytojų ir jų asmeninių puslapių, kuriuose buvo pateikiama mokslams aktuali informacija. Beveik kiekvienas KTU dėstytojas turi savo mini puslapį, kuriame pateikia informaciją studentams. Visa bėda, kad visi tie puslapiai išsibarstę po KTU (ir ne tik) serverius, tad viską susirūšiuoti ir susidėlioti nei kiek ne lengvesnė užduotis nei perprasti programavimo vingrybes. Kita problema – tose puslapiuose pateikiama informacija, kuri, dažnai, lygiai taip pat išbarstyta ir nestruktūrizuota, kad kažką praleisti ar kažko neperskaityti – vienas juokas. Taip keletą kartų ir buvo nutikę, kai laboratorinius darbus pateikiau ne pagal numatytus reikalavimus, nes nesugebėjau susirinkti visos reikalingos informacijos.

Internetiniai adresai, kuriais pasiekiami tie puslapiai, tai pat ne tokie, kuriuos galėtum lengvai įsiminti ar užrašyti naršyklės laukelyje. Buvo, kad tam jog pasiektum vieno ar kito dėstytojo puslapį – tekdavo surinkt vos ne šimtą ženklų, iš kurių privalai sudėlioti net beprasmius žodžius.

Pati paskaitų transliavimo sistema – taip pat ne stebuklas. Paskaitas buvo įmanoma žiūrėti tik su MS Internet Explorer, todėl teko bent virtualiai įsidiegti MS Windows XP operacinę sistemą.

Dėl tokios painiavos, teko bereikalingai sugaišti daug laiko, kurį tikrai galėjau panaudoti mokslams. Turėtų būti gėda Informatikos fakultetui, kad nesugeba susikurti net minimalios informacinės sistemos, kur vienoje vietoje būtų visa studentui reikalinga informacija. Negi tai jau taip brangu ir neįgyvendinama?

Na, bet daugiau mažiau pavyko viską susirūšiuoti ir susidaryti šiokį tokį mokslo kalendorių, tad kibau į mokslus.

Nežinau, gal čia tokia taktika, o gal taip savaime gaunasi, tačiau sunkiausias buvo pirmasis kursas. Jau pirmajame semestre teko padirbėti iš peties, nes ir dėstomi dalykai buvo sunkiausi, ir reikalavimai buvo didžiausi. Manau, jog taip yra daroma specialiai, kad atsisijotų ta dalis studentų, kuri nepasiryžusi rimtai mokytis. Taip ir buvo. Per du metus mūsų grupė neteko daugiau nei pusės visų sąraše buvusių studentų. Nežinau ar tokia taktika pateisinama, bet… kaltinti universitetą už tai, gal irgi labai nereiktų. Beje, akademinių atostogų KTU išleidžia tik jei pateiksi gydytojo pažymą, jog tai padaryti privalai dėl sveikatos. Visi kiti atvejai – nėra rimta priežastis pasidaryti metų pertrauką.

Taip atėjo ir praėjo pirmoji sesiją. Ją pavyko užbaigti be skolų ir perlaikymų, tad beveik didžiavausi savimi. Po pirmojo semestro gavau magistrinio darbo vadovą, tad teko pradėti galvoti ir apie baigiamąjį magistro darbą.

Prasidėjo antrasis semestras, kuris buvo ne ką lengvesnis už pirmąjį. Bendru vertinimu jį pavyko baigti panašiai kaip ir pirmąjį, nors ne iškart viskas pasisekė, tad vieno dalyko egzaminą teko laikyti pakartotinai.

Iki tol, mano praktikoje, labai retas dalykas – skolos, čia tapo kasdienybė. Matydavau kaip daug studentų vargsta bandydami atsiskaityti laboratorinius, kursinius ar perlaikinėdami egzaminus. Mūsų grupėje taip pat buvo nemažai tokių, kurie likus savaitei iki sesijos, bandydavo atsiskaityti visą eilę užsilikusių skolų. Beje, nemažai KTU dėstytojų turi įsivedę sistemą, kad gerus pažymius už atliktus darbus galima gauti tik atsiskaičius laiku. Už vėlavimus įvertinimai yra mažinami iki žemiausio pažymio – penketo.

