Zizanijų perspektyvos Lietuvoje (1981)

cal2009-09-22  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

zizanijaRyžius visi valgome ir vertiname. Yra nemažai pasaulio šalių, kur ryžiai – pagrindinis kasdienis maisto produktas. Tačiau be sėjamojo ryžio (Oryza sativa), yra ir kitų šių augalų rūšių, kurios tinka valgyti. Tai zizanija, dar vadinama vandeniniu ryžiu. Tikrasis ir vandeninis ryžiai yra tos pačios varpinių šeimos augalai.

Zizanijos žiedai vienalyčiai, jų varputės vienažiedės. Jos susitelkusios į stambią, viršūnėje susiglaudusią, apačioje prasiskleidusią šluotelę.

Zizanijos genčiai priklauso dvi rūšys. Viena iš jų – vandeninė zizanija (Zizania aquafica) – paplitusi Siaurės Amerikos rytinėje dalyje, daugiausia Kanadoje, antroji – plačialapė zizanija (Z. latilolia) – auga šiaurės rytų Azijoje – Kinijoje, Japonijoje, Rytų Sibire, Usūrio krašte.

Vandeninė zizanija – vienametis augalas, užaugantis iki 1,50-2,00 m aukščio. Ji tarpsta ežerų ir lėtai tekančių vandenų pakrantėse, tvenkiniuose. Dumblingame grunte jis būna pasinėręs į vandenį iki 1 m. gilumo. Šaknys – stambios, kuokštinės. Iš apatinių, pasinėrusių vandenyje, stiebo bamblių dažnai išauga pridėtinės šaknys. Stiebas apie 1 cm skersmens, plikas. Lapai pliki, šiurkščiais kraštais, linijiškai lancetiški, 5-15 mm. pločio. Šluotelė – iki 40 cm. ilgio. Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Grūdas – 15 mm. ilgio ir 1 mm. storio.

Plačialapė zizanija – daugiametis augalas. Jos šakniastiebis apie 60 cm ilgio. Stiebai kartais išauga iki 3 m. ilgio, jų skersmuo – iki 2 cm. Lapai 1,5-2,4 cm. pločio. Žiedyno ilgis – apie 55 cm.

Zizanijos yra vertingi augalai. Jos tinka pašarui. Ypač laukiniams gyvuliams. Iš žalios masės gaminamas silosas. Vandens paukščiai lesa ne tik grūdus, bet ir vegetatyvines augalo dalis. Grūdais minta ir žuvys. Zizanijų grūdai maistingi ir gero skonio: juose yra apie 75% angliavandenių, daugiausia krakmolo, 12-13% proteino, 1% riebalų, 1,4% pelenų. Iš šių grūdų galima gaminti geros kokybės kruopas. Ūgliai vartojami kaip daržovės. Vandeninę zizaniją maistui vartojo ir vartoja indėnai, ypač kurie gyvena Didžiųjų ežerų bei Misisipės aukštupio rajonuose. Kinai plačialapės zizanijos grūdus, jaunus ūglius ir apatines stiebų dalis vartojo maistui. Tinka zizanijos ir pašarui, ypač arkliams; jas noriai ėda ondatros. Be to, Kinijoje šiuo augalu gydomos širdies, inkstų, kepenų ligos, nušalimo ir nudegimo žaizdos. Iš jų šiaudų gaminamas popierius, o iš lapų ir stiebų daromi . dekoratyviniai dembliai. Abiejų rūšių zizanijos yra bandytos įveisti ir už savo natūralaus paplitimo ribų. Vandeninė zizanija introdukuota Vakarų Europoje, Tarybų Sąjungoje, JAV. Kai įveistos zizanijos užauga, jų sėklos pasisėja savaime, tačiau ne visuomet jos subręsta ir tuomet augalas išnyksta. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje vandeninė zizanija gerai tarpsta prie Leningrado Vjalio ežere. Įveista plačialapė zizanija, kaip daugiametė rūšis, gerai išsilaiko Vakarų Sibire, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Pirmuosius bandymus įveisti vandeninę zizanija Lietuvos vandenyse pradėjo prof. T. Ivanauskas. Jis šio augalo sėklas, gautas 1936 m. iš Šiaurės Amerikos, pasėjo Žuvinto ežere, nedideliame tvenkinyje Obelijoje ir Kauno botanikos sodo tvenkinyje. Žuvinto ežere zizanija neblogai laikėsi septynerius metus, bet 1947 m. visiškai išnyko. Obelijos kaimo tvenkinyje ji taip pat gerai tarpo daugelį metų, tačiau 1956 m., nusausinus tą tvenkinį, irgi išnyko. Išnyko ji ir Kauno botanikos sodo tvenkinyje.

