Išties, straipsnio pavadinimas gal ir nelabai atspindės mano mintis, kuriomis norėtusi pasidalyti šįkart. Bet atrasti kitokio paaiškinimo kodėl žmonės žudo save turbūt nelabai galima. Na, bet gal pabandykime?

Žmonės jau ištisus tūkstantmečius vartoja tam tikrus produktus, be kurių galėtų visiškai išsiversti. Kalba sukasi apie įvairius žmogaus fizinę ir psichinę būseną veikiančius produktus, tokius kaip alkoholis, tabako rūkymas, kava ir arbata, o pastaruoju metu ir plačiausia gama energetinių gėrimų, kurių galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Žinoma, yra ir kur kas stipresnių ir labiau žmogaus sveikatai kenkiančių „produktų“, tačiau dėl jų nelegalumo šįkart jų neminėsime. Tai kas gi žmones verčia svaigintis ar papildomai stimuliuotis ir taip trumpinti ne tik savo, bet, dažnai ir aplinkinių, gyvenimą?

Atsakymas galėtų būti vienas – socialinė aplinka ir atsiradusi priklausomybė. Štai alkoholio vartojimas paprastai tampriai siejamas su užstalės tradicijomis. Abstinentai prie stalo juk paprastai yra laikomi „baltomis varnomis“ su kuriomis nelabai mezgasi kalba. O ir jiems patiems žiūrėti į apgirtusius stalo kaimynus didelio noro nėra, todėl norom nenorom tokiems blaivininkams tenka pasitraukti į antrą planą. Būti visišku abstinentu yra tikrai nelengva. Nuolat tenka atlaikyti priekaištus ir tam tikrą spaudimą, o kartais net ir užgauliojimus, esą bloga kompanija ar šiaip per daug esi išpuikęs, kad nenori kartu su visais išgerti. Aišku, epitetai būna ir kur kas labiau nelietuviški. Tačiau užstalės tradicijos, tai jau suaugusiųjų žaidimas. O kaip su alkoholio vartojimo istorijos pradžia? Juk dažnas iš mūsų alkoholį pradėjome vartoti dar paauglystėje. Čia suveikia vadinamasis pamėgdžiojimo ir noro būti suaugusiu sindromas. Be to, čia tiktų ir straipsnio pavadinimas, nes būtent paauglystėje alkoholis mums labiausiai padeda atsipalaiduoti, kas daugelio manymu padaro mus laimingesniais. Bent iki kito ryto.

Dar, sako, žmonės geria iš nevilties. Geria tuomet, kai juos užklumpa problemos ir jie su jomis negali susitvarkyti. Bet kam tada gerti? Problemas reikia spręsti, o ne bandyti jas pamiršti užpilant dideliu kiekiu alkoholio. Tačiau ne visi problemas gebame išspręsti patys, todėl yra reikalingas stiprus palaikymas iš šalies. O tai jau šeimos ir artimųjų pareiga, su kuria dažnai yra nesusitvarkoma.

Na, ir paskutinė priežastis, kurią yra tekę išgirsti, tai galėjimas sau leisti tai daryti. Turiu omeny finansines galimybes. „Pinigai sugadina žmogų“ – turbūt yra tekę girdėti tokį posakį. Pasirodo jis turi ir visai tiesioginę prasmę, nes kuo daugiau žmogus turi pinigų, tuo didesni šansai, kad jis vis giliau įbris į alkoholizmo, o neretai ir kitų, nelegalių produktų, liūną.

Taigi, esminė ir didžiausia alkoholio vartojimo priežastis yra socialinė – tai yra, slypi pačioje visuomenėje. Geriama dėl to, kad taip daro kiti ir to reikalauja tradicijos. Geriama dėl to, kad nesiseka. Geriama dėl to, kad sekasi. Ir net jei nieko nevyksta, vistiek geriama. Iš nuobodulio. O paskui pradedama gerti dėl to, kad jau reikia. Tai yra atsiranda priklausomybė.

Priklausomybė būtų ir ta esminė priežastis, kodėl žmogus nuodijasi tabako dūmais. Kiekvienas rūkalius žino, kad mesti rūkyti yra sunku. Ir dažnai baiminasi net ne nikotino bado, o tam tikrų savo dienotvarkės pokyčių, kuriuos bus privalu padaryti metus rūkyti. Pavyzdžiui, kad teks atsisakyti parūkymo su kolegomis, kurio metu galima aptarti daug oficialių ir neoficialių dalykų. Arba, kad labai ims trūkti cigaretės prie rytinio kavos puodelio, ar nebus ką prisidegti įsėdus į mašiną.

