Prieš prasidedant šių metų brandos egzaminams, teko pasvarstyti apie lietuvišką švietimo sistemą. Skaitytojas, pasivadinęs „altajumi“, komentare papriekaištavo, kad straipsnis be pabaigos: nėra išvadų, nieko nesiūloma ir pan. Tiesa sakant, pabaiga nebuvo publikuota specialiai. Antroji dalis buvo suplanuota būtent po pagrindinės brandos egzaminų sesijos, kuri jau ir baigėsi, taip tarsi įprasminant, šį nelengva jaunų žmonių išbandymą. Nors būtent šio skaitytojo komentaras neleido pamiršt šio straipsnio ir privertė prisėst ir užbaigt. Taigi, Jūsų teismui, straipsnio „Brandos egzaminai švietimo sistemos labirintuose“ antroji dalis.

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo pasakojama istorija apie tris draugus abiturientus. Visi trys jie mokėsi skirtingu pažangumu ir skirtingose mokyklose. Du iš jų – sėkmingai perkopė brandos egzaminų slenkstį, o štai Onutei – nepasisekė. Ji neišlaikė matematikos egzamino.

Taigi, pasibaigus egzaminų sesijai ir pirmiems dviems mūsų istorijos herojams – Jonui ir Petrui gavus atestatus, prasidėjo dokumentų pildymas ir stojimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Onutei teko pakartotinai laikyti matematikos brandos egzaminą, todėl ši – pasitarusi su tėveliais, nusprendė jog tolesnius mokslus atidės sekantiems metams.

Nei Jonas, nei Petras neturėjo aiškios savo gyvenimo vizijos, ką jie norėtų veikti ateityje, todėl, pasirinko keletą perspektyvesnių (jų pačių ir aplinkinių manymu) specialybių ir pareiškė savo norą studijuoti populiariausiuose Lietuvos universitetuose. Kadangi Petro brandos atestavo įvertinimai buvo geriausi, todėl jam labiausiai ir pasisekė – jis įstojo į Lietuvoje neblogai vertinamą universitetą. Specializacija Petrui ne taip labai buvo ir svarbi. Daug svarbiau buvo kažkur apskritai įstoti ir išvažiuoti iš namų. Jonas taip pat įstojo, tačiau tik po papildomo priėmimo, kai tapo aišku, kokios vietos liko laisvos.

Vasara prabėgo nepastebimai greitai, todėl netrukus ir Jonas, ir Petras susikrovė lagaminus ir palikę savo gimtą rajoną išvyko į skirtingus Lietuvos didmiesčius – studijuoti. Abu apsigyveno bendrabučiuose, tad naujų pažįstamų tikrai netrūko. Prabėgo ir rudens šventės, kurių svarbiausia – „fuksų“ krikštynos. Netrukus teks apibendrinti ir pirmąją, pirmojo kurso, dalį – artėja žiemos sesija. Abiems mūsų herojams mokslai sekasi ne per geriausiai, tačiau priežastys nors ir kažkiek panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Kol Jonas grįžęs po paskaitų skaito knygas ir konspektus, Petras – linksmai leidžia laiką su draugais. Atsivėręs naujas didmiesčio gyvenimas, įtraukė Petrą visa savo galybe. Merginos, linksmybės, alkoholis spėjo tapti Petro kasdienybe, todėl laiko mokslams likdavo vis mažiau. Po naktinių linksmybių tapdavo labai sunku atsikelti rytais ir eiti į paskaitas, todėl su mokslais situacija darėsi vis grėsmingesnė, kol galiausiai Petro pavardės išvis nebeliko studijuojančiųjų sąraše.

Tuo tarpu Jonas, daug mokydamasis, stengėsi kompensuoti žinių trūkumą ir sąžiningai lankydamas paskaitas bandė ne tik išsilaikyti universitete, bet ir patekti tarp tų laimingųjų, kuriems nereikia mokėti už mokslą. Pirmąjį uždavinį jam įgyvendinti pavyko, tačiau su antruoju kiek nepasisekė. Vis tik teko apsimokėti už mokslą, kas jo tėveliams tapo labai skaudžia žinia. Gimtajame kaime, visi negalėjo suprasti, kodėl buvusiam geram mokiniui, taip sunkiai sekasi universitete, nors pats Jonas, tyliai sau, pamažu ėmė suprati to priežastis. O tos priežastys labai paprastos ir elementarios – jo kaimo vidurinės mokytojai ir visa tos mokyklos sistema, nebuvo tokia, kuri gebėtų tinkamai paruošti ir orientuoti mokinį, rimtoms studijoms universitete.

