Juokas pro ašaras arba ką gero duoda krizė

cal2009-05-04  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose Gatvės balsai

pinigaiŽinot, pasakysiu atvirai, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ekonominė krizė (taip taip ir vėl apie ją) turi ir nemažai pliusų. Ir nesvarbu, kad daugelis iš Jūsų tam prieštarausit, bet turiu nenuginčijamų pavyzdžių. Štai vienas jų.

Mano pažįstamas Petras, turi pardavęs savo gyvenimą. Ne, ne velniui, o vienam Skandinavijos bankui. Už tai, kad turi kur priglaust galvą, savo atlyginimą, jis stropiai, kiekvieną mėnesį atiduoda vikingams. Sakysit, anokia čia naujiena – puse Lietuvos užstatyta Skandinavijos piratams. Bet žinot, Petras patenkintas. Nepaisant to, kad jam jau du kartus sumažino atlyginimą, jam jo vis dar pakanka, kad jo šeima nebūtų perkelta į šiukšlines kraustančių žmogystų tarpą. Tik nepagalvokit, kad Petras svarbus asmuo savo mieste. Ne. Jis vienas iš mūsų, tos pilkos masės, sunkiai dirbančių ir gaunančių vidutinį atlyginimą. O visa paslaptis slypi tame, kad jo paskola susieta ne su Vilibor, o su Euribor.

Praeitą savaitę, Petras iš darbo grįžo pakilios nuotaikos. Ne, jo nepakėlė pareigose ir net nepadidino atlyginimo. Paprasčiausiai, jis pagaliau sulaukė tos dienos, kuri metuose būna du kartus – jam perskaičiavo paskolos palūkanas. Nepatikėsit, bet dabar jo paskolos palūkanos nesiekia ir trijų procentų. Petras, ta proga, net butelį brendžio parsinešė ir pasikvietęs mane (ko jau senai nebuvo), sukdamas taurę su Alitos produkcija, pasakė, kad vis dėl to, ekonominė krizė jam patinka.

Keistai tas mano pažįstamas Petras suskėlė ar ne? Aš jam aišku išdrįsau paprieštarauti. Įsiplieskė arši diskusija, kurios eigos čia, dėl suprantamų priežasčių, nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad Petro šeima darbo žmonių šventę pasitiko be vienos kėdės, spintos stiklo ir su praskeltu Petro antakiu. O Petro žmona, paskambinusi manajai, pasakė, kad tikra meilė tik tarp vyrų ir kad artimiausiu metu, akcizinės prekės į jų pirkinių sąrašą nebus įtrauktos. Ir kas čia tokio, pagalvojau, išgirdęs žmonos priekaištus. Ką reiškia kažkokia kėdė ar spintos stiklas, prieš tikrą vyrų draugystę. Svarbiausia, jog dabar ir aš, ir Petras, žinom, kad vienas kitą gerbiam.

Jei Jums dar maža įrodymų, kad krizė turi ir privalumų, pateiksiu ir dar vieną pavyzdį. Štai mano kaimynė Angelė, gyvenanti aukštu aukščiau, dirba viename iš prekybos centrų, kasininke. Centro vardo neminėsiu, tik pasakysiu, kad tai prasideda ma.., bet ne mama. Dar prieš 2 metus, visi mūsų laiptinės gyventojai į ją žiūrėjo su užuojauta arba net su truputėliu pašaipos. Tačiau viskas pasikeitė praeitą rudenį. Ji vienintelė, visame name, kuri įkopusi į penktą dešimtį, dar turi darbą. Dabar jau visi su ja pagarbiai sveikinasi ir, manau, kad daugelis net pavydi, kai ji prieš pusiaunaktį grįždama iš darbo, tempia didžiausią krepšį, pusvelčiui įsigytų gėrybių. Nesvarbu, kad didžioji dalis tų gėrybių praradusios prekinę išvaizdą, ar pasiekusios trečio galiojimo pabaigą. Svarbu, kad tik ji viena, visame name, sau gali leisti, valgyti įvairų maistą, ką stipriai rekomenduoja gydytojai.

Žinote, dėl tos savo kaimynės, net aš kartais nueinu apsipirkti į tą prekybos centrą, nors šiaip jau vengiu tokių įstaigų, kurios pretenduoja užimti mamos pozicijas. Labiausiai, man ten dabar patinka, kad net po 11 valandų sėdėjimo kasoje, mano kaimynė, dar laisvai sugeba išspausti šypseną ir jau turbūt kokį 358-tą kartą pasilabinti. Užgrūdinti tie lietuviai, pamanau, po kiekvieno tokio apsilankymo „prekybcentry“.

Dar žiemą pastebėjau, kad ta pati kaimynė net laiptinėj sutikusi mane apdovanoja ta pačia „maximine“ šypsena. Iš pradžių, pamaniau, kad turiu naują simpatiją ir net tualetinio vandens nusipirkau bei kas rytą išeidamas į darbą, stropiai juo pasišlakstydavau. Žmona, aišku į tai ėmė žiūrėti įtariai, bet aš turėjau stiprių ir nenuginčijamų argumentų – taupydamas karštą vandenį. maudysiuos tik kas antrą savaitę, o tualetinis vanduo, reikalingas tam, kad mano stiprus, natūralus vyriškas kvapas, negundytų moterų.

Tai va, žodžiu, buvau patenkintas savimi ir savo kaimyne, kol nesužinojau jog tai vienas iš tų atveju, kai būsiu skaudžiai suklydęs. Pasirodo, buvau ne vienas, pelnęs tokį kaimynės palankumą: ji vienodai švelniai šypsojosi visiems sutiktiems. Šypsena tapo jos profesine liga.

Nors iš pradžių dėl tokio fakto paaiškėjimo, jaučiaus kiek sutrikęs, tačiau vėliau, priėjau išvados, kad ir čia bus jaučiama krizės įtaka. Pasirodo, ekonominiu sunkmečiu, kasininkės, taip stengiasi paklusti savo „geradarių“ darbdavių reikalavimams, kad net jų veidų raumenys gali laisvai deformuotis, įgaudamos malonios šypsenos formą. Mums, pirkėjams, nuo to tik geriau. Kiekvienas priėjęs prie kasos galime jaustis išskirtiniu ir nors kiek prasiskaidrinti niūrą kasdienybę.

Štai pora pavyzdžių, kuriais norėjau pagrįsti savo nuomonę, jog krizė turi ir gerų savybių. Aišku yra jų ir daugiau, bet apie tai, gal kituose savo rašiniuose.

Su Pagarba,

Antonijus Birkus

Komentarų: 2

  1. Vaidas - 2009-05-08

    Labas Antonijau,

    visai man patiko tavo rašinys ir kaimynė, tik dėl vieno žodžio man kelia nerimą tavo tekstas.

    Manau, jog tikrai laikas bent jau blogeriams baigt tą lietuvių kalbos svetimybę vartot, ir ištrint iš savo raciono pakeičiant jį kokiu nors gražesniu žodžiu, ir pvz. visą likusį pavasarį ir vasarą jo nevartot:)

    čia tavo likimo draugas, kuriam irgi apie tą patį postringavau…
    http://www.commonsense.lt/?p=472

    [Atsakyti]

  2. Ranune - 2009-05-08

    Sweiki ,na patiko man tas jus straipsnis liuks,lietuvoja ko gero taip liudna tai nors toki straipsniukai pradziugina zmones,o ne tik max pardaveja.

    [Atsakyti]

Rašyti komentarą