Užsiauginti priklausomybę yra labai nesunku, nors parūkius pirmą kartą visus supykina. Tačiau noras sekti suaugusiais ar draugais vistiek stipresnis, tad jau trečia ar penkta cigaretė ima nebeatrodyti tokia šlykšti. Vėliau susiformuoja ir įpročiai susiję su cigarete, žiebtuvėliu ir mėlynų dūmų kamuoliu, kas paprastai apibūdinama kaip priklausomybė.

Taigi, rūkymo priežastys irgi kyla iš mus supančio aplinkos. Bent jau pati pradžia. O vėliau, kaip ir pasiekus alkoholizmo stadiją, lieka tik stiprus noras. Atsiranda poreikis tokiai būsenai, kurią sukelia alkoholis ar cigaretės dūmai.

Poreikis patirti tam tikrą būseną skatina mus vartoti ir kitus, jau ne tokius žalingus, produktus, kaip kavą, stiprią arbatą ar kitus tonizuojančius ir stimuliuojančius gėrimus, kurie turi pastebimą poveikį mūsų organizmui. Žinia, kavos ar arbatos vartojimas šiuolaikinėje literatūroje turi gana dviprasmiškų vertinimų. Vieni sako, jog to reiktų vengti, kiti – kad, vienas ar du puodeliai per parą tikrai nieko blogo nepadarys. Tačiau daugelis iš mūsų bent vieną iš šių gėrimų geriame. Bent jau rytais. Esą tai padeda pabusti ir padaro mus žvalesniais. Tas tiesa. Tačiau ilgainiui tai tampa priklausomybe, nors gal ir ne tokia, kokią sukelia alkoholis ar cigaretės. Jau dabar galima surasti tūkstančius žmonių, kurie jaučiasi blogai, jei ryte negali išgerti puodelio kavos ar arbatos. Tokie žmonės skundžiasi galvos skausmais, meiguistumu ir bloga nuotaika. Tai pasekmės to, kad žmogus negavo rytinės kofeino dozės. Išvada – žmogus tapo priklausomas nuo jo organizmą stimuliuojančios medžiagos. O kavos ar arbatos gėrimo kultūra, nors Lietuvoje ir nėra tokia stipri kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, tačiau susibėgimai kavutei yra tikrai dažni daugelyje biurų, o ir retas kuris draugių susėjimas apsieina be šio gėrimo. Taigi, ir šių gėrimų vartojimą skatina pati visuomenė ir tam tikri įpročiai, kurie ilgainiui virsta priklausomybe. Kol kas dar negalima kalbėti apie priklausomybę energetiniams gėrimams, tačiau tai tik laiko klausimas. Nors ji tokių gėrimų mėgėjui, dažnai gali ir nespėti išsivystyti, kadangi virškinimo sistema gali pirmoji neatlaikyti tos cheminės sudėties, kurią energetinių gėrimų pagalba jai pateikia pats jos savininkas. Tačiau tai esmės nekeičia. Bet kuriuo atveju, nuo to geriau nebus niekam.

Žmogus, kaip mąstanti ir gebanti patirti tam tikrus jausmus asmenybė nuolat stengiasi padaryti savo gyvenimą patogesniu. Yra nuolat ieškoma tam tikrų „priedų“, kurie padėtų „pašviesinti“ gyvenimą tam tikromis spalvomis. Lengviausias būdas tai padaryti – pavartoti tam tikrų produktų, kurie pakelia nuotaiką. Tačiau toks efektas tik trumpalaikis, o to pasekmės, gali būti labai skaudžios. Ir ne tik pačiam žmogui, bet ir visai jo aplinkai ar net visuomenei. Ilgainiui susiformavusios tam tikros istorinės ir socialinės aplinkybės, neleido pamiršti šio būdo, o net atvirkščiai – padėjo atsirasti tam tikroms tradicijoms, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Taip, iki pat šių dienų, visuomenė ir kenčia nuo savo pačios susikurtų įpročių, kurie neleidžia mums užbaigti jau amžių amžius trunkančio alkoholio vartojimo, tabako rūkymo, ką ilgainiui papildė ir nauji stimuliatoriai – kava, arbata ar ypač negeros sudėties pramonės gaminami energetiniai gėrimai. Ir tai neturi jokių šansų kadanors baigtis, todėl vargu ar galima kaltinti vieną ar kitą asmenį pasidavusį kurio nors produkto priklausomybei. Dar daugiau – tam net nelabai turime moralinės teisės, kadangi mes, visa visuomenė, tai toleruojame ir patys vartojame. Tai yra tapę bendravimo dalimi, be kurios šiandien galbūt visai nežinotume ką veikti prie stalo ar neberastume dingsties neformaliems pokalbiams darbo metu. Tad gal iš tikro nuodai daro mūsų gyvenimus laimingesniais?