Problema, kuriai skirtas šis straipsnis, atsirado seniai. Tačiau ji buvo aptariama specialiojoje literatūroje arba su užrašu… „Tarnybiniam naudojimui“. O juk neretai giminės pratęsimui, tvirtos šeimos sukūrimui vien gerų norų sutuoktiniams neužtenka.

Iš 100 porų 49 išsiskiria. Be to, dažniausiai dėl… kaip pas mus priimta sakyti, skirtingų charakterių. O iš tikrųjų yra ir kita priežastis – vyrų impotencija. Dažnai ji atsiranda dėl ilgalaikio faktorių, nepriklausančių nuo sutuoktinių santykių, poveikio. Tai nervinė įtampa darbe, pervargimas, neišsimiegojimas ir įvairios ligos. Ką tokiu atveju daryti?

Žinomas urologas profesorius I. Porudominskis kadaise pasakojo apie daugybę nelaimingų porų, negalinčių turėti normalių vedybinio gyvenimo santykių. Kai kada atsitiktinumas palaikomas dėsningumu. Ir žmonės atsiduoda savo egoizmui ar svetimiems kaprizams. „Populiariojoje medicinos enciklopedijoje“ rašoma: „Potencijos sutrikimas gali būti sunkių pergyvenimų ir šeimos nesutarimų priežastis“. Ten pat rašoma, kad, ilgai veikiant faktoriams, kurie, atrodytų, neturi tiesioginės įtakos lytinei sričiai – pervargimui, neišsimiegojimui, įtampai darbe, – atsiranda ir lytinių sutrikimų.

„Taigi čia apie mus, – pasakytų kai kurie inžinieriai. – Nervinimasis, sėdėjimas prie rašomojo stalo iki gilaus vidurnakčio, dieną varginantis stovėjimas prie kulmano. Visa tai, atleiskite, nepadeda…“. O jeigu dar pridėsime spūstį transporte, atmosferos užterštumą, šeimyninius stresus, kurių metu, nors ir labai liūdna, išsikrauna abi žmonijos pusės, tai galima įsivaizduoti nelaimės mastą. Manoma, kad potencijos sutrikimai – viena iš gimstamumo, taigi ir kilminės inteligentijos mažėjimo miestuose, priežasčių. Šeimoje, kurioje vyras ir žmona – inžinieriai, daugiausia vienas, o kartais ir nė vieno vaiko. O juk jis galėtų pasinaudoti tėvų biblioteka, gautų žinių ne tik institute, bet ir inžinerinį išsilavinimą namuose. Kiekybinė ir kokybinė inžinerinio korpuso sudėtis tiesiogiai priklauso nuo gimimų skaičiaus mokslinės ir techninės inteligentijos šeimose.

70 procentų impotencijos priežastis – nerviniai-psichiniai sutrikimai. Vienas kitas nesėkmingas bandymas lytiškai suartėti su moterimi kartais pagimdo nepilnavertiškumo kompleksą.

Amžiaus pradžioje buvo naudojamas patentuotas vokiečių inžinieriaus Gaseno įtaisas, kuris padėdavo imituoti erekciją. Maždaug tokį pat efektą duodavo Nitardžio ir Spigelio aparatai. Rusijoje nuo seno naudotasi buitine priemone – palaikančiu protezu iš medinio šaukšto. Esą padėdavę…

Didžiojo Tėvynės karo ir pirmaisiais pokario metais nusiskundimų impotencija padaugėjo. Juk ilgalaikis priverstinis sutuoktinių išsiskyrimas anaiptol nepadėdavo normaliems santykiams ir šeimai susijungus. Tuomet tarybinis mokslininkas D. Milovidovas sukūrė erektorių (aut. liud. Nr. 57438), kurio dėka buvo išsaugota ir susikūrė tūkstančiai šeimų. Tačiau aprūpinti šiais nesudėtingais prietaisais visus, kuriems jie būtų galėję padėti, tais laikais medicinos pramonė neįstengė.

