Daugėjant apsiperkančiųjų internetu, auga ir parduodančiųjų internetu skaičius. Elektroninių parduotuvių katalogo Eshops.lt vadovo Sauliaus Dačkio vertinimu, šiuo metu Lietuvoje veikia iki 2000 elektroninių parduotuvių.

Elektroninių parduotuvių skaičiaus augimą lemia ne tik prekių paklausos internete augimas, bet ir pačios elektroninės parduotuvės, kaip verslo plėtros ar sukūrimo priemonės, prieinamumo padidėjimas. Be didelių investicijų reikalaujančių, individualių projektų Lietuvos rinkoje atsirado galimybės elektroninę parduotuvę susikurti nemokamai ar išsinuomoti.

Bene didžiausias (pagal klientų skaičių) ir sparčiausiai augantis tokių paslaugų teikėjas yra Freeshop.lt: praėjus dviems metams nuo veiklos pradžios (2009 m. birželio mėnesį sukurta pirmoji Freeshop.lt elektroninė parduotuvė.) Freeshop nuolat aptarnaujamų ir prižiūrimų elektroninių parduotuvių skaičius viršijo 400.

„Dvi žvakutes dėsime ant labai didelio torto“, – juokauja Freeshop.lt projekto vadovas Robertas Ulinskas. – „Kadangi mūsų jau 400 – visi kartu esame nemažas Lietuvos interneto rinkos dalyvis. Naudojamės masto ekonomija – didelis mūsų būrys suteikia galimybes išsikovoti palankias ar net išskirtines trečiųjų šalių paslaugų sąlygas. O serverių duomenimis visos Freeshop.lt elektroninės parduotuvės kartu sulaukia apie 40- 50 tūkstančių unikalių lankytojų per parą.“

2011 metai buvo pasitikti investuojant į serverių įrangą, siekiant padidinti sistemos našumą, stabilumą bei patikimumą. Išskirtinai Freeshop.lt klientams pradėti organizuoti elektroninio verslo vystymo seminarai.

„Stengiamės nestovėti vietoje, todėl aktyviau vystome ir vystysime ne tik pačią elektroninės parduotuvės platformą, bet ir su ja susijusias sritis.“- Teigia R. Ulinskas.- „Siekiame, kad Freeshop.lt vizija – būti, pačia patraukliausia ir naudingiausia klientui internetinio verslo platforma Baltijos šalyse, taptų realybe.“

www.freeshop.lt – UAB „IT Solutions“ elektroninių parduotuvių kūrimo paslauga, siūlanti modernią, nuolat tobulinamą bei nemokamą elektroninę parduotuvę už serverio nuomos kainą (33 Lt/mėn.+ PVM).

FreeShop.lt Informacija

Susiję įrašai:

1. Verskis.lt – sprendimas e-komercijai
2. Sekso revoliucija su internetu ir „sexshopais“
3. Google jau 12!

Dėl sąlyginai pigaus būdo priversti lankytoja vėl ir vėl sugrįžti į parduotuvę, verslininkai nuolaidų korteles „kepa“ be gailesčio. Bet ar iš tiesų jos taip pasiteisina?

Ir taip ir ne. Peržvelgę savo turimas nuolaidų korteles, nesunkiai įsitikinsite, kad jomis pasinaudojate ne taip jau ir dažnai. Juk kvaila būtų važiuoti į kitame miesto gale esančią parduotuvę, vien tam, kad būtų galima apsipirkti su 2 ar 3 procentų nuolaida. Tačiau jei jau kažką perkame ir turime galimybę sutaupyti, tai kodėl gi ja ir nepasinaudojus. Išvada išties labai paprasta: nuolaidų kortelė nėra ta verslininkų išsvajotoji priemonė, kuri stebuklingai sugrąžintų visus pirkėjus į tą pačią parduotuvę, tačiau pačios nuolaidos tikrai padeda pritraukti klientus. Tada kyla paprastas klausimas – o kam tada reikalingos tos nuolaidų kortelės? Gal geriau išvis tada paskelbti nuolaidų naktį, savaitgalį ar net visą savaitę ir tuo laiku visiems pirkėjams prekes siūlyti pigiau? O gal dar geriau būtų išvis visas prekes pardavinėti pigiau visada ir laukti kol klientai patys atsirinks? Deja, nei nuolaidų savaitės, nei prekės po vieną eurą šiuolaikiniam verslui netinka. Tiesa, kaip marketingo ir pardavimus skatinanti priemonė, vienos nakties ar savaitės akcijos tam tikra prasme pasiteisina – išvalomi sandėliai, populiarinamas parduotuvės vardas, padidinama apyvarta. Tačiau taikyti tokią kainodara visada, verslininkui būtų pražūtinga. Juk bet kuri prekybininkų akcija yra su paslėptais tikslais, kurie paprastai niekada nerašomi ant akcijos reklamų, netransliuojami per radiją ar televiziją ir nespausdinami spaudoje. Vieni akcijomis tikisi pritraukti daugiau lankytojų ir taip uždirbti iš apyvartos, kiti tikisi, kad pirkėjas pirkdamas vieną prekę pigiau, susigundys ir kitomis prekėmis, kurioms taikoma įprasta kainodara, treti paprasčiausiai siekia atsiriekti savo rinkos gabalą. O kai kada tiesiog reikia skubiai parduoti prekių likučius, ar dėl vienų ar kitų priežasčių įsigytus didesnius jų kiekius. Štai todėl ir dalinami tie plastiko gabalėliai, kurie mums dažniausiai padeda sutaupyti keletą centų, tačiau verslininkas visada tikisi, kad dabar iš Jūsų piniginės paėmęs keliais centais mažiau, patį paėmimo procesą galės kartoti kaskart, kai tik Jums prireiks to, ką gali pasiūlyti jis.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, klientas ir verslininkas, stovi skirtingose barikadų pusėse. Todėl ne visada verslininko norai sutampa su kliento norais ir atvirkščiai. Klientas, aišku, lieka patenkintas, kai turi galimybę sutaupyti, tačiau tai nėra tas „arkliukas“, ant kurio galima būtų sėkmingai joti į sėkmingo verslo olimpą. Nemažiau svarbūs yra ir kiti faktoriai, kurie įtakoja kliento apsisprendimą pasidalinti savo piniginės turiniu su verslininku. Juk net ir galėdami nusipirkti vieną ar kitą prekę pigiau, mes dažnai to nepadarome dėl aibės įvairiausių priežasčių: laiko, vietos, nuotaikos, net ir parduotuvėje tvyrančios atmosferos. Juk yra vietų, kur mums tikrai malonu užeiti ir jei ne kažką nusipirkti, tai bent jau apsižvalgyti. Kaip lygiai taip pat yra vietų, kurių paprastai privengiame. Ir turima nuolaidų kortelė čia mažai ką apsprendžia. Tai kaip gi padaryti, kad klientai liktų lojalūs prekiniam ženklui ar prekybos vietai?

