Bankininkystė: šalies pamatas ar verslas be atsakomybės?

cal2009-09-11  tagŽymos: , ,   Paskelbta kategorijose Žvilgsnis į piniginę

pinigai2009-09-10 Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pareiškė, kad rudenį kai kurie Lietuvos bankai gali susidurti su problemomis dėl kapitalo pakankamumo, todėl gali išvis nustoti teikti paskolas, bijodami pažeisti 8 proc. kapitalo pakankamumo ribą.

Iš vienos pusės žiūrint – anokia čia problema pasakytų vieni. Juk dabar sąlygos tokios, kad ir taip beveik nebeįmanoma pasiskolinti. Deja, visai užsuktas paskolų kranelis kirstų dar stipriau Lietuvos ekonomikai, todėl tokias S. Kropo prognozes beveik galima būtų priskirti prie kritinių visam šalies stabilumui.

Daugelis ekonomistų kol kas rimtai nesiima vertinti tokio Lietuvos bankų asociacijos prezidento pareiškimo ir kol kas tik apgraibom bando ieškoti to priežasčių. Drąsesni apžvalgininkai prasitaria, jog tai galėtų būti tam tikras spaudimas Lietuvos Vyriausybei, kuri esą turėtų prisiimti daugiau atsakomybės dėl esamos būklės bankų sektoriuje. O būklė blogėja su kiekviena diena. Vien vadinamųjų „blogųjų paskolų“ jau apie 12 proc. ir panašu, kad tai dar ne pabaiga.

Iš tikro bankai kasdien vis labiau susiduria su klientų nemokumu. Prieš porą metų šimtatūkstantines paskolas į kairę ir į dešinę dalinę bankai, dabar sprendžia tik bankroto ir varžytinių klausimus. Ir tai ne vienintelė bankų kaltė. Pastarųjų metų VILIBOR kilimas, kuris sudaromas pagal tų pačių bankų „padiktuotas“ sąlygas, mėnesines įmokas pabrangino gana žymia dalimi. Kiek keistoka čia būtų užjausti bankus, kurie patys ir kalti dėl susidariusios situacijos. Tiesa, atrodo sulaukėm kiek geresnių žinių, nes VILIBOR pastarosiomis dienomis po truputį krenta ir pavyzdžiui 6 mėn. VILIBOR, 2009-09-10 buvo 8,38 proc. Gal, pagaliau ir bankai suprato, kad taip drastiškai keldami VILIBOR, jie patys sau kasa duobę. Nors ekonomistai labiau linkę šį veiksmą priskirti prie šiokių tokių ekonomikos stabilizavimosi apraiškų pasekmių.

Jei nuomonė apie spaudimą Vyriausybei pasirodytų bent kiek teisinga, galima būtų užduoti ir straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą. Kas gi yra bankininkystė šalies ekonominiame gyvenime? Daugelis turbūt pritartų, jog tai labai svarbus veiksnys kiekvienos šalies gyvenime, tačiau nereikia pamiršti ir to, kad pirmiausia bankai yra komercinės ir pelno siekiančios įstaigos. Iš to sektų, kad esminis jų tikslas – uždirbti kaip galima daugiau pinigų, tai yra – gauti pelno. Tačiau pažiūrėkime kaip veikia bankai ir ar jų veikla yra bent kiek verta Vyriausybės pagalbos. Kai šalies ekonomika kyla – bankai taip pat klesti ir visiems dalina pigias paskolas. Nuo to, ekonomika dar labiau kyla ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Deja, viskas turi savo pradžią, ir viskas turi savo pabaigą. Ateina metas, kai viskas ima byrėti, pasipila bankrotai, auga bedarbystė, smarkiai išauga nemokių klientų skaičius. Bankai iškart žymiai pabrangina paskolas, sugriežtina reikalavimus naujoms paskoloms bei imasi kitų, situacijai adekvačių priemonių. Jei negelbsti ir tai, o situacija blogėja ir toliau, bankai pradeda kalbėti apie bankrotą, o šalių Vyriausybės bijodamos dar blogesnių pasekmių imasi bankų gelbėjimo veiksmų. Situacija tikrai pažįstama daugeliui, tik ar tai panašu į bet kokį kitą verslą? Kodėl už bankų klaidas reikia mokėti visai šaliai? Kur bankų atsakomybė? Ar jie dalindami pigias paskolas ir taip dirbtinai keldami ekonomiką, taip pat galvojo, kad tai niekada nesibaigs?

Aišku, kad bankininkystė yra išskirtinis verslas, kuris turi labai artimai bendrauti su šalies, kurioje vykdo savo veiklą, Vyriausybe, tačiau bent jau panašių analogų tokiam verslui, tikrai sunkiai galėtume surasti. Čia aišku, kad bankininkystė yra tas pamatas, ant kurio stovi visa valstybė ir kai jis ima drebėti, tai iškart pajaučia visi konkrečios šalies piliečiai. Tačiau tas pamatas, kažkoks labai jau ekonomiškai trapus ir pastatytas be vieno būtino komponento – asmeninės bankų akcininkų atsakomybės prieš tą šalį, kurioje bankas vykdo savo veiklą. Atrodo šiandien bankai veikia pagal principą – kai gerai visiems – mes padarysim dar geriau, o kai viskas ima važiuoti žemyn – atleiskit – niekuo negalim padėti, nes blogai ir mums paties. O kai tas blogumas pasiekia tam tikrą ribą, kurios nebegali įveikti net patys bankai, tada ir jie atsistoja į eilę su atkištom saujom, laukdami kol Vyriausybė įmes ten vieną kitą milijoną, milijardą ar paprasčiausiai priims bankams palankius įstatymus. Argi ne puikus verslas ta bankininkystė? Ir visai nereikia nieko kombinuoti, organizuoti ar tartis dėl „otkatų“. Viskas daroma viešai ir be jokių paslapčių. Juk čia tik tam, kad būtų išgelbėta šalies finansų sistema, kuri komerciniam bankui rūpi tik tiek, kiek gali papildyti jo balanso pelno eilutę. O gal tikrai būtų daug geriau, jei tas valstybės pamatas, kuris dabar sudarytas tik iš privačių investuotojų būtų visų mūsų, tai yra valstybinis?

Rašyti komentarą