Mikčiojimas yra kalbos sutrikimas, atsirandantis nevalingai susitraukiant raumenims, dalyvaujantiems kalbėjimo procese. Deja, pasakyti, kad mikčiojimo priežastys mokslui yra visiškai aiškios ir kad mikčiojimas visuomet sėkmingai išgydomas, negalima. Neaiškumų čia dar gana daug ir kaip visuomet tokiais atvejais, skiriasi nuomonės. Vieni mokslininkai daugiau remiasi psichologiniais šio sutrikimo mechanizmais ir ieško trūkumų jų struktūroje, kiti šią problemą traktuoja daugiau kaip kalbinę.

Žvelgiant iš toliau, pažiūros į mikčiojimą ir jo gydymą taip pat keitėsi, ir gydymo metodų būta pačių įvairiausių. Hipokrato ir Galeno laikais mikčiojimas buvo laikomas bendru organizmo negalavimu arba kalbos organų ydingos sandaros pasekme. Maždaug iki XVI a. mikčiojimas buvo gydomas vaistais, kartais operacija.

Reikšmingesni darbai apie mikčiojimą pasirodo XIX a. pradžioje. 1830 m. prancūzų gydytojas Kolombas mikčiojimą nagrinėja kaip tam tikrą gerklų sutrikimą. Pedagogai Bertranas ir Otas siūlo ji gydyti vokaline gimnastika.

1838 m. Peterburge išleistoje Kristoforo Laguzeno knygoje kritikuojami visi autoriai, kurie mikčiojimo priežasties ieškojo kalbos organų netobulumuose. Autorius siūlo atkreipti dėmesį į psichologinius mikčiojimo ypatumus ir gydant jais remtis. Kiek vėliau vokietis Frankas mikčiojimą pavadino neuroze, atsirandančia iš baimės ir prievartos.

Būtinumą kreipti dėmesį į mikčiojančio asmenybę, gydyti ne tik logopediniu, bet ir psichologiniu bei pedagoginiu poveikiu nurodo ir mūsų amžiaus mokslininkai.

Tarybinių specialistų duomenimis, mikčioja nuo 1,5% iki 2,5% žmonių. Pastebėta, kad vyrai mikčioja 4 kartus dažniau nei moterys.

Dažniausiai mikčioti pradedama vaikystėje, frazinės kalbos formavimosi periodu. Tačiau šis trukumas gali atsirasti ir vėliau, net suaugusiam žmogui. Priežastys labai įvairios. Dažnai mikčioti pradedama dėl išgąsčio ar kitokios psichotraumos. Neigiamai veikia per didelis kalbinės funkcijos apkrovimas, ypač jeigu silpnesnis yra vaiko kalbą reguliuojantis nervinis mechanizmas. Svarbu ir paveldimumas. Reikšmingos taip pat asmeninės mikčiojančio žmogaus savybės: palanki dirva šiam kalbos sutrikimui yra kai kurie charakterio bruožai, emocijų nepastovumas, padidėjęs nerimas ir t. t. Mikčiojimas gali atsirasti ir dėl netinkamo auklėjimo. Svarbūs yra somatiniai veiksniai bei organiniai nervų sistemos pakenkimai (persirgtos infekcinės ligos, apsinuodijimai, galvos smegenų traumos). Kaip matome, mikčiojimo priežasčių yra labai daug, todėl ir kiekvienas atskiras atvejis yra individualus, ir gydyti jį reikia individualiai.

Neaprašinėjant įvairiausių gydymo metodų, norėtųsi kiek plačiau paliesti psichologinius mikčiojimo aspektus ir šiuo metu aktualų kompleksinį mikčiojimo gydymą.