Atsakymas paprastai nepaprastas – atsižvelgiant į prekybos pobūdį ir siūlomų prekių asortimentą, taikyti kompleksinių priemonių paketą, į kurį įeina malonus aptarnavimas, dėmesys klientui ir jo poreikiams, malonios atmosferos sukūrimas prekybos vietoje, galbūt patogus ir logiškai pagrįstas prekių išdėstymas, garantinis ir pogarantinis prekių aptarnavimas, papildomos paslaugos. Ne mažiau svarbi ir prekybos vieta, darbo laikas, tiesioginis prieinamumas. Ir tik įgyvendinus visas šias priemones, galima imtis ir nuolaidų kortelių, kurios tik tada duos maksimalią naudą. Žinoma, yra verslininkų, kurie į daugelį šių priemonių nekreipia dėmesio ir mano, kad maža kaina yra jų kelias į sėkmę. Deja, tai tik iliuzija, kuri veda tik į vieną pusę – bankrotą. Maži prekių antkainiai, kas pirkėjui reiškia mažesnę prekių kainą, ir visiškas kitų klientų lojalumą skatinančių priemonių netaikymas niekada neatneša laukiamo efekto – smarkaus apyvartos augimo, kas leistų verslininkui gauti pelno. Žinoma, dalį klientų tokiems pigių prekių šalininkams pavyksta „prisirišti“, tačiau ta dalis paprastai beveik niekada nebūna pakankama.

Šiandieninės marketingo strategijos jau neapsiriboja tais elementariais verslo principais, kurie čia jau buvo aprašyti anksčiau. Šiandien klausimas: „Kaip parduoti?“ jau kelia daug daugiau tikslų ir iššūkių, nei, pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį. Ir savaime aišku, paprasto atsakymo į tai jau niekas nebesitiki. Gal todėl šiandien marketingo specialistai dirba nebe „šauklio“ principu, kuris išėjęs į gatvę bando atkreipti praeivių dėmesį, o naudojasi „potencialaus pirkėjo“ taktika ir bando perprasti pirkėjo nuotaiką, lūkesčius ir priežastis, kurios įtakoja pirkėjo apsisprendimą. Juk netikėta dovana (kad ir didesnės, nei tikėtasi nuolaidos pritaikymas) įteikta su šypsena, pirkėjo lojalumą sustiprins labiau, nei nors ir didesnė, bet iš anksto žinoma nuolaida. O dar jei ir pardavėja pasirodys esanti amžinai gyvenimu nepatenkinta moteriškė, tai po tokio apsipirkimo klientą antrakart išvysti ant parduotuvės slenksčio bus be galo sunku. Be to, parodytas dėmesys klientui, tikrai gali stebuklus. Ir nors tai kainuoja nemažai papildomų laiko ir finansinių išteklių, tačiau tai tikrai veikia ir dažniausiai atsiperka.

Susiję įrašai:

1. Eilių automatai ir klientų aptarnavimas bankuose
2. Pardavimai naktį, kai dovanojama pagalvė
3. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.

Susiję įrašai:

1. 32 butai per mėnesį, trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
2. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą
3. Sakė blogiau nebus? O pasirodo gali…

„Siekdama užtikrinti efektyvesnę šalies kelių priežiūrą, Susisiekimo ministerija siūlo ją vykdyti viešosios ir privačios partnerystės būdu. Ministerijos parengtam Lietuvos valstybinės reikšmės automobilių kelių priežiūros sistemos optimizavimo planui pritarta Vyriausybės pasitarime.

„Viešosios ir privačios partnerystės taikymas kelių priežiūrai – daugelio Europos valstybių išbandytas ir pasiteisinęs modelis. Numatoma, kad Lietuvoje pasitelkus šį modelį kelių priežiūra būtų vykdoma efektyviau, o valstybės metinės išlaidos šiems darbams galėtų sumažėti net iki 45 proc.“, – sakė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.“

Šaltinis: http://www.transp.lt

Taigi, atrodo netrukus ir kelių priežiūra sukomerciškės. Rengiant panašius projektus, visada iškyla esminis klausimas, kas geriau: valstybinė ar privati. Iš esmės tai priklauso nuo daugelio faktorių. Atiduoti į privačių komercinių įmonių rankas galima viską, tačiau svarbu įvertinti ir daugelį kitų esminių aspektų, tokių, kaip veiklos pobūdis, kurios valstybė ruošiasi atsisakyti, jos mastai ir pagaliau jos svarba valstybės mastu. Tiek privati, tiek ir valstybinė veikla turi savų trūkumų ir savų privalumų. Štai keletas jų.

Privati veikla

Privalumai:

1.Dirba efektyviau, todėl galima sutaupyti;

2.Galima labiau kontroliuoti ir esant pakankamai politinės valios, primesti savo sąlygas, kurios būtų labiau palankios valstybei;

3.Reikalauti didesnės atsakomybės už atliktus darbus.

Trūkumai:

1.Valstybės ir komercinių struktūrų santykiai Lietuvoje retai apsiriboja oficialiais. Didžioji dauguma jų paremta „otkatais“, ko pasekoje valstybė žymiai permoka už paslaugas;

2.Siekianti kuo didesnės naudos privati įmonė gali nusiristi į „šešėlį“, todėl valstybė mažiau išleidusi, gali netekti dar daugiau;

3.Taupydama išteklius, privati įmonė gali pradėti dirbti nekokybiškai, o valstybinius kontrolierius bandyti papirkti, kad šie to „nepastebėtų“.

