„Ant gerumo pramuš..“ prieš Kalėdas
2009-11-30 Žymos: Parama, Šventės Paskelbta kategorijose Menas žinoti
Kiekvienas metais prieš didžiąsias metų šventes Lietuvą užgriūva ne tik šventinės laukimo nuotaikos perpintos su milžiniškomis eilėmis parduotuvėse, bet ir pačių įvairiausių paramos ir labdaros akcijų bumas. Tuo metu, beveik ima atrodyti, kad visus metus pamirštos vargingiausios ir silpniausios socialinės grupės staiga atgyja ir atsiima visų metų dėmesio ir aukų dalį. Arba net dar daugiau – ima atrodyti, kad visa Lietuva staiga ima ir pasidalija į dvi dalis: aukojantys ir tas aukas gaunantys. Net pastebima tokia tendencija, kad tokių akcijų kasmet vis daugėja, tad beveik visai nesinorėtų prognozuoti, kas mūsų laukia ateityje.
Iš esmės, nesu nusiteikęs prieš paramą ir labdarą ir lygiai taip pat nenoriu nieko nuteikinėti. Labai gražu ir tikrai pagirtina kai žmonės aukoja ir padeda vargstantiems, našlaičiams, seneliams ir visiems kitiems, kam ta parama išties reikalinga. Tačiau ar kas nors tikrai žino, kiek tiksliai suaukotų pinigėlių pasiekia tuos, kuriems jie ir buvo skirti? Ar buvo bent viena akcija, kuri aiškiai ir viešai pateikė informaciją, kaip buvo išleistas kiekvienas paaukotas litas? Kiek iš tų paaukotų pinigėlių atiteko valstybei (mokesčių pavidalu), kiek pasiėmė telekomunikacijų bendrovės, bankai. Galiausiai kas už tuos pinigėlius buvo nupirkta, iš kur nupirkta, už kiek nupirkta ir kam tie pirkiniai atiteko? Na, ir paskiausioje grandyje – kiek realiai tų dovanų atiteko valstybinių globos įstaigų gyventojams, o kiek tų dovanų „priglaudė“ tų pačių įstaigų darbuotojai.
Labai norėtusi tikėti, kad bent trečdalis visų suaukotų pinigėlių atiteko tiems, kam jie buvo aukojami. Tačiau realybė gali pasirodyti kur kas skaudesnė. Ypač kai yra kalbama apie vaikus, senelius, ligonius – visus tuos, kurie priklausomi nuo valdiškų įstaigų malonės.
Rezultatų viešinimas. Štai ko nuolat pasigendu visuose labdaros ir paramos akcijose. Apie vykdomas akcijas visada yra garsiai skelbiama, kaip ir nuolat akcentuojama jau surinkta pinigų suma. Tačiau akcija baigiasi, o su ja dingsta ir visas viešumas. Tiesa, buvo mėginama kartą ar du rodyti reportažus apie dalijamas dovanas nupirktas už suaukotus pinigėlius, tačiau panašu, kad tokia praktika taisykle netapo ir greitai to buvo atsisakyta. Bet juk visuomenė, paaukojusi milijonus litų turi teisę žinoti, kur išleidžiami jų pinigai? Nė kiek nenustebintų, jai paaiškėtų, kad iš akcijų naudos gauna ne tik tie, kuriems parama iš tikro reikalinga, bet ir organizatoriai, prekybininkai, dar kažkokie suinteresuoti asmenys. Ką jau kalbėti apie valstybę, telekomunikacijų bendroves, bankus.
Visada skeptiškai žiūrėjau ir žiūrėsiu į aukojimą skambučių ar sms žinučių pagalba. Kažkodėl nekyla ranka surinkti trumpąjį numerį ar parašyti trumpą sms. Iškart prieš akis iškyla ilga biurokratinė ir finansinė grandinė, kurios tik pačiam pačiam gale yra tas, kam tie pinigėliai skirti ir reikalingi. Ir visada galvoje kirba mintis, kad nuo mano paaukoto lito, dalį atsirieks valstybė, po to dar mano ryšio operatorius, dar galbūt dalis atiteks bankams ar organizatoriams, po to gal kažkas bus nupirkta už visai ne rinkos kainą ir nuvežta ten kur reikėtų. Bet ir tai dar negarantuoja, kad nupirktas daiktas atiteks tam, kam jis buvo skirtas. Juk visada yra auklės, slaugės ir jų vadovai, kurie viską kontroliuoja. Visada vertinu labdarą ir paramą tokią, kai galiu duoti tiesiai tam, kam ji reikalinga, neįveldamas į visą šį procesą dar visos eilės pačių įvairiausių tarpininkų. Nesu ir nenoriu būti paranojikas, tačiau esu realistas, o ji (realybė) būtent tokia
Nenoriu šiais nedideliais pamąstymais įžeisti nei tų kurie aukoja, nei tų, kurie suteikia tokią galimybę, nei jų labiau tų, kuriems tos aukos renkamos. Visada turiu viltį, kad sudrebės auklėtojos ar slaugės ranka imdama paaukotą daiktą, kuris skirtas ne jai. Tačiau tokių rankų Lietuvoje dar labai trūksta.
Liaudies išmintis byloja – niekada neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir kalėjimo, nes visa tai gali apturėti bet kada. Nei vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo nelaimės ir bet kada iš aukojančiųjų grupės galima lengvai atsidurti aukas renkančiųjų. Gal todėl, daugelis ir stengiasi „apsidrausti“ ir taip mikliai spaudo mobiliojo telefono mygtukus bei siunčia sms skirtą vaikams, ligoniams, seneliams? Bet gal visų pirma ne pinigine auka reiktų siekti to draudimo, o kasdieniu gerumu, tolerancija, pagarba kitam? Gal tada ir tų prašančiųjų būtų kur kas mažiau…
Kiti kategorijos įrašai:
- Lietuvoje išrastas judančio žmogaus tapatybės identifikavimo prietaisas 2013-01-28 0
- Neradę IT specialistų Lietuvoje, darbuotojų ieškos ir užsienyje 2012-07-27 0
- TEO LT padidino mokestį už internetą. Vartotojai gali nutraukti sutartis be netesybų 2012-04-04 1
- Kas tikrai pirmiausia Omnitel? 2011-06-17 6
Komentuoti