Istorikai ir etnografai, nagrinėję JAV etninį gyvenimą, apie daugiatautiškumą Amerikoje kalbėjo būtuoju laiku ir nemanė, kad šioje koncepcijoje reikės ką nors keisti: esą JAV ilgai viręs „tautų katilas“ sulydė visus imigrantus į vieną amerikiečių tautą. Tačiau daugeliui netikėtai paskutiniaisiais dešimtmečiais nacionaliniai santykiai JAV ėmė staigiai aštrėti. Kad suprastume tą reiškinį, reikia nors trumpai paaiškinti jo istorines priežastis.

Buržuaziniai ideologai laikė JAV daugiatautės valstybės „idealiu modeliu“, kuriame lyg ir pavyko išspręsti nacionalinį klausimą demokratiniais pagrindais. Tačiau dabartines JAV nacionalines problemas lėmė kaip tik šalies istorinis vystymasis ir amerikiečių tautos formavimasis.

Žymus amerikiečių istorikas, keturių plačių monografijų apie imigrantus autorius Oskaras Hendlinas (Handlin) rašė: „Sumaniau parašyti Amerikos imigrantų istoriją. Tačiau vėliau suvokiau, kad imigrantai ir yra Amerikos istorija.“ (Hand-lin O. The Uprooted. – New York, 1951, p. 3). O, Hendlinas tik iš dalies teisus. Juk nemažai gyventojų Amerikoje gyveno dar iki atsikraustant europiečiams arba buvo į ją atvežti prievarta. Tai indėnai ir vergai afrikiečiai. Šių etninių mažumų   daugelis   amerikiečių   istorikų   nenori net prisiminti.

Verždamosios į Šiaurę, JAV žiauriausiai nustūmė konkurentes – kitas kapitalistines valstybes ir indėnų gentis. JAV gyventojais tuomet tapo didelė dalis meksikiečių: dabartinės Teksaso, Kalifornijos, Arizonos, Nevados, Jutos, Naujosios Meksikos, dalis Vajomingo valstijų – buvusios Meksikos teritorijos, atplėštos nuo jos JAV-Meksikos karų metu. Pagal 1848 m. taikos sutartį JAV pasižadėjo gerbti meksikiečius, tačiau tai buvo tik pažadai. JAV užgrobus Puertą Riką (1898), ši sala tapo faktiška Valstijų kolonija, o išeiviai iš Puerto Riko sudaro dabar JAV itin išnaudojamą daugiau kaip 2,5 mln. asmenų nacionalinę mažumą.

Taigi JAV gyventojų gausėjo ne vien dėl imigracijos ir natūralaus prieaugio, bet ir priverstinai įsivežant vergus afrikiečius, aneksuojant kitų valstybių teritorijas ir pajungiant jų gyventojus bei atimant žemes iš senųjų Amerikos šeimininkų indėnų. Indėnų gentis baltieji privertė gyventi tam tikruose plotuose, vadinamosiose rezervacijose. Negrams, ypač JAV pietų valstijose, buvo taikomi rasinės diskriminacijos įstatymai.

Nacionalinė priespauda ir nelygiateisiškumas – ne tik spalvotųjų amerikiečių, bet ir kitų etninių grupių, nepriklausančių anglosaksiškajam branduoliui, dalia. Žinoma, iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis bėglių iš monarchistinių, reakcinių Europos režimų Amerikoje pasijusdavo patekę į demokratiškesnę aplinką, tačiau pilnateisiais šalies piliečiais jie netapdavo. Svarbiausias pozicijas ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime užėmė pirmieji imigrantai – išeiviai iš Anglijos, Olandijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių, kurie ir sudarė jaunos amerikiečių nacijos branduolį XVIII a. pabaigoje. Etninių grupių atžvilgiu ideologinės politikos pagrindu tapo vadinamasis anglų konformistinis modelis. Jo kontūrus nubrėžė respublikos kūrėjai, kurie nepripažino rinkėjų, kalbančių įvairiomis kalbomis ir priklausančių kelioms kultūroms. Džordžas Vašingtonas laiške Dž. Adamsui nedviprasmiškai nurodė nenorįs, kad imigrantai išlaikytų savo kalbą, papročius. Dž. Adamsas (jau būdamas JAV valstybės sekretoriumi) 1818 m. rašė, jog imigrantai „visam laikui turi nusimesti savo protėvių kailį, kad vėliau niekad apie jį neprisimintų“. Nuo tų laikų formavosi ir tam tikra valstybinė politika. Vienas jos tikslų buvo anglų kalbos, kultūros ir institutų užtikrinimas, anglosaksų kilmės amerikiečių išlaikymas aukščiausiuose hierarchinės valdžios viršūnėse ir apskritai visuomenėje.