4.Dėl nepakankamo reguliavimo, gali būti sukurta klestinti monopolija, dėl ko kentėtų visa valstybė.

Valstybinė veikla

Privalumai:

1.Valstybinė įmonė beveik niekada neslėps mokesčių;

2.Jei tokia įmonė uždirbs pelno ar paprasčiausiai sutaupys lėšų dėl vidinių ar išorinių sąlygų paskeitimo – visai tai grįžta į biudžetą;

3.Sąlyginai nėra poreikio taupyti kokybės sąskaita.

Trūkumai:

1.Neefektyvi veikla. Dirbama vangiai ir netaupomi ištekliai. Dažnai pasireiškia valstybinio turto grobstymo atvejai;

2.Sunku ką nors apkaltinti dėl nekokybiškai atliktų darbų – mažas atsakomybės lygis;

3.Valstybinės įmonės veikla nuolat įtakojama politinių srovių, todėl nuolat trūksta pastovumo, užtikrintumo.

Iš tiesų, galima būtų sutikti su ministro išsakyta mintim, kad jo įvardintas modelis galėtų būti naudingas, tačiau… Reikia nepamiršti kur ir kokiame laikmetyje mes gyvename. Labai abejotina ar pavyktų sutaupyti bent keletą procentų išlaidų, neprarandant darbų kokybės. Lietuvoje valstybinės įstaigos kol kas dar nepasiruošusios brandžiam, atsakingam ir efektyviam bendradarbiavimui su komerciniu Pasauliu. Ir visai nepanašu, kad artimiausiu metu kažkas galėtų toje srityje žymiai pasikeisti.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Manėt lengvai atsikratysim „Liūto“? Deja…
3. Atviras laiškas valdžiai

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Darbo vietas kuria verslas, kuris turi būti pelningas ar bent jau gauti pakankamai pajamų, kad galėtų išmokėti darbo užmokestį. Kitaip tariant – darbas turi nešti pajamas ir bent minimaliai jos turi būti tokios, kad pakaktų sumokėti mokesčius, atlyginimą darbuotojui ir padengti kitas patiriamas sąnaudas. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Pirmiausia susiduriame su viena esmine problema – kiek yra vertas kiekvienas darbas? Kaip įvertinti vieną ar kitą darbuotoją ir jo sukuriamą vertę? Juk žvelgiant iš šalies, geras marketingo specialistas turėtų uždirbti vos ne daugiausiai – jis juk parduoda ir taip tiesiogiai „atneša“ į įmonę pinigus. Bet juk tam, kad būtų ką pardavinėti yra reikalinga kažką sukurti, pagaminti. Tai gal daugiausiai turėtų gauti inžinieriai ar net meistrai, stovintys prie staklių ir įrengimų ir tiesiogiai kuriantys produktą? Tačiau kokia nauda bus iš sukurto ir pagaminto produkto, jei jo nepavyks parduoti ir taip gauti pajamų, uždirbti pelno? Tai gal vis tik svarbiausi yra marketingo specialistai? O kaip visas kitas aptarnaujantis personalas, pradedant valytojomis ir baigiant skyrių, padalinių ar visos įmonės direktoriais? Jie juk taip pat atlieka darbą, kuris turi būti apmokamas. O tai reiškia, kad gamybos ir marketingo skyriai turi pagaminti ir parduoti tiek, kad gautų pajamų užtektų išlaikyti ir visus kitus įmonės darbuotojus. O kaip tada su socialiniu teisingumu? Kodėl vienas žmogus turi uždirbti atlyginimą dar keletui žmonių, o taip pat padengti kitas įmonės patiriamas išlaidas?

Klausimų daug, tačiau ir atsakymų turbūt kiekvienas galėtume pateikti ne ką mažiau. Pirmiausia yra labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma, pamatuoti žmogaus sukuriamą vertę. Pavyzdžiui, kokią vertę sukuria sargas? Atrodo jokios, nes jis tik sėdi ir saugo turtą. Arba kaip įvertinti technikos priežiūros meistro darbo sukuriamą vertę, kai niekas negenda? Ar tai reiškia, kad jiems už darbą reiktų mokėti tik tada, kai sargas sugauna vagis ir neleidžia pavogti turto, o technikos priežiūros meistras sutaiso sugedusius įrengimus? Bet juk valgyti jie nori kiekvieną dieną. Be to, juk ir darbo santykius reglamentuojantys įstatymai numato tam tikrus aspektus, kurių privalu laikytis darbdaviui. Atrodytų darbo įvertinimo klausimas išties yra sunkus ir čia visai lengva suklysti. Tačiau praktikoje viskas yra kur kas paprasčiau.

Realybėje, darbo vertė yra nustatoma atsižvelgiant į daugelį dalykų, kurių čia turbūt visų net nebūtų galima suminėti. Paprasčiau žvelgiant būtų galima teigti, kad darbo vertę nustato esminis kapitalistinio Pasaulio pasiūlos ir paklausos dėsnis. Juk kuo didesnė tam tikrų specialistų paklausa, tuo daugiau darbdaviai pasiruošę jiems mokėti. Atrodytų vertė kyla nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Tačiau taip net kapitalistiniame Pasaulyje esti gana retai. Visų pirma dėl to, kad čia įsijungia žmogiškasis faktorius. Preke tampa žmogus, asmenybė ir tai viską keičia iš esmės. Juk kartais ir su geriausiu specialistu yra neįmanoma dirbti dėl jo būdo, charakterio savybių. O renkantis iš būrio pretendentų, visai nesunku apsirikti ir pasirinkti visai ne tą, kuris geriausiai tiktų įmonei. Štai kodėl iki pat šiol geriausias būdas susirasti darbą yra pažįstamų rekomendacijos.

