Apie politiką, rinkimus ir žinomas pavardes

cal2011-01-29  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose Tribūnos atgarsiai

Artėja dar vieneri savivaldos rinkimai. Kitaip tariant – artėja dar vienas politinis šou, kuris turi nemažą įžangą. O ta įžanga kaip tik šiuo metu ir vyksta.

Kiekvieni rinkimai, į ką jie tik bebūtų, dažnai yra siejami su geresnės, turtingesnės, teisingesnės ateities lūkesčiais. Tiesa, su kiekvienais paskesniais rinkimais, turinčių tokių lūkesčių rinkėjų vis mažėja: vieni kelia svetimos šalies ekonomiką ar su savo lietuviškais bakalauro, magistro diplomais kuopia anglų, ispanų ar skandinavų šiukšles, kiti išvis nusispjovę ant lietuviškos politikos, mieliau renkasi drybsojimą ant sofkutės, nei domėjimąsi politika ir ėjimą prie balsadėžės. Ir vienus, ir kitus išties būtų sunku labai kuo kaltinti, nes argi galima balsuoti už politikos senbuvius, kurie jau per eilę metų pakankamai prisidirbę ir liaudžiai pažįstami kaip nulupti. O jei nebalsuoti už juos, tai balsuoti už žinomas pavardes, kurių kiekviena partija prieš rinkimus stengiasi prisivilioti į savo sąrašus (pabrėžiu – tik prisivilioti, bet jokiu būdu nesuvienyti bendrų pažiūrų žmones, kaip turėtų būti) yra dar blogesnis pasirinkimas, nes kaip tokios pavardės prieš rinkimus papildo partijų sąrašus, taip po rinkimų jos iš tų sąrašų ir dingsta. O realiai politikoje vistiek lieka tie patys seni veikėjai.

O išvis blogiausia, kai tos žinomos ir garsios pavardės susiburia į kokią neva tai partiją ir sulaukusios rinkėjų palaikymo užima aukščiausius šalies postus. Tokiu, akivaizdžiu, atveju, juoko, kad ir per ašaras, šalyje artimiausius ketverius metus tikrai netrūks. Bet lygiai taip pat, kartą užmynę ant grėblio, taip vadinami rinkėjai (tie kurie dar Lietuvoje ir stengiasi atlikti savo konstitucinę pareigą), nevengia to kartoti per kiekvienus rinkimus. Skirtumas tik tas, kad tokių rinkėjų nuomonės kardinaliai keičiasi kas ketveri metai: per vienerius rinkimus jie neva tai labiau konservatoriškų pažiūrų, per kitus – staiga kardinaliai pakeičia savo pažiūras ir tampa socialdemokratų draugais.

Iš esmės visus aktyvius (tie kurie balsuoja) rinkėjus Lietuvoje galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmoji ir turbūt aktyviausia rinkėjų grupė yra pačių partijų nariai ir jų artimieji, pažįstami, draugai. Visi pastarieji per kiekvienus rinkimus iš anksto žino už ką balsuoti net visiškai nieko neskaitydami ir nesidomėdami.

Kita aktyviausia rinkėjų grupė yra pensininkai ir šiaip vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi pakankamai laiko perskaityti kokias neva tai partijų programas, peržiūrėti aibę agitacinių laidų ir dažniausiai turi savo nenuginčijamą nuomonę visais klausimais. Tokių Lietuvoje, kaip žinia yra tikrai nemažai, tad jei patyrinėti atidžiau, didžioji dalis partijų agitacinės programos būtent į šią rinkėjų grupę ir yra nukreipta. Beje, pažymėtina ir tai, kad ši grupė dažniausiai yra linkusi palaikyti „nuskriaustuosius“, todėl partijoms ar jų lyderiams, kurie yra patyrę kokių nors sankcijų, užkariauti šios rinkėjų grupės palaikymą yra daug lengviau, nei visiems kitiems, kurie bent oficialiai taip „neprisidirbo“.

