Apie valdišką darbą, partiją ir „otkatą“

cal2009-03-26  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose Tribūnos atgarsiai

tarnautŠiomis dienomis LR Seimas užsimojo pataupyti valdininkų sąskaita. Sumanyta panaikinti apskritis, apkarpyti vadovaujančias pareigas užimančių valdininkų atlyginimus ir išvis sumažinti tarnaujančiųjų valstybei skaičių. Norai geri, tik, kaip tai pavyks įgyvendint, tai kur kas rimtesnis klausimas.

Valstybinis Lietuvos sektorius, savo specifika, mažai pasikeitė per pastaruosius 18 metų. Daugelyje tokių įstaigų stipriai tebejuntama komunizmo dvasia. Visų pirma, kad gauti darbą valstybinėje įstaigoje, privalai atitikti vieną iš sekančių kriterijų:

1. būti valdančiosios partijos nariu. Kuo didesnį lojalumą demonstruosi, tuo gali tikėtis svarbesnių pareigų ir didesnio atlyginimo. Pastebėtina, kad kuo svarbesnės pareigos, tuo dirbti reikės mažiau. Svarbiausias uždavinys – mokėti įtikti aukščiausiai valdžiai. Sąžiningumas, teisingumas ir kitos panašios vertybės čia labiau trūkumas, nei privalumas. Visom šiom vertybėm privalai pasižymėti tik tuomet, kai kalba sukasi apie partiją ir partiečių globą. Kaip taisyklė, partija nemėgsta labai protingų ir mąstančių asmenybių, tad žemiau vidutinių gabumų visiškai pakaks;

2. aukščiausiose valdžios sluoksniuose turėti įtakingų pažįstamų, giminaičių ar verslo partnerių. Šis kriterijus taip pat labai svarbus. Jei turi užtarėją, tai viskas eisis kaip sviestu patepta. Pagal tokį kriterijų gavus „šiltą“ vietelę prakaituoti taip pat neteks, o ir alga priedų ir priemokų pagalba nebus skurdi. Minusas tik tai, kad gali tekti kartas nuo karto padirbėti „globėjo“ naudai, nors tai ir neįeina į tavo pareigybės aprašymą. Beje, priešiškumas valdančiajai partijai, čia taip pat labai nepageidautinas. Blogiausiu atveju, reikėtų, bent jau pasistengti likti neutraliu;

3. būti specialistu, kokių labai trūksta. Šis būdas buvo pradėjęs plisti paskutiniuosius 2-3 metus, tačiau pastaruoju metu, kai ekonomikos krizės iškankinti, visi veržiasi diržus, praktikoje jau nebenaudojamas. Laimėti konkursą į vienokias ar kitokias pareigas galėjai būdamas specialistu, kurių konkrečiai įstaigai labai trūksta. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais labai trūko architektų, tad jiems gauti darbą bet kurioje valdiškoje įstaigoje, buvo tikrai nesunku.

Čia pliusas tik tai, kad galėjai nešioti valstybės tarnautojo vardą. Dirbti tenka daug ir ne tik už save. Nemažai darbų tenka nudirbti ir už kolegas, kurie turi „stogą“ aukščiau. Niekam nepasiskųsi, niekas tavęs neužtars. Už klaidas (savo ir kolegų) taip pat dažniausiai teks atsakyti tau. Atlyginimo taip pat neįvers. Jei ir gausi priedą, tai tik griežtai įstatymo numatyta tvarka ir tik jei įrodysi, kad šalia visų kasdienių darbų, sugebi dar kažką nuveikti ir valdančiajai partijai ar jos vadams. Už viršvalandžius, pavadavimus ar kitą papildomą darbą, kažko tikėtis praktiškai beprasmiška.

Darbas valstybinėse įmonėse organizuojamas principu: ką gali padaryti rytoj, niekada nedaryk šiandien. Plačiai taikomas ir kitas principas: neskubėk spręsti problemų, nes du trečdaliai jų išsispręs savaime. Prisiminti reiktų ir keletą esminių kredo, kurių privalu laikytis kaip 10 Aukščiausiojo įsakymų:

1. „samdytas proto neturi.“ Tu buvai pasamdytas dirbti, tai ir dirbk! Galvos už tave kiti;

2. tavo šeimininkas, globėjas ir maitintojas yra partija ir tavo darbovietės direktorius. Tu visiškai priklausai nuo jo, tad jam dirbi pirmiausia ir taip gerai, kaip tik sugebi. Visa kita palauks;

3. „partinis“ yra visada aukščiau už „nepartinį“. Tai kas leidžiama „partiniui“, nebūtinai leidžiama „nepartiniui“. Visos kitos specialistų kvalifikacijos yra niekinės;

4. nedrįsk trukdyti „partinio“ kolegos, kai jis geria kavą, rūko, pietauja ar dalinasi savaitgalio planais su kitu „partiniu“. Tu privalai rasti tam laiko per tas 2 valandas darbo dienoje, kai jis nedaro visų aukščiau išvardintų dalykų;

5. besąlygiškai privalai paklusti savo viršininkams. Tai privalai padaryti net ir tuomet, kai akivaizdžiai jie neteisūs. Jei kartais toks valios vykdymas pasklistų į viešumą ir tektų susidurti su teisinėmis instancijomis, nesibaimink. Tikriausiai pavyks išsisukti tik papeikimu, kuris bus kompensuotas kitomis piniginėmis injekcijomis į tavo sąskaitą. Jei papeikimo nepakaktų, galėsi išeiti iš darbo savo noru ir tau bus parūpinta kita šilta vietelė;

6. visi viešieji pirkimai vykdomi tavo darbovietėje, yra tik akių dūmimas ir bereikalingas popieriaus gadinimas. Rezultatai jau senai suderinti ir aiškūs. Kaip ir „otkato“ suma. Jei kartais tektų ruošti dokumentaciją tokiems vaidybiniams spektakliams, didžiąją dalį darbo gali drąsiai užkrauti būsimam laimėtojui. Tegul jis pats parengia reikalavimus įrangai, kurią planuojate įsigyti. Taip sutaupysi ne tik laiko bet ir išvengsi didelių nesusipratimų ateityje. Jei būsi protingas, naudos iš to gali turėti ir tu. Pasistenk užmegzti glaudžius kontaktus su pastoviais tiekėjais;

Tenka pastebėt, kad kuo valstybinė įmonė turi daugiau autonomijos, tuo šis aprašymas arčiau tiesos. Tiesiogiai pavaldžių įstaigų situacija yra kur kas sudėtingesnė. Ypatingai jei jų steigėja yra kokia savivaldybė. Tokioms įstaigoms gyvenimas kur kas kartesnis ir didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip įstaigos vadovas sutaria su steigėjo vadovybe, kokioms partijoms, realiu laiku, priklauso steigėjo ir pavaldžios įstaigos vadovybė.

Iš tikro būtų galima prirašyti tomus apie darbo specifiką lietuviškojoje valstybės tarnyboje, tad, manau, kad šis rašinys dar ne paskutinis. Sėkmės įgyvendinant taupymo politiką, Seimo nariai!

Rašyti komentarą