Pagarbą kairiarankiškumui (1982)
2009-09-24 Žymos: Mokslas Paskelbta kategorijose LTSR Medicina
Pastaruoju metu spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie kairiarankius. Deja, dažniausiai rašoma apie kairiarankius menininkus ir sportininkus. Tačiau kairiarankiškumas yra ne tik išorinis žmogaus išskirtinumas, todėl derėtų susipažinti su kairiarankių psichiniais ypatumais. Nors šį psichikos ypatingumą sąlygoja ir socialiniai veiksniai, tačiau jie neatskiriami nuo individo genealogijos, t. y. kairiarankis „realizuoja“ kitokį psichobiologinį modelį. Tai priklauso nuo aktyvesnio ir didesnio dešiniojo, o ne kairiojo, kaip daugelio žmonių, didžiųjų smegenų pusrutulio. Todėl kairiarankiu reiktų vadinti ne tik tą, kuris rašo ir dirba kairiąja ranka, bet ir kiekvieną, kurio dominuojantis yra dešinysis, o ne kairysis didžiųjų smegenų pusrutulis. (Dešinysis didžiųjų smegenų pusrutulis valdo visą mūsų kairiąją pusę ir kairiąją ranką, o kairysis – dešiniąją). Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, žmogus dažniausiai dirba ir rašo kairiąja ranka, žinoma, jeigu vaikystėje nėra nuo to atpratintas. Kodėl „perdirbinėjame“ kairiarankius? Apmaudu, bet kairiarankiškumą daugelis laiko nenormalumu. Mat visi rašymo ir kitų darbų įrankiai ir technologijos elementai pritaikyti dešiniajai rankai. Kodėl taip yra, sunku tiksliai pasakyti. Mokslo ir technikos kūrimosi istorijoje čia galima įžvelgti ir atsitiktinumą, ir būtinumą. Atsitiktinumas, – kad pirmieji darbo ir rašto įrankių kūrėjai, matyt, buvo žmonės, kurių veiklą valdė kairysis, o ne dešinysis smegenų pusrutulis. Jie sudarė (ir sudaro) daugumą ir kūrė tokiu principu, kuris patogesnis dešiniajai rankai. Būtinumas, – kad šio sudėtingo abstraktaus kūrybinio proceso autoriais ir negalėjo būti tie, kurių veiklą lemia dešinysis pusrutulis. Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, žmogus nelinkęs į abstrakcijas, susijusias su ženklais, neturinčiais savo prasmės (kalbos elementai – žodžiai, atskiros darbo instrumentų dalys ir pan.). Kairiarankiui apskritai svetimas atskiro elemento kūrimas (pvz., gamybos įrankio tobulinimas), jis orientuojasi į visumą. Apie tai plačiai rašo prof. V. Ivanovas knygoje „Čiot i nečiot“ (1978). Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, individo juslumas ir emocijos daug ryškesni. Kairiarankio sąmonėje emocija yra ne gnostinis objekto išskyrimas, o individo ,,aš“ santykio su objektu pajauta, jos išgyvenimas. Pažintinis santykis su aplinka dešiniarankiams yra kūrybos sąlyga ir priežastis, tačiau kartu jis savotiškai trukdo būti savimi. Kai žmogus suvokia objektą, siedamas jį su tam tikra sąvoka, jis pastebi tik tai, ką yra užfiksavę kiti tos sąvokos turinyje. Loginis mąstymas, sukaupęs ilgo socialinio patyrimo rezultatus, be abejo, yra vienas pagrindinių žmogiškosios esmės elementų. Be jo negali būti sąmonės. Tačiau, nemenkindami logikos kaip tarpininko tarp „aš“ ir „ne aš“, negalime nejusti pagarbos žmogui, kuris betarpiškai išgyvena ir ,,ne aš“ poveikį. Štai kodėl kairiarankiai aktyvesni tada, kai dominuoja subjektyvi, o ne objektyvi, t. y. dalykinė, reiškinių esmė. Jiems artimesnė estetinės pajautos Sfera, intuityvi filosofinė pagava, kūrybinis polėkis, drąsa. Menas, meilė ir didelės aistros – neatskiriami kairiarankių palydovai. Pridursime, kad platesnė emocijų skalė netrukdo šiems žmonėms būti logiškais ir kūrybingais tiksliuosiuose moksluose. Žinojimui bei mąstymui, kaip žinome, taip pat reikalingos emocijos: žmogaus mąstymas tik tuo ir skiriasi nuo roboto, kad jis persunktas emocijų, intuityvumo, pasąmonės impulsų. Emocingesnis individas jautriau supranta tiesą. Retas kairiarankis švaistosi tiesomis, kurių nesupranta. Ne veltui ėmęsi kokios problemos, jie tampa kūrėjais visiškai naujų sistemų. Tokios asmenybės buvo siurrealizmo pradininkas A. Bretonas, intuityvistinės filosofijos autorius A. Bergsonas, matematinio intuityvizmo kūrėjas J. Braueris ir kiti. Loginius ryšius išgyvenantis kairiarankis yra kūrybingesnis ir mažiau informacijos turėdamas.