Kita problema, su kuria teko dažnai susidurti, tai dėstytojų pasiekiamumas. Nors mes turėjom aktyviai bendrauti elektroninėmis priemonėmis (el. paštu, vaizdo konferencijomis), tačiau tai padaryti sekėsi labai sunkiai. El. laiškai dažniausiai likdavo be atsako, o vietoj tiesioginių transliacijų, buvo rodomi kelių metų senumo įrašai. Taigi, su dėstytojais susitikdavome tik kartą per mėnesį, atvykę į Kauną. Dėl to visas mokymosi procesas tik dar labiau pasunkėdavo.

Antrasis kursas prasidėjo ne itin maloniomis žiniomis. Įvestas 8 balų vidurkis privertė dar labiau pasistengti, nes priešingu atveju būtų tekę papildomai mokėti už mokslą. Džiaugiausi, kad bent jau sunkiausias etapas liko praeityje. Iš tikro, mokytis antrajame kurse buvo daug paprasčiau, tad nekilo didelių sunkumų ir jį baigiant.

Paskutinysis semestras yra skirtas tik magistrinio darbo rašymui ir konsultacijoms ta tema. „Stumiant“ savo darbą link viešo gynimo, problemų nė kiek ne mažiau nei viso mokymosi metu. Pirmiausia, kas labai krenta į akis yra tai, kad patys universiteto dėstytojai nesusitaria tarpusavyje: kas yra nauja ir gera, o kas yra sena ir nereikalinga. Gali nertis iš kailio, bet visiems neįtiksi, todėl vykdyti užduotis pagal numatytus terminus yra beveik neįmanoma. Kuo didesniam skaičiui dėstytojų rodysi darbą, tuo daugiau bus rasta minusų, kuriuos gausi taisyti, todėl nors kiek anksčiau laiko įvykdyti užduotis yra praktiškai neįmanoma. Viską tenka daryti paskutinėmis valandomis ar net minutėmis.

Beje, tiek daugelis darbų vadovų, tiek ir daugelis kitų tavo darbo vertintojų, beveik neskaito pačio darbo. Todėl kartais apninka toks jausmas, kad visas tavo triūsas yra įvertinamas tik tiek, kaip parašai įvadą ir išvadas bei kaip sugebi pakalbėti gynimo metu.

Atėjo ir didžioji diena – viešas darbo gynimas. Kiekvienam studentui skiriama iki 20 minučių laiko, per kurias jis turi apsiginti darbą ir atsakyti į komisijos klausimus. Šis, paskutinis studijų etapas, taip pat pateikė staigmenų, kurių tikriausiai niekas nepaaiškins visą gyvenimą. Visiškai menkavertis darbas, kurį, be didelių pastangų būtų galima padaryti per savaitę ar dvi – buvo įvertintas 10, kai visi kur kas rimtesni darbai – nusipelnė tik 9, 8 ar dar mažiau.  O štai kitas, visai referato lygio darbas – įvertintas 7. Po tokių rezultatų paskelbimo, kad ir kaip nesinorėtų tikėti, bet vistiek į galvą lenda mintys, jog ne viskas čia taip švaru, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pagaliau diplomų įteikimai. Šventiška dieną visame Kaune. Nuo pat ryto keliose Kauno vietose vyksta diplomų įteikimai. Visų fakultetų rektoriai sako kalbas ir visi kaip vienas giriasi, kad kažkokiam reitinge KTU pateko į antrąjį šimtuką iš keturių tūkstančių universitetų Europoje. Taip pat pažymi, kad mums, absolventams, didelė garbė būti tokiais tais metais, kai Lietuva švenčia savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Po to visiems dalinami diplomai. Gavę diplomus tuoj bėgam iš sausakimšos salės, kurioje jau nuo pietų nebėra kuo kvėpuoti, o nuo nežmoniško tvankumo pradeda skaudėti galvas. Fotografuojamės ir sveikinam vieni kitus lauke, bandom įsiamžinti perkūno ir „Lintel“ lėkštės fone. Viską vainikuoja paskutinis grupės pasisėdėjimas vienoje iš Kauno kavinių ir kelionė namo.

Tad štai… tokie mano dveji metai, praleisti Kauno Technologijos universitete. Nors pasakojimas tikrai nėra pats išsamiausias, bet, manau, nors kažkiek padės susidaryti nuomonę tiems, kurie sieks mokslo aukštumų šioje mokslo šventovėje.

