Prieš keletą dienų teko garbė gauti antrosios pakopos aukštojo mokslo diplomą. Baigiau Kauno Technologijos universiteto (KTU), Informatikos fakulteto, magistro studijas. Ta proga, gimė mintis šiek tiek įvertinti šią, garsiausią, technologijos mokslų šventovę Lietuvoje.

Prabėgę dveji metai tikrai buvo gana įdomūs mano gyvenime. Įdomūs visokeriopai. Teko nemažai padirbėti: pagadinti regėjimą naktinėjant prie kompiuterio, paskaitinėt nemažai techninės literatūros, paprakaituot per kiekvienos sesijos atsiskaitymus. Buvo ganėtinai sunku derint darbą ir studijas. Dėl to kentėjo abu. Nors įvertinimai pakankamai geri, tačiau į baigimą su pagyrimu tikrai nepretendavau.

Per visus tuos metus, buvo ir įdomių bei naudingų dalykų, kaip ir buvo beprasmės teorijos, kuri niekada gyvenime nebus reikalinga. Dėstytojų taip pat pasitaikė visokių. Vieni buvo mūsų „draugai“, tad mokytis visai nereikėjo – užtekdavo atsinešt medžiagą ir sugebėt greitai surast tai ko reikia. Buvo ir visiškų „kirvių“, todėl kai kuriuos egzaminus tekdavo ir pakartot. Na, bet gal apie viską iš pradžių.

Į KTU įstojau prieš dvejetą metų, po bakalauro studijų Vilniaus universitete. Studijos Vilniaus universitete stebino savo administracine tvarka. Veikė vieninga informacinė sistema, kur pirmiausiai sužinodavai gautus įvertinimus, visada būdavo pateikta aiški akademinė informacija. Daugelis dėstytojų taip pat būdavo itin draugiški ir bent jau mokymuisi skirta medžiaga būdavo visiems lengvai surandama ir prieinama. Kažko panašaus tikėjausi ir KTU. Deja, teko nusivilti.

KTU ėmė stebinti nuo pat dokumentų padavimo. Kai paklausiau kur bus galima pažiūrėti stojimo rezultatus, jaunutė priėmimo komisijoje dirbanti mergina atsainiai burbtelėjo: „4-ojo aukšto foje.“ Kiek nustebęs paklausiau: „Negi tokia informacija nebus skelbiama internete?“ Gavau trumpą ir aiškų atsakymą – „ne!“. Pasidarė net kažkaip nejauku. Pamaniau: „Va, tau ir informatikos fakultetas. Dabar vien tam, kad sužinočiau ar įstojau ar ne, turėsiu važiuoti iš kito Lietuvos galo.“ Na, bet ką darysi. Noras studijuoti buvo stipresnis, laikinai susitaikiau, tačiau atėjus tai lemtingai dienai, visgi neatvažiavau į Kauną. Kažkaip pavyko susisiekti su priėmimo komisija telefonu, iš kurios ir sužinojau jog patekau tarp tų laimingųjų, kuriems bus suteikta teisė studijuoti.

Praėjus keletai dienų po rezultatų paskelbimo, buvo numatytas „mandatinis susitikimas“. Pagal informaciją skelbiamą internete, tokiame susitikime dalyvavimas privalomas. Neatvykus – būsi šalinimas iš eilės ir tavo vietą užims kiti. Be to, teks pasirašinėt kažkokias sutartis, tad nedalyvauti gali tik labai išskirtiniais atvejais. Mano klaida, kad kažkaip neužfiksavau, tokios informacijos paskelbimo datos. O ji buvo praeitų ar net užpraeitų metų. Todėl numatytą dieną, norom nenorom teko aplankyti Kauną ir sudalyvauti šiame susitikime. Nieko ten svarbaus nebuvo pasakyta, kaip ir nieko neteko pasirašinėt. Paprasčiausiai šiek tiek buvo supažindinta su studijavimo planais, pasakyta pirmos įvadinės paskaitos data (pačią pirmąją mokslo metų dieną – rugsėjo 1-ąją) ir dar šis bei tas, ką turėtų žinoti KTU studentas. Puikiausiai buvo priimti ir mokėsi net ir neatvykusieji į tą mandatinį susitikimą. Žodžiu, tuščiai sugaišta visa darbo dieną ir tiek.

Atėjo rugsėjo 1-oji. Pirma, gana neoptimistiškai nuteikianti, paskaita. Visa esmę galima pasakyti vienu sakiniu: mokytis teks! Ir nemažai. Taip prasidėjo mano magistrantūros studijos.

