Po nevykusio marketinginio triuko su asmeniniais mokėjimo planais, UAB „Omnitel“ pastebėjusi interneto galią ėmė dėti nemažas pastangas, kurių tikslas buvo vienas – kaip galima labiau įsitvirtinti internetinėje erdvėje iš teigiamos pusės. Tuo tikslu net omnitel.lt internetinė svetainė buvo atnaujinta iš esmės ir dabar primena blogą. Juk Google „myli“ blogerius, ar ne? Trumpai tariant – buvo pasinaudota visomis SEO technologijomis, kad tik visi ne tokie teigiami įrašai apie šią bendrovę, Google paieškos rezultatuose būtų nustumti kuo žemiau. Pastangos davė rezultatų. Šiandien įvedus žodį „Omnitel“ į Google paieškos laukelį, pirmajame puslapyje pamatome tik vieną „nepriklausomą“ įrašą apie Omnitel. Tas įrašas priklauso blogui „Common sense“.

Nesunku pastebėti, kad pasirodančią informaciją internete nuolat stebi ir šios bendrovės ryšių su visuomene atstovė Daiva Selickaitė, kuri savo ruožtu nepamiršta visą pasirodančią informaciją pakomentuoti oficialia bendrovės  versija. Galima kirsti lažybų, kad ir šis įrašas nepraslys pro jos akis. Tačiau ir tai ne visada gelbsti. Oficiali bendrovės versija ir lieka oficialia. O štai vartotojų atsiliepimai, visai kas kita. Visuomenė juk nėra kvaila ir visada labiau patikės paprastais internautais, nei oficialia bendrovės pozicija. Štai dėl to ir atsirado tokia „nepriklausomų“ internautų dalis, kuriems bet kokia ar bent kiek neigiama nuomonė apie bendrovę „Omnitel“ yra negera ir tokią informaciją būtinai reikia papildyti sava ir neabejotinai „viena ir teisinga“ nuomone. O jei buvo aptikta informacija apie kurį nors šios bendrovės konkurentą, tai būtinai reikia įsivelti į diskusiją, kad būtent bendrovės „Omnitel“ paslaugos yra geresnės, kokybiškesnės ir visokios kitokios „esnės“. Taip nutiko ir mūsų tinklaraštyje.

Vos tik pasirodžius straipsniui apie bendrovę „Omnitel“, tuoj pat sulaukiama komentatorių, kurie visom keturiom bando įrodinėti, kad geriausios paslaugos yra tik šios bendrovės. Neprieštaraujam per daug. Tačiau  tikri skaitytojai taip pat moka skaityti ir skaičiuoti, todėl manome, kad kiekvienas pasidaro savas išvadas. O tie komentatoriai, kurie kaip jau dabar tapo beveik aišku, ne be pačios bendrovės įsikišimo staiga netikėtai yra pamilę „Omnitel“ ir visiškai nusivylę likusiais mobiliojo ryšio operatoriais, lai ir toliau šiukšlina lietuviškojoje interneto erdvėje. Tik, deja, pačiai bendrovei tai jokios garbės nedaro. Net atvirkščiai – tai ima panašėti į elementariausią sukčiavimą ir visiškai negarbingą elgesį vartotojų atžvilgiu.

Deja, vartotojų taip pigiai apsukti vistiek nepavyksta. Nepaisant milžiniškų bendrovės „Omnitel“ pastangų gerinti visuomenės nuomonę apie šią bendrovę, vartotojai savaip atsirenka kokio operatoriaus paslaugomis naudotis. Tą puikiai įrodo ir mobiliojo ryšio klientų migracijos statistika. Bendrovei „Omnitel“ ir toliau nepavyksta atsikratyti neigiamo klientų migracijos balanso. Akivaizdu, kad vartotojai kažkur kitur randa kažką geriau. Gal tada ir šiai bendrovei vertėtų, užuot tuščiai komentavus straipsnius internete, imtis tokių priemonių, dėl kurių klientai norėtų naudotis būtent bendrovės „Omnitel“ teikiamomis paslaugomis?