Susiję įrašai:

1. Lietuva jau 5-eri metai ES narė

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo pasakojama istorija apie tris draugus abiturientus. Visi trys jie mokėsi skirtingu pažangumu ir skirtingose mokyklose. Du iš jų – sėkmingai perkopė brandos egzaminų slenkstį, o štai Onutei – nepasisekė. Ji neišlaikė matematikos egzamino.

Taigi, pasibaigus egzaminų sesijai ir pirmiems dviems mūsų istorijos herojams – Jonui ir Petrui gavus atestatus, prasidėjo dokumentų pildymas ir stojimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Onutei teko pakartotinai laikyti matematikos brandos egzaminą, todėl ši – pasitarusi su tėveliais, nusprendė jog tolesnius mokslus atidės sekantiems metams.

Nei Jonas, nei Petras neturėjo aiškios savo gyvenimo vizijos, ką jie norėtų veikti ateityje, todėl, pasirinko keletą perspektyvesnių (jų pačių ir aplinkinių manymu) specialybių ir pareiškė savo norą studijuoti populiariausiuose Lietuvos universitetuose. Kadangi Petro brandos atestavo įvertinimai buvo geriausi, todėl jam labiausiai ir pasisekė – jis įstojo į Lietuvoje neblogai vertinamą universitetą. Specializacija Petrui ne taip labai buvo ir svarbi. Daug svarbiau buvo kažkur apskritai įstoti ir išvažiuoti iš namų. Jonas taip pat įstojo, tačiau tik po papildomo priėmimo, kai tapo aišku, kokios vietos liko laisvos.

Vasara prabėgo nepastebimai greitai, todėl netrukus ir Jonas, ir Petras susikrovė lagaminus ir palikę savo gimtą rajoną išvyko į skirtingus Lietuvos didmiesčius – studijuoti. Abu apsigyveno bendrabučiuose, tad naujų pažįstamų tikrai netrūko. Prabėgo ir rudens šventės, kurių svarbiausia – „fuksų“ krikštynos. Netrukus teks apibendrinti ir pirmąją, pirmojo kurso, dalį – artėja žiemos sesija. Abiems mūsų herojams mokslai sekasi ne per geriausiai, tačiau priežastys nors ir kažkiek panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Kol Jonas grįžęs po paskaitų skaito knygas ir konspektus, Petras – linksmai leidžia laiką su draugais. Atsivėręs naujas didmiesčio gyvenimas, įtraukė Petrą visa savo galybe. Merginos, linksmybės, alkoholis spėjo tapti Petro kasdienybe, todėl laiko mokslams likdavo vis mažiau. Po naktinių linksmybių tapdavo labai sunku atsikelti rytais ir eiti į paskaitas, todėl su mokslais situacija darėsi vis grėsmingesnė, kol galiausiai Petro pavardės išvis nebeliko studijuojančiųjų sąraše.

Tuo tarpu Jonas, daug mokydamasis, stengėsi kompensuoti žinių trūkumą ir sąžiningai lankydamas paskaitas bandė ne tik išsilaikyti universitete, bet ir patekti tarp tų laimingųjų, kuriems nereikia mokėti už mokslą. Pirmąjį uždavinį jam įgyvendinti pavyko, tačiau su antruoju kiek nepasisekė. Vis tik teko apsimokėti už mokslą, kas jo tėveliams tapo labai skaudžia žinia. Gimtajame kaime, visi negalėjo suprasti, kodėl buvusiam geram mokiniui, taip sunkiai sekasi universitete, nors pats Jonas, tyliai sau, pamažu ėmė suprati to priežastis. O tos priežastys labai paprastos ir elementarios – jo kaimo vidurinės mokytojai ir visa tos mokyklos sistema, nebuvo tokia, kuri gebėtų tinkamai paruošti ir orientuoti mokinį, rimtoms studijoms universitete.

Onutė, per laisvus metus, pradėjo dirbti. Kadangi rajonas nedidelis ir darbo vietų tikrai niekada nebuvo daug, ši mūsų herojė įsidarbino paprasčiausia pardavėja ir kantriai laukė sekančio pavasario. Prabėgus metams, Onutė dar kartą bandė laimę lietuviškojoje švietimo sistemoje. Tačiau dėl ne itin gerų pažymių, jai nepavyko įstoti nei į vieną Lietuvos universitetą, todėl teko pasirinkti neakivaizdines studijas kolegijoje. O kad būtų kuo užsimokėti už mokslą – toliau dirba pardavėja.

