Nuo seno žinoma, kad kai kurie žmonės sugeba požeminį vandenį bei kitas naudingąsias iškasenas surasti paprasta medžio šakele ar vielos rėmeliu. Ieškomojo objekto vietoje, rankose laikoma šakelė ar rėmelis, vadinami virgule, pasisuka nuo pusiausvyros padėties. Atrodo, kad naudingųjų iškasenų vietose esama kažkokio lauko, kuris veikla žmogaus organizmą, sukelia raumenų susitraukimą ir pasuka virgule. Šis reiškinys, vadinamas biolokacija, kol kas mažai ištirtas, nors visame pasaulyje juo plačiai naudojamasi.

Vienas žymiausių biolokacijos specialistų yra geol.-min. k. Nikolajus Sočevanovas. Spausdiname jo straipsnį apie šį mįslingą reiškinį, vadinamą biofiziniu efektu.

Požeminio vandens praeityje būdavo ieškoma lanksčiomis įvairių rūšių medžių bei krūmų šakelėmis, rykštelėmis. Dabar dažniau šiam reikalui panaudojami įvairios formos vielos rėmeliai. Jau Babilone, senovės Indijoje ir Kinijoje virgulėmis buvo ieškoma vandens ir įvairių rūdų. Šiuo metodu viduramžiais buvo atrasta daugelis įvairių metalų rūdų telkinių Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Silpnai išsivysčiusiose šalyse biolokacijos metodas ir dabar tėra vienintelis požeminiam vandeniui ieškoti. Veikia net specialios mokyklos, kuriose apmokomi operatoriai kariniams ir civiliniams tikslams. Biolokacija Pirmojo pasaulinio karo metais vandens ieškojo Anglija ir Vokietija, Didžiojo Tėvynės karo metais – abi kariaujančios pusės. Asmenys, mokantys naudotis biolokacija, įvairiose užsienio firmose atlieka įvairias užduotis.

Tarybų Sąjungoje biofiziniu efektu pirmą kartą sėkmingai pasinaudota 1935-1938 m. Užkaukazės kaimus aprūpinant vandeniu. Dabar mūsų šalyje darbuojasi kelios dešimtys biolokacijos grupių. Šiuo metodu neplaniniuose darbuose naudojasi geologai, geofizikai, hidrogeologai, sudarinėdami geologinius žemėlapius, ieškodami rūdų, požeminio vandens gyslų, spręsdami kai kurias inžinerinės geologijos užduotis. 1968 m. buvo įkurta tarpžinybinė biolokacijos komisija, kuri koordinuoja atskirų grupių darbą ir organizuoja konferencijas.

Užsienio šalyse leidžiami žurnalai biofizinio efekto tematika (Anglija, JAV, VFR ir kt), yra susikūrusios specialios draugijos, kurios turi net dešimtis tūkstančių žmonių. Kai kurios jų rengia ir tikrina operatorius, net išduoda diplomus, leidžiančius atlikti specialius darbus.

Svarbu nustatyti, ar realus yra biofizinis efektas, ar jis pasikartoja. Tuo tikslu keli operatoriai tiria tuos pačius objektus ir paskui jų tyrimų rezultatai sulyginami. Tirta, kaip biofizinis efektas kinta laiko atžvilgiu. Operatorių parodymai buvo lyginami su geologinių gręžinių ir pjūvių tyrimo išdavomis. Daugeliu atvejų operatoriams užrišamos akys, kad jie negautų vizualinės informacijos. Tyrimų metu naudojamasi įvairiomis transporto priemonėmis, taip pat ir lėktuvais.

Nustatyta, kad visi operatoriai pateikia beveik tuos pačius, rezultatus. Rezultatai pasikartoja lėktuvui skrendant abiem kryptim ir įvairiu aukščiu. Biofizinio efekto realumą patvirtino šimtai gręžinių, padarytų virgulininkų nurodytose vietose. Šie tyrimai aprašyti TSRS MA žurnale „Rūdų radimviečių geologija“. Dešimtys organizacijų yra pateikusios oficialius teigiamus atsiliepimus apie biolokacijos taikymą. Šiuo metodu buvo atrasti rūdynai Vidurinėje Azijoje, Pietų Urale, Rytų Sibire, Norilske, Karelijoje, Ukrainoje. Rūdų atradimo tikimybė virgulininkų nurodytose vietose daugeliu atvejų siekia 80-90%. O virgulininkų nurodyto požeminio vandens tikimybė yra didesnė kaip 90%. Taip rasti dideli vandens ištekliai Čeliabinsko srityje, Ukrainoje ir kitur.

Biolokacija naudojamasi ir ieškant požeminių tuštumų. Taip Podolsko mieste buvo aptiktos tuštumos, atsiradusios XIX a. iškasus klinties sluoksnius. Borodino mūšio lauke virgule buvo rastos „vilkduobės“, iškastos 1812 m. prancūzų kavalerijos veiksmams riboti. Kasinėjimų duomenys tiksliai patvirtino operatoriaus A. Plužnikovo nupieštą vilkduobių sistemą. Biolokacija naudojasi ir architektai restauratoriai įvairiose Maskvos vietose ir priemiesčiuose.

