Retas nesame girdėję apie senovės Rytų gydymo metodą — akupunktūrą, t. y, specialių adatų smaigstymą į tam tikrus kūno taškus, vadinamus akupunktūros, arba biologiškai aktyviais, taškais. Tačiau gal ne visi žinome, kad pagal šių taškų biofizikinius parametrus galima nustatyti, kurio organo ar audinių sistemos funkcija yra sutrikusi. Žinoma, ir senovės gydytojai pirmiausia turėdavo nustatyti sutrikimo vietą. Bet jų naudoti diagnostiniai metodai buvo labai savotiški ir nesutampa su europietiškais ligų klasifikacijos ir diagnozės metodais. Todėl, norint suprasti šių metodų esmę, reikia trumpai apžvelgti pagrindinius Rytų medicinos principus.

Rytų liaudies medicina per savo ilgą gyvavimo laikotarpį atliko daugybę svarbių stebėjimų, ir nors mokslinių žinių lygis buvo skurdus, sugebėjo suformuoti savotišką gydymo kryptį, kuri išliko daugelį šimtmečių iki pat mūsų dienų. Tiesioginio ryšio su praktika dėka senovės medicina kūrėsi stichinio materializmo pagrindu. Rytų medicina nagrinėja žmogų ne izoliuotai nuo gamtos, o kaip neatskiriamą jos dalį, sudarančią su gamta vieningą visumą. Patį žmogų taip pat laiko vieninga visuma – mąstymas, jausmai ir kūnas vienas nuo kito priklauso ir tarp savęs glaudžiai susiję. Centrinę vietą senovės Rytų medicinoje užima vadinamoji in-jan teorija, kurios teigimu gamtoje nėra pavienių ir vienpusių daiktų bei reiškinių. Kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savyje du priešingus, bet vienas be kito negalinčius egzistuoti pradmenis, kurie apibūdinami terminais in ir jan. Šie pradmenys nėra sustingę, statiški. In ir jan keičiasi. Be to, patys in arba jan nėra gryni – kiekvienas iš jų turi dalelytę priešingo pradmens. Normalioje būsenoje tarp abiejų pradų turi būti išsaugotas glaudus ryšys ir pusiausvyra. Pusiausvyros praradimas gresia gamtos reiškinių ir daiktų sunaikinimu. Lygiai taip pat žmogaus ir gyvūnų organizmų veikla priklauso nuo in ir jan pradų pusiausvyros. Susergama pradėjus vyrauti vienam kuriam pradui.

In-jan teorija galioja visai gyvajai ir negyvajai gamtai. Be jos, yra dar keletas Rytų medicinos koncepcijų, liečiančių tik gyvuosius organizmus ir glaudžiai susijusių su in-jan teorija. Pakalbėsime apie vadinamosios gyvybinės energijos ir kanalų, arba meridianų, koncepcijas. Pasak senovės medikų, normaliam organų funkcionavimui būtina specifinė gyvybinė energija. Organizme ji cirkuliuojanti kanalais. Išskiriama 12 pagrindinių porinių, 2 neporiniai, 15 antrinių ir 8 ekstraordinariniai, arba stebuklingieji, kanalai. 12 pagrindinių kanalų yra susieti su atskirais organais. Laikoma, kad kiekvienas kanalas susideda iš dviejų dalių – viena eina organizmo vidumi per organą, o kita – netoli kūno paviršiaus. Kanalai turi savo akupunktūros taškus, kurių gali būti nuo 9 iki 67. Iš viso kūno paviršiuje yra apie 700 akupunktūros taškų. Pravedus įsivaizduojamą liniją per kurio nors vieno kanalo taškus, gaunama kažkas panašaus į geografinį meridianą. Iš čia ir kilo plačiausiai vartojamas kanalų pavadinimas – meridianai.

Pagrindinis senovės gydytojo uždavinys buvo surasti pažeistą meridianą ir adatomis subalansuoti gyvybinę energiją jame. Pažeistas meridianas ir jame vyraujantis pradas nustatomas remiantis pulso, kvėpavimo, balso tembro, liežuvio būklės tyrimu, o akupunktūrinis receptas, t. y. grupė taškų, kuriuos reikia paveikti, sudaromas pagal tam tikras taškų parinkimo taisykles.

