Būtent taip tiksliausiai būtų galima pasakyti, įvertinant esamą energetikos situaciją Lietuvoje. Ir visai čia nereikia daug postringauti ar mąstyti. Faktai kalba patys už save. O jie štai tokie.

1.Po garsių Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasvarstymų apie naujos atominės elektrinės ekonominį naudingumą ir reikalingumą, netrukome išgirsti ir to atgarsių. Šalys, Lietuvos kaimynės, su kuriomis buvo siejama bendra energetinė Lietuvos ateitis, ėmė nedviprasmiškai abejoti Lietuvos galimybėmis kažką apčiuopiamo nuveikti energetikos srityje. Ir iš tikro… beveik visus du pastaruosius metus, Lietuva, jau prieš penketą metų žinodama, kad teks uždaryti dar veikiančią Ignalinos atominę elektrinę, nieko nedarė. Tiesa, buvo įkurta LEO LT bendrovė, tačiau ir ta pati per metus visiškai nieko nenuveikė. Toks visiškas neveiklumas – nesuvokiamas ir sveiku protu nepaaiškinamas.

2.Įkurta LEO LT bendrovė, išsityčiojo iš Lietuvos žmonių ir per visus savo veiklos metus visiškai nieko nenuveikė. Tiesa, šį tą veikė – tai yra savo darbuotojams mokėjo solidžius atlyginimus, kurių dydžiai buvo tokie, jog net ekonomiškai stiprioms šalis būtų kur pasistengti. O kai visai nesenai buvo pagaliau apsispręsta tarsi ir išardyti šią bendrovę, visi išėjo atostogauti, o pastaroji ir toliau tęsia savo veiklą. Visos sąlygos privačiam akcininkui pasiruošti ir duoti reikiamą atkirtį Lietuvos valdžiai. O tas atkirtis galėtų būti ir dar viena kita energetikos įmonė, kurią Lietuva turėtų perleisti „NDX Energijai“.

3.Dvi naujos elektrinės prie Lietuvos sienų. Vis garsiau ir garsiau kalbama, kad po keletą metų, Lietuva ir be savosios atominės elektrinės, visai netoli savo sienos, turės visas dvi. Vieną jų planuoja Rusija, Kaliningrado srityje, o kitą turėtų pasistatyti Baltarusija. Taip pat visai netoli Lietuvos. Tai apie kokią dar energetinę nepriklausomybę galima kalbėti Lietuvai, kai dvi pavojingiausios ir nedraugiškiausios šalys kaimynės, apsups mus atominėmis elektrinėmis?

4.2009 m. gruodžio 31 d. bus sustabdyta Ignalinos atominė elektrinė. Iki to laiko tik kiek daugiau nei 4 mėnesiai, o mes net nežinome kiek kainuos 1 kWh elektros energijos. Aišku tik viena – tai kainuos kur kas brangiau nei mokam dabar. Ir tai mus užgrius visu svoriu, nes brangs ne tik elektros energija bet ir visa kita Lietuvoje gaminama produkcija. Eilinį kartą, būtų galima pasakyti… tik šis brangimas gali būti visai neeilinis, o vienas skaudžiausių Lietuvos ekonomikai. Ar dar galima kur kristi nei jau esame? Visai realu, kad taip.

5.Alternatyvūs energijos šaltiniai. Lietuva beveik visiškai negauna energijos iš vėjo ar saulės. Ir nepanašu, kad norėtų gauti. Iki šiol nėra net aiškaus įstatymo, numatančio procedūras, kuriomis būtų galima bent pradėti svarstyti galimybę statyti tam tikrus statinius Baltijos jūros vandenyse. Suprantama, kad tai galbūt būtų puiki vietą vėjo jėgainių parkui, tačiau nėra net nuo ko pradėti.

6.Elektros jungtys į Skandinaviją. Čia atrodo ledai pajudėjo. Bet ir tai tik dėl to, kad terminas paduoti paraišką Europos Sąjungos paramai, buvo jau visai besibaigiąs. Jei ne šis terminas, tai matyt dar ir šiandien tebevestume derybas su Latvija. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

7.Už dujas mokame vos ne brangiausiai Europoje, nes jas perkame iš vienintelio tiekėjo – Rusijos. Ir iš tų pačių dujų, už kurias mokame ypatingai brangiai, gaminsimės elektros energiją? Kažkaip visai dingo noras spėlioti, kiek teks mokėti už elektros energiją, kai Pasaulis atsigaus po krizės, ir naftos bei dujų paklausa vėl ims augti…

Iš tikrųjų, Lietuva su savo energetine ateitimi ant bedugnės krašto ir jau visai netolimoje ateityje bus žengtas tas lemiamas žingsnis, su kuriuo mes nersime tiesiai į prarają. Tas vienas žingsnis – tai tie keturi mėnesiai, kurie mus skiria iki visiško Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Kas bus toliau – kol kas, atrodo, kad nežino niekas. Gal tik didžiosios Lietuvos kaimynės, kurių siekiai dar labiau prisirišti visą Lietuvos energetiką, pamažu tampa realybe.