Perlų auginimo paslaptys (1981)

cal2009-08-07  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

Dauguma brangakmenių, randamų gamtoje, naudojami tik specialiai apdoroti. Reikia nepaprastai daug darbo, kad deimantas sušvistų visomis vaivorykštės spalvomis. Tik perlus gamta sukūrė tobulus. Nepakartojamas perlų grožis pelnė jiems deramą vietą tarp vertingiausių papuošalų. Perlai buvo vertingiausi brangakmeniai nuo žilos senovės iki XV a. pradžios, kai tapo išrastas deimantų šlifavimo būdas, t. y. iki briliantų atsiradimo.

Perlų verslo istorija Rytų šalyse ir Pietų Europoje skaičiuojama tūkstantmečiais. Atradus Ameriką, sužinota, kad indėnai taip pat puošėsi perlų vėriniais. Perlai buvo vieni seniausių rusų papuošalų. Sunku išvardinti viską, kas buvo puošiama perlais Rusijoje: segės, auskarai, kunigaikščių, bajorų, šventikų rūbai. Dabar šie daiktai yra unikalūs meno kūriniai ir saugomi žymiausiuose muziejuose. Perlų kokybė vertinama pagal jų formą, dydį ir spalvą. Daugiausia jų yra sidabriškai balsvų (vadinamojo perlamutrinio atspalvio), bet pasitaiko ir rožinių, gelsvų, melsvų, auksinės spalvos, netgi daugybės atspalvių juodų. Beje, ypač vertinami juodieji perlai. Perlų randama ir visiškai apvalių, tačiau vis dėlto dauguma jų netaisyklingos formos. Nuo formos taip pat priklauso perlo kaina.

Patys gražiausi ir stambiausi perlai saugomi įvairių valstybių lobynuose ir yra nacionalinė vertybė. Nuostabiu perlu, rastu prie Amerikos krantų, kadaise didžiavosi Ispanijos karalius Pilypas II. Šis karvelio kiaušinio dydžio brangakmenis tuomet buvo įvertintas 800 tūkst. frankų. Didžiulis perlas priklausė ir kitam Ispanijos karaliui — Pilypui IV. Jis svėrė 126 karatus (25,2 g) ir buvo atvežtas iš Indijos. Sunku pasakyti, ar išliko tie perlai iki šiol, nes perlų amžius, manoma, ne ilgesnis kaip 150—200 metų.

Didžiausias ir brangiausias šiais laikais žinomas perlas, pavadintas „Vilties perlu”, saugomas viename Londono muziejuje. Jis yra lašo formos ir sveria 122,7 gramo. Kitas stambus ir nuostabus perlas ,,Pelegrina” (7,28 g) yra Maskvos brangakmenių saugykloje.

Pasitaiko perlams prarasti savo natūralų blizgesį (mirti). Padavimas byloja, kad Rusijos caras Ivanas Rūstusis turėjo mėgstamą kelioninę lazdą, papuoštą nuostabiais šiaurės perlais. Tačiau tie perlai išblėso. Caras įsakė atgaivinti jų blizgesį. Pasak padavimo, perlai buvo nuardyti, suverti ant vaškuoto siūlo ir išsiųsti į Keretės kaimą (Karelijos ATSR šiaurė). Ten gyveno žiniuonės, mokėjusios atgaivinti užgesusius perlus. Kad perlai atgytų, jauna mergaitė, užsidėjusi šį vėrinį ant kaklo, šimtą ir vieną dieną, nepraleisdama nė vienos, privalėjo maudytis Keretės upėje. Atgaivintų perlų vėrinys buvo sugrąžintas carui.

Mūsų laikais juvelyrai perlus atgaivina pamirkę juos silpname druskos rūgšties tirpale.

NATŪRALIŲ PERLŲ SUSIDARYMAS

Natūralių perlų susidarymo priežastimi domėjosi jau senovės gamtininkai. Kadangi iki XV a. žmonės daugiau reikšmės skyrė legendoms, negu stebėjimams, ilgai tikėta, kad perlai susidaro kriauklės viduje nuo žaibo baimės. 1554 m. prancūzų mokslininkas Š. Rondelė išreiškė nuomonę, kad perlai yra kriauklės ligos pasekmė. Prancūzų mokslininkas R. Reomiuras laikėsi pažiūros, kad kriauklė išskiria skystį, o kai jo būna per daug, jis sukietėja ir susiformuoja perlas. Manyta, kad perlai – tai medžiaga, kurią moliuskas gamina atstatyti pažeistą kriauklę.

Įžymus gamtos tyrinėtojas K. Linėjus 1761 m. atrado, kad galima dirbtinai išauginti perlą, pažeidus kriauklę. Tuo principu pagrįstas ir XIX a. pabaigos japono Mikimoto Josikito, vėliau pagarsėjusio kaip „perlų karalius“, atrastas perlų auginimo būdas. Tačiau nuomonių nuo to laiko dar būta įvairių.