Kai žinios apie akupunktūrą pasiekė Vakarų pasaulį ir šis gydymo metodas buvo sėkmingai išbandytas, kilo būtinybė suderinti šį fenomeną su anatomijos, fiziologijos ir kitų medicinos šakų sąvokomis. Buvo pradėti platūs eksperimentiniai ir klinikiniai tyrimai. Bandyta rasti anatominį akupunktūros taškų substratą, išaiškinti terapinio poveikio mechanizmą. Ypatingą anatominių struktūrų, kuriomis akupunktūros taškai skirtųsi nuo aplinkinių audinių, nerasta. Bet buvo pastebėta, kad akupunktūros taškuose intensyvesnė medžiagų apykaita, daugiau suvartojama deguonies, aukštesnė temperatūra bei audinių biopotencialas ir mažesnė elektrinė varža.

Gydomojo poveikio mechanizmą aiškina keletas teorijų. Pastaruoju metu vis didesnį pripažinimą įgauna neurofiziologinė teorija, kuri teigia, kad akupunktūros mechanizmo pagrindas yra refleksinis. Norėdami tiksliau išreikšti metodo esmę, tarybiniai mokslininkai pasiūlė naują akupunktūros pavadinimą – refleksoterapija. Neurofiziologinėje teorijoje nemažas vaidmuo skiriamas vadinamosioms Zacharjino-Hedo zonoms. Tai tam tikros odos vietos, kuriose, esant vidaus organų funkcijos sutrikimams, padidėja jautrumas, pakyla temperatūra. Sis reiškinys paaiškinamas tuo, kad minėtosios odos vietos ir atitinkami vidaus organai yra inervuojami iš tų pačių stuburo smegenų segmentų. Patologinio proceso sukeltas dirginimas pasiekia stuburo smegenis ir čia dėl iradiacijos dirginimas perduodamas odai. Be abejo, galimas ir atvirkštinis poveikis – stimuliuojant tam tikrus odos taškus, galima reflektoriškai paveikti vidaus organų funkciją. Tačiau akupunktūrinei diagnostikai ypač svarbi prielaida, kad pakitimai organuose gali atsispindėti odos būklėje, o kartu ir jos biofizikiniuose parametruose.

Vystantis elektronikai, atsirado naujas refleksoterapijos metodas – elektroakupunktūra ir pradėjo plėtotis instrumentinė akupunktūrinė diagnostika. Dauguma instrumentinės akupunktūrinės diagnostikos metodų remiasi odos elektrinės varžos matavimu akupunktūros taškuose. Plačiausiai žinomos yra japonų mokslininko J. Nakatanio ir daktaro R. Folio (VFR) metodikos. Nuo 1950 m. Nakatanis atliko nemažai kruopščių elektrofiziologinių tyrimų, kurie parodė, kad bet kokie organizmo vidinės terpės pokyčiai būtinai atsispindi odoje ir kad meridianai yra jautrūs indikatoriai, signalizuojantys ne tik apie ligą, bet ir jos kilimo pavojų. Tirdamas ligonių odos elektrinę varžą, Nakatanis aptiko taškus, kuriuose padidintas elektrinis laidumas. Sveikų žmonių odoje jis tokio reiškinio nepastebėjo. Pasirodė, kad šie taškai sutampa su tradicinės akupunktūros taškais, o jų išsidėstymas – su meridianais. Atrastų taškų liniją Nakatanis pavadino riodoraku, t, y. gero elektrinio laidumo linija. Įvertinus meridiano elektrinio laidumo lygį, galima spręsti apie atitinkamo organo funkciją. Kiekviename meridiane Nakatanis surado taškus, kurių elektrinio laidumo reikšmė atspindi vidutinę viso meridiano laidumo reikšmę. Šie taškai yra vadinami atstojamaisiais matavimo taškais. Todėl tyrimo metu apsiribojama 24 kiekvieno meridiano simetriniais atstojamaisiais matavimo taškais. Matavimo rezultatai pažymimi specialioje riodorakaus diagramoje, kurioje pažymima vidutinė visų 24 taškų elektrinio laidumo reikšmė ir nustatoma vadinamojo fiziologinio koridoriaus viršutinė ir apatinė riba. Jeigu atskiro meridiano atstojamojo matavimo taško elektrinio laidumo reikšmė įsitenka fiziologiniame koridoriuje, atitinkamo organo funkcija laikoma normalia. Jei ši reikšmė didesnė už viršutinę fiziologinio koridoriaus ribą arba mažesnė už apatinę, galima kalbėti apie patologiją. Iš čia konkretūs patarimai gydymui: jei laidumas per didelis, reikia veikti atitinkamo meridiano slopinantį akupunktūros tašką, o jei laidumas per mažas, reikia veikti stimuliuojantį tašką.

Daktaro Folio metodika remiasi 25 metų tyrimų rezultatais. Čia naudojama diagnostikai apie 500 taškų, iš kurių 200 – naujai pasiūlyti. Kiekvienas taškas ar jų grupė atspindi kurio nors vieno organo ar audinių sistemos funkcinę būklę. Folis nustatė vidutinį, normalų, akupunktūros taško elektrinį laidumą. Jeigu, išmatavus tam tikro taško elektrinį laidumą, gaunamos didesnės ar mažesnės reikšmės, vadinasi, yra sutrikusi su juo susijusio organo funkcija.

Tačiau metodai, kurie paremti odos elektrinės varžos matavimais, turi nemažą trūkumą – elektros srovė veikia jautrius audinių elektrofiziologinius parametrus ir gautieji duomenys ne visada atitinka realią akupunktūros taško būklę. Be to, matavimų rezultatai priklauso nuo elektrodų metalo, jų ploto, spaudimo jėgos, pakreipimo kampo. Todėl pastaruoju metu ieškoma naujų informatyvių parametrų ir gautųjų duomenų interpretavimo būdų. Bandoma registruoti audinių biopotencialą akupunktūros taškuose, temperatūros pokyčius juose, tirti audinių biochemines savybes ir pan. Bet kol kas šie parametrai dar mažai informatyvūs. Galima pabandyti įvertinti akupunktūros taškų būklę, o kartu ir su jais susijusių organų funkciją registruojant kokį nors organizmo biopotencialą ir taip išvengiant nepageidaujamo pašalinio poveikio.

Mūsų laboratorijoje buvo tirti ligoniai užrašant nuo kūno paviršiaus akupunktūros taškų vietose paprastą elektrokardiogramą. Jos parametrai priklauso ir nuo savybių audinių, pro kuriuos sklinda elektros impulsai, todėl galima gauti informacijos apie gilesnių audinių savybes, o akupunktūros taškai kaip tik yra odos giliuosiuose sluoksniuose. Elektrokardiograma buvo užrašoma kelių meridianų akupunktūros taškuose encefalografo ir biosrovių integratoriaus kompleksu. Gaudavome seriją integruotų dydžių, atspindinčių elektrokardiogramos signalo užimamą plotą 10 s. intervale. Per valandą registruodavome tris tokias serijas. Svarbiausia buvo žiūrima, koks integruotų dydžių procentinis pokytis, palyginti su pradiniu registravimo momentu. Tai suteikia galimybę stebėti akupunktūros taško parametrų dinamiką.

Iš tyrimų paaiškėjo, kad esant gerai organo funkcijai, tam tikro meridiano kurio nors akupunktūros taško biofizikiniai duomenys yra gana pastovūs, t. y. po 1 valandos nuo tyrimo pradžios gautų dydžių pokyčiai buvo 10-15% ribose. Tačiau jei kurio nors meridiano taške užrašytos elektrokardiogramos integruoto ploto dydis gerokai pasikeisdavo, paprastai būdavo randami kokie nors atitinkamo organo funkcijos sutrikimai. Didžiausi pokyčiai gauti kepenų meridiano taške, o atlikus klinikinius tyrimus, nustatytas hepatitas – kepenų uždegimas. Be abejo, šis metodas dar reikalauja papildomų gausių tyrimų, kurie patvirtintų jo patikimumą.

Įdomi ir paties elektromagnetinio lauko, atsirandančio dėl širdies veiklos, reikšmė atskirų organų ir audinių veiklai, nes šis palyginti stiprus signalas atsiranda jau pačioje gemalo vystymosi pradžioje ir stimuliuoja organizmą visą gyvenimą. Neseniai pasaulį apskriejo žinia apie pirmąjį, deja, nesėkmingą, dirbtinės širdies persodinimą žmogui. Sunku pasakyti, kiek šią nesėkmę lėmė natūralaus širdies elektromagnetinio lauko nebuvimas, bet tokia galimybė, mūsų manymu, egzistuoja. Šie samprotavimai galbūt hipotetiški. Tačiau senovės Rytų medicinos ir dabarties medicinos mokslo sąjunga jau duoda realių rezultatų gydant ir diagnozuojant įvairias ligas.

Kastytis Dapšys

Žurnalas „Mokslas ir Gyvenimas”

1984, Nr. 5