Antrasis labai svarbus faktorius nustatant darbuotojo darbo vertę yra jo žinios, gebėjimai ir patirtis. Mums jau įprasta, kad tam tikrų specialybių žmonės visada uždirba daugiau nei tarkim šalies vidutinis atlyginimas. Kodėl taip yra? Ar tikrai, pavyzdžiui teisininkai, yra verti uždirbti daug daugiau nei vyr. buhalteriai ar medicinos darbuotojai? Gal ir ne, tačiau didesnį atlyginimą teisininkui įpareigoja mokėti pati, konkrečios šalies, sistema. Nors teisininkai ir nesukuria realaus produkto (dažnai tik „kaišioja pagalius į ratus“ arba atvirkščiai – stengiasi juos iš ten ištraukti), tačiau jų paslaugos rinkoje jau nuo seno kainuoja pakankamai brangiai, todėl tai visada dirbtinai padidina šių specialistų darbo vertę. Kita vertus, dažnai ir pati valstybė prisideda prie to, sukurdama tokią painią teisinę sistemą, kurioje asmeninės teisininko savybės gali nulemti bylos eigą. Štai, todėl geri teisininkai arba teisininkai iš pašaukimo su tomis pačiomis žiniomis visada gali daugiau nei tie teisininkai, kurie įgijo šią specialybę tik dėl gerų perspektyvų ar gero uždarbio. Beje, tas pats pasakytina ir apie bet kurios kitos specialybės atstovus. Juk visada geriau kai žmogaus prigimtis ir jo veikla atitinka viena kitą. Tuomet daug lengviau tobulėti ir tapti profesionalu, kas garantuoja darbą ir didesnes pajamas.

Čia logiškai priėjome prie trečiojo aspekto, nustatančio darbuotojo darbo vertę – žmogaus prigimties ir jo charakterio savybių, kas yra ne ką mažiau svarbu už du pirmuosius.

Galiausiai, remiantis minėtais pavyzdžiais, būtų galima išskirti ir ketvirtąjį aspektą, nustatantį žmogaus darbo vertę. O jis būtų apsidraudimas arba prevencija.

Sargui ar technikos priežiūros specialistui yra mokama tiek, kiek įmonė pajėgi investuoti į savo veiklos draudimą. Kitaip tariant, sargui yra mokama už tai, kad dėl jo budėjimo iš įmonės niekas nebuvo pagrobta, o technikos priežiūros specialistui už tai, kad jo prižiūrimi įrengimai nesugedo ir taip įmonė nepatyrė prastovų. Iš esmės, tai savotiška įmonės draudimo sistema, kuriai sklandžiai veikiant įmonė gali siekti savo planų ir sėkmingai konkuruoti rinkoje.

Dar vienas svarbus aspektas nustatant darbo vertę yra įmonės vidaus mikroklimatas ir kiti įmonės bruožai, tokie kaip jos dydis, specifika ir pan.

Dažnai pasitaiko atvejų, kad didelėje kompanijoje atlyginimus nustatantys asmenys neturi galimybės ne tik susipažinti su kiekvieno darbuotojo darbo specifika ir jo užimtumu, bet dalies darbuotojų išvis nepažįsta. Kaip tada juos tinkamai įvertinti? Paprasčiausiu atveju yra pasitikima konkretaus darbuotojo tiesioginiu viršininku ir jo atsiliepimais, kurie ir atstoja tuos pagrindinius vertinimo kriterijus, numatančius kokio dydžio darbo užmokestis atiteks konkrečiam darbuotojui. Taip dirbtinai sukuriama vertinimo sistema, kuri nors ir dažnai būna netobula, bet paprastai yra greitai ir gerai įgyvendinama. Esminis jos trūkumas yra tas, kad tiesioginio viršininko simpatijos ir antipatijos gali visai nepelnytai nuvertinti arba atvirkščiai – pervertinti, konkretaus darbuotojo darbo vertę. O pastarasis juk suinteresuotumo objektyviai įvertinti kiekvieną savo pavaldinį turi nepalyginamai mažiau.

Pabaigai galima būtų užduoti dar vieną klausimą. O kaip su pardavėjo darbo apmokėjimu? Kiek vertas pardavėjo darbas, jei jis visą dieną stovėjęs už prekystalio nieko nepardavė? Juk realiai jis nieko nesukūrė. Ypač tuo atveju, jei į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas. Žiūrint į visa tai iš vertės nustatymo pusės, tokiam darbuotojui neturėtu būti mokamas joks atlygis, nes jis visą dieną prastovėjo už prekystalio ir nieko nenuveikė. Tačiau žiūrint iš socialinės pusės, darbuotojas buvo savo darbo vietoje, o ne namie, todėl jam atlyginimas priklauso. O kad jis nieko nepardavė ar net į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas galbūt kalta pati įmonė ir jos pardavimų strategija (bloga parduotuvės vieta, nepaklausios ar brangios prekės, bloga ar išvis neegzistuojanti prekių rėmimo politika ir pan.). Tokios išlaidos, kaip pardavėjų, kurie nieko nepardavė, atlyginimai, įmonėje priskiriamos prie investicijų į ateitį, tikintis, kad ateityje situacija pagerės ir pardavėjai „atidirbs“. Kiek jos pasiteisina, priklauso nuo konkrečios įmonės, jos specifikos, verslo modelio ir ateities planų.

Aptarėme keletą esminių aspektų, kurie labiausiai įtakoja daugelio iš mūsų gaunamą darbo užmokestį. Manome, kad tai turėtų bent kiek labiau padėti suprasti, kodėl skirtingi žmonės uždirba skirtingai, nors jų sukuriama vertė gali būti atvirkščiai proporcinga jų gaunamam darbo užmokesčiui. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad tai yra ypatingai gerai ir neturi trūkumų. Viską ir visada galima keisti ir taisyti, o ypač kai kalba sukasi apie pinigus.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Darbas. Ir vieni, ir kiti ieško, bet neranda
3. Ar teisingumas vertas žmogžudystės?

P. Malakausko atsistatydinimas aiškiausias atsakymas dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje. Dabar jau tikrai niekas Lietuvoje neabejoja, kad tokia įstaiga pas mus buvo. Aišku, kol kas dar neaiškios detalės, tačiau pačiu faktu abejojančių šiandien tikriausiai neliko.