Onutė, per laisvus metus, pradėjo dirbti. Kadangi rajonas nedidelis ir darbo vietų tikrai niekada nebuvo daug, ši mūsų herojė įsidarbino paprasčiausia pardavėja ir kantriai laukė sekančio pavasario. Prabėgus metams, Onutė dar kartą bandė laimę lietuviškojoje švietimo sistemoje. Tačiau dėl ne itin gerų pažymių, jai nepavyko įstoti nei į vieną Lietuvos universitetą, todėl teko pasirinkti neakivaizdines studijas kolegijoje. O kad būtų kuo užsimokėti už mokslą – toliau dirba pardavėja.

Visų trijų herojų atsisveikinimas su lietuviška švietimo sistema irgi gana skirtingas.

Jonas nors ir sunkiai, bet įstengė baigti studijas universitete, todėl po ketverių metų, pasidžiaugęs gautu diplomu ir nusivylęs darbo paieškom, nusipirko lėktuvo bilietą ir išskrido į Airiją.

Petras, tuoj po pirmos sesijos grįžęs namo ir apie metus pagyvenęs su tėvais, taip pat emigravo į svečią šalį.

Onutė, baigusi neakivaizdines studijas kolegijoje, pratęsė mokslus universitete ir dar po dvejeto metų įgijo ir bakalauro diplomą. Ji, skirtingai nuo pirmų dviejų, pasiliko Lietuvoje ir dabar, vienoje prekybos įmonėje, užima direktoriaus pavaduotojos pareigas.

Štai čia ir mūsų pasakojimo pabaiga. Šis trumpas rašinys, tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos švietimo sistema yra netobula nuo pat vidurinio mokslo. Moksleiviai ne tik nėra orientuojami į mokslo tęstinumą, bet jiems netgi nėra sudaromos vienodos sąlygos tęsti mokslus po vidurinės. Štai dėl ko, senai panaikinti stojamieji egzaminai, galėtų būti puikus žingsnis atsirenkant gabiausius žmones. Kita vertus, pasakojimas puikiai iliustruoja, kad ryžtingi ir siekiantys savo tikslų žmonės, visada turi šansų pasiekti tai, ko trokšta. Net ir suklupus, galima viską ištaisyti ir pasiekti užsibrėžto tikslo.

O lietuviška švietimo sistema yra ne ką mažiau ydinga, nei bet kuri kita, valstybės kuruojama sritis. Nėra jokios sistemos, kuri padėtų atrinkti gabiausius, o ne gudriausius ir turtingiausius, todėl pasiturinčių tėvelių vaikams, kurie dažnai gudraudami baigia gerais pažymiais vidurinę, yra sudaromos visos sąlygos mokytis, bet kas lengvai gauna, tas lengvai ir netenka. Tik nedidelė dalis tokių gudruolių sugeba pateisinti jiems sudarytas sąlygas.

Galiausiai, emigracijos problema. Kam leisti pinigus ir ruošti aukštos kvalifikacijos specialistą, kuris baigęs studijas negali įsitvirtinti Lietuvoje ir yra priverstas išvykti laimės ieškoti svetur? Ar lietuviškas diplomas yra vertas tik braškių rinkėjo ar apelsinų skynėjo pareigų? Kam tada išvis reikalingos tokios aukštosios mokyklos? Gal tuomet išvis jas vertėtų uždaryti ir investuoti tik į keletą gabiausiųjų, kurie po studijų būtų aprūpinti darbu, kuris atitiktų jų išsimokslinimo lygį ir kvalifikaciją ir tuo pačiu užtikrintų normalias pragyvenimo sąlygas? Kodėl mes turime mokėti už tokių žmonių mokymą, kurie vis tiek išvyksta iš Lietuvos ir dirbdami svetur, mokesčius moka svetimai valstybei?

Kad universitetų Lietuvoje yra per daug, kalbama jau senai. Tačiau kalbos ir liko kalbomis, nors reformų Lietuvos švietimo sistemoje tiek, kad net suskaičiuoti sunku. Tačiau ar kas keičiasi iš esmės? Ne. Įvyksta tik pinigų perskirstymas ar įstaigų ar skyrių reorganizacija. Tuo viskas ir baigiasi. Gal visai pakaktų 3-5 universitetų su geru finansavimu ir geromis mokymo programomis, duodančiomis realią naudą visuomenei? Kam reikalinga dabartinė situacija, kai nevertinamą aukštosios mokyklos baigimo diplomą turi vos ne kas antras gyvenantis Lietuvoje? Vien tam, kad galėtume pasirodyti, jog štai kokie mes visi protingi? O ką realiai mokame ir žinome? Ar pateisiname savo protu tą universiteto išduotą popieriaus lapą? Juk tikroji žinių vertė yra tuomet, kai jas sugebi pritaikyti ir jas panaudoti, o ne kai tik jas išgirsti ir už jas atsiskaitai.