Apie korupcijos problemą Lietuvoje rašyti jau būtų galima memuarus. Nors ši problema aktuali ne tik Lietuvai, tačiau išsivysčiusiose Pasaulio šalyse, ši visuomenės rykštė kelia kur kas mažiau problemų, nei tokiose postkomunistinėse valstybėse kaip Lietuva. Ir visai neatsitiktinai tai buvo pavadinta visuomenės rykšte.

Iš tikro, korupcijos ir kyšių problema egzistuoja pačioje visuomenėje ir jei ji (visuomenė) tai toleruoja (vieni duoda, kita ima) tai tokia visuomenė susiduria su begale kitų problemų, tarp kurių skaudžiausios yra tam tikrų visuomenės sluoksnių nepriteklius, suklestėjęs biurokratizmas, smarkiai kritusi viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybė, finansiniai nusikaltimai. Kiek atidžiau panagrinėjus, kad ir elementariausią kyšininkavimo atvejį, galima gauti visą grandinę blogybių, kurios labiausiai užgriūva tą pačią visuomenę. Tarkim verslo atstovas, siekdamas vieno ar kito palankaus sprendimo, perduoda valdininkui 1000 Lt. kyšį. Savaime aišku, kad verslininkas tų pinigų nepaėmė iš savo legaliai gaunamo atlyginimo, o jei ir paėmė, tai vistiek stengsis juos artimiausiu laiku susigrąžinti. Taigi, visiems kyšininkavimo atvejams, verslas privalo turėti „juodų“ (apskaitoje neapskaitytų) pinigų. Taip pat aišku, kad nuo tokių pinigų valstybė negauna jokių mokesčių. Kyšį paėmęs valdininkas, taip pat tų pinigų negali oficialiai deklaruoti, todėl tie pinigai ir toliau keliauja su savo juodąja etikete. Už šiuos pinigus, valdininkas gauna „atidirbti“. Tarkim priimti verslininkui palankų sprendimą vienoje ar kitoje srityje. Kad tai padarytų, valdininkas dažniausiai pažeidžia begalę įstatymų ir procedūrų: galbūt į šalį atideda kitų asmenų interesus ar net juos specialiai ignoruoja (juk kiti tai nedavė, o kodėl turiu daryti kažką kitiems, kurie neduoda, kai ir duodančių yra?), o gal net uoliai besistengdamas atsidėkoti savo „geradariui“, ima ir pridaro nepataisomos žalos gamtai, visuomenei ar net visai valstybei.

Žinia, kad tokios piniginės injekcijos į valdininkų kišenes yra labai dažnas reiškinys mūsų šalyje. Ir ne tik valdininkų, bet ir gydytojų, policininkų, kitų kontroliuojančių valstybės institucijų pareigūnų. Kur yra valdžia, ten yra ir korupcija. Sena, bet puikiai realybę atspindinti tiesa. Ypač šalyse su tokiu 50 metų palikimu, kokį turi ir Lietuva. Ir naivu galvoti, kad specialiosios tarnybos ar tokie prieš korupciją neva kovojantys veikėjai kaip K. Komskis yra pajėgūs kažką pakeisti. Reti, bet visgi pasikartojantys atvejai, kai STT sulaiko vieną kitą pareigūną (Alytaus mero atvejis) yra daugiau susidorojimo su konkrečiu ir aukščiausiajai šalies valdžiai neįtinkančiu asmeniu, nei rimta kova prieš korupciją. Jei jau būtų norima su tuo rimtai kovoti, suimti reiktų turbūt visų Lietuvos savivaldybių merus, kadangi viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimų drąsiai būtų galima rasti bet kurioje Lietuvos savivaldybėje. O kai kuriuose ir kur kas rimtesnių bei savo mastu, stambesnių. Tačiau ar pavyzdžiui STT gali imtis ko nors rimtesnio prieš konservatorius, kai jie šiuo metu valdžioje? Atsakymo turbūt nereikia. O štai pasitarnauti kaip įrankiu, susidorojant su neįtinkančiu ar jau nebetinkančiu partijai asmeniu – visada galima. Juk biblinė tiesa, kad tegu meta į mane akmenį, tas, kas yra be nuodėmės, galioja ne tik šventiesiems. O ir „prisiųti“ ar „prikabinti“ bylą asmeniui, šių laikų visuomenėje yra juokų darbas. Pakanka tik tam pasitelkti žiniasklaidą, kuri taip pat nėra „šventoji karvė“ ir jau netrukus konkretus asmuo gali tapti nekenčiamiausiu žmogumi valstybėje.

Vertinant filosofiniu požiūriu, korupcija demokratinėje valstybėje griauna tuos pamatus, ant kurių ji pati pastatyta. Gal todėl ir korupcija labiausiai suklesti ten, kur ypatingai jaučiamas tos pačios demokratijos stygius. Tačiau ir pati demokratija, kaip valdymo forma, nėra ta terpė, kurioje korupcijai nebūtų vietos. Valdžia žmonėms! Tai šūkis, kuris iš vienos pusės tarsi įtvirtina demokratiją, tačiau iš kitos pusės, juk tokiais šūkiais savo dominavimą grindė ir komunistai. O realios valdžios liaudis neturi nei dabar, nei anksčiau. Tiesa, dabar žmonės gali rinktis ir rinkti. Tačiau ar visada liaudis žino ką daro? Ypač turint omeny praėjusius rinkimus į LR Seimą. Ir ar yra iš ko rinktis, kai visi mes iš tos pačios Lietuvos ir su ta pačia praeitimi.

Kaip rodo patirtis, šiandien korupcija jau neapsiriboja vien tik eilinių „daktarėlių“ ar „valdininkėlių“ kišenėmis. Dar daugiau… gydytojų kišenių pildymas jau beveik legalus, o mes dar skundžiamės, kad turim blogą sveikatos apsaugos sistemą ar kad už medicinines paslaugas tenka susimokėti. Nors turbūt tai niekad ir nebuvo tas korupcijos lygis, kuris būtų vertas ypatingo dėmesio. Daug skaudžiau visai visuomenei, kai dauguma valstybinių įmonių prekes ir paslaugas perka nuo keliasdešimt iki kelių šimtų procentų brangiau, arba kai šimtus milijonų laidojam neva tai Valdovų rūmams, o iš tikro statom privatų mikrorajoną Vilniuje. Korupcija valstybiniu lygmeniu yra pati skaudžiausia visuomenei, tačiau juk viskas visada prasideda nuo mažų dalykų. Gal tada tikrai reikėtų kiekvienam iš mūsų pradėti nuo savo kiemo? Tačiau išsišokėlių visuomenė juk nemėgsta. O ir rizikuoti savo ar savo artimųjų sveikata kažkaip nelabai norisi. Tai kur tada išeitis? O ji turbūt tik ateityje. Mūsų vaikuose ir vaikaičiuose. Tad bent jau jiems pasistenkim neįdiegti to savo palikimo.