M. Mikaila per visą vadovavimo Sodrai laikotarpį taip pat prikaupė nemažai faktų faktelių, kurie ne itin leido augti Sodros reitingams. „Senai reikėjo“, – pasakė Prezidentė, komentuodamas M. Mikailos atsistatydinimą. O tai jau visai nemažai pasako.

Tačiau ir be šitų dviejų „nelaimėlių“ Lietuvoje yra nuskriaustų. Ir nuskriaustų tikrąja to žodžio prasme, kai per vieną (praeitą) savaitę buvo priimti keli įstatymai, pagal kuriuos jau nuo Naujųjų Metų bus mažinama daugelis išmokų iš valstybės ir Sodros biudžetų. Tokiais tapo Lietuvos pensininkai, bedarbiai, o nuo vasaros tokiais taps ir mamos, tėvai. Kitaip tariant – vargingiausi ir pažeidžiamiausi socialiniai sluoksniai. Bet kai kas pastaruoju metu sulaukė ir džiugių žinių. Pavyzdžiui, verslo atstovai, kurie ir pastaruoju metu nesiskundžia savo finansine padėtimi ir sugeba uždirbti milijoninius pelnus. Tokioms įmonėms pelno mokestis nuo kitų metų mažinimas iki 15 proc. (buvo 20 proc.). Tiesa visai mažoms įmonėms įvestas dar mažesnis pelno mokesčio tarifas – 5 proc. Tačiau tame pačiame pelno mokesčio įstatyme yra keletas straipsnių, pagal kuriuos net gana nemenką pelną uždirbusios įmonės, Lietuvai gali parodyti didelę špygą. Aišku, „atsarginis išėjimas“ reikalingas visada, o partiją galinčias gerai paremti įmones juk reikia palaikyti. Tam galima paskirti net vieną kitą procentėlį biudžeto deficito.

Lietuvoje tikriausiai visi žino sektorius, kuriuose ir sunkmečiu dirbama pelningai. Tai energetika ir telekomunikacijos. Na, gal dar viena kita sritis, kuri labiau remiama Europos Sąjungos. Taigi, stambiuoju verslu Lietuvos valdžia atrodo jau pradėjo rūpintis. Įdomu kada ateis paprasto Lietuvos žmogaus eilė?

Panašu, kad stambusis verslas visada daręs didelę įtaką Lietuvos politikai, savo pozicijų nė kiek neužleidžia net ir keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms. Jau senai tapo aišku, kad su tam tikromis verslo grupuotėmis (tokiomis kaip VP dešimtukas) gerai sutarė socialdemokratai. Dabar kryžkelėje stovi ir A. Kubiliaus Vyriausybė – sugebės atsispirti oligarchų įtakai ar ne? Kol kas, atrodo, tendencijos nieko gero nežada.

Lietuvai ir visam Pasauliui išgyvenant ne pačius geriausius laikus ekonomine prasme, Lietuvos mokestinės reformos kol kas labiausiai liečia paprastus ir sąžiningai dirbančius ir uždirbančius piliečius. Didėjo įmokos Sodrai, didėjo PVM, didėjo patentų ir individualios veiklos mokesčiai ir panašiai. Tačiau kiek realiai mokesčių reformas pajuto turtingiausias mūsų visuomenės sluoksnis? Kiek jis sulaukė mokestinių pasikeitimų, kurie leistų skylėta biudžetą papildyti ne vienu milijonu litų? Atsakymas aiškus – tokių pakeitimų praktiškai nebuvo ir nepanašu, kad artimiausiu metų būtų. Nekilnojamojo turto mokesčio nėra, prabangos prekės neapmokestintos. Viskas padaryta, kad oligarchams ir stambiajam verslui Lietuvoje būtų gera. Ir visai nereikia tikėtis, kad sumažintas pelno mokestis ar mažesnė kitų mokesčių našta padės kurti naujas darbo vietas ir dirbti bei užsidirbti eiliniams lietuviams. Pelno mokestis, kaip žinia, yra mokamas nuo pelno, kuris, paprastai tariant, yra gaunamas iš pajamų atėmus išlaidas. Kai pelno mokestis yra didelis, įmonės ne taip taupo išlaidų sąskaita, kadangi vistiek nuo pelno teks atiduoti nemažą dalį mokesčiams. O štai kai pelno mokestis yra mažas, įmonės suinteresuotos gauti kuo didesnį pelną, todėl neretai pataupo ir darbuotojų sąskaita. O su uždirbtu pelnu po mokesčių, bet kuri Lietuvoje veikianti įmonė, gali daryti ką nori – išvežti iš Lietuvos arba palikti jį čia. Pirmu atveju – Lietuvai tai tikrai nenaudinga.

Konservatorių Vyriausybė paskutinėmis 2009 metų dienomis parodžiusi gana tvirtą poziciją santykiuose su galingais ir turtingais verslo atstovais (sprendimas dėl LEO LT išardymo) atrodo turi savus tikslus, apie kuriuos kol kas galime tik spėlioti. O kaip viskas vyks ir pavyks – parodys tik netolima ateitis.

Susiję įrašai:

