Apie politiką Lietuvoje galima prisiklausyti daug epitetų. Ir visi jie tikriausiai nebūtų itin malonūs mūsų išrinktiesiems. Tačiau ar nekyla kartais klausimas: o kodėl ji tokia? Kodėl politika, kaip daugelis mėgsta sakyti, būtinai turi būti „nešvari“? Ieškodami atsakymo, pradėkime nuo pradžių.

„Kokia tauta – tokia ir politika“ mėgstama pasakyti. Ir su tuo reikia sutikti. Politikas, kaip ir bet kuris iš mūsų, yra toks pat žmogus ir visuomenės narys. Politikai yra tokia pat mūsų visuomenės dalis kaip ir statybininkai, vairuotojai ar inžinieriai. Tiesa sakant, tokiais jie kažkada ir buvo. Iki tol kol „nepritilpo prie lovio“. Mes, rinkėjai, juos išrinkom ir štai jie iš pasyvių partijų narių tapo tikrais politikais – sėdinčiais Seimo salėse ir ministerijų kabinetuose, važinėjančiais su „lexsusais“ ir lemiančiais kaip mes gyvename ir gyvensime. Atrodytų kalti esame mes – rinkėjai. Nes ką išsirinkome, tą ir turime. Tačiau čia pat kyla keletas esminių klausimų: iš kur žinoti už ką balsuoti rinkimų metu? Kaip iš visos, pacituojant vieną Seimo narį, „mėšlo krūvos“ išsirinkti mažesnį ir vertingesnį mėšlą, kurio pagalba galbūt būtų galima ką nors išauginti? Ir galiausiai kas garantuos, kad dauguma Lietuvos gyventojų manys lygiai taip pat kaip ir aš ir Seime galės susidaryti pilnavertė dauguma? O gal aš visai nenoriu balsuoti tik už vieną, konkrečią partiją ar partijos sąrašą ir pavyzdžiui Seime norėčiau matyti trijų partijų deleguotus ta tikrus asmenis. Tai gal kalta visa rinkimų sistema? Gal būtent ji mums neleidžia pakeisti politikos veido? Taip. Dalis kaltės tenka ir jai. Tačiau tik labai nedidelė, nes net ir pačią geriausią ir tobuliausią rinkimų sistemą gali sugadinti jos dalyviai – politikai ir rinkėjai. Sistema tėra tik priemonė, kuri turėtų leisti pasiekti, kad šalį valdytų tie žmonės, kurių darbams ir idėjoms pritaria tos šalies piliečiai. Štai ir vėl grįžome prie rinkėjų. Na ir politikų, bet juk ir jie rinkimų metu dar yra tik paprasti rinkėjai.

Gerai. Pripažinkime, kad visuomenė yra bloga, ydinga ir iš jos išrinkti žmonės taip pat turi lygiai tokių pačių „bėdų“ kaip ir visa visuomenė, o valdžios ir pinigų skonis tas „bėdas“ tik dar labiau išryškina ir paviešina. Čia turėtume konstatuoti tai, ką daugelis ir yra jau padarę – politika nepasikeis tol, kol nepasikeis visuomenė. Tačiau juk tam, kad visuomenė pasikeistų yra būtinos tam tikro sąlygos, kurias dažniausiai sukuria politikai. O tai, logiškai mąstant, įveda į tam tikrą uždarą ratą: visuomenė ydinga ir bloga, nes politikai, priklausantys tai pačiai visuomenei, nesudaro jai sąlygų keistis. Akligatvis numeris 1.

Tęsiame toliau. Išrinktieji politikai bando užsiimti ta veikla, kuria ir turėtų – tai yra kuria ir priima įstatymus, kurie numato tam tikras kryptis kaip visuomenė vystysis toliau. Įstatymai yra priiminėjami balsų dauguma, kas paprastai reiškia, kad ir pats geriausias įstatymas gali likti nepriimtas, jei jo autorius neturės pakankamo palaikymo. Tai iš esmės verčia burti aplink save pritariančiųjų ratą, kas šiuolaikiškai vadinama frakcija. Atrodytų viskas kaip ir neblogai – toks demokratijos principas – mažuma turi paklusti daugumos valiai. Tačiau čia pat galima iškelti kitą klausimą: o kaip tą daugumą įgyti? Demokratija šiuo atveju mus moko, kad daugumos turėtų formuotis beveik natūraliai, pagal žmonių požiūrį ir įsitikinimus. O tai jau apeliacija į žmogų, kaip sąmoningą individą, kuris ne tik, kad gali pakeisti savo įsitikinimus (juk mes mokomės, bręstam, įgyjam patirties), bet ir juos slėpti ar tam tikrų paskatų vedinas, viešai deklaruoti juos visiškai priešingus. Galiausiai juk ir esamos ekonominės, kultūrinės, politinės ir visokios kitokios sąlygos diktuoja tam tikrus sprendimus, kurie gali būti visiškai priešingi nei daugelio juos priimančių asmenų įsitikinimai. Tai verčia daryti išvadą, kad natūraliai dauguma susidaryti ir vieningai dirbti beveik negali, nes ji per daug veikiama išorinių faktorių, susijusių su jai priklausančių individų asmeniniais patyrimais ir lūkesčiais, asmeninėmis individų savybėmis ir galiausiai, ne ką mažiau priklausoma nuo visos aplinkos, kurioje ji veikia. Natūrali daugumos prigimtis dingsta jau tuomet, kai bet kuris jai priklausantis individas nustoja būti teisingas dar net ne prieš visuomenę, o pirmiausia pats prieš save. Kitaip tariant, dar tik užgimusi galvoje mintis, niekais paverčia visą natūralią daugumos prigimtį. To pasekoje gaunasi, kad bet kuri šiuolaikinė dauguma yra labai priklausoma nuo pačių įvairiausių išorinių faktorių, kurie dažniausiai per jai priklausančius individus, smarkiai iškreipia tą daugumos apibrėžimą, kurį diktuoja demokratija. O kaip galima pasitikėti daugumos nuomone, jei ji pati iš principo nėra demokratiška ir bus priimtas įstatymas ar ne, nulemia tik tai, kiek mygtukų „už“ bus paspausta. Demokratijos sąvokos teisingai nusako, kad individas turi būti teisingas pats prieš save, tačiau ne visai įvertina aplinką, kurioje individas gyvena, nenumato visos eilės kitų svarbių aplinkybių, kurios gali turėti lemiamos įtakos formuojantis daugumai. Dėl to jau pats demokratinis daugumos apibrėžimas užkerta kelią jai, kaip tokiai, atsirasti. Čia sutinkame akligatvį numeris 2.

Štai turime dvejetą akligatvių, kurie iš esmės ir atsako į pradžioje užduotą klausimą, kodėl politika dažnai laikoma „nešvariu“ reikalu, o politikavimas dažnai sulyginamas su tokiu pat „nešvariu“ žaidimu. Demokratijos ir jos principų nauda visuomenei abejoti neverta, nes ji akivaizdi. Tačiau kiekvienas geras dalykas, turi ir neigiamų savybių. Taip yra ir šįkart. Kartais demokratiją tenka interpretuoti gana siaurai, nes tik taip ji gali duoti maksimalią naudą. Tačiau siaurumo demokratija juk nepripažįsta? Štai Jums ir akligatvis numeris 3.