Visų trijų herojų atsisveikinimas su lietuviška švietimo sistema irgi gana skirtingas.

Jonas nors ir sunkiai, bet įstengė baigti studijas universitete, todėl po ketverių metų, pasidžiaugęs gautu diplomu ir nusivylęs darbo paieškom, nusipirko lėktuvo bilietą ir išskrido į Airiją.

Petras, tuoj po pirmos sesijos grįžęs namo ir apie metus pagyvenęs su tėvais, taip pat emigravo į svečią šalį.

Onutė, baigusi neakivaizdines studijas kolegijoje, pratęsė mokslus universitete ir dar po dvejeto metų įgijo ir bakalauro diplomą. Ji, skirtingai nuo pirmų dviejų, pasiliko Lietuvoje ir dabar, vienoje prekybos įmonėje, užima direktoriaus pavaduotojos pareigas.

Štai čia ir mūsų pasakojimo pabaiga. Šis trumpas rašinys, tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos švietimo sistema yra netobula nuo pat vidurinio mokslo. Moksleiviai ne tik nėra orientuojami į mokslo tęstinumą, bet jiems netgi nėra sudaromos vienodos sąlygos tęsti mokslus po vidurinės. Štai dėl ko, senai panaikinti stojamieji egzaminai, galėtų būti puikus žingsnis atsirenkant gabiausius žmones. Kita vertus, pasakojimas puikiai iliustruoja, kad ryžtingi ir siekiantys savo tikslų žmonės, visada turi šansų pasiekti tai, ko trokšta. Net ir suklupus, galima viską ištaisyti ir pasiekti užsibrėžto tikslo.

O lietuviška švietimo sistema yra ne ką mažiau ydinga, nei bet kuri kita, valstybės kuruojama sritis. Nėra jokios sistemos, kuri padėtų atrinkti gabiausius, o ne gudriausius ir turtingiausius, todėl pasiturinčių tėvelių vaikams, kurie dažnai gudraudami baigia gerais pažymiais vidurinę, yra sudaromos visos sąlygos mokytis, bet kas lengvai gauna, tas lengvai ir netenka. Tik nedidelė dalis tokių gudruolių sugeba pateisinti jiems sudarytas sąlygas.

Galiausiai, emigracijos problema. Kam leisti pinigus ir ruošti aukštos kvalifikacijos specialistą, kuris baigęs studijas negali įsitvirtinti Lietuvoje ir yra priverstas išvykti laimės ieškoti svetur? Ar lietuviškas diplomas yra vertas tik braškių rinkėjo ar apelsinų skynėjo pareigų? Kam tada išvis reikalingos tokios aukštosios mokyklos? Gal tuomet išvis jas vertėtų uždaryti ir investuoti tik į keletą gabiausiųjų, kurie po studijų būtų aprūpinti darbu, kuris atitiktų jų išsimokslinimo lygį ir kvalifikaciją ir tuo pačiu užtikrintų normalias pragyvenimo sąlygas? Kodėl mes turime mokėti už tokių žmonių mokymą, kurie vis tiek išvyksta iš Lietuvos ir dirbdami svetur, mokesčius moka svetimai valstybei?

Kad universitetų Lietuvoje yra per daug, kalbama jau senai. Tačiau kalbos ir liko kalbomis, nors reformų Lietuvos švietimo sistemoje tiek, kad net suskaičiuoti sunku. Tačiau ar kas keičiasi iš esmės? Ne. Įvyksta tik pinigų perskirstymas ar įstaigų ar skyrių reorganizacija. Tuo viskas ir baigiasi. Gal visai pakaktų 3-5 universitetų su geru finansavimu ir geromis mokymo programomis, duodančiomis realią naudą visuomenei? Kam reikalinga dabartinė situacija, kai nevertinamą aukštosios mokyklos baigimo diplomą turi vos ne kas antras gyvenantis Lietuvoje? Vien tam, kad galėtume pasirodyti, jog štai kokie mes visi protingi? O ką realiai mokame ir žinome? Ar pateisiname savo protu tą universiteto išduotą popieriaus lapą? Juk tikroji žinių vertė yra tuomet, kai jas sugebi pritaikyti ir jas panaudoti, o ne kai tik jas išgirsti ir už jas atsiskaitai.

