Turbūt nuo Ievos ir Adomo laikų Pasaulis žino apie reklamą. Taip taip… Tą pačią, kuriai kasmet Pasaulyje yra išleidžiami milijonai dolerių ir kuri daugelį iš mūsų atakuoja kasdien. Aišku, žmonijos pradžioje dar niekas nesuprato, kad kiekvienas parodomasis veiksmas, stengiantis įbauginti varžovą ar pasipuikavimas prieš saviškius, savotiškai jau galėjo būti traktuojama kaip reklama.

Reklamos galia buvo perprasta ir įvertinta tik gerokai vėliau – atsiradus prekybiniams mainams ir norui tokių mainų atlikti daugiau už konkurentą. Nuo to laiko iki šiandienos, požiūris į reklamą keitėsi daugybę kartų, tačiau abejingų jai praktiškai nelikdavo. Šiandieną reklama yra vienas iš tų kertinių polių, ant kurio stovi visa vartotojiška visuomenė su savo vis didėjančiais poreikiais – taigi ir galiomis. Tačiau tai nereiškia, kad žmonija reklamos srityje jau pasiekė viską, ką gali. Toli gražu. Beveik kasmet yra atrandami nauji ir daugiau mažiau efektyvesni būdai, kaip iš reklamos gauti kuo daugiau naudos. Nepaisant to – nesitraukia ir senieji reklamavimosi būdai, kurie vis dar dar naudojami žiniasklaidoje, lauko reklamoje ar konkrečios įmonės pardavimų valdyme.

Pakalbėkime plačiau apie vieną iš jau beveik tradicinių tapusių reklamos būdų – reklamą televizijoje.

Ne paslaptis, kad žymią pajamų dalį, visos laisvai savo programas transliuojančios televizijos gauna iš reklamos. Todėl, mes eiliniai tokios televizijos žiūrovai esame priversti tarp savo mėgstamų laidų ar filmų, stebėti ir transliuojamus reklaminius klipus, kurie jau vien savo buvimu ir pasirodymu gali suerzinti. Juk kaip žinia filmai ir laidos pertraukiami pačiose įdomiausiuose vietose. Visa tai daroma tam, kad tik žiūrovai neperjungtų kanalo ir bijodami praleisti svarbų ar įdomų momentą – iškęstų tą reklaminę dozę, kurią televizija pasiūlo.

Čia būtų galima pakalbėti ir apie video reklamos (o tokia reklama dažniausiai ir yra transliuojama per komercinės televizijos kanalus) efektyvumą, kuriai galioja tokie patys dėsniai kaip ir daugeliui kitų reklamos būdų ir formų, nors tuo pačiu turi ir nemažai išskirtinimų. Reklama per televiziją turi gana galingą poveikį, nes sujungia dvi komunikavimo priemones, kurioms žmogus yra ypatingai imlus – vaizdą ir garsą. Sumaniai panaudojus visa tai – galima gauti tikrai neblogą rezultatą, nors tokia reklama ir yra pakankamai brangi. Tačiau vieno ir to pačio reklaminio klipo transliavimas – po kurio laiko „atbukina“ žiūrovus, todėl pernelyg ilga reklaminė kampanija, nekeičiant komunikavimo priemonių darosi nuostolinga.

Nepaisant reklamos užsakovų pageidavimų ir televizinių kompanijų noro jiems įsiteikti – vis tik egzistuoja tam tikri apribojimai televizinei reklamai. Tikriausiai esate užfiksavę faktą, kai reklaminiai intarpai yra transliuojami pastebimai garsiau nei likusi programa. Tokie veiksmai yra neleidžiami ir dėl to televizija gali (ir turėtų) susilaukti bausmės. Deja, priežiūrą vykdančios institucijos ne visada yra pajėgios užfiksuoti tokius faktus, todėl garsiau leidžiamų reklaminių klipų vis dar pasitaiko.

Esti apribojimai ir vaizdui. Vėlgi, tikriausiai daugelis esate kažką girdėję apie 25-ą kadrą, kuris gali būti sąmoningai įterpiamas į transliuojamą vaizdo medžiagą, siekiant paveikti žiūrovų pasąmonę. Paprastai vaizdas transliuojamas 24 kadrų per sekundę greičiu, kurį žmogaus smegenys suvokia kaip vientisą, nepertraukiamą vaizdą. Pridėjus dar vieną papildomą kadrą – žiūrovo pasąmonei yra transliuojama papildoma informacija, kurios jis suvokti nors ir nesugeba, tačiau kai kurių mokslininkų duomenimis – tai gali būti kur kas veiksmingiau nei aiškiai ir sąmoningai pateikta informacija. „Įrašius“ informaciją į žmogaus pasąmonę, jis gali ir pradėti elgtis pagal tą įrašą, tačiau pats sąmoningai to nesuprasti. Tai pastebimai efektyviau nei skleidžiant normaliai sąmoningai suprantamą informaciją. Ypač kai kalba sukasi apie konkretaus asmens įpročius renkantis vieną ar kitą produktą ar paslaugą.

Nors apie 25-to kadro poveikį šiandien jau sklando dviprasmiškos nuomonės iš kurių lyderiauja ta, kuri sako, kad papildomo kadro rodymas neturi jokio poveikio žiūrovui, tačiau 25 kadro naudojimas oficialiai yra uždraustas ir neleistinas, nors kaip rodo praktika – televizijos vis dar neatsisako ir tokių technologijų, tad, tokios dirbtinai papildytos video medžiagos, tikėtina, galima sutikti nemažai.

Kad televizijos stengiasi dirbtinai pagrąžinti reklaminę video medžiagą įsitikina visi jauni tėveliai susilaukę naujagimio. Vos kelių mėnesių kūdikiai jau ima reaguoti į televizines reklamas, nors paprasta programa jų nesudomina. Neretai mama negali suprasti, kodėl vos metų sulaukęs kūdikis taip stebi reklamas, kad net nustoja reaguoti į aplinką. O vos reklaminė pertraukėlė baigiasi – kūdikis vėl grįžta prie to, ką buvo pradėjęs. Žinoma, tokio poveikio negalima priskirti vien tik prie technologinių „patobulinimų“. Didesnius nuopelnus čia reiktų priskirti reklaminio klipo kūrėjams, kurie sugebėjo sukurti ir įgarsinti tokį įtaigų ir priverčiantį suklusti kūrinį. Tačiau, aišku, kad garsesnis tokio kūrinio transliavimas ar papildomai apdorotas vaizdas (kad ir pridedant 25-tą kadrą), populiarumo tikrai nesumažina, o tik jį padidina.

Visuomenė jau senai įprato prie galimybės nemokamai žiūrėti televiziją, klausyti radijo ar taip pat nemokamai skaityti naujienas internete. Tačiau, kaip šiuo metu mėgstama sakyti – „nemokamas būna tik sūris spąstuose“, todėl esame priversti stebėti masę reklaminės medžiagos, kuri ne tik švaisto mūsų laiką, bet ir veikia mūsų sąmonę ir net pasąmonę. Nors reklama ir visuotinai pripažįstama kaip geras ir reikalingas dalykas, tačiau pastaruoju metu ji nemažai prisideda ir prie vadinamųjų informacijos perkrovų, kai žmogus paprasčiausiai nebesugeba apdoroti visos informacijos, kurią gauna. O tai tampa pakankamai žalinga visai žmogaus nervinei sistemai.