Paskutiniųjų dienų įvykiai Kaune, daugelį iš mūsų priverčia susimąstyti: ar teisingumas yra vertas tokių veiksmų, kurie buvo įvykdyti, galbūt, teisingumo nesulaukiančio žmogaus? O jei tai susiję su vienu baisiausių dalyku Pasaulyje – pedofilija ir Jūsų vaiku?

Žmogui keršto jausmas tikrai nėra svetimas. Keršto jausmo vedini, vieni siekia pasipelnyti, kiti pasitenkina vien pikdžiugiška būsena. Būna ir tokių, kurie vedini aklo pykčio, padarytų bet ką, kad tik pagaliau būtų atkeršyta tiems, kurie įvykdė kažką negerą jiems patiems ar jų artimiesiems. Būtent pastarosios kategorijos kerštas yra pats baisiausias ir tikriausiai keliantis didžiausią pavojų visuomenei. Sunku net įsivaizduoti kaip reiktų gyventi Pasaulyje, jei kiekvienas iš mūsų keršytume tokiu būdu.

Tačiau, ar galime pasmerkti tėvą, kuris negali sulaukti teisingumo prieš savo vaiką, kai galbūt jis buvo niekinamas aukštų valstybės pareigūnų? Ar daug tėvų ir motinų, galėtų objektyviai išgyventi tokią neteisybę prieš savo paties kūną ir kraują – savo vaiką? Situacija, kokią galbūt turime šiandien Kaune – neeilinė ir niekas to nepatyręs, negalėtų šiandien tvirtai palaikyti vienos ar kitos pusės. Daugelis iš mūsų esame pasiryžę mirti ir keršyti už savo vaikus, tačiau taip pat kiekvienas iš mūsų turime ir tą žmogiškąjį pradą, kuris, tikėtina, neleistų kerštui užtemdyti mūsų sąmonės ir pasielgti taip, kaip nutiko Kaune.

Neteisybės ir bejėgiškumo pojūčiai yra tikrai baisūs ir sunkiai pakeliami tiek, kad netaptų ta kibirkštimi, kuri duoda mums startą veikti. Veikti neapgalvotai ir impulsyviai. Veikti taip, kad visi aplinkui pagaliau išgirstų apie nežmonišką nusikaltimą prieš tavo vaiką.

Pastarosiomis dienomis teko nemažai paskaityti nuomonių ir komentarų, kuriais didžiąja dalimi teko pasibaisėti. Kažkaip visgi nesinori tikėti, kad esame tokia kerštinga ir taip staiga išvadas daranti tauta. Tikiu, kad tik paprasčiausiai rašome tai, kas tuo metu „ant liežuvio“ ir visiškai nejaučiame už tai atsakomybės, vis dar naiviai tikėdamiesi, kad interneto naršyklė mums suteikia visišką anonimiškumą. Taip pat vis dar tikiu, kad tai tik  šių dienų realybė, kurią turbūt turime pergyventi.

Nusikaltimas, koks jis bebūtų sunkus – neturi būti atperkamas nusikaltimu. Ypač kai tai susiję su brangiausiu žmogaus turtu – gyvybe. Suprantu, kad šio konkretaus atvejo Kaune,  nepateisintų kai kurie motinos ir tėvai, tačiau juk kiekviena gyvybė turi savo pradą – savo tėvą ir savo motiną. Jie taip pat juk turi teisę matyti savo sūnų gyvą, kad ir kokį baisų nusikaltimą jis būtų padaręs.

Norėtus, kad Lietuvoje ir visame Pasaulyje niekada daugiau netektų iškelti tokio klausimo. Deja, kad ir kaip tai bebūtų skaudu – to turbūt nepavyks išvengti. Belieka tik tikėtis, kad bent jau daugelis iš mūsų, prieš rašydami pasmerkiantį komentarą panašia tema, pirmiausia savęs paklausime – ar esu vertas komentuoti ir smerkti, ar galiu objektyviai vertinti ir galiausiai – ar turiu tam teisę?