Tuo tarpu dešiniarankio logikai labiau būdingas vienarūšiškumas, kiekvienu atskiru atveju žmogus sprendžia, mąsto vienos rūšies idėjas, vienos rūšies esminius ryšius, o ne įvairiarūšių esmių santykius. Žmogaus logika „aktyviai fiksuoja tik vieną reiškinį, vienos krypties informaciją…“ – rašo žinomas tarybinis matematikas ir kibernetikas prof. S. Sapira. Kadangi skirtingų sistemų esminiai ryšiai tuo pat metu gali būti atskleisti tik intuicija, kairiarankių mąstymo susipynimas su intuityviu aplinkos atspindžiu ir lemia jų kūrybingumą, o kartais ir fenomenalumą. Toks fenomenas buvo, pvz., senovės Romos diktatorius Cezaris, galėjęs tuo pat metu sakyti kalbą ir rašyti kita tema laišką; ir Napoleonas – jis ilgai prisimindavo jam pristatytų karių pavardes. XX a. žinomas fenomenalus indų matematikas Ramanudžanas, kuris akies mirksniu išspręsdavo sudėtingiausius sprendinius be pieštuko ir popieriaus. Fenomenalią muzikinę atmintį turėjo kompozitorius S. Rachmaninovas: jis galėdavo pakartoti bet kurį savo muzikinį veikalą bet kuriuo paros metu.
Kad kairiarankių sąmonėje formos pagava yra intuityvi, matyti ir iš kai kurių gabių vaikų. Pvz. vilnietė kairiarankė trimetė Dalytė B. sugeba pakartoti vos kelis kartus perskaitytą eilėraštį vokiečių kalba, nors gimtąja – lietuvių dar nėra išmokusi nė vieno. Mat prasminis gimtosios kalbos naudojimas lakioje vaiko vaizduotėje labai dinamiškas: vos ne kiekvienas suprastas žodis ar sakinys yra komentuojamas, siejant jį su vaizdinių virtine, transformuojamas. Todėl eilėraščio forma, jo skambėjimas, tam tikras visuminis kontūras greičiau lieka atmintyje, kai neįsiterpia racionalumas, o dominuoja intuicija.
Susiformavusiai asmenybei kūrybiškai vystantis, kai dominuoja dešinysis pusrutulis, intuicija dažnai tampa pagrindiniu veikimo principu ir metodu. Nepagalvoję apie galimą savo biostruktūros išskirtinumą, šie kūrėjai kartais bando suabsoliutinti savąjį darbo stilių; jiems atrodo, kad visi privalo remtis tik intuicija. Dar daugiau, – dažnai imama neigti logiką. Neverta įrodinėti, kad be sąvokinės logikos žmogus iš viso netaptų kūrėju. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį ir į kitą nesusipratimą: teisingai nepripažindami intuicinio kraštutinumo, gimdančio idealizmą, mes dažnai nepripažįstame ir intuicijos ir specifinės kairiarankių pasaulio pajautos, jų matymo, girdėjimo ir sprendimo ypatumų. Kitaip sakant, atmesdami vieną kraštutinumą, teigiame kitą. Ypač tai ryšku suvokiant ir vertinant meno kūrinius. Kartais neįprastas ar net paradoksalus dailininko, poeto ar kompozitoriaus tikrovės suvokimas metafiziškai siejamas su per didelėmis pretenzijomis, poza o kartais ir su kokiu ,,-izmu“. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus ne tik bendrybės įkūnijimas, bet ir unikumas. Kairiarankių teisės ir ypatumai ribojami ir kasdieniniame jų santykyje su tikrove, pavyzdžiui, vaikai verčiami rašyti dešine ranka. (Šiuo metu vidurinėse mokyklose besimokantys kairiarankiai (dažniausiai rašą dešiniąja) sudaro 10-15% visos moksleivijos). Pabandykime atskleisti tų pradinių klasių mokytojų ir uolių tėvelių ar senelių daromą žalą.
Mąstymo ir veiksmo vienovę lemia didžiųjų pusrutulių neuronų ir rankos nervinių skaidulų judesio vienovė. Žmogus tai pajunta tik afekto būsenoje, kai logika neapsieina be išraiškingų judesių. Homo sapiens formavosi abstrahuodamas ne sąvokas, o veiksmus. Iš pradžių veiksmas buvo tik darbo momentas (pvz,, abstraktus įrankio kūrimas). Šis veiksmas bei jo socialinis rezultatas dar nesukūrė žodinės sąvokos: pirminis sąvokos variantas turėjo dinaminę-veiksmo formą t. y. pirminė žmogaus mąstymo forma buvo tam tikri rankų judesiai. Kaip rašo prof. V. Ivanovas, palyginti neseniai (XIX a. pab.) tai įrodė amerikiečių etnologas Kašingas. Jis atliko genialų eksperimentą: tarsi grąžino savo rankoms pirmykštes funkcijas, versdamas jas atlikti daugybę operacijų, atliekamų mūsų protėvių ikiistorinėje eroje. Jis patyrė rankų ir intelekto vienovės jausmą. Kašingas eksperimentavo ne vieną dešimtmetį. Jau būdamas mokslininkas etnologas, jis apsigyveno Amerikos indėnų zunji gentyje. Perėmęs šios genties papročius, jis buvo išrinktas jos vyriausiuoju žyniu, Kašingas ne tik perprato šios genties mąstymą rankomis bet ir smulkiai jį aprašė savo darbuose.