Susiję įrašai:

1. Brandos egzaminai švietimo sistemos labirintuose
2. Pažeidimai nustatyti. O kas toliau?
3. NEC „klaidelės“ gali priversti grąžinti atestatus

Kiekvienais metais jie būna tų pačių dalykų, nors, dėl nesibaigiančių reformų – toli gražu ne tokie patys. Kiekviena abiturientų laida, gali tik kaltinti likimą (arba atvirkščiai – jam dėkoti), kad būtent šiemet jai teko atlaikyti tą išbandymą, kurį jai sukūrė mūsų valdžia.

Lygiai taip pat, kiekvienais metais, artėjant pirmam dvyliktokų išbandymui, tenka dar ir dar kartą susimąstyti apie lietuviškos švietimo sistemos netobulumą. Nereikia net sakyti, kiek svarbūs brandos egzaminų rezultatai yra kiekvienam abiturientui ir jo artimiesiems. Tie procentai, tie skaičiukai, kurie gaunami kaip įvertinimai – dažnai nulemia tolesnį jauno žmogaus likimą: kuriuo keliu jis pasuks, kokiais ateities planais vedinas, gyvens artimiausią penkmetį. Būtent apie tų skaičiukų reikšmę ir norisi pakalbėti šiame rašinyje. Kad skaitytojui būtų viskas akivaizdžiau – visa tai iliustruosiu vienu konkrečiu pavyzdžiu.

Tarp šiemetinių abiturientų, yra ir trys seni vaikystės draugai: Jonas, Petras ir Onutė. Visi trys jie – šiemet mokosi dvyliktoje klasėje ir su jauduliu laukia pirmųjų rimtų išbandymų – brandos egzaminų. Nepaisant to, kad jie seni vaikystės draugai – visi trys jie mokosi skirtingose mokyklose.

Jonas gyvena kaime ir lanko vieno Lietuvos provincijos miestelio vidurinę mokyklą. Kaimelis nedidelis, gyventojai praktiškai visi jau pagyvenusio amžiaus, todėl visi vieni kitus pažįsta. Jo mokyklos mokytojai – taip pat jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys šioje mokykloje. O kai kurie – mokė net Jono mamą. Kaimelio bendruomenė sugyvena draugiškai, tad ir Jono mokytojai dažnai pasikalba su Jono tėvais, o reikalui prispaudus – net kviečiasi į pagalbą. Jonui mokslais sekasi pakankamai neblogai – juo patenkinti ir tėvai, ir mokytojai.

Petras – priemiesčio gyventojas. Jo tėvai pasiturintys verslininkai, dažnai užsiėmę, todėl šeima susirenka tik vėlai vakare. Petrui su mokslais – kur kas sunkesnė padėtis. Vos vos baigė pagrindinę mokyklą mieste, todėl jau vienuoliktoje klasėje jam teko rinktis: arba kartoti kursą, arba pereiti į kitą mokyklą. Kadangi kartoti kurso nenorėjo – pasirinko tos pačios mokyklos vakarinį skyrių. Petro pažymiai stebėtinai pasitaisė. Kai iš matematikos jam grėsė trejetas, vakarinėje jis dar sugebėjo išsitaisyti į penketą. Kitame trimestre Petras už matematiką jau turėjo aštuonetą. Taip, nedėdamas per daug pastangų, Petras pasiekė dvyliktą klasę ir taip pat ruošiasi laikyti brandos egzaminus.

Onutė su savo tėveliais gyvena mieste. Ji lanko vieną iš penkių miesto mokyklų, nuo pat pirmos klasės. Ji pareiginga ir stropi mokinė, tačiau su mokslais būna visko. Nėra ypatingai gabi, todėl viską ką pasiekia, pasiekia tik sunkiu ir kruopščiu darbu. Sunkiau sekasi ir matematika. Bet nepaisant visų sunkumų, mergaitė nepasiduoda – iš paskutiniųjų stengiasi, todėl trimestro įvertinimas būna 5 ar 6. Turint omeny, kiek laiko ji skiria matematikai, tai daugeliui toks įvertinimas gali pasirodyti tikrai mažokas. Jonas ir Petras, matydami kiek Onutė pluša, ne kartą siūlė pakeisti mokyklą: pereiti į vakarinį skyrių pas Petrą, ar net važinėti į kaimą – pas Joną. Tačiau Onutė nesutiko. Čia buvo jos mokykla, čia jos draugai ir ji niekur nenorėjo eiti. Manė kaip nors vis tiek ištemps, o be to ir visi jos šeimos nariai tam pritarė. Sakė, jog čia įgys daug daugiau žinių, todėl bus lengviau mokytis baigus vidurinę.