Trečioji rinkėjų grupė, tai visiškai nesidomintys politika žmonės, tačiau iš kiekvieno žingsnio besistengiantys išpešti naudos sau. Pastarųjų nuomonė už kurią partiją atiduoti balsą dažniausiai susiformuoja rinkimų dieną ir tam didžiausią įtaką turi skaičiai ant banknoto, kuris dingsta jų kišenėje arba maišelio turinys, kuris perduodamas jiems į rankas.

Na, ir yra paskutinioji grupė. Deja, pati mažiausia. Tai žmonės, kurie ateina prie balsadėžių vedini visų kitų priežasčių, kurių čia turbūt visų net neišvardinsi. Dažniausiai šios grupės balsai niekada nieko nereiškia, nes proporcijos visiškai ne jų naudai.

Iš to galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje realiai valdžią renka pensininkai, nors oficialius rinkimų duomenis nemažai pakoreguoja ir partijų finansiniai pajėgumai. O tai akivaizdžiai įrodo tai, ką mano ir didžioji dalis Lietuvos piliečių, kurie rinkimų dieną neskuba prie balsadėžių – balsuoti nėra už ką, o jei ir balsuosi, tai pokyčių vistiek nebus.

Iš esmės, esamoje situacijoje eiti balsuoti ir išreikšti savo nuomonę yra tikslinga tik dėl vienos priežasties – kad būtų taupomi mūsų visų pinigai ir nereikėtų rengti pakartotinių rinkimų, nes kaip žinia kiekvieni rinkimai pareikalauja milijoninių išlaidų. O visa kita jau senai yra netekę jokios prasmės. Nes net ir akivaizdžiai įrodyti rinkimų klastojimo faktai Lietuvoje nieko nereiškia. Teismai paprasta konstatuoja, kad padaryti pažeidimai neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams ir partija prisipirkusi balsų sėkmingai vadovauja sekančius ketverius metus. Dažnai tokiais atvejais net jokių rimtesnių sankcijų partija nesusilaukia, todėl per kiekvienus rinkimus kartoja tą patį scenarijų, tik gal skirtingais mastais.

Kalbant apie savivaldos rinkimus, blogiausia padėtis su rinkėjų papirkinėjimais yra mažiausiose savivaldybėse, kur rinkėjų yra vos keletas tūkstančių. Pakanka bent keletą šimtų realiai ten gyvenančių ir žinomesnių asmenų įtraukti į partijos sąrašus ar duoti darbo vietą kokioje nors valdiškoje įstaigoje bei papildomai nusipirkti dar keletą šimtų balsų ir pergalė rinkimuose praktiškai garantuota. O jei bus pasistengta labiau, tai pergalė bus ir visiškai absoliuti.

Tokia padėtis mažoje savivaldybėje yra praktiškai nepakeičiama jokiais rinkimais, nes viena partija gavusi valdžią per ketverius metus turi visus kozirius savo rankose, kad padėtis ir per sekančius rinkimus nepasikeistų. Ji juk realiai valdo savivaldybę, skirsto pinigus ir priima nutarimus, todėl protingesnis vietos lyderis, kuris dažniausiai būna išrenkamas meru, pakloja žymiai tvirtesnį pagrindą savo partijai laimėti ir ateinančius rinkimus. Čia būtų verta labai rimtai pagalvoti, ar tikrai Lietuvoje reikia mažų savivaldybių ir ar didesnis jų skaičius tikrai geriau pasitarnauja vietos gyventojams. Ar tikrai yra pilnai užtikrinama galimybė žmonėms išsirinkti savo valdžią, kai tų žmonių vos 4 ar 5 tūkstančiai ir kai laimėti vietą savivaldybės taryboje užtenka vos 200 balsų?