Mąstymo ir rankos vienovės pavyzdys – skaičiavimas ant pirštų. Taip skaičiuoja visi vaikai, o Šiaurės Amerikos indėnai ir šiandien įsitikinę, kad skaičiuoti galime tik iki dešimt. Tai, kad rankos judesius sunku automatizuoti, rodo, jog veiksmai glaudžiai siejasi su mąstymu. Perrašinėjantys savo kūrinius ne mašinėle labai gerai jaučia kaip ranka ,,priešinasi“ blogam tekstui.
Rankų ir mąstymo neišskiriamumą bandė įrodyti ir didysis kinematografininkas S. Elzenšteinas. Kitomis sąlygomis ir kitu būdu jis priėjo išvadą, kad veiksmo aktas yra kartu ir mąstymas, o mintis – erdvinis veiksmas. Tai nėra naujos tiesos filosofijos istorijoje. Jau XVII a. apie rankos ir minties vienovę kalbėjo žymūs prancūzų filosofai G. V. Leibnicas ir O. Lemetri. XIX a. šias idėjas prikėlė ir išplėtė K. Marksas ir F. Engelsas. Knygoje „Gamtos dialektika“ F. Engelsas rašė, kad tik tobulėjant rankai, palaipsniui tobulėjo ir galva, kad ranka padėjo atitinkamai išugdyti žmogaus smegenis.
Ir kairiojo, ir dešiniojo didžiųjų pusrutulių veiklą reikia suprasti ne kaip diktatus dešiniajai arba kairiajai rankai. Atvirkščiai, čia reikia įžvelgti neišskiriamą vientisą refleksų sistemos procesą. Tuo labiau, kad rankos aktyvumas nėra vienpusis, – ne tik ranka juda pagal smegenų komandą, bet ir normali smegenų veikla reikalauja tam tikros rankos veiklos. Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, rašyti ir dirbti kaire ranka yra ne tik patogiau – tai normalus šios rankos aktyvumas. Priverstinis dešiniosios rankos aktyvinimas prieštarauja biologinei tokio žmogaus prigimčiai, pasąmonėje traumuoja žmogaus dvasią. Todėl tėvai, seneliai ar pedagogai, pastebėję, jog aktyvesnė yra kairioji vaiko ranka, neturėtų jo mokyti: „Imk šaukštelį dešine ranka“, „Ne ta rankute valgai“, ,,Mesk akmenuką dešine“ ir t. t. Kai taip elgiamasi nuo pat vaikystės, atrodo kad vaikas persiorientuoja labai lengvai: jis paklūsta komandoms ir atpranta naudotis kairiąja ranka. Tačiau šis atpratinmo lengvumas tik tariamas. Jis neatskiriamas nuo pirmųjų nepilnavertiškumo komplekso daigų, kurie lydi asmenybę visą gyvenimą. Taip „perorientuoti“ žmonės junta tam tikrą aplinkos priešiškumą ir nepasitiki savimi, nors protu jie to ir nesuvokia. S. Eizenšteinas vienas iš nedaugelio sugebėjo suvokti šią skriaudą. Po mirties jo dienoraštyje buvo perskaityta tokia giliai įskaudinto žmogaus pastaba: ,,Ir kas drįso mane versti rašyti dešiniąja?“ S. Eizenšteinas iš prigimties buvo tipiškas kairiarankis, nors visą gyvenimą rašė dešiniąja. Skrodžiant jo kaukolę, rasta, kad dešinysis smegenų pusrutulis buvo pusantro karto sunkesnis ir labiau raižytas. Žinodami S. Eizenšteino kūrybinę energiją ir laimėjimus, akivaizdžiai matome, kad sąmoningai žmogaus veiklai iš esmės nesvarbu, kuris pusrutulis – dešinysis ar kairysis – dominuoja. Svarbu nesudarkyti jo prigimties. Tad suteikime deramą laisvę ir pagarbą kairiarankiškumui!
doc. Irena Gaidamavičienė
„Mokslas ir gyvenimas“
1982, Nr. 9
Kiti kategorijos įrašai:
- Džuljetai buvo tik trylika (1986) 2009-11-05 0
- Sveikas protas ir emocijos (1987) 2009-10-19 0
- Dirbtinis apvaisinimas (1988) 2009-10-14 0
- Kas yra meilė? (1988) 2009-10-11 0