1. Lietuviškos politikos arenoje – žaidimai be taisyklių

Gerbiami Lietuvos politikai, esantys pozicijoje ar opozicijoje, gerbiama Lietuvos Prezidente. Rašau šį laišką jums ir tikiuosi būti išgirstas (jei tai dar Lietuvoje įmanoma). Esu paprastas Lietuvos pilietis, vis dar dirbantis ir turintis šeimą. Atvirai prisipažinsiu, per savo neilgą gyvenimą, nesukaupiau jokių turtų, nes visad dirbau dorai ir sąžiningai ir viską ką dabar turiu – esu uždirbęs savo rankom ir savo protu. Iki pat šiol man buvo svarbu, kad kiekvienas mano uždirbtas litas, būtų skaidrus, tad per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nevengiau savo sąžiningai uždirbtais pinigais pasidalyti su jumis – teisėtai, Lietuvos žmonių išrinkta valdžia. Tačiau, kad ir koks sąžiningas aš būčiau, ar kokių patriotinių jausmų vedinas taip turėčiau elgtis – visgi negaliu ramiai žiūrėti į alkstančius ar skurstančius savo vaikus. Todėl atvirai ir be jokių užuolankų esu priverstas pareikšti, kad jei dar kartą pasikartos jūsų inicijuota naujametinė „dovana“, kurią jūs Lietuvai įteikėte pasitinkant 2009-uosius, tai yra bus dar kartą padidinti mokesčiai dirbantiesiems – pačią pirmą naujų metų darbo dieną, eisiu pas darbdavį ir pats asmeniškai paprašysiu, kad nuo tos dienos aš noriu gauti algą vokelyje. Aš kategoriškai atsisakau mokėti mokesčius valstybei, kuri visų (darbdavio ir mano paties) sumokamų mokesčių pavidalu, pasiima beveik tiek pat, kiek aš gaunu į rankas aš ir vistiek aš esu priverstas mokėti už savo vaikų mokslą (net ir besimokančių vidurinėje) bei abejotinos kokybės medicinos paslaugas, kurias gaunu aš pats ir mano šeima. Bijau ir paskaičiuoti, kiek kasmet mūsų šeima išleidžia vadovėliams, knygoms ir pratybų sąsiuviniams. O sirgti šiuo metu yra tiesiog negalima. Kadangi kiekviena rimtesnė liga esamoje sveikatos apsaugos sistemoje praktiškai iškart priverstų bankrutuoti visą mano šeimą: mokėti reiktų ne tik oficialiai už tam tikras paslaugas, priemones, bet dar ir neoficialiai – gydytojui į kiešenę.

Nežinau kaip sureaguos į tokį mano pageidavimą darbdavys, tačiau esu tikras, kad dar kartą pakelti mokesčiai, tikriausiai paskandintų paskutines viltis, kurias dar turime, jog kaip nors pavyks išsilaikyt ir įveikti krizę. Nemanau, kad to prireiktų (kalbu apie neoficialiai mokamą algą), nes daug paprasčiau bus viską pabaigt bankroto procedūra, kol įmonė neįklimpo į skolas valstybei ir kol yra galimybė atsiskaityti su tokiais kaip aš. O kas tada? Tada matau tik vieną kelią – kirsti Lietuvos sieną ir patraukti kur akys mato. Bent jau nematysiu kaip anstoliai iškeldina mano vaikus iš buto, nors tikiu, kad Airija, Anglija ar Švedija tikrai pasirodys draugiškesnė nei mano gimtoji šalis ir bus pasiruošusi sumokėti už mano darbą tiek, kad galėčiau „išpirkti“ savo šeimą iš grobikiškos Lietuvos politikos pančių. (…)

Iki šių metų pradžios aš dirbau pat sau – buvau įregistravęs individualią veiklą. Nors neuždirbdavau dešimčių tūkstančių, tačiau man ir mano šeimai užteko. Nuo visų pajamų tvarkingai mokėjau mokesčius ir visiems buvo gerai – visi buvo patenkinti. Jūsų, gerbiamoji valdžia, praeitų metų pabaigos naktiniai posėdžiai, sugriovė viską. Tiek aš, tiek mano kolegos-konkurentai, buvome priversti kuo skubiau oficialiai nutraukti individualias veiklas, kadangi jūsų įvesti mokesčiai turėjo aišku tikslą – visišką smulkiojo verslo sužlugdymą. Man pasisekė, nes turėjau partnerių, kurie mane pažinojo ir priėmė dirbti kaip samdomą darbuotoją. Tačiau likę mano kolegos-konkurentai iškart pasuko Darbo biržos link. Iki šiol negaliu suprasti, koks čia ekonomiškumas ir kaip jį reiktų suprasti? Ar geriau žmogui mokėti bedarbio pašalpą negu leisti jam užsidirbti pačiam? Smulkusis verslas, ypatingai toks, kuriame dirba vienas asmuo ar asmuo ir jo šeimos nariai bei nereikalauja nieko iš valstybės, išvis turi būti neapmokestinamas! Valstybė turėtų džiaugtis, kad tokie asmenys dirba ir užsidirba sau, todėl nieko neprašo iš jos. O uždirbti pinigai vistiek bus išleidžiami čia pat, Lietuvoje, taigi mokesčiai vistiek bus sumokami. Bet ne… lietuviškos politikos oligarchams tai neparanku. Geriau neapkrauti mokesčiais „maksimų“, nes jos gali paremti milijonais, kuriuos jai sunešam mes, visi Lietuvos piliečiai. Geriau sudaryti geresnes sąlygas joms, nes jos turtingos, jos gali už viską sumokėti. Tačiau kodėl tada stebimės, kad už maistą mokame tiek pat ar net daugiau nei išsivysčiusios Europos šalys? Ar ne dėl to, kad prekybos centrai, turėdami vos ne šiltnamio sąlygas, gali sau labai ramiai leisti ir kelių šimtų procentų antkainį prekėms? Žmonėms juk vistiek reikia valgyti.

Nesu gobšus ir iki šiol stengiausi būti socialiai teisingas ir atsakingas. Tačiau viskam yra ribos. Aš kasdien sunkiai dirbu ne tam, kad visokio plauko politikieriai mano uždirbtus pinigus švaistytų vėjais, pirktusi sau kavos servizus. Nors turbūt net neverta apie tai kalbėti, kadangi dabar yra svarbu apskritai turėti darbą. Klausimas apie atlygį ir jo legalumą, tai tik detalės, kurios gerokai yra praradusios aktualumą pastaruoju metu. Tai liudija Darbo biržos statistika.

Gerbiu ir myliu savo šalį. Gerbiu jos pasirinkimą būti nepriklausoma ir laisva. Didžiuojuosi jos praeitimi. Tačiau niekada nemėgau ir nepamėgsiu neteisybės. O ji visur ir jos tiek daug, kad geriausia išvis neklausyti radijo, nežiūrėti televizijos ir neskaityti spaudos. Tikiu, kad ir didžioji dauguma Lietuvos žmonių tokie kaip aš. Ir mes visi, Lietuvos žmonės, norime to iš jūsų, gerbiamieji politikai. Norime, kad pagaliau pabaigtumėte rietis ir imtumėtės realių darbų, kurie padėtų nealkti Lietuvos vaikams, jų tėvams, seneliams. Buvome ir tikiu, jog galime vėl būti vieninga tauta, kovojanti už geresnį gyvenimą ir šviesesnį rytojų. Nesugriaukime to, ką pastatėme per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Nevarykite žmonių iš Lietuvos, nes mes visi norime likti su savo šeimomis čia, kur gimėme ir augome. Nes juk čia mūsų namai, čia Lietuva Tėvynė mūsų…

Autorius nežinomas.