Kadangi studijavau nuotoliniu būdu, tai paskaitas kiekvieną savaitę tekdavo stebėti internetu. Po pirmųjų paskaitų buvau lengvai šokiruotas. Darbų ir užduočių tiek, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė beveik neįveikiama. Tačiau didžiausia problema buvo ne tai. Sunkiausia buvo susigaudyt tarp visų dėstytojų ir jų asmeninių puslapių, kuriuose buvo pateikiama mokslams aktuali informacija. Beveik kiekvienas KTU dėstytojas turi savo mini puslapį, kuriame pateikia informaciją studentams. Visa bėda, kad visi tie puslapiai išsibarstę po KTU (ir ne tik) serverius, tad viską susirūšiuoti ir susidėlioti nei kiek ne lengvesnė užduotis nei perprasti programavimo vingrybes. Kita problema – tose puslapiuose pateikiama informacija, kuri, dažnai, lygiai taip pat išbarstyta ir nestruktūrizuota, kad kažką praleisti ar kažko neperskaityti – vienas juokas. Taip keletą kartų ir buvo nutikę, kai laboratorinius darbus pateikiau ne pagal numatytus reikalavimus, nes nesugebėjau susirinkti visos reikalingos informacijos.

Internetiniai adresai, kuriais pasiekiami tie puslapiai, tai pat ne tokie, kuriuos galėtum lengvai įsiminti ar užrašyti naršyklės laukelyje. Buvo, kad tam jog pasiektum vieno ar kito dėstytojo puslapį – tekdavo surinkt vos ne šimtą ženklų, iš kurių privalai sudėlioti net beprasmius žodžius.

Pati paskaitų transliavimo sistema – taip pat ne stebuklas. Paskaitas buvo įmanoma žiūrėti tik su MS Internet Explorer, todėl teko bent virtualiai įsidiegti MS Windows XP operacinę sistemą.

Dėl tokios painiavos, teko bereikalingai sugaišti daug laiko, kurį tikrai galėjau panaudoti mokslams. Turėtų būti gėda Informatikos fakultetui, kad nesugeba susikurti net minimalios informacinės sistemos, kur vienoje vietoje būtų visa studentui reikalinga informacija. Negi tai jau taip brangu ir neįgyvendinama?

Na, bet daugiau mažiau pavyko viską susirūšiuoti ir susidaryti šiokį tokį mokslo kalendorių, tad kibau į mokslus.

Nežinau, gal čia tokia taktika, o gal taip savaime gaunasi, tačiau sunkiausias buvo pirmasis kursas. Jau pirmajame semestre teko padirbėti iš peties, nes ir dėstomi dalykai buvo sunkiausi, ir reikalavimai buvo didžiausi. Manau, jog taip yra daroma specialiai, kad atsisijotų ta dalis studentų, kuri nepasiryžusi rimtai mokytis. Taip ir buvo. Per du metus mūsų grupė neteko daugiau nei pusės visų sąraše buvusių studentų. Nežinau ar tokia taktika pateisinama, bet… kaltinti universitetą už tai, gal irgi labai nereiktų. Beje, akademinių atostogų KTU išleidžia tik jei pateiksi gydytojo pažymą, jog tai padaryti privalai dėl sveikatos. Visi kiti atvejai – nėra rimta priežastis pasidaryti metų pertrauką.

Taip atėjo ir praėjo pirmoji sesiją. Ją pavyko užbaigti be skolų ir perlaikymų, tad beveik didžiavausi savimi. Po pirmojo semestro gavau magistrinio darbo vadovą, tad teko pradėti galvoti ir apie baigiamąjį magistro darbą.

Prasidėjo antrasis semestras, kuris buvo ne ką lengvesnis už pirmąjį. Bendru vertinimu jį pavyko baigti panašiai kaip ir pirmąjį, nors ne iškart viskas pasisekė, tad vieno dalyko egzaminą teko laikyti pakartotinai.

Iki tol, mano praktikoje, labai retas dalykas – skolos, čia tapo kasdienybė. Matydavau kaip daug studentų vargsta bandydami atsiskaityti laboratorinius, kursinius ar perlaikinėdami egzaminus. Mūsų grupėje taip pat buvo nemažai tokių, kurie likus savaitei iki sesijos, bandydavo atsiskaityti visą eilę užsilikusių skolų. Beje, nemažai KTU dėstytojų turi įsivedę sistemą, kad gerus pažymius už atliktus darbus galima gauti tik atsiskaičius laiku. Už vėlavimus įvertinimai yra mažinami iki žemiausio pažymio – penketo.

Kita problema, su kuria teko dažnai susidurti, tai dėstytojų pasiekiamumas. Nors mes turėjom aktyviai bendrauti elektroninėmis priemonėmis (el. paštu, vaizdo konferencijomis), tačiau tai padaryti sekėsi labai sunkiai. El. laiškai dažniausiai likdavo be atsako, o vietoj tiesioginių transliacijų, buvo rodomi kelių metų senumo įrašai. Taigi, su dėstytojais susitikdavome tik kartą per mėnesį, atvykę į Kauną. Dėl to visas mokymosi procesas tik dar labiau pasunkėdavo.

Antrasis kursas prasidėjo ne itin maloniomis žiniomis. Įvestas 8 balų vidurkis privertė dar labiau pasistengti, nes priešingu atveju būtų tekę papildomai mokėti už mokslą. Džiaugiausi, kad bent jau sunkiausias etapas liko praeityje. Iš tikro, mokytis antrajame kurse buvo daug paprasčiau, tad nekilo didelių sunkumų ir jį baigiant.

Paskutinysis semestras yra skirtas tik magistrinio darbo rašymui ir konsultacijoms ta tema. „Stumiant“ savo darbą link viešo gynimo, problemų nė kiek ne mažiau nei viso mokymosi metu. Pirmiausia, kas labai krenta į akis yra tai, kad patys universiteto dėstytojai nesusitaria tarpusavyje: kas yra nauja ir gera, o kas yra sena ir nereikalinga. Gali nertis iš kailio, bet visiems neįtiksi, todėl vykdyti užduotis pagal numatytus terminus yra beveik neįmanoma. Kuo didesniam skaičiui dėstytojų rodysi darbą, tuo daugiau bus rasta minusų, kuriuos gausi taisyti, todėl nors kiek anksčiau laiko įvykdyti užduotis yra praktiškai neįmanoma. Viską tenka daryti paskutinėmis valandomis ar net minutėmis.

Beje, tiek daugelis darbų vadovų, tiek ir daugelis kitų tavo darbo vertintojų, beveik neskaito pačio darbo. Todėl kartais apninka toks jausmas, kad visas tavo triūsas yra įvertinamas tik tiek, kaip parašai įvadą ir išvadas bei kaip sugebi pakalbėti gynimo metu.

Atėjo ir didžioji diena – viešas darbo gynimas. Kiekvienam studentui skiriama iki 20 minučių laiko, per kurias jis turi apsiginti darbą ir atsakyti į komisijos klausimus. Šis, paskutinis studijų etapas, taip pat pateikė staigmenų, kurių tikriausiai niekas nepaaiškins visą gyvenimą. Visiškai menkavertis darbas, kurį, be didelių pastangų būtų galima padaryti per savaitę ar dvi – buvo įvertintas 10, kai visi kur kas rimtesni darbai – nusipelnė tik 9, 8 ar dar mažiau.  O štai kitas, visai referato lygio darbas – įvertintas 7. Po tokių rezultatų paskelbimo, kad ir kaip nesinorėtų tikėti, bet vistiek į galvą lenda mintys, jog ne viskas čia taip švaru, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pagaliau diplomų įteikimai. Šventiška dieną visame Kaune. Nuo pat ryto keliose Kauno vietose vyksta diplomų įteikimai. Visų fakultetų rektoriai sako kalbas ir visi kaip vienas giriasi, kad kažkokiam reitinge KTU pateko į antrąjį šimtuką iš keturių tūkstančių universitetų Europoje. Taip pat pažymi, kad mums, absolventams, didelė garbė būti tokiais tais metais, kai Lietuva švenčia savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Po to visiems dalinami diplomai. Gavę diplomus tuoj bėgam iš sausakimšos salės, kurioje jau nuo pietų nebėra kuo kvėpuoti, o nuo nežmoniško tvankumo pradeda skaudėti galvas. Fotografuojamės ir sveikinam vieni kitus lauke, bandom įsiamžinti perkūno ir „Lintel“ lėkštės fone. Viską vainikuoja paskutinis grupės pasisėdėjimas vienoje iš Kauno kavinių ir kelionė namo.

Tad štai… tokie mano dveji metai, praleisti Kauno Technologijos universitete. Nors pasakojimas tikrai nėra pats išsamiausias, bet, manau, nors kažkiek padės susidaryti nuomonę tiems, kurie sieks mokslo aukštumų šioje mokslo šventovėje.