Kad situacija būtų aiškesnė, pamodeliuokime šių trijų dvyliktokų ateitį, kuri paremta tikrai įvykiais.

Štai baigiasi brandos egzaminų laikas ir visi kiek atsipūtę, laukia rezultatų. Brandos egzaminus laikė ir trys mūsų herojai. Jie taip pat su nekantrumu laukia rezultatų. Ir štai ta diena, kai paskelbiami rezultatai.

Jonas – pakankamai patenkintas rezultatais. Nors kažkur širdies kertelėje ir kirba, kad tie įvertinimai ne visai pelnytai gauti. Štai matematikos mokytojas, geras jo tėvelio draugas, lyg netyčia „užvedė ant kelio”, vėliau dar bakstelėjo porą klaidų. Taip uždavinius pavyko išspręsti visai neblogai, todėl ir įvertinimas visai neblogas – aštuonetas.

Labiausiai rezultatais patenkintas Petras. Tą pačią matematiką jis išlaikė devynetu! Kaip egzaminas buvo laikytas – istorija nutyli. Aišku tik viena, kad jei istorija netylėtų – nė vienas Petro bendramokslis nebūtų išlaikęs matematikos. Ar galite įsivaizduoti, ką tektų atlaikyti, jei visas vakarinis mokyklos skyrius neišlaikytų matematikos? Na, bet taip nenutiko, todėl Petras turėdamas rimtesniu pagrindus, gavo tikrai gerą įvertinimą.

Labiausiai liko nuskriausta Onutė. Ar iš to didelio susijaudinimo, ar dar kažkas, bet būtent matematikos egzaminas jai nepasisekė. Gavo neigiamą įvertinimą, todėl visi planai atidedami.

Šio pasakojimo pabaigą, paliksiu sukurti kiekvienam skaitytojui – savo. Tik paprašysiu, kad pabandytumėte atsakyti į klausimą: kuris iš šių trijų draugų įstojo į universitetą ir kaip jį baigė ar nebaigė. O pabaigai, visi pasvarstykime, ar tikrai Lietuvos švietimo sistema yra teisinga, jaunų žmonių ir sudužusių vilčių atžvilgiu? Ir ar tikrai geriausiai  brandos egzaminus išlaikę abiturientai, iš tikro yra geriausi ir verti tęsti mokslus universitetuose?

Besidominties esama padėtimi Lietuvos švietimo sistemoje, rekomenduoju perskaityti ir kitą savo straipsnį „Korupcija Lietuvos švietimo sistemoje: kam, kiek ir už ką mokama?”

Istorijos tęsinys: Brandos egzaminai baigėsi. Kas toliau?

Susiję įrašai:

1. Brandos egzaminai baigėsi. Kas toliau?
2. Korupcija Lietuvos švietimo sistemoje: kam, kiek ir už ką mokama?

Faktas ne toks jau ir dažnas mūsuose, ar ne? Kalbam ne apie patį kyšio davimą, o apie tai, jog dėstytojas įkliuvo tai padaręs. Dar nuo tarybinių laikų, švietimo sistemoje, kaip ir medicinoje ar valstybės valdyme buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Visais laikais, atsirasdavo „gabių” studentų, kuriems sėdėjimą prie knygų, atstodavo storesnė piniginė. Kaip matyti, situacija ir šiandien nėra labai pasikeitusi. Netgi, atvirkščiai. Tam tikra prasme, kyšiai Lietuvos švietimo sistemoje yra įteisinti oficialiai. Tik juos leista imti ne pavieniams dėstytojams, kaip šiuo atveju, o tik pačioms švietimo įstaigoms.