Virgulininkų darbo tyrimai rodo, kad operatorius kartu su virgule sudaro jautrią sistemą, kurią veikia išorinis laukas. Operatoriaus laikomas rėmelis yra ne tik antena, bet ir rodyklė, kurios pasisukimo kampas atitinka objekto biofizinio lauko stiprumą.

Biofizinį efektą, t. y. rėmelio ar šakelės pasisukimą ar sukimąsi operatoriaus rankose, sukelia ir neorganiniai, ir organiniai materialaus pasaulio kūnai. Maži objektai virgulę pasuka priartėjus prie jų maždaug iki metro. Vidutinio dydžio objektai (aukštos įtampos linijos, požeminiai vamzdžiai) fiksuojami iš dešimčių metrų atstumo, o dideli objektai (rūdų telkiniai, požeminiai vandenys) aptinkami iš šimtų metrų atstumo. Biofizinį efektą sukelia medžiai ir kiti augalai, gyvūnai, žmonės.

Štai kai kurie atliktų eksperimentų rezultatai. Bandymuose buvo naudojamasi dviem rusiškos raidės n formos virgulėmis, padarytomis iš 2 mm storio plieninės vielos. Kartais buvo naudojamos raidės L formos virgules. Rėmelius laikė operatorius abiem rankom ėjimo kryptimi maždaug krūtinės aukštyje. Biofizinio efekto atveju abu rėmeliai sukasi aplink statmeną ašį: pasisuka į vidų (vienas į kitą) arba į išorę (vienas nuo kito). Galima naudotis ir vienu rėmeliu, nešamu vienoje rankoje.

Buvo ištirtas maždaug 600 žmonių biofizinis laukas. Bandymus kartojo keli operatoriai, ir jų parodymai kokybiškai visada sutapdavo. Skirdavosi tik rėmelio posūkio kampas, kuris, matyt, priklauso nuo operatoriaus jautrumo. Artėjant prie kito žmogaus su atkištais rėmeliais, pastarieji gali arba susiglausti, arba išsiskirti. Pagal rėmelių sukimosi pobūdį žmonės skirstomi į keturias grupes. Operatoriui artinantis prie I grupės žmonių iš priekio arba iš užpakalio, rėmeliai glaudžiasi, o artinantis iš abiejų šonų, jie skiriasi. Artinantis prie II grupės žmonių iš priekio ir iš užpakalio, rėmeliai skiriasi, o artinantis iš abiejų šonų, glaudžiasi. Artinantis prie III grupės žmonių iš bet kurios pusės, rėmeliai glaudžiasi, o prie IV – skiriasi.

Vyrų daugiausia rasta I ir IV grupės, moterų – III ir IV grupės. Įvairios žmogaus kūno dalys rodo įvairaus stiprumo biofizinį efektą. Paties sukeltas biofizinis efektas gali būti kriterijus atrenkant gabius operatorius darbui su virgule. Rankos plaštakos biofizinis efektas gali būti sustiprintas pagniaužius kumštį. Biofizinį efektą galima sustiprinti įkvėpus į plaučius orą ir jį sulaikius.

Operatoriams dirbant buvo užrašomos kardiogramos ir encefalogramos. Sukantis virgulei, operatoriaus pulsas padažnėja 10-14 tvinksnių per minutę. Encefalogramose sumažėja smegenų alfa ritmo bangų amplitudė ir pasirodo atskiri 120-130 mikrovoltų impulsai.

Žmogaus biolaukas nėra susijęs su jo ūgiu bei svoriu, tačiau augalų atveju tokio ryšio neabejotinai esama. Medžių biofizinis efektas tiesiogiai susijęs su jų storiu. Skirtingai nuo žmonių, visų medžių laukas vienodas – artinantis prie jų, daugumos operatorių rėmeliai susiglaudžia (maždaug tik 20% operatorių rėmeliai išsiskiria). Kai kurios medžių rūšys (pvz., tuopos) skleidžia stipresnius laukus, taip pat ir kai kurie tos pačios rūšies medžiai skleidžia daug stipresnius laukus už daugumą kitų tos pačios rūšies ir to paties storio medžių. Atlikti bandymai su vaisiais ir daržovėmis rodo, kad vieni gali paveikti kitų biolaukus. Štai vienas ropes pakaitinus ugnimi ar perleidus per jas elektros srovę, kitų biofizinis efektas susilpnėja ir tai trunka keliolika minučių.

Ištirti biofizinio lauko prigimtį yra labai svarbu biologijai, fizikai, biofizikai, geologijai. Reikia suprasti šio lauko pobūdį, sukurti aparatūrą objektyviam jo registravimui.

Nikolajus Sočevanovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1983, Nr. 1