1963 m. kijeviečiui išradėjui S. Plotičeriui buvo išduotas autorystės liudijimas Nr. 154639 „Protezui impotentams“. Nepaisant tariamo paprastumo, sukonstruoti prietaisą, atitinkantį visus jam keliamus reikalavimus, ne taip paprasta. Užduotį sunkino tai, kad, esant mažiausiam diskomfortui, pernelyg didelei trinčiai ar kokiam nors kitam nepatogumui, protezas būdavo išmetamas ir jau daugiau nebandoma jo panaudoti.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje inžinierius S. Plotičeris ir profesorius I. Porudominskis ėmėsi tobulinti protezą. Klinikiniai stebėjimai, atliekami keletą mėnesių, leido pagerinti jo konstrukciją. Autorystės liudijimas Nr. 178044 jiems buvo išduotas už „Prietaisą impotencijai gydyti“. Tokių erektorių taikymą gerai įvertino Centrinis odos-venerologijos institutas, Charkovo neurologijos ir psichologijos mokslinio tyrimo institutas, kur buvo atliekami jų klinikiniai bandymai (1964-1965 m.). Pagaliau TSRS sveikatos apsaugos ministerijos įrankių ir prietaisų, taikomų urologijoje, komisija taip pat aprobavo „Prietaisą impotencijai gydyti“. Atrodytų, viskas – ledai pajudėjo! Tačiau po to S. Plotičeris ir I. Porudominskis daug metų vaikščiojo iš kabineto į kabinetą, rinkdami reikiamas vizas. Jų nedomino nei garbė, nei materialinė nauda, nes kas gali būti kūrėjams skaudžiau už sužlugdytą darbą, kuriam atiduota šitiek metų! O darbas buvo reikalingas: į juos kreipdavosi tūkstančiai žmonių, kuriems reikėjo gydytis. Tačiau padėti jie, deja, negalėjo. Organizaciniai klausimai tapo neįveikiama kliūtimi įdiegiant erektorius. Kas jais turėtų užsiimti, iš kur gauti etatų, kas tieks reikiamas medžiagas, įrengimus, kur rasti gamybinio ploto?

Naujos konstrukcijos erektorių sukūrė ir medicinos mokslų kandidatas M. Ciriulnikovas kartu su Z. Zusmanovskiu. Kuo gi šis erektorius skiriasi nuo Plotičerio ir Porudominskio įtaiso?

Pasirodo, yra esminių skirtumų. Plotičerio ir Porudominskio erektorius sukurtas visiškiems impotentams, statiška konstrukcija gali sukelti skausmą tiems žmonėms, kurie dar pajėgūs normaliai lytiškai gyventi. M. Ciriulnikovo ir Z. Zusmanovskio įtaisai, prasidedant erekcijai, padidėja, todėl fiksatorius nesukelia skausmo. Jei erekcija nepakankama, veikiant tampriam elementui, strypai pasisuka, galvutės fiksatoriaus letenėlės suartėja ir patikimai laiko organą reikiamoje padėtyje.

Z. Zusmanovskio įtaisas – tai dvi simetriškos vielytės, tarpusavyje sujungtos pavalkėliais. Užpakalinis fiksatorius guminiu pavalkėliu apgaubia pagrindą. Todėl organas nuolat ištemptas ir dviejų plieninės vielos strypų dėka yra standus. Jeigu prasidės erekcija, įtaisą galima lengvai nuimti. Toks erektorius naudingas ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Praėjo keletas metų, o reikalai nepajudėjo. Tad kas gi daroma, gydant impotenciją Vakaruose ir pas mus? Sąjunginio seksopatologijos mokslinio-metodinio centro mokslininkų nuomone, šalyje kol kas kuo rečiau stengiamasi vartoti šitą žodį. Impotencija – tai jau kraštutinumas. Daugeliu atvejų labiau derėtų „seksualinių sutrikimų“ sąvoka. Dažnai paprasčiausias nuovargis, kažkoks kitas susirgimas palaikomas impotencija. Vakaruose yra daugybė įvairiausių aparatų, stimuliatorių modifikacijų, net dirbtinių lytinių organų, seksualinių agregatų ir masturbacijos robotų. Kaip pas mus žiūrima į visus šiuos įtaisus? Jei tai gydomosios ar korekcijos priemonės, būtina gydytojo kontrolė. Na, o nekontroliuojamas tokių priemonių taikymas greičiau pakenks negu padės. Kol kas mūsų šalyje labai mažai erektorių modifikacijų. Tai – S. Plotičerio ir I. Porudominskio (beje, yra keletas pacientų, kurie jų modeliu naudojasi dešimtmečiais), kijeviečio gydytojo Siniovo (šis labai paprastas ir nepavojingas partneriams). Jame nėra nė vienos judančios dalies ir iš viso vienintelis suvirintas sudūrimas. Ir pagaliau Ciriulnikovo ir Zusmanovskio – sudėtingesnis CZ-1. Šis erektorius turi vieną teigiamą savybę palyginti su konkuruojančiomis konstrukcijomis – jo lankeliai, prasidedant natūraliai erekcijai, automatiškai prasiskečia. Bet, žinoma, ir šis įtaisas nėra idealus. Jo privalumai, esant pernelyg dideliam partnerių aktyvumui, gali tapti ir trūkumais, nes gali įvykti trauma. Taigi inžinieriams yra apie ką pagalvoti. Kuo daugiau įvairiausių konstrukcijų bus pasiūlyta, kuo daugiau organizacijų, galbūt netgi artelių ar kooperatyvų imsis jas gaminti, tuo geriau bendram reikalui. Juk šių gaminių paklausa didžiulė.

Mokslininkai seksopatologai turėjo pastabų ir inžinieriams. Kalbant apie juos kaip apie pacientus, viskas maždaug gerai. Inžinierius bet kokį reiškinį įpratęs stebėti ramiai ir metodiškai. Ir į savo organizmą jis žiūri kaip į mašinos konstrukciją. Sumažėjo atsparumas, nutrūko kontaktas, sugedo kondensatorius – inžinierius eina pas gydytoją susiremontuoti. Na, o kalbant kaip apie sąjungininką ir svarbiausią gydytojo pagalbininką – inžinieriui turima ir pretenzijų. Pirmiausia reikia grynai inžinerinių apskaičiavimų ir eksperimentų. O dabar viskas sprendžiama, remiantis tik intuicija. Parinkti plieno markę, optimalios konstrukcijos modifikaciją turėtų kompiuteriai. Kol kas visa tai daroma grynai empiriškai.

Per paskutinį amžiaus ketvirtį problemos sprendimas taip ir nekrustelėjo iš vietos. Sociologiniai tyrimai, atlikti aštuntojo dešimtmečio pradžioje, parodė, kad 6% skyrybų įvyksta dėl lytinių sutrikimų. Turint omenyje, jog šalyje kasmet išsiskiria milijonas porų, dėl lytinių sutrikimų nutrauktų santuokų skaičius – 60 tūkstančių per metus. Tačiau tolesni sociologiniai tyrimai parodė, kad 6% – žymiai sumažintas skaičius, o iš tikrųjų – 40%. Be to, 30% neišsiskyrusių porų kenčia dėl tų pačių neišspręstų problemų, o nesiskiria tik dėl pareigos jausmo, padorumo, vaikų, neturėjimo kur gyventi, baimės negauti komandiruočių į užsienį. Yra ir dar viena svarbi priežastis, kurios dėka šeimos neišyra ir esant labai ilgiems lytiniams sutrikimams, – tai meilė. Dėl jos būtina dar labiau sutelkti inžinierių, dirbančių protezavimo srityje, jėgas. Sumodeliuoti ir būtinus apskaičiavimus atlikti reikia kompiuteriais. Būtina pagaminti nenuodingų ir gerų medžiagų, naujų, paprastų, lengvų ir universalių įtaisų. Visa tai privaloma, norint padaryti laimingais daugelį žmonių. Dėl šito tikslo reikia nugalėti savyje miesčioniškos moralės prietarus, nereikalingą gėdinimąsi. Nutylėjimas – ne geriausias problemų sprendimo būdas.

Žurnalas „ Mokslas ir Technika“

1989, Nr. 4