Vieša paslaptis, kad jau kelinti metai Lietuvos universitetai gyvena, tik iš mokančių už mokslą. Valstybės skiriamų pinigų vargu ar kuriai Lietuvos aukštajai mokyklai užtektų bent patenkinamai atlikti priskirtas funkcijas. Susidarius tokiai situacijai, nenuostabu, kad mokančių už mokslą, kaip ir bendras studijuojančiųjų, skaičius, nuolat tik didėjo. Didėjo ir sėkmingai baigusių studijas absolventų skaičius. Tačiau, šis faktas niekaip nesusijęs, su aukštojo mokslo kokybe. Priešingai. Dėl menkų atlyginimų, didelių darbo krūvių, Lietuvos švietimo sistema neteko daug gabių žmonių, kurie būtų galėję perteikti žinias studentams. Be to, ir tokių, už mokslą mokančių, studentų motyvacija, buvo gerokai paprastesnė. Reikalingas tik diplomas, o ne žinios. Tai matydami, ir dėstytojai per daug „nespaudė” studentų. Kaip ne kaip, bet jie juk buvo tas šaltinis, iš kurio jiems buvo mokami atlyginimai. Kita vertus, jautresnei dėstytojai ir ranka nekildavo parašyti neigiamą pažymį, kad ir visiškai nemokančiam studentui, kuris už tai, jog keletą mėnesių pabuvo besimokančiųjų sąrašuose, universitetui pervedė keletą tūkstančių litų. Raitydavo tokiam penketą ir stumdavo toliau. „Juk vaikas tiek už mokslą sumokėjo, tai kaip čia jam dabar neigiamą parašysi”.

Netruko atsirasti ir pašalinių asmenų, kurie įžvelgė neblogą verslo nišą Lietuvos švietimo sistemoje. Turiu omeny, asmenis, siūlančius studentams parašyti įvairius rašto darbus. Buvo ir yra perkama ir parduodama viskas, ko tik dėstytojai reikalaudavo ar reikalauja. Nuo referato iki magistrinio darbo. Čia jau, tam tikra pinigų suma eina ne į dėstytojo ar universiteto kišenę, o dažniausiai į visiškai pašalinio asmens. Nors pasitaikė atvejų, kad norėdami prisidurti prie menkos algos, ir patys dėstytojai kabindavo panašius skelbimus. Tokie skelbimai siūlantys panašias paslaugas plačiai išplito ne tik po internetą, bet netruko persikelti ir į pačių aukštųjų mokyklų skelbimų lentas. Tokia veikla, pasirodo nėra draudžiama, pagal Lietuvos įstatymus, tad įsikūrė, net įmonių, siūlančių panašias paslaugas. Kitaip tariant, Lietuvos švietimo sistema, tapo verslu, kuriame susipynė studentų, dėstytojų, aukštųjų mokyklų ir visiškai pašalinių asmenų interesai. Apie esminę aukštosios mokyklos funkciją – paruošti kvalifikuotą specialistą, visi tarsi užmiršo. O galbūt net tokios galimybės, daugelis Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų nebeturi?

Taigi, nieko nuostabaus, kad tokiame „versle” atsiranda ir tokių dėstytojų, kurie nesigvieši, sutvarkyti „reikalą” tiesiai su studentu, apeinant, kitus rinkos dalyvius. Studentai, taip pat žmonės. Jie pasiskaičiuoja, kad pigiau sumokėti po kelis šimtus dėstytojams ir gauti gerus įvertinimus, užsitikrinant nemokamą mokslą, nei sėdėti prie knygų ir bandyti laimę neaiškioj vertinimo ir reitingavimo sistemoj, kur pabaigoj, vis tiek gali tekti susimokėti už mokslą.

Lietuvos švietimo sistema yra didžiulėj duobėj, iš kurios išlipti būtinos ne tik kalbos apie nesibaigiančias reformas, o rimtas, atsakingas ir kryptingas jos modifikavimas. Ir viso to pamatas, turėtų būti atitinkamas aukštojo mokslo finansavimas, kad dėstytojai gautų atitinkamas algas, o universitetams nereikėtų būti priklausomiems nuo už mokslą mokančių studentų. Šiandienai verslą jau turime – laikas turėti ir Europos lygio aukštąjį mokslą.

Susiję įrašai:

1. Brandos egzaminai švietimo sistemos labirintuose
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Kiek vertas Jūsų darbas?