Anglų konformistinis modelis garantavo anglosaksams valdžią, o kitataučiams – asimiliaciją. Tarybinis etnografas J. Bromlėjus apibūdino prievartinę asimiliaciją, kaip „vyriausybės arba vietinės valdžios priemonių sistemą švietimo ir kitose visuomenės gyvenimo sferose dirbtiniam asimiliacijos procesui pagreitinti, spaudžiant ir varžant nacionalinių mažumų kalbą ir kultūrą, slopinant jų savimonę ir t. t,“ (Bromlej J. V. Sovremenyje problemy etnografu. M., 1981, p, 68). JAV tokios politikos laikėsi visos trys valstybinės valdžios šakos (vykdomoji, įstatymų leidimo, teisinė) ir jos organai (federaliniai, valstijų, vietiniai).

Baltieji imigrantai atkakliai siekė išlaikyti savo kultūrą, bažnyčią, etninius socialinius ryšius. Tačiau asimiliacija negailestingai tirpdė Europos imigrantus. Tuo akivaizdžiai įsitikiname ir analizuodami vienos konservatyviausių ir gana sunkiai, JAV mokslininkų nuomone, asimiliacijai pasidavusios – lietuvių imigracijos JAV statistinius duomenis (A, Kučas. Amerikos lietuvių istorija. Bostonas, 1971, p. 88).

Vėlesni JAV surašymų duomenys tautybės net nebenurodo. 1979 m. per JAV gyventojų surašymą 83% amerikiečių pasisakė esą kilę iš vienos ar kitos tautybės ir laikė save daugiau ar mažiau bent vardu tai tautybei priklausančiais. 11 % gyventojų savo kilmės nenurodė ir tik 6% (!) JAV gyventojų pasisakė esą amerikiečiai.

Šiame surašyme lietuvių kilmės esą prisipažino 832 tūkst. gyventojų. Vien iš lietuvių kilusių asmenų užregistruota 317 tūkst. Palyginti su 1960 m. tai gerokai mažiau. Didžiausia pagal kilmę JAV pasirodė esanti vokiečių tautinė grupė (52 mln.). Toliau eina airių kilmės amerikiečiai (44 mln.), škotų ir prancūzų – po 14 mln., ispanų ir italų – po 12 mln., indėnų – 10 mln. ir lenkų bei olandų – po 8 mln. žmonių. Iš jų 45% kilę iš vienos tautybės o 38% kildina save daugiau nei iš vienos tautybės.

Nors vokiečiai sudaro didžiausią JAV etninę grupę, tačiau vokiškai namuose kalba tik 5,1 mln. asmenų (iš 52!). Ispaniškai kalba 7,7 mln., itališkai – 4,1 mln., lenkiškai – 2,5 mln., prancūziškai tik 2,4 mln., tos kilmės JAV gyventojų. Apie lietuvius šitokie duomenys kol kas iš viso nebuvo skelbti.

Taigi savo kilmės pripažinimas dažniausiai mažai reiškia, nes su savo tautybe dauguma užsirašiusiųjų nei kalbinių nei kultūrinių ryšių neturi ir savai kalbinei grupei nieko asmeniškai neduoda.

Tačiau tarp prisipažinusių kitataučiai yra savo tautybių papročius, tradicijas ir kultūrą bei kalbą puoselėjančių žmonių. Jie namuose vartoja gimtąją – ne anglų – kalbą ir, būdami JAV piliečiais, savęs amerikiečiais nelaiko. Tokių žmonių (skaičiuota tik nuo 5 m. amžiaus) JAV yra 18 mln. (9%  visų šalies gyventojų).

Kodėl nepasisekė ištirpdyti visų skirtumų? Gal nugalėjo pasipriešinimas asimiliacijai? Vargu. Maldama nacionalinius skirtumus, versdama imigrantus „šimtaprocentiniais amerikiečiais“, JAV buržuazinė visuomenė nesistengė įgyvendinti pilnutinės asimiliacijos. Ji buvo tiktai dalinė, kad imigrantus būtų galima panaudoti kaip pigią darbo jėgą, paversti juos idėjinio ir politinio manipuliavimo objektu, Valdančioji Amerika nenorėjo visapusiškos etninių grupių integracijos ir išlaikė jas tarp spalvotųjų ir senųjų gyventojų grupių.

Baltųjų etninių grupių suaktyvėjimo paskutiniajame dešimtmetyje JAV valdantieji sluoksniai visiškai nelaukė. Jis nustebina buržuazinį mokslą, kurio atstovų žodžiais tariant, nacionalinės mažumos vėl pasirodė tuo metu, kai teoriškai jos turėjo būti jau „išnykimo stadijoje“.