Šį laišką ir atskiras jo dalis galite laisvai perspausdinti ir platinti.

Susiję įrašai:

1. Atviras kodas – išeitis taupantiems
2. Laiškas tai, kuri prasideda ma.., bet ne mamai

Komunikacija su esamais ir potencialiais klientais yra ypatingai svarbi įmonėms, teikiančioms ryšio paslaugas, tarp kurių mobilusis ir fiksuotas ryšys, interneto ryšys, IP telefonijos paslaugos ir pan. Trumpiau tariant – paslaugos, kurios turi tendenciją sutrikti ir kuriomis naudojasi didelis skaičius vartotojų – reikalauja nuolatinės komunikacijos su klientais. Tam, visi operatoriai turi pagalbos tarnybas, į kurias dažniausiai galima prisiskambinti ištisą parą.

Komunikacija telefonu – senas ir jau visiems įprastas būdas kreiptis į operatorių. Tačiau ar jis ir turėtų toks išlikti vienintelis? Juk šiandieninės technologijos jau leidžia kur kas didesnį skaičių komunikavimo kanalų, tarp kurių jau ne tik beveik senamadišku tapęs elektroninis ar paprastas paštas, bet ir forumai, komentarai, realaus laiko pokalbiai („chatai“, konferencijos).

Panašu, kad pirmoji komunikaciją su klientais nusprendė išplėsti mobiliojo ryšio bendrovė „Omnitel“. Dar vasarą atnaujinusi savo tinklalapį, nemažą dėmesį skyrė ir naujų funkcijų įgyvendinimui, kurios užtikrino dar didesnę komunikaciją tarp pačios įmonės ir jos klientų. Pati idėja visiškai paprasta – tiesiog komentarų forma galima pateikti užklausą, į kurią atsako kompetetingi „Omnitel“ darbuotojai. Iš tokio bendravimo patenkinti visi – klientai jaučiasi betarpiškai bendraujantys su savo paslaugų operatoriumi, o operatorius turėtų likti patenkintas jau vien tuo, kad patenkinti jo klientai.

Pirmas žingsnis žengtas, tačiau tobulėti dar tikrai yra kur. Pirmiausia, labai abejotina ar pagrindinis kompanijos puslapis yra tinkamas tokio tipo bendravimui? Juk tokių užklausų-atsakymų gali prisikaupti tikrai nemažai, todėl visas puslapis gali virsti vien tik klausimų-atsakymų metraščiu. Jei jau norima vystyti tokias diskusijas – tam puikiai tiktų ir senas geras sprendimas – forumas. Kitas vertus – tai vistiek nėra realaus laiko bendravimas, nes parašius užklausą, tenka ilgokai palaukti kol bus parašytas atsakymas, tenka nuolat grįžinėti į puslapį ir tikrinti komentarų skiltį. Daug geriau būtų realaus laiko bendravimas, kur pasinaudojant internetu, būtų galima tiesiogiai susisiekti su specialistu ir aptarti iškilusią problemą ar dominantį klausimą. Juk šaunu būtų pabendrauti su kompanijos atstovu pasinaudojant internetiniu „chatu“ ar populiariąja pokalbių programa „Skype“.

Kiti Lietuvos operatoriai kol kas šioje srityje nerodo didelių permainų. Jie ir toliau pasilieka prie senojo komunikacijos metodo, kuris apsiriboja mokamu arba ne informacijos centro numeriu, elektroniniu ir paprastuoju paštu bei elektroniniais paklausimais, pasinaudojant savitarnos svetainėmis. Realaus laiko bendravimą galima pasiekti tik pasinaudojant primuoju būdu, tai yra skambinant telefonu ir kalbant su pagalbos ir informacijos tarnybos darbuotoju, kuris visų pirma nėra specialistas ir dažnai atsitinka taip, kad skambinantysis yra daug pranašesnis nei kitame laido gale, kompanijos vardu kalbantis darbuotojas. Žinoma, didžiųjų miestų gyventojams visada galima užsukti į operatorių salonus, tačiau ir tai negarantuoja, kad klientui bus suteikta tiksli, teisinga ir reikalinga informacija. Iš patirties būtų galima pasakyti, kad tos pačios UAB „Omnitel“ salone, teko ilgokai pasiginčyti su salono konsultante dėl mobiliojo interneto kainų, nes ji užsispyrėliškai bandė įteigti, kad papildomo 1 Kb kaina yra 1 ct., nors pačios kompanijos puslapyje buvo aiškiai rašoma, jog 1 ct teks mokėti už papildomai persiųsta 1 MB. Kb ir MB tikrai skiriasi, todėl kiek pasiginčijus teko apleisti šios bendrovės saloną ir sukti į kitame miesto gale esantį centrinį UAB „Omnitel“ biurą, kuriame viskas vyko be problemų.

Šis pavyzdys tik įrodo, kad bendravimui su klientais neužtenka pasamdyti vien tik komunikabilius ar gebančius susikalbėti keliomis kalbomis darbuotojus. Pirmiausia jie privalo gerai išmanyti tai, ką pardavinėja. Tik tada bus pasiektas maksimalus efektas, kurio tikisi kompanija ir jos klientai. O štai ateityje laimės tas operatorius, kuris pirmas pasiūlys naujus realaus laiko, nemokamus komunikavimo kanalus, kuriais vartotojai galės gauti realią ir teisingą informaciją.