P. S. Straipsnio autorius ir Grant.lt jokių tiesioginių ar netiesioginių ryšių nei su vienu mobiliojo ryšio operatoriumi Lietuvoje neturi. Išskyrus tai, kad naudojasi visų trijų mobiliojo ryšio operatorių teikiamomis paslaugomis.

Susiję įrašai:

1. Omnitel ir Teo vienija pajėgas
2. Omnitel.lt kenkėjai? (Papildyta)
3. Komentarai internete: kas turi prisiimti atsakomybę?

Tačiau paspaudus straipsnio nuorodą skaitytojams teko nusivilti. Jų laukė tik paprastas straipsnis apie VILIBOR pokyčius. Net straipsnio pavadinimas buvo pakitęs. O apie jokį VILIBOR poveikį bankų palūkanoms net neužsiminta.

Šaltinis: http://www.15min.lt

Galbūt tai tik klaida. Tačiau ar ne per dažnai tokių klaidų šiame portale? Nors portalas ir turi jau nemažą būrį nuolatinių savo skaitytojų, bet ar juos vertina ir gerbia? Klausimas kol kas aiškaus atsakymo neturi.

Susiję įrašai:

1. Naujienų portalų reklamos ir toliau klaidina skaitytojus
2. Vilibor ir toliau mažėja
3. Lietuva apie 15 min buvo netekusi delfi.lt (papildyta: lrt.lt – taip pat neatsilaikė)

Cituodama buvusios Tarybų Sąjungos plėtros ekspertą Sergėjų Artiomenką, Rusijos žurnalistė teigia, kad tuometiniai Lietuvos politikai Vytautas Lansbergis ir Kazimira Danutė Prunskienė 1990 metų vasarą tarsi ir sustabdė kovo 11-osios aktą mainais už tai, kad vėl būtų grįžta prie derybų su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu dėl įvestos ekonominės blokados nutraukimo. „1990 metų birželį Lietuvos vadovai pardavė savo pačių nepriklausomybę bei sustabdė Nepriklausomybės aktą mainais į naftą ir maisto produktus.“ – teigia Sergėjus Artiomenka.

Vertinimas įdomus, nors išvados rusiškos. Išties, sekant to meto įvykius, Lietuvos vadovai buvo priversti imtis veiksmų, kad Lietuvai įvesta ekonominė blokada būtų sustabdyta. Tačiau joks Lietuvos politikas tuo metu neišsižadėjo kovo 11-ąją paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Vieši nuolaidžiavimai TSRS valdžiai viso labo tebuvo tik diplomatiniai žingsniai, bandant vėl sėsti prie derybų stalo ir spręsti ekonominės blokados ir Lietuvos pripažinimo nepriklausoma, problemas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius savo pranešime to meto įvykius apibūdina taip:

„Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t. y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K. Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M. Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M. Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E. Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M. Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B. Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau – Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K. Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą – tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E. Bičkauskas). V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M. Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t. y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (…) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V. Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su ministre pirmininke K. Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M. Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A. Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu ir A. Jakovlevu. M. Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės – Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės – nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „…siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.“

Susiję įrašai:

1. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną
2. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
3. Lietuva „pametė“ savo atstovą Briuselyje

Įsikūrę tiesiai sankryžos viduryje, pastarieji spėriai ardo laikraščių pakuotes ir į kairę ir dešinę dalina laikraščius. Kol šviesoforas rodo savo raudona akį, tokie „darbininkai“ laksto po gatvės važiuojamąją dalį ir į visus prasidariusius langus, kaip į kokias pašto dėžutes grūda naujausią informacijos dozę. Nevengia tos informacijos ir priešprieša važiuojantys vairuotojai, kurie patys stoja prie laikraščių krūvos ir net neišlipę iš mašinos bando pagriebti arčiausiai esantį egzempliorių. Natūralu, kad tai sudaro papildomas spūstis, todėl kyla kitų vairuotojų nepasitenkinimas, kuris paprastai išreiškiamas įnirtingai spaudinėjant garso signalą. Kyla dar didesnis triukšmas, kuris tikriausiai tinkamas tik tiems, kurie dar nespėjo atsibusti ir mechaniškai sėdę į savo keturatę transporto priemonę, bando pasiekti savo darbo vietą.

Tokia štai Lietuvos didmiesčių rytinė kasdienybė: su automobilių spūstimis ir „15 minučių“, kurių paprastai tikrai neužtenka pakliuvus į rytinę spūstį.

Kiek toks spaudos platinimo būdas patogus skaitytojams – galima diskutuoti, tačiau aišku viena – sveikatos tai neprideda nei vairuotojams, nei tam laikraščių dalintojui. Galima tik įsivaizduoti kiek automobilių išmetamų nuodų jam tenka įkvėpti per metus, jei jis kas rytą taip dirba tarkim po 2 valandas. Dozė tikrai milžiniška. O štai tas užmokestis, kurį gauna tokie „informacijos skleidėjai“ tikrai neatperka nė dešimtosios dalies tos žalos, kurią patiria jų organizmai. O kur dar visos nepalankios gamtinės sąlygos, tokios kaip lietus, sniegas ar saulės kaitra? Visa tai tenka iškęsti ir net užmiršti, nes galvoti apie kažką kita, paprasčiausiai nėra laiko – juk reikia saugotis mašinų ir tuo pačiu spėti dalinti laikraščius.

Šiek tiek geriau automobilių vairuotojams. Jie bent jau sėdi už sandarių automobilių stiklų ir gali sau maigyti tą savo garsinį signalą kiek tinkami. Tiesa, nervinė sistema kenčia ir jų. Ypač kai koks nors kelio kolega, važiuojantis priekyje, sugalvoja pasinaudoti proga nemokamai paskaityti spaudos ir stabteli vidury gatvės, kad galėtų susižvejoti sau laikraštį. Iš paskos važiuojantys kiti vairuotojai taip pat yra priversti sustoti, taigi eilė susidaro bematant. Taip užkemšama ir visa sankryža, todėl laikas kurį tenka praleisti spūstyje, pradeda pastebimai ilgėti. Tokia situacija sukelia masinę vairuotojų psichozę, tačiau naujausio nemokamo laikraščio numerio vistiek neatsisakoma. Gal dėl to, kad tai nemokama? O gal dėl to, kad būtų ką veikti spūstyje.

Sunku įsivaizduoti kokia turėtų būti likusi dienos dalis, kai šitokiom nuotaikom ryte dar tik keliaujama į darbą. Ir visa tai tik dėl vieno žmogaus, kuris sugalvojo sankryžoje išdalyti šūsnį laikraščių? Čia būtų galima papildomai paklausti: ar tie keli, nemokami, dažnai bevertės informacijos puslapiai yra verti tokio kasdienio chaoso gatvėje ir žmogaus sveikatos?

Susiję įrašai:

1. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
2. Kiek kainuoja mobilusis internetas
3. Už kiek parduodamas asmeniškumas?

Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus – LR vyriausioji rinkimų komisija vėl įtaria žiniasklaidą, kad pastaroji skelbia politinę reklamą, kuri nėra pažymėta kaip tokia:

Vyriausioji rinkimų komisija vykdydama politinės reklamos stebėseną atkreipė dėmesį į tai, kad regioniniuose leidiniuose gausu informacijos apie kandidatus ir galimus kandidatus ir ši informacija nepažymėta kaip politinė reklama. VRK dėl kai kurių publikacijų vertinimo, ar jos atitinka politinės reklamos požymius, kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių. Taip pat VRK kreipėsi į leidinių redaktorius dėl galimai paskleistos politinės reklamos. Gavusi jų atsakymus ir žurnalistų etikos inspektoriaus išvadą spręs dėl viešosios informacijos skleidėjų atsakomybės. (Šaltinis: vrk.lt)

Politikos ir viešųjų ryšių fronte, kaip sakoma, nieko naujo. Žiniasklaida ir toliau parsidavinėja nepaisydama įstatymų, o politikai diktuoja savo taisykles. Čia vėl būtų galima grįžti prie seno lietuviškos žiniasklaidos auglio, kuris smarkiai įtakoja mūsų teisę į teisingą ir objektyvią informaciją. Nors kita vertus – ar dar kas nors Lietuvoje tiki žiniasklaida, kai  ji liaupsina politikus?

Susiję įrašai:

1. Lietuvos naujienų portalai. Ar viskas „švaru“ prieš reklamos užsakovus?
2. Turime 7 potencialius prezidentus. Kurį rinksimės?
3. Naujienų portalų reklamos ir toliau klaidina skaitytojus

Naujoji rubrika pasiekiama adresu: http://www.grant.lt/ltsr

Malonaus skaitymo!

Susiję įrašai:

1. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”
2. Nauja taupymo banga. Dar papurtysim visus tik ne save
3. Pasaulis sutiko naują ligą – kiaulių gripą

Nors išgyvename ne patį lengviausią laikotarpį, tačiau panašu, kad situacija dar nėra tokia sunki, kokią ją bando nušviesti masinės informavimo priemonės. Kaip kitaip paaiškinti tą begalinį susidomėjimą pikantiškomis žvaigždučių gyvenimo detalėmis, kuris atrodo net nežada atslūgti. Juk jei būtų iš tikro sunku, tai, manau, visai nerūpėtų ką ant vestuvinio stalo turėjo pasidėję žinomi jaunavedžiai, ar kuri geriau pasimaivys per televiziją: Zvonkė ar Mia. Amerikietiškasis gyvenimo stilius pamažu veržiasi į mūsų gyvenimą ir panašu, kad sotus ir nerūpestingas gyvenimas, pagardintas iki begalybės nuvalkiotu bulvaru, vis dar yra etalonas, kurio siekiame, kaip ir kadaise tos pačios išsvajotosios Amerikos.

Tačiau… Lietuva ne Amerika. Ir panašu, kad neturim jokių šansų, bent kadanors tokia tapti. Trys milijonai lietuvių  yra vos dalis didesnio JAV miesto, todėl tikrai negalima tikėtis, kad iš užjūrio nusižiūrėta praktiką, kadanors galima pritaikyti ir čia. Nors… pritaikyti gal ir galima, tačiau ar ji duos tokios naudos, kokios tikimasi? Panašu kad ne. Kažką kažkam parduoti galima ir net kai kam tai pavyksta, tačiau tikrai ne už šimtatūkstantines sumas.

Visgi labai norėtusi išgirsti nuomones… Kiek galima būtų tikėtis už kažką pikantiško? Kam geriau visa tai siūlyti ar kam geriau nesiūlyti. Ir išvis… ar įmanoma Lietuvoje parduoti pikantiškas vietinių žvaigždučių gyvenimo detales?  Ar egzistuoja tokia rinka Lietuvoje? O gal jau kažkas kažką pardavė ir galėtų pasidalinti patirtimi?

Jei kils klausimų dėl asmeninio intereso, tai galiu iškart atsakyti, kad nieko pikantiško tikrai neturiu ir nesiruošiu pardavinėti. O šis straipsnis atsirado tik dėl analitinio smalsumo, kurį stengiuosi patenkinti, bent kiek įsigilindamas į esamą situaciją Lietuvoje ir ieškodamas to priežasčių.

Susiję įrašai:

1. Kiek kainuoja nemokamas laikraštis?
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Kiek vertas Jūsų darbas?

Kaip jau tikriausiai spėjote suprasti, kalba sukasi apie kažkada pakankamai populiaraus, paauglėms merginoms skirto žurnalo „Panelė“ elektroninį variantą. Pastarasis sakinys ne veltui parašytas būtuoju laiku, kadangi dabar jį tokiu pavadinti, mažų mažiausiai būtų nusikalstama prieš šio leidinio skaitytojas.

Dar nuo tų laikų, kai šis žurnalas tik skynėsi kelią į populiarumą, buvo galima pajusti, kad leidinys turi aiškų tikslą – pelnyti bulvariškiausio leidinio titulą. O štai jei kas nors pasidomėtų, žodžio „fyfa“ pradininku Lietuvoje, tai ir šis titulas gana pelnytai galėtų atitekti šiam leidiniui, o tiksliau – redakcijos propaguojamam stiliui.

Atskiro paminėjimo verti ir šio leidinio redakcijos ruošiami straipsniai. Per tuos metus, kiek yra leidžiamas šis leidinys, jau būtų galima drąsiai surinkti nemažą minią žmonių, kurie turėtų nemenkų priekaištų šiam leidiniui, jei tik kalba pasisuktų apie redakcijos rengiamus straipsnius.

Daugelis šio leidinio straipsnių herojų, galėtų papasakoti skirtingų istorijų, kurių esmė būtų viena ir ta pati – tai kas buvo kalbėta interviu metu ir tai kas buvo išspausdinta straipsnyje, švelniai tariant – turėjo aiškių neatitikimų. Dvigubai skaudžiau yra tai, kad nemaža dalis šio leidinio straipsnių herojų, būdavo tokio pačio ar panašaus amžiaus, kaip ir žurnalo skaitytojos. Čia ir vėl būtų galima grįžti prie žiniasklaidos atsakomybės, apie kurią buvo rašyta. Skaudu, tačiau ir čia, vardan populiarumo, jos visai nelikę, nors turbūt niekad ir nebuvo.

Šiandien sunku išskirti šio leidinio pliusus, kuriuos vardan objektyvumo, būtų galima paminėti. Vienintelis vertas dėmesio skyrelis – tai puikios specialistės Vaivos puslapis, kur profesionaliai atsakoma į žurnalo skaitytojų klausimus. Visas kitas leidinio turinys yra reklaminis arba bulvarinis šlamštas, kuris dažnai ne tik kad nenaudingas jo skaitytojams, bet net ir žalingas. Šiandien galima pasidžiaugti tik vienu – tai, kad tokia informacija pamažu netenka savo populiarumo, bent jau tarp vyresnio amžiaus skaitytojų. Deja, paaugliai ir jaunimas vis dar nesaugūs painiose žiniasklaidos labirintuose, tad mūsų suaugusiųjų pareiga – juos apsaugoti nuo tokių informacijos šaltinių, kurie skelbiasi esą draugai, tačiau iš tikro galvoja tik apie populiarumą ir komerciją.

Susijusių įrašų nėra.

Minėtas naujienų portalas, gana smulkiai aprašo šio vaikino išdaigas prie vairo ir net patalpina jo nufilmuotą video medžiagą, kur ankstų rytą, vairuotojas su savo galingu automobiliu skrieja beveik 280 km/h greičiu!

Apie pačio jaunuolio atsakomybę prieš save ir prieš kitus – tikriausiai neverta ir kalbėti. Bet štai naujienų portalo atsakomybė irgi ne paskutinėj vietoj. Kas užtikrins, kad pamatę kaip staiga galima išpopuliarėti, Lietuvos keliais nepradės „skraidyti“ ir kiti? Ir kas tada atsakys už beprasmes žūtis keliuose? Aišku, tas pats portalas vėl galės nemokamai sulaukti skaitytojų informacijos apie dideles avarijas ir dešimtis žuvusiųjų. Ir vėl bus ką rašyti, o populiarumas augs kaip ant mielių. Belieka tik pasišlykštėti tokia žiniasklaida, kuri ne tik kad kuria sensacijas iš žmonių mirčių, bet ir pati jas kursto. Įdomu, ar dar yra likę Lietuvoje tokių naujienų šaltinių, kurie nors minimaliai jaustųsi atsakingi prieš visuomenę ir savo skaitytojus. Ar visiem reikia tik sensacijų, kurios padeda pritraukti skaitytojus ir reklamos užsakovus.

Ar čia lietuvių jau tautinis bruožas toks tapo, ar išvis jau niekas kitas nebeįdomu, kaip tik avarijos, katastrofos, nelaimės ir nusikaltimai? Nes, pagal statistiką, būtent tokia informacija susilaukia daugiausiai dėmesio iš skaitytojų. Matyt, kad posakis, jog lietuviui linksma tik tada, kai dega kaimyno stogas, visgi nėra iš piršto laužtas. Ir labai gaila, kad sugebam pateisinti apie save sukurtus, tokius stereotipus bei sugebam taip reklamuoti viešus nusikaltimus ir visiškos atsakomybės praradimo atvejus. Gal jau būtų pats metas pradėti atsiriboti nuo tokių informacijos šaltinių?

Susiję įrašai:

1. Komentarai internete: kas turi prisiimti atsakomybę?
2. Mitas apie nepriklausomą ir objektyvią lietuvišką žiniasklaidą
3. Medikų kasdienybė ir atsakomybė

Gal apie lietuvišką humorą ir ne vietoj buvo užsiminta, nes vargu ar ir patys tų laidų kūrėjai pretenduoja į tokią laidų kategoriją. Štai ką apie „Savaitės blykstę“ rašo oficialus laidos pristatymas. Citata iš http://www.lnk.lt

Citatos pabaiga.

Kaip matote, apie laidą turbūt daugiausiai ir pasako Vilius Tarasovas su savo išpažintimi. Gal tik sėdint ant klozeto ir ateina tas spindesys? Gal nemokam tinkamai pasirinkti vietos šios laidos žiūrėjimui? O gal ją žiūrint būtini tam tikri priedai, kuriuos įmanoma gauti tik sėdint ant klozeto?

Apie TV3 kanalo „Puikujį šou“ išvis nepavyko rasti oficialaus pristatymo. Užtat labiau už viską laidą reprezentuoja lietuviškos pramogų padangės garsenybės, kurios dėl savo nuolatinių vizitų jau tapo neoficialiais laidų vedėjais. Tai jau minėtas A. Ostapenko su savo (ir nevisai) rusiško akcento kūryba, Olialia nuogumo įskūnijimai, vis bandantys įrodyti, kad ir jie gali ir moka dainuoti, niekad nenustojanti demonstruoti begalinę meilę – Kazlauskų šeimyna ir kiti prigesusio ar niekad ir nesužibėjusio populiarumo, lietuviškos kultūros perliukai.

Sekmadienio vakarais, maigant televizijos pultelį ir netyčia vėl po trejeto ženklu išvydus tokią „žvaigždę“, vis imu ir pagalvoju: „Negi čia taip pigiai pardavinėja eterio laiką, kad kiekvienas įsivaizduojantis save žvaigžde, gali sau leisti čia lankytis kada panorėjęs? O gal kaip tik niekas daugiau čia nesutinka pažiobčiot, todėl ir kviečia visokius „estrados princus“ ir „olialia pupytes“?“

Juokingiausia būna, kai į tokias laidas suguža mūsų „politikieriai“. Štai viena, žinoma kaip labai trokštanti būti Lietuvos prezidente, skaldo malkas, kitas, pagarsėjęs Seimo skandalistas, dėsto savo požiūrį į esamą kultūrinę situaciją Lietuvoje ir į šuns dienas deda visa dabartinę Lietuvos valdžią. Trečias gi (irgi kandidatavęs į Lietuvos prezidento postą) rėžia kalbą iš peties ir reikalauja „tvarkos ir teisingumo“. Po tokių diskusijų, nejučia ir pagalvoji, kad gal ir gerai, kad savo pažadus mūsų politikos „pirmūnai“, žarsto per tokias laidas. Nė apsirikęs nepriimtum viso to, ką tokioj laidoj išgirsti, „už gryną pinigą“. Iškart supranti, kuo vertos visos išsakytos mintys ir pažadai, tad nei pyktis dėl akivaizdaus melo ima, nei kyla noras pasitikėti tokiu „komiku“. Gaila tik Lietuvos žiūrovų, kurie sekmadienio vakarą iš lietuviško televizijos eterio tikisi šio to vertingesnio. Tokie turbūt, pagal televizijų vadovų mąstymą, sekmadieniais apsiriboja pusvalandžio trukmės savaitės apžvalga ir saugo savo neužterštą sąmonę pirmadienio bulvarui.

Susiję įrašai:

1. Atgal prie vairo tik po pokalbio su psichologu
2. Startavo V. Pauliukaičio 2 minutės šlovės
3. Paskutinius vakarus pažiūrėkim LTV?