Pastarosiomis dienomis teko tiesiogiai susidurti su akivaizdžiu faktu, kai buvo pasisavintas šios svetainės turinys. Pasisavintas pačiu lengviausiu būdu – viską nukopijuojant ir pateikiant kitame interneto puslapyje be jokio prierašo apie tikrąjį kūrinio autorių.

Ne, tai ne pirmas toks atvejis per trumpą šio puslapio gyvavimo istoriją. Tačiau visi iki tol buvę atvejai, kai turinys buvo perpublikuojamas be autoriaus sutikimo ir be jokios žymos apie tikrąjį autorių, paprastai būdavo tokie, kad bent jau autoriaus žyma prie straipsnio atsirasdavo po pirmojo elektroninio laiško. Tačiau tai buvo iki šiol.

Paskutinis atvejis parodė, kad autorinės straipsnio teisės, kai kuriems žmonėms visiškai neegzistuoja, o reikalavimas nurodyti straipsnio autorių, jiems net juokingas. Sunkiai įsivaizduojamas toks žmogaus požiūris, kai su svetimu turiniu bandoma pretenduoti į žiniasklaidos priemonės vardą.

Skaudžiausia, kad ne vien mūsų svetainė pateko į tokio žmogaus „globą“. Pasidomėjus kitu ten pateiktu turiniu, buvo galima nesunkiai rasti tikruosius straipsnių autorius. Ir nors prie kai kurių straipsnių nuorodos vedė į naujienų portalus, tačiau lygiai taip pat teko aptikti nemažai publikacijų, ties kuriomis nebuvo jokios žymos apie autorius, nors paieškos sistemos pagalba buvo galima nesunkiai atrasti, kas tikrasis kūrinio autorius.

Lietuvoje galiojantis „Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas“ reglamentuoja autorių teises ir iš to kylančias pasekmes, o taip pat numato ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę, tačiau realiai pasinaudot šiuo įstatymu yra gana sudėtinga. Siekiant apginti savo teises į sukurtą kūrinį, reikia kreiptis į teismą. Taip įsukamas ilgas ir sudėtingas procesas.

Internetinė erdvė, kaip žinia, yra pakankamai dinamiška, todėl įrodyti autorinių teisių pažeidimo faktus gali tapti ganėtinai sudėtinga. Be to, reikia įrodyti ir savo autorystę, kas taip pat nėra toks jau paprastas uždavinys. Trumpai tariant, autorius, viešai internete publikuojantis savo kūrybą, yra beveik visiškai bejėgis prieš įvairiausio plauko informacijos vagis. Realūs būdai, nors kažkiek apginti savo teises – apeliuoti į tokių plagiatorių sąžine ir viešumas. Kuo daugiau tokių atvejų bus plačiai paviešinta – tuo mažiau atsiras tokių, „nesiskaitančių“ su autorine informacija.

Žinoma, didieji naujienų portalai gali sau leisti rimtesnę teisinę apsaugą savo informacijai. Tačiau visi pavieniai autoriai – palikti likimo valiai. Lietuvoje, išskyrus teismą, realiai nėra jokios įstaigos, kuri gintų tokių asmenų teises. Nors labai reikėtų. Kaip pavyzdys galėtų būti „Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba“, kuri priima ir tiria gyventojų skundus susijusius su vartotojų teisių pažeidimais. Kažkas panašaus galėtų būti ir su autorinėmis teisėmis į publikacijas ir kūrinius internete. Tarnyba, kuriai realiu laiku galėtum pranešti apie autorinių teisių pažeidimą, tikrai būtų gera pagalba autoriams, apsaugant savo teises į kūrinį. Tiesa, yra LATGAA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), kuri lyg ir užsiima kažkuo panašiu, tačiau realiai ši įstaiga daugiau rūpinasi autorinių atlyginimų išieškojimu ir surinkimu, nei pavienių autorių teisių apsauga.

Taigi, nors daugelyje internetinių tinklalapių ir yra © ženkliukas, nurodantis, jog turinys yra saugomas autorinių teisių, tačiau tai mažai veikia plagiatorius. Kol kas jie jaučiasi nebaudžiami ir gali laisvai pasisavinti, bet kurio mažiau žinomo autoriaus kūrinį ir jį publikuoti kaip savo. Situacija „į vienus vartus“ pasakytų skambias frazes mėgstantys ir būtų visiškai teisūs.