Plačialapė zizanija pirmą kartą į Lietuvą pateko 1972 m. iš Baltarusijos Zaslavikio vandens saugyklos. Jos šakniastiebio gabaliukų atvežė Lietuvos hidromelioracijos mokslinio tyrimo instituto moksliniai bendradarbiai ir pasodino Kėdainių rajono Keleriškių tvenkinyje. Dabar ji ten gerai auga ir plinta.

Keleriškių drėkinimo tvenkinys įrengtas 1971 m. ant Smilgaičio upelio; jo plotas – 11,5 ha, vidutinis gylis – 1,63 m, didžiausias – 3,90 metro. 1979 m. duomenimis, šio tvenkinio plotas tebuvo tik 7,68 ha. arba 66,8% buvusio, nes tvenkinys užžėlė. Tvenkinyje aptikta 28 aukštesniųjų augalų rūšių; vyravo varpinė plunksnalapė. 1979 m. jos sąžalynai užėmė 40,9% viso užžėlusio ploto. Iš kitų, dažniau pasitaikančių, paminėtinos įvairios plūdžių rūšys, lūgnė, šakuotasis šiurpis, plačialapis švendras ir kt.

Plačialapės zizanijos sąžalynai Keleriškių tvenkinyje plečiasi. Iki 1979 m. susiformavo atskiri sąžalynai nuo 27 m² iki 810 m² ploto, kurie sudarė apie 0,26 ha. arba 3,4% viso užžėlusio aukštesniaisiais augalais ploto. Stiebai užauga iki 2,4 m. Sėklos nesubręsta.

Plačialapės zizanijos sąžalynai sukaupia didelius biomasės kiekius. 1979 m. nupjovus sąžalynus, gauta 59 t/ha žaliosios masės ir 13,2 t. orasausės masės. Tiek žolės gaunama iš geros, vešlios pievos.

Verta pažymėti, kad plačialapė zizanija gerai atželia. 1978 m. buvo bandyta ją pjauti 3 kartus tame pačiame plote ir visus tris kartus ji greitai atžėlė.

Iš turimų duomenų galima padaryti išvadą, kad daugiametę plačialapę zizaniją verta veisti mūsų vandenyse. Jos sąžalynai negiliose ir dumblingose vandens baseinų vietose galėtų būti papildomas maisto šaltinis laukiniams gyvūnams. Be to, galima ją panaudoti silosui gaminti. Neigiamų atsiliepimų apie plačialapės zizanijos įveisimo vandenyse rezultatus neteko aptikti. Kaip žinome, kadaise Europos vandenų pakraščiuose labai išplito iš Azijos atvežtas ajeras, o vidaus vandenų dugne – Šiaurės Amerikos rūšis – Kanadinė elodėja. Pastaroji rūšis daug kur užteršė vandenis, tačiau ajeras čia pritiko, nors dabar dėl sausinimo jų gerokai sumažėjo. Įveista plačialapė zizanija praturtintų vandenų pašarinę bazę. Taigi Lietuvos vandenyse reikėtų toliau veisti zizanijas, parenkant joms tinkamas vietas ir tikriausiai ilgainiui labiau išryškėtų šių augalų vertė.

Doc. Irena Šarkinienė, biol. k. Joana Gaižauskienė

„Mokslas ir gyvenimas“

1981, Nr. 8