Mūsų šalyje mikčiojančiaisiais rūpinasi Sveikatos ministerija, Švietimo ministerija bei jų žiniai priklausančios specialios įstaigos. Ypač svarbios tokios gydymo įstaigos, kuriose teikiama ne tik siaurai specializuota logopedinė ar psichoterapinė pagalba, bet kuriose sėkmingai taikomas visų priemonių kompleksas. Deja, tokių centrų šalyje yra nedaug. Tarp jų galima paminėti Kalbos patologijos centrą prie psichiatrijos instituto Maskvoje, kuriam vadovauja psichologijos dr. V. Šklovskis. Maskvos kalbos centre taikoma logoterapijos sistema, kurią sudaro nuosekliai išdėstyti individualaus bei grupinio pobūdžio logoterapiniai užsiėmimai ir aktyvi psichoterapija.

Kelios pastabos apie tai, kokią reikšmę mikčiojančio asmenybei turi psichologinis poveikis.

Labai dažnai mikčiojantis žmogus turi polinkį neurotizuotis. (Čia neminėsime retesnių atvejų, kai mikčiojimą galima laikyti kaip tam tikrų psichinių ligų sindromą ar simptomą.) Neurotiškumas gali atsirasti dėl konfliktinių ir ligoniui sunkiai išsprendžiamų gyvenimiškų situacijų arba susiformuoja, kaip asmenybės reakcija į šį savo kalbos defektą. Sergantiems neuroze būdinga pablogėjęs miegas, prislėgta nuotaika, greitas nuovargis, padidėjęs dirglumas, įvairios baimės. Be to, mikčiojančių žmonių psichologiniai tyrimai rodo, kad būtina koreguoti ir kai kuriuos jų asmenybės ypatumus, reagavimo būdus.

Svarbiausia, skausmingiausia mikčiojančiam žmogui yra negalėjimas normaliai bendrauti. Todėl neišvengiami sunkumai ir asmeniniuose santykiuose. Mokslo įrodyta, kad dauguma mikčiojančiųjų yra intravertai – linkę į uždarumą, mažiau bendraujantys žmonės. O jeigu žmogus iš prigimties jaučia didelį poreiki bendrauti (ekstravertas), bet kalba neleidžia jam realizuoti to poreikio, jis dėl to labai kenčia. Mes kartais ir neįsivaizduojame, kokių sunkių ir dramatiškų pergyvenimų teikia mikčiojimas žmogui. Turėjau pacientą, kuris prisipažino dėl šio sunkaus atvejo mėginęs net žudytis. Štai kodėl gydant labai svarbu sumažinti ligonio jautrumą savo defektui, išmokyti jį nesigraužti dėl šio trūkumo, neslėpti jo (mikčiojantiems paprastai atrodo, kad jie mikčioja smarkiau negu yra iš tikrųjų).

Gydant psichoterapiniu būdu individualiai, o ypač grupėmis, mikčiojantis turi galimybę aiškiau suvokti savo problemą, surasti teisingesnius elgesio būdus įvairiose situacijose. Grupėje jis pasijunta saugesnis, nes kartu gydosi tokių pačių sunkumų turintys žmonės. Jiems lengviau savo tarpe bendrauti, jie mažiau kits kito drovisi, gali laisviau išreikšti save, nebijo kalbėti. Ką išmoksta grupėje, vėliau gali pritaikyti ir realioje aplinkoje.

Itin dažnai, beveik visada, tik ne visi vienodai stipriai, mikčiojantieji bijo kalbėti, o baimė dar labiau padidina šį jų defektą. Baimė padaro stresine bet kokią reikšmingesnę su bendravimu susijusią situaciją, ji keičia mikčiojančio žmogaus nuostatą ne tik į patį bendravimą, bet ir į žmones, su kuriais tenka bendrauti. Šiai baimei nugalėti daugiausia ir reikalingas psichoterapinis poveikis.

Čia paminėjome tik kelis psichologinius mikčiojimo aspektus (komunikacinės funkcijos sutrikimas, kalbos baimė). Jų yra kur kas daugiau, didžiuma yra susieti su individualiais žmogaus ypatumais, kuