Pagaliau… Mūsų visų gerbiamas premjeras prakalbo apie devalvacijos grėsmę. Būdamas Briuselyje jis visam Pasauliui garsiai pareiškė, jog Europos Sąjungos (ES) senbuvės turėtų kaip galima greičiau leisti ES naujokėms (tokioms kaip Lietuva) įsivesti eurą. Ir visa tai dėl to, kad sumažintų nacionalinės valiutos devalvacijos grėsmę. Rimtas signalas apie niūrią ateities viziją, ar ne, gerbiamieji?

Ponas A. Kubilius labai norėtų, kad visa ES prisiimtų tokių šalių kaip Lietuva nuodėmes ir su dideliu draugiškumu ištiestų pagalbos ranką, kurios vedina šalis galėtų išbristi iš ekonomikos nuosmukio liūno. Deja, ES senbuvės, kurios turėtų būti pagrindinės gelbėtojos, nėra kvailos. Jos puikiai mato ir supranta, kokioje situacijoje dabar yra ES naujokės ir bent jau kol kas jokių nuolaidų nežada daryti.

Lietuva turėjo neblogą šansą įsivesti eurą dar prieš porą metų, tačiau jo neišnaudojo. Dabar jau, kaip pasakytų tūlas lietuvis – šaukštai po pietų. Teks kapanuotis patiems.

Kvailai ir be jokio pagrįstumo nuskambėjo ir A. Zuoko siūlymas, leisti darbuotojams pasirinkti valiutą, kuria nori gauti atlyginimą. Ar bent jau įsivaizduojate gerbiamas Zuokai, kokias tai pasekmes turėtų Lietuvai, jei puse Lietuvos dirbančiųjų įsigeistų gauti atlyginimą eurais. Jau nekalbėsiu apie tai, kaip pasirodytume prieš Pasaulį, kai turėdami savo nacionalinę valiutą, atlyginimą gauname eurais ir paskui bėgame jų keisti, kad galėtume nusipirkti duonos ar pieno.

O kur visos administracinės išlaidos, sąskaitos eurais, jų tvarkymas, buhalterinės apskaitos vedimas ir kiti panašūs dalykai. Galų gale niekas gi negarantuoja, kad ir tų eurų Lietuvoje nepristigs. Paskutiniuoju metu bankuose jų ir taip nuolat trūksta.

Žinoma, kai Vyriausybė ima milijonines paskolas iš Lietuvoje veikiančių Skandinavijos bankų, tai sprendžiant pagal dabar rinkoje esančias palūkanų normas, manau, tikrai ne vien litukais atseikėti tie milijonai buvo. Matyt ir šioje situacijoje norima sutaupyti. Tik ar taupome ten kur galima ir reikia taupyti?

Nors lito devalvacijos grėsmė jau kalba ir premjero lūpomis, tačiau Lietuva dar nėra tokioje situacijoje, kurioje reiktų pradėti rimtai nuogąstauti. Visų pirma dėl to, kad Lietuvos nacionalinė valiuta litas yra gana tvirtai padengtas auksu. 2008 metų duomenimis, visi į apyvartą išleisti litai buvo padengti auksu. Netgi dar daugiau… aukso atsargos viršijo tuo metu apyvartoje cirkuliavusių pinigų kiekį, o tai reiškia, kad lito padengimas auksu buvo didesnis nei 100 proc. Vienintelis šis faktas dar ir leidžia tikėti šviesesne ateitimi, jei tik, žinoma, valdžiai pakaks proto išlaikyti šį rodiklį tokį pat gerą ir nedidinti litų kiekio ar mažinti aukso atsargas.

Bet kuriuo atveju ir turimas aukso kiekis nėra šimtaprocentinis garantas, kad Lietuva išlips iš ekonomikos nuosmukio duobės sausa. Nepažabota infliacija gali išties pridaryti nepataisomos žalos ir smarkiai įtakoti lito ir euro kursą.

A. Kubiliaus antikrizinio plano esmė nėra bloga, jei ne keletas esminių klaidų, kurias darė visos iki tol buvusios vyriausybės, o taip pat ir mūsų naktiniai posėdžiautojai.

Apriboti valstybės išlaidas buvo būtina, taip kaip ir padidinti mokesčių naštą. Bėda čia tik ta, kad mokesčių naštą reikėjo didinti ne tam, kuris pelno sau duoną prekiaudamas turguje ar taisydamas batus, o tam, kuris iš mūsų visų turi milijoninį pelną. Kalbu apie „maximas“ ir kitas panašias įmones, kurios tikrai turėtų kuo pagelbėti valstybei, susiklosčius tokiai situacijai.

O Sodros įmokų tarifą reikėjo daryti ne IKI, o NUO. Bet kuriam iš mūsų aišku, kad tas kuris per mėnesį iš savo veiklos uždirba iki tūkstančio ar dviejų, tikrai nėra tas asmuo, kurio sumokėti keliasdešimt litų užkamšys Sodros skyles. O štai uždirbantys daugiau nei penketą tūkstančių ir dar daugiau, tikrai galėtų atseikėti dalį savo pajamų ir pensininkams.

Deja ir šis, naujasis Seimas, kaip ir visi iki tol buvę, sėdi didžiųjų įmonių kišenėse, tad kitokio sprendimo tikėtis, turbūt ir nebuvo labai protinga. Lietuvos milijonieriai ir toliau klesti, o prie VMI rikiuojasi eilės, norinčių nutraukti veiklą ir arba pasitraukti į pogrindį ir dirbti nemokant jokių mokesčių, arba nueiti dar paprastesniu keliu – pasirodyti ant Darbo biržos slenksčio.

Nekokios perspektyvos žvelgiant į ateitį, ponai prisiekusieji, pasakytų vienas herojus. O mums telieka tikėtis, jog blogiausia nebus taip blogai kaip galėtų.