Susiję įrašai:

1. Operatorių savitarnos svetainės. Renkame geriausią
2. Ar įvertina mobiliojo ryšio operatoriai lojalumą?
3. Mobiliojo ryšio kainos

Visi gerai pamename nuo ko prasidėjo krizė Lietuvoje praeitų metų rudenį. Tai buvo vis didėjantis darbuotojų skaičiaus mažinimas arba kitaip tariant – visus, mažiau kvalifikuotus ir mažiau reikalingus darbuotojus darbdaviai pasiuntė į darbo biržas. Tai užsuko spiralę, kuri sėkmingai vyniojasi iki šiol: netekę darbo žmonės, reiškia papildomas išlaidas valstybės biudžetui ir ženkliai sumažėjusią tų pačių žmonių perkamąją galią, kas verslą skatina dar labiau spaustis ir galbūt atleisti dar dalį darbuotojų.

Iš esmės – reikėjo beveik metų, kad verslas pradėtų taupyti ne tik žmogiškųjų išteklių sąskaita. Žinoma, darbo užmokestis sudaro gana nemažą išlaidų dalį versle, todėl sumažintas darbuotojų skaičius – puiki priemonė taupyti. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslo varomoji jėga yra tie patys žmogiškieji ištekliai. Be jų – tiesiog nebūtų kam dirbti ir uždirbti.

Atrodo, kad įmonės kažkaip pasuko lengviausiu keliu: mažėja apyvartą – reiškia reikia mažinti ir darbuotojų skaičių bei išlaidas darbuotojų atlyginimams. Tačiau juk visada galima atrasti dar ne vieną sritį, kur būtų galima pradėti taupyti. Pavyzdžiui, kitų veiklos išlaidų mažinimas, optimizuojant pirkimus, logistiką ir su tuo susijusias išlaidas, taip pat peržvelgiant kasmėnesinių išlaidų sumas, kurios paprastasi būna skirtos ryšio paslaugoms, nuomai ir pan.

Sukontroliuoti kokios nors didesnės įmonės veiklos procesus – darbas išties nemenkas, kurį retam vadovui pavyksta atlikti tinkamai ir iki galo. Ypač Lietuvoje. Tačiau optimizavus juos, vadovai dažniausiai nustemba kaip neefektyviai buvo naudojami absoliučiai visi įmonės resursai iki tol, todėl taupymas visada turėtų prasidėti nuo prigijusių veiklos procesų tyrimo ir jų optimizavimo. Darbuotojų skaičiaus mažinimas turėtų būti tik paskutinė ir kraštutinė įmonės taupymo politikos priemonė, įgyvendinama tuomet, kai visos kitos sritys jau peržiūrėtos.

Ekonomika, o tuo labiau ekonomika, šalies mastu, yra glaudžiai persipynusi visose gyvenimo srityse. Išmesti į gatvę darbuotojai, galiausiai vistiek atsigręžia prieš pačią įmonę, nes tai sąlygoja sumažėjusią žmonių perkamąją galią bei padidėjusias valstybės išlaidas. O tai iššaukia tos pačios įmonės apyvartos mažėjimą bei padidintus veiklos mokesčius. Nutraukti tokį procesą ir pasukti jį atgal vistiek tenka tai pačiai įmonei, kadangi realiai ekonomikos lygis auga tik su sukuriamos vertės didėjimu. O kai nėra sukuriamos vertės – nėra ir tos siekiamos ekonominės gerovės. O kai nėra ekonominės gerovės – žemyn juda ir visos ekonominės kreivės.

Verslas ganėtinai paprastai nori išspręsti visas ekonomines problemas. Atrodo, kad atleisti darbuotojai yra tas geriausias būdas, kurio verta griebtis pirmiausia. Tačiau visi mes daug greičiau išbristume iš ekonominės krizės, jei verslas žmogiškuosius išteklius laikytų savo prioritetu, kurį verta saugoti. Aišku, žmogiškieji ištekliai nėra ir negali būti ta neliečiamoji veiklos sritis, kurios neturėtų liesti jokia optimizacija. Sunkmečiu turėtų pasitempti kiekvienas, tačiau tam būtina aktyvi komunikacija įmonės viduje, kur kiekvienas įmonės darbuotojas turėtų žinoti realią įmonės padėtį bei turėtų būti išgirstas priimant sprendimus dėl taupymo ir optimizacijos, nevengiant kiekvienam asmeniškai išsakyti nuomonę, kas jo manymu įmonėje keistina ir neatitinka sunkmečio sąlygų. Taip ne tik būtų išvengta nepasitenkinimo dėl tarkim sumažinto atlyginimo, tačiau padėtų pažvelgti į kompaniją jos darbuotojo akimis ir atrasti tai, kas vadovui dažnai nematoma. O aiškiai įvardinti kompanijos tikslai – pajungtų visą įmonės personalą bendram tikslui, tuo pačiu būtų atrastas ir įgyvendintas milžiniškas potencialas, kurį slepia kiekvienos kompanijos kolektyvas.

Pradžioje aprašytas kainų mažėjimas, turėjo rinkas pasiekti jau šių metų pradžioje, nes tokia strategija ne tik suteikia privalumų prieš konkurentus, tačiau ir leidžia padidinti pardavimų apimtis. O tai neverstų imtis tokių drastiškų priemonių, kaip darbuotojų pasiuntimo į darbo biržą.

Susiję įrašai:

1. Į energetinių išteklių demonopolizaciją…
2. Kodėl gyvename taip, kaip gyvename?
3. Ar 800 litų per mėnesį gali šalį padaryti konkurencinga?

Tai pirmiausia kiek prasilenkia ne tik su atsakingo verslo sąvoką, bet ir su kai kuriais verslo principais ir galbūt net vartotojų teisę ginančiais įstatymais, nes analogiškos prekės už nurodomą kainą kitose parduotuvėse, kuri visiškai atitiktų jų parduodamos prekės specifikaciją, nepavyko rasti.

Tiesa, kai kurie kompiuteriai atitinka pagal modelį, tačiau jų sudėtis skiriasi, todėl skiriasi ir to pačio modelio kaina.

Patarimas pirkėjams – visada tikrinkite ką už konkrečią kainą gaunate, nes tas pats modelis nereiškia, kad ir jo specifikacija ta pati. Čia būtų galima „įmesti akmenuką“ ir į kai kurių gamintojų (tokių kaip Dell) daržą, kad tam pačiam modeliui keičia sudėtis.

Susiję įrašai:

1. Koks tikrasis lietuviško verslo veidas?
2. Sekso revoliucija su internetu ir „sexshopais“