Dar prieš metus visi gyvenome palyginti gerai. Žinoma, vieni gyveno geriau, kiti – ne taip gerai. Tačiau bendrąja prasme – viskas ėjosi tikrai neblogai. Statybininkai uždirbo daugiau už profesorius, nekilnojamo turto vystytojai išgyveno aukso amžių, o ir visų mūsų atlyginimai kilo kaip ant mielių. Bankai tiesiog brukte bruko paskolas, tad daugelis iš mūsų nesivaržydami jas ėmėme. Rinkoje cirkuliavo didelis kiekis mūsų nacionalinės valiutos, tad užteko visiems: ir tiems, kurie solidžiai uždirbdavo, ir tiems kurių atlyginimas būdavo kuklesnis.

Nebuvo ir jaučiamos infliacijos. Visi pirko, visi vartojo, tad prekybininkai džiaugėsi didėjančia apyvarta ir apie žymų kainų kėlimą – niekas negalvojo. Ir štai atslinko 2008-ųjų ruduo. Praktiškai per vieną gerą mėnesį, viskas sustojo ir ėmė judėti atgal. Iš pradžių bankai ėmė griežtinti paskolų išdavimą, kiek vėliau – galingą smūgį sudavė infliacija. Prasidėjo kalbos apie finansinių rinkų nestabilumą, bankų bankrotus, iš bankų per porą mėnesių dingo milijardai litų. Žmonės sunerimę dėl savo santaupų, paskubėjo atsiimti indėlius. Bankai beveik ėmė trūkti litų. Sparčiai ėmė kilti tarpbankinės palūkanų normos.

Dėl išaugusių terminuotojų indėlių palūkanų, 2009 m. pradžioje, žmonės vėl pamažu sunešė pinigus į bankus. Šiuo metu, bankai jau pradėjo mažinti palūkanų normas, tad tikėtina, kad litų bankams jau užtenka. Tačiau vidaus rinkoje vis tiek jaučiamas stiprus litų trūkumas. Stringa įmonių tarpusavio atsiskaitymai, nesurenkamas biudžetas, vėluoja atlyginimai, visur visi stengiasi taupyti. Kyla paprastas klausimas: kur dingo litai? Prieš metus jų rinkoje buvo pakankamai, o štai per metus didelė dalis jų kažkur sugebėjo dingti? Tikriausiai būtų kvaila manyti, kad kažkas labai turtingas juos paprasčiausiai laiko kojinėj. Ne. Priežastys kitos ir kur kas rimtesnės.

Nors Lietuvos Banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas ir neigia, kad Skandinaviško kapitalo, Lietuvoje veikiantys bankai, nepermetė laisvesnių finansinių išteklių atgal į motininius bankus, tačiau yra rimtų priežasčių manyti, jog tai ne visiškai tiesa. Tai labai paaiškintų faktą, kur dingo litai – jie paprasčiausiai buvo parduoti atgal Lietuvos Bankui, tai yra iškeisti į eurus ir permesti atgal į Skandinaviją. Lietuvos monetarinė politika yra glaudžiai susijusi su euru, todėl kiekvienas vidaus rinkoje cirkuliuojantis litas yra padengtas euru. Paprastai tariant, Lietuvos Bankas saugo užsienio valiutos (šiuo atveju – euro) rezervus, kuriuos panaudoja, kai Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai sumano iškeisti litus. Rezervų kiekis paprastai turi būti toks, kad visu 100 proc. padengtų visą vidaus rinkoje cirkuliuojantį litų kiekį. Tai yra, jei staiga visi Lietuvos piliečiai sugalvotų pasikeisti visus savo litus į eurus, tai Lietuvos Bankui tai teoriškai neturėtų sukelti didelių problemų, nes jis turi sukaupęs atitinkamą kiekį eurų, atsižvelgiant į galiojantį lito kursą, euro atžvilgiu.

Taigi, Skandinavijos bankai, visą savo praeitų metų uždirbtą pelną, gali laisvai išsikeisti į eurus iš taip „pamaitinti“ savo motininius bankus Skandinavijoje. Lietuvos Bankas, savo ruožtu, gavęs didelį nacionalinės valiutos kiekį atgal, tai paprastai jos išleisti atgal į rinką nebegali. Kiekvienas, bent kiek besigaudantis valstybės finansų sistemoje, puikiai supranta, kad niekuo nepadengti pinigai vidaus rinkoje yra tikra pražūtis valstybei. Tai tiesiausias kelias į nekontroliuojamą infliaciją ir visos valstybės finansų sistemos žlugimą.

Taigi, siaučiant ekonominei krizei, Lietuvoje veikiantys užsienio bankai, paprasčiausiai, visai nebepageidauja laikyti jokių rezervų vietine valiuta. Jiems visiškai pakanka turėti tiek atsargų, kad patenkintų kasdienius vietinės rinkos poreikius, o visą kitą valiutos perviršį, jie mieliau pageidauja matyti stabilesne ir labiau pripažinta valiuta, šiuo atveju – euru.

Štai čia ir išryškėja tas minusas, kad Lietuva neturi jokio nuosavo banko. Nereikia būti genijum, kad suprastum, jog Lietuvoje veikiantys užsienio kapitalo bankai, pirmiausia rūpinasi savo motininiais bankais ir ta šalim, kurioje tie motininiai bankai įkurti. Tokios šalys kaip Lietuva, jiems tik dar vienas pasipelnymo šaltinis. O jei jis kartais toks nustoja būti, tai.. ką gi, atleiskite, susirenkame žaislus ir grįžtame namo, pas mamą. Padėtis būtų kur kas geresnė, jei Lietuvoje veiktų bent vienas nuosavas bankas, tegu ir ne visai valstybinis. Toks bankas būtų tikra atgaiva ekonominiu sunkmečiu. Deja, Lietuvos politikai čia ir vėl pasistengė, viską išparduodami protingesniems skandinavams, kurie nesivaržydami gali kelti banko paslaugų įkainius ir taip krautis sau milijoninį pelną. Esu tikras, kad toks pelnas labai praverstų ir pačiai Lietuvai bei jos žmonėms.

Aišku, prie pinigų stygiaus prisidėjo ir čia likęs neaptartas Pasaulio finansų rinkų krachas. Nuvertėjusios investicijos, smarkiai sumažino ir Lietuvos investuotojų turtą, bent jau pinigine išraiška. Tačiau, kaip taisyklė, visa sandėriai Pasaulio rinkose vyksta ne litais, todėl litų kiekiui vidaus rinkoje tai neturėjo tokios lemiamos įtakos, kaip, pavyzdžiui, bendram ekonominiam stabilumui.

Ateities perspektyvos irgi nėra džiuginančios. Kol Lietuva turės savo nacionalinę valiutą, tol panašios problemos gali būti aktualios. Lito stabilumas pakankamai susvyravo ir vargu ar beįgaus turėtą stabilumą iki kol, pagaliau, jį pakeisim euru. Jei tik, žinoma, išvis mums bus leista tai padaryti. Jei dar kas iki šiol ir bandė abejoti euro įsivedimo naudingumu, tai dabar tokių turėtų būti kur kas mažiau.