„Skani naminė pavasarį…“ ir visus metus?

cal2009-09-22  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose Menas žinoti

samanePraeitą savaitę, pamario krašto atstovai LR Seime, Audrius Endzinas ir Kęstas Komskis, užregistravo įstatymų pataisas, kuriomis siekiama leisti gaminti ir prekiauti namine degtine bei naminiu vynu. Tiesa, tokie leidimai būtų išduodami tik kaimo turizmo sodyboms, o gaminamame vyne tūrinė alkoholio koncentracija negalėtų viršyti 15 procentų. Taip pat, vynas privalėtų būti gaminamas iš natūralių žaliavų.

Naminės degtinės gamybos legalizavimas jau nemažą laiko tarpą kelia prieštaringų diskusijų. Blaivybės propaguotojai nepaliaujamai kartoja, jog tauta ir taip prasigėrusi, o tokie leidimai tik dar labiau padidintų prarają, į kurią ir taip pamažu krentame. Tuo tarpu daugelis realistų turi visiškai kitą nuomonę. Jų manymu, lietuviai nuo seno gamino ir dar ilgai gamins naminę degtinę, tad vietoj to, kad policininkai bėgiotų po miškus ir ieškotų fabrikėlių – naminės gamybą geriau legalizuoti ir taip papildyti valstybės biudžetą bei sumažinti krūvį policijai. Iš tikro, labiau būtų galima pritarti pastarajai nuomonei, nes ikišioliniai draudimai nieko gero ir apčiuopiamo nedavė. Daug labiau naminės degtinės gamybos apimtis buvo sumažinusios sąlyginai nedidelės alkoholio kainos ir legalaus alkoholio prieinamumas bet kuriuo paros metu. Deja, jau tik buvo… nes po paskutiniųjų naujojo Seimo pataisų – įsigyti alkoholio po 22 val. vakaro – tikrai keblu, nors įmanoma.

Naminės degtinės gamybos pradžia Lietuvoje siekia XIV-XV a. Būtent tada Lietuvoje atsirado pirmieji naminės degtinės fabrikėliai, vadinami „bravorais“.

Pati naminės degtinės gamyba nėra sudėtinga, nors kiekvienas gamintojas turi savo specifiką ir metodus, kurie niekada „nepaveda“. Paprastai „naminukė“ gaminama iš sumaltų rugių, nors pastaraisiais metais labiau imta naudoti kvietrugius, kurie savyje turi daugiau angliavandenių, yra saldesni, tad ir galutinio produkto iš tokio pačio kiekio galima išgauti daugiau. Anksčiau, kad padidinti rugių saldumą, rugiai buvo specialiai sudaiginami (pamerkiant juos į vandenį), vėliau išdžiovinami ir sumalami.

„Naminukės“, kuri neretai vadinama „samane“, gamybos procesas prasideda nuo raugo pagaminimo. Sumalti kvietrugiai užplikomi karštu, bet ne verdančiu, vandeniu, rūgimui paskatinti pridedama maistinių mielių. Visa tai gerai išmaišoma ir paliekama 3-6 paroms rūgti. Toks raugalas liaudyje vadinimas „broge“.

Rūgimo pabaigą paprastai lydi nusistovėjimas, dėl kurio aiškiai galima atskirti viršuje likusį skystį ir apačioje likusius kvietrugių miltus.

Kad iš išrūgusios „brogės“ išgauti alkoholį, ją reikia garinti. Tai daroma kaitinant „brogę“. Anksčiau šilumos šaltinis buvo kišamas tiesiai po „brogės“ talpa ir ji kaitinama. Bet tai kėlė tam tikrų nepatogumų, nes taip kaitinamą „brogę“ reikėjo nuolat maišyti, kad rugių ar kvietrugių miltai neprisviltų. O maišymas buvo ne tik varginantis dalykas, bet ir ganėtinai sudėtingas, nes maišymo įrankį į „brogės“ talpą tekdavo labai sandariai įkonstruoti, kadangi kiekvienas plyšys – tai oran išmestas alkoholis. Vėliau buvo sugalvotas geresnis ir daug patogesnis būdas, tiesa reikalaujantis šiek tiek daugiau energijos. Šalia „brogės“ talpos buvo statoma papildoma talpa su vandeniu, kuri metaliniu vamzdžiu buvo sujungiama su „brogės“ talpa. Vamzdis į „brogės“ talpą įsileisdavo beviek iki pat dugno. Abi talpos („brogės“ ir kitos, su vandeniu) buvo labai sandariai uždaromos, o talpa su vandeniu pradeda kaitinti. Užviręs vanduo vamzdžiu keliauja į „brogės“ talpą ir taip yra užkaitinama „brogė“, kuri pradeda garuoti. Į „brogės“ talpos paviršių, papildomai įmontuojamas dar vienas metalinis vamzdis, kurio kitas galas paprastai būna susuktas į spiralę ir panardintas į dar vieną talpą su kaip galima šaltesniu vandeniu. Visas toks įrankis vadinamas „šaldytuvu“.

Užkaitinta „brogė“, pradeda išskirti alkoholį, kuris garų pavidalu pradeda keliauti „šaldytuvo“ vamzdžiu. Kaip žinia atšaldyti garai, virsta skysčiu, todėl alkoholio garai praėję šaltu vandeniu šaldoma spirale, virsta skysčiu ir išteka į kitame spiralės gale pastatytą talpą. Taip išgaunama „samanės“ vardą pelniusi naminė degtinė.

Gamybos pradžioje, pirmasis litras ar keletas jų, yra labai didelės tūrinės alkoholio koncentracijos, kuri gerokai viršija 90 proc. Paprastai tarianti – pirmieji „lašai“ yra labai stiprūs – beveik grynas spiritas. Vėliau, palaipsniui, alkoholio koncentracija krenta, kol galiausiai pradeda tekėti tik vanduo.

Paprastai, visi geri degtindariai, vienu tokiu „varymu“ neapsiriboja ir šį procesą kartoja, kad gauti švaresnį produktą. Tam, visa pirmu varymu gauta „samanė“ vėl supilama į švarią metalinę talpą, kuri sandariai uždaroma , o degtinė vėl garinama bei šaldoma. Po tokio antro „varymo“, „samanė“ jau lieka skaidri ir įgyja prekinę išvaizdą ir skonį.

Geroje naminėje degtinėje tūrinė alkoholio koncentracija paprastai neturi būti žemesnė nei 55 proc. Pagamintas toks produktas gali būti papildomai distiliuojamas, daromi antpilai, pridedama kitų cheminių preparatų, pakeičiančių gėrimo skonį ir išvaizdą.

Gera naminė ruginė ar kvietruginė degtinė, turi stiprų rugių kvapą arba kaip mėgstama sakyti „kvepia duonele“. Dėl to neretai šis gėrimas pavadinimas ir „skysta duona“. Tik šykštu nereiktų tokios duonos „persivalgyt“.

Rašyti komentarą