Kiek vėliau gimė prielaida, kad perlų susidarymo priežastis yra smiltelė. Jeigu į kriauklės vidų atsitiktinai pakliūva smiltelė, tai nuo trinties į jos nelygų paviršių moliuskas susižeidžia ir suserga, o gydydamasis išskiria perlamutrą, kuris aptraukia smiltelę ir išlygina jos paviršių.

Pastaruoju metu dauguma mokslininkų mano, kad perlo susiformavimo priežastis yra parazitiniai organizmai. Pirmą kartą tokią mintį išreiškė 1830 m. K. Beras, kuris aptiko moliusko kriauklėje parazituojančią kirmėlę ir pamanė, kad ji yra tas branduolys, aplink kurį išsiskiria kalkinė medžiaga. 1852 m. Dž. Filipas, atlikdamas tyrimus Italijoje, rado perlo viduje trematodą.

Mūsų laikais egzistuoja dvi nuomonės apie perlų susiformavimą. Vieni mokslininkai mano, kad plona dengiamoji mantijos plėvelė savaime atsiskiria nuo mantijos, įsiskverbia į jungiamąjį audinį, sudaro perlinį maišelį ir suformuoja perlą, šis požiūris grindžiamas pakitimais, kurie vyksta, kai mantija išskiria kriauklinę substanciją. Tokiu būdu susidarę perlai labai stiprūs iki pat šerdies, todėl, kad jų viduje nėra svetimkūnio. Tačiau dauguma mokslininkų teigia, kad perlų susidarymo priežastis yra į kriauklę patekęs svetimkūnis. Pavyzdžiui, perlo branduolį gali sudaryti apvaliųjų arba kaspinuočių kirmėlių kiaušinėliai, kiti parazitai arba smiltelės. Svetimkūnius aptraukia perlinė medžiaga, kuri klojasi sluoksnis po sluoksnio ir augina perlą. Šis požiūris patvirtintas bandymais.

Perlai gali susidaryti visuose moliuskuose, kurių kriauklės turi perlamutrinį sluoksnį. Moliusko kriauklė iš išorės paprastai būna apgobta plonu suragėjusios medžiagos – konchiolino sluoksniu. Po juo guli vadinamasis prizminis sluoksnis, o vidus išklotas perlamutriniu sluoksniu. Pastarasis sudarytas iš atskirų perlamutrinių lapelių, t. y. mineralo araogonito kristalų, suklijuotų konchiolinu.

Perlų blizgesys ir perlamutro spalvų žaismas priklauso nuo šviesos interferencijos. Todėl svarbu perlamutrinių lapelių ir konchiolino tarpsluoksnio storis. Ryškesniu švytėjimu ir spalvų žaismu pasižymi perlamutras, kurio lapelių storis būna nuo 0,4 iki 0,6 mikronų. Daugiausia tokio perlamutro turi jūriniai moliuskai.

Kai smiltelė arba parazitas smelkiasi į mantiją, ten kartu gali papulti ir epitelio ląstelių. Jos pradeda daugintis ir sudaro aplink svetimkūnį vieno ląstelių sluoksnio maišelį, vadinamąją perlų cistą. Mantijos epitelio ląstelės normaliai funkcionuoja, išskirdamos perlamutro sluoksnius, kurie vienas po kito apgaubia cistą. Taip susiformuoja vadinamasis laisvasis perlas. Kai svetimkūnis pakliūva tarp mantijos ir kriauklės, mantijos epitelis palaipsniui apgaubia jį perlamutro sluoksniais, tada susiformuoja vadinamasis kriauklinis (arba sėdintis) perlas. Jis būna prisitvirtinęs prie vidinio kriauklės paviršiaus. Perlai gali susidaryti bet kurioje mantijos dalyje, bet dažniausiai jie aptinkami griežtai apibrėžtuose plotuose. Perlų forma ir struktūra priklauso nuo vietos, kurioje jie susidaro,

DIRBTINIS PERLŲ AUGINIMAS

Natūralių perlų gavybos verslas yra sunkus, pavojingas ir mūsų laikais nerentabilus. Perlų žvejybai reikia daugybės narų, valčių. Perlų laimikių pagrindas yra atsitiktinumas, nes norint surinkti perlų vienam vėriniui, tenka sužvejoti ir nugaišinti šimtus ar net tūkstančius perluočių. Kadangi pats perlų susidarymo principas yra žinomas, geriau yra juos dirbtinai auginti.

Dirbtinai perlai auginami tik jūriniuose moliuskuose. Daug pasiekė augindami perlus japonų mokslininkai. 1894 m. Mikimotui pavyko išauginti kriauklinius perlus Kiek vėliau jam pavyko išauginti ir laisvus perlus, o 1915 m. jis pradėjo perlus auginti komerciniais mastais.

Dabar Japonijoje yra daugiau kaip 1500 perluočių fermų, kurių bendras plotas per 4 tūkst. hektarų. Kiekvienais metais šiose fermose išauginama iki 2250 kg perlų.

Pastaruoju metu Japonijoje perlų auginimui naudojamos jūrinės perluotės Pinctada martensii, gyvenančios šiltose jūrų įlankose. Moliuskai veisiasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Prieš tai negiliose vietose išmėtomi akmenys-kolektoriai grimztančioms lervutėms surinkti. Pastaruoju metu tam naudojamos kedrų šakos. Jauniems moliuskams leidžiama paaugti, po to jie perkeliami į varžas, kurios panardinamos gilesnėse vietose. Po 2—3 metų moliuskai išauga iki 5—6 cm skersmens Ir tampa tinkami perlų auginimui. Išsiauginama tik dalis moliuskų, kitą dalį surenka nardytojos – jūrų mergelės, vadinamos ama.

Tada perluotės operuojamos. Į vidinius mantijos audinius prie lytinių liaukų joms įdedamas nuo 2 iki 10 mm skersmens branduolys, ištekintas iš gėlavandenio moliusko kriauklės. Kartu su perlamutriniu branduoliu į mantiją įdedamas mažas (2-3 mm) mantijos epitelio gabaliukas, paimtas iš kito moliusko. Toji operacija yra nepaprastai subtili. Norint išmokti gerai įdėti branduolėlius, reikia padaryti ne mažiau kaip dešimt tūkstančių operacijų. Parinkti ir paruošti medžiagą branduoliams irgi nelengva. Ilgai tai buvo techninė problema. Reikėjo surasti medžiagą, kurią moliuskas pakęstų; kuri turėtų tokį pat lyginamąjį svorį, kaip ir atsidedantis ant jo perlamutras. Svarbu, kad sutaptų branduolio ir perlamutro plėtimosi koeficientas, nes priešingu atveju perlo paviršius sutrūkinėtų nuo temperatūros skirtumo. Pagaliau reikėjo surasti daug pigios ir prieinamos žaliavos. Pagaliau medžiaga branduoliams buvo rasta – tai gėlavandenių dvigeldžių moliuskų kriauklės. Šių branduolių paruošimo technologija tokia pat sudėtinga, kaip rutulinių guolių gamybos technologija.

Geriausia kriaukles operuoti tuoj po neršto, kada moliusko viduje atsiranda laisva vieta įdėti svetimkūnį. Tuo metu moliuskas intensyviai maitinasi, sparčiai auga ir padarytos jam žaizdos greitai užgyja. Japonų mokslininkas Takaoka Chitosis, ilgą laiką tyrinėjęs perlų augimą Mikimoto perlų mokslinio tyrimo institute, teigia, kad būtina įdėti į kriauklės vidų gabaliuką mantijos, t. y. medžiagos, kuri taps branduoliu būsimam perlui. Jo nuomone, branduolys apsitraukia perliniu sluoksniu plonųjų mantijos apdangalų funkcijos dėka. Iš bandymų paaiškėjo, kad specialiais instrumentais išpjovus iš perluotės kūno gabaliuką mantijos, įdėjus ją į kitos kriauklės vidų ir įpylus ten skysčio perlamutro susidarymui pagreitinti, galima gauti perlus, neturinčius branduolių ir panašius į natūralius.

Operuoti moliuskai dedami į varžas, pritvirtintas prie plaustų, ir nuplukdomi ten, kur yra geriausios sąlygos moliuskams maitintis ir augti. Po operacijos moliuskai laikomi varžose nuo penkių mėnesių iki trejų metų. Tada perlai surenkami. Perlų aptinkama maždaug 60 % moliuskų, 40 % moliuskų išstumia branduolius po operacijos.

Nors ir natūralūs, ir dirbtinai išauginti perlai susiformuoja vienodai, tačiau dirbtiniu būdu išauginti skiriasi nuo natūraliųjų.

Japonų mokslininkų nuomone, skirtumas tarp gerų ir blogų perlų priklauso nuo skirtingo kalcio ir organinių medžiagų kiekio. Netaisyklingos formos perlai dažnai susiformuoja dėl per didelio organinių medžiagų išskyrimo, o tai priklauso nuo perluotės fiziologinės būklės pakitimų. Šių pakitimų priežastys, matyt, yra susijusios su aplinkos pakitimais ir kalcio kiekiu vandenyje. Tai įrodyta eksperimentu, į vieną varžą buvo įdėta klinčių. Greitai paaiškėjo, kad perluotės šioje varžoje augo greičiau ir 42 % perlų buvo geros kokybės, o kontrolinėje varžoje buvo tik 16 % gerų perlų.

Atlikus spektrinę analizę, paaiškėjo, kad perlų spalva priklauso nuo juose esančių skirtingų metalų, Pavyzdžiui, auksinės ir kreminės spalvos perlai turi daugiau geležies ir sidabro, o rožiniai – daugiau natrio ir cinko. Žinant tai, perlų spalvą galima reguliuoti iš anksto, atitinkamai juos maitinant planktonu su tam tikru kiekiu metalų.

Vis dėlto natūralūs perlai visada pranašesni už išaugintus, kaip auksiniai daiktai už paauksuotus.

Biol. k. Danutė Sinkevičienė

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“

1981, Nr. 2