Tarybiniai mokslininkai I. Gejevskis ir S. Červonaja nurodo, jog baltųjų etninių grupių suaktyvėjimą nulėmė istoriniai paskutiniųjų dešimtmečių įvykiai – toliau gilėjo kapitalizmo krizė, aštrėjo amerikietiškojo imperializmo prieštaravimai, pasaulyje įsitvirtino rasinės lygybės principai, suiro kolonijinė sistema. Šie įvykiai negalėjo neugdyti tautų sąmoningumo.

Nacionalinio klausimo paaštrėjimas JAV pokario laikotarpiu turėjo kelias fazes. Šeštojo dešimtmečio pradžioje išsivystė galingas negrų judėjimas už formalų lygiateisiškumą, prieš diskriminaciją ir segregaciją. Ši kova, kurią palaikė ir milijonai baltųjų amerikiečių, tapo viena iš svarbiausių JAV socialinės politinės krizės priežasčių septintąjį dešimtmetį.

Kovotojų už pilietines teises žygiai, stichiniai maištai negrų getuose įtraukė į kovą ir kitas spalvotųjų gyventojų grupes. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio į ją įsijungė čikanos, puertorikiečiai, indėnai. Po jų sujudo ir baltųjų etninės grupės, kurios ėmė labiau rūpintis savo likimo perspektyvomis. Jos suaktyvino švietimą gimtąja kalba (daugiausia vadinamose šeštadieninėse mokyklose), ėmė rūpintis savo organizacijų išlaikymu, laikraščių, žurnalų ir knygų leidimu, šokių ir dainų šventėmis, radijo laidomis, istorinės praeities tyrinėjimais, papročių ir nacionalinių tradicijų išsaugojimu, be to, jos reikalauja iš valstijų ar centrinės valdžios paramos savo kultūrinei veiklai plėsti. Šiam etapui būdinga, jog už savo teises kovojo visos gyventojų etninės grupės, bent kiek jaučiančios priespaudą ar nelygiateisiškumą.

Nelygiateisiškumą, ypač socialinėje-profesinėje srityje, jaučia ir kai kurios iš Europos kilusios etninės grupės. Sakysim, dauguma išeivių iš Rytų ar Pietryčių Europos yra darbininkai. Konektikuto valstijoje atliktų tyrimų duomenimis 78% lenkų kilmės amerikiečių ir 70% kitų Rytų Europos išeivių, 65% išeivių iš Italijos dirba fizinį darbą. Tuo tarpu anglosaksų darbininkų čia tik 38%.

Išeiviai iš Europos rytinės dalies retai pakliūna į didįjį biznį ar pasirodo valstybiniame aparate. Jie mažiau išsilavinę (tiesa, daugelis jų ir atvyko į JAV būdami mažiau išsilavinę). 1978 m. duomenimis vidurinį išsilavinimą turėjo 70,4% anglosaksų kilmės amerikiečių ir 63,9% vokiečių kilmės. Išeivių iš Lenkijos turėjo vidurinį išsilavinimą tiktai 54,9%, iš Italijos – 54,1%, iš Vengrijos – 48,3%, iš Čekoslovakijos – 42,6% amerikiečių.

Imigrantai iš Rytų ir Pietryčių Europos, net trečios ar ketvirtos kartos atstovai, vis dar jaučia diskriminaciją visuomeniniame gyvenime. Slopinama jų nacionalinė kultūra, niekinamai žiūrima į mažumų istoriją ir tradicijas.

Dėl šių priežasčių aštuntajame dešimtmetyje nacionalinės problemos JAV paaštrėjo. Baltųjų etninių grupių kovą lėmė ir bendras ekonominės konjunktūros šalyje pablogėjimas, nedarbas, infliacija, technologiniai pakitimai gamyboje, karinių išlaidų augimas.

Tačiau etninių grupių suaktyvėjimo negalima paaiškinti tik materialiniais interesais. Kai kurios etninės savimonės augimo priežastys nesusietos ir su politiniais tikslais. Imigrantai ir jų palikuonys ne tik ėmė labiau domėtis savo kilme, kultūriniu palikimu, bet ir siekia, kad būtų pripažįstamas jų indėlis į amerikiečių kultūrą. Tai ir savotiška buržuazinės ideologijos krizės išraiška, „šimtaprocentinio amerikietiškumo“ teorijos devalvacija.

Ist. m. k. ALFONSAS EIDINTAS

Žurnalas „Mokslas ir technika“

1984, Nr. 4