O kloti tvirtą pagrindą ateinantiems rinkimams, visiškai niekas negali sutrukdyti, nes niekas neneša jokios atsakomybės. Paimkime paprasčiausią pavyzdį, kai savivaldybės taryboje daugiau nei puse jos narių priklauso vienai partijai. Savaime suprantama, kad meras be jokio realaus pasipriešinimo bus išrinktas iš tos pačios partijos ir visus ateinančius ketverius metus visus savivaldybės reikalus jis galės tvarkyti kaip tik nori ir kaip tik sugeba. Visus pateiktus nutarimų projektus jo partiečiai patvirtins net neskaitę, o bet kokie, taip vadinamos opozicijos išsišokimai bus vertinami tik kaip šou elementai, tačiau jokios realios įtakos negalės padaryti. Maža to, priimti nutarimus nereikia ir jokių žinių ar išprusimo ir tai daryti galima be jokio atsakomybės jausmo. Galima priimti ir patvirtinti ką tik nori, nes oficialiai už nutarimą balsuoja savivaldybės tarybos nariai, nors jį dažniausiai inicijuoja meras kartu su savivaldybės administracija. Iniciatorių juk nebausi, kad jie kažką sugalvojo, kas nebūtinai turi būti patvirtinta ir įsigalioti. Reiktų bausti tą, kuris tokį nutarimą priėmė. Tačiau kaip nubausti savivaldybės tarybą? Pirma, juk negalima bausti žmogaus už jo įsitikinimus, net jei jis galvoja, kad tarkim vandens kaina turi būti padvigubinta? Tai juk būtų visiškai antidemokratiška. Be to, iš kur kokiam ūkininkui žinoti, kokia ta vandens kaina turi būti ir kas sudaro jo savikainą. Jam pasakė, kad reikia balsuoti, tai jis ir pakėlė ranką. O antra, kaip kolektyvinėje atsakomybėje bausti pavienius asmenis? Be to, ir kaip bausti? Paleisti tarybą ir prieštarauti neva tai rinkėjų valiai, negali niekas. Nesvarbu, kad puse tų rinkėjų balsavo už darbo vietą ar tiesiog kupiūrą kišenėje ir buvo visiškai be nuomonės, bet teismui to nepakako ir rinkimai buvo pripažinti įvykusiais ir teisingais.

Vienintelis kontrolės mechanizmas priimant nutarimus yra Vyriausybės atstovas. Tačiau ir jis labai nedaug gali pagelbėti nes, (1) jis tikrina tik priimamų nutarimų atitikimą Lietuvos įstatymams ir seka procedūras bei (2) kaip įrodo praktika, net ir užginčijus kažkokį nutarimą, tai dar nebūtinai reiškia, kad savivaldybės valdžia jį sutiks pakeisti. Vienintelė išeitis – teismas. Deja ir jis gali tik panaikinti priimtą nutarimą, tačiau ne kažką nubausti.

Iš čia tampa suprantamas ir politikų noras užimti vietą savivaldybės taryboje. Kur dar kitur gausi absoliučią veiksmų laisvę, už tai nenešdamas jokios atsakomybės? Nesvarbu, kad tenka oficialiai dirbti (jei balsavimą ir kartą per mėnesį apsilankymą savivaldybės tarybos posėdyje galima pavadinti darbu) beveik visuomeniniais pagrindais, tačiau galima labai laisvai bet ką iš savivaldybėje esančio valstybinio turto pirkti, parduoti, išnuomoti ir už tai gauti nemenkus „dividendus“. O žmonių interesai lieka pačioje paskutinėje vietoje. Bent jau iki kitų rinkimų.

Komentarų: 2

  1. McF - 2011-01-30

    O gal senovės kapos teisė būtų išeitis?:
    http://www.sarmatas.lt/12/kapos-teise/

    [Atsakyti]

  2. Miglotai apie pilietiškumą, partijas ir bendruomeniškumo poreikį - 2011-02-06

    [...] Grant įžvalgos apie politiką, rinkimus ir žinomas pavardes; [...]

Rašyti komentarą