Nuo pirmadienio (2009-07-03) besitęsianti sugriežtinta muitinės patikra iš Rusijos pusės, perauga į nekontroliuojamą situaciją Latvijos-Rusijos pasienyje. Kaip praneša Lietuvos vežėjų asociacijos „Linava“ atstovai, situacija Rusijos pasienyje tragiška. Susidariusios kilometrinės eilės ir neslepiamai ignoruojami Lietuvos vežėjai. Tokia šių dienų realybė pasienyje. Vilkikų vairuotojai priversti paromis laukti kol galės pajudėti iš Rusijos muitinės.

Pagal naująją tvarką, kertantys Rusijos sieną vilkikai privalo būti nuodugniai patikrinti, pasverti, peršviesti rentgenu. Muitinė taip pat privalo sulaukti patvirtinimo iš užsakovo Rusijoje, kad toks krovinys tikrai yra laukiamas. Savaime aišku kiek tai užtrunka. O dar kai tokios sąlygos taikomos išskirtinai tik Lietuvos vežėjams, tampa visai aišku kuo tai gali pasibaigti: Lietuvos įmonės nebeteks klientų Rusijoje, o darbo biržas užplūs nauja bedarbių banga.

Neoficialiai bandoma spėti, kad taip Rusijos Federacijos vadovai keršija Lietuvai už atsisakymą į šalį įsileisti Rusijos naujienų agentūros „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą, kuris yra pagarsėjęs propagandistas.

Nors Rusijos pasienyje niekada nebuvo tvarkos, tačiau ši situacija tikrai neeilinė. Įdomu būtų sužinoti kokia dabar laisvės kaina? Tai yra kiek Rusijos muitininkai reikalauja kyšio, kad galėtum laisvai judėti toliau? Įtariu sumos tikrai nemenkos, jei eilės kilometrinės.

Tai va taip ir gyvenam tame mažyčiame Europos lopinėlyje, šalia didžiųjų kaimynių. Kol šalies vadovai atostogaudami mina dviračių pedalus, mus įkalina sunkvežimiuose kaimyninės valstybės, grobia Afrikos piratai, o visa Lietuvos ekonomika ir toliau važiuoja žemyn. O kai po smagių atostogų pasirodys ir mūsų garbūs vadovai, turbūt dar kartą apkarpys visas išmokas ir aišku nepamirš padidinti mokesčių. Juk biudžetą reikės balansuoti.  O gal ir mums, kaip Latvijai, reiktų pasisiūlyti kokiam nors milijardieriui? Tegu nuperka už akcijinę 1 Lt. kainą. Vistiek jau puse Lietuvos nuskendo bankų kišenėse, o likusi pusė jau senai lenkia nugaras Didžiosios Britanijos salose.

Kad ir kokiose sąjungose bebūtumėm, vistiek teks jausti didžiosios kaimynės alsavimą į nugarą. Esam per maži kažką stipriai pakeisti, todėl belieka tik nuolankiai nuleidus galvą derėtis, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau. O neveiklumas visada kišdavo mums koją, todėl bent jau šiomis ypatingomis sąlygomis, valdžia tikrai turėtų pakovoti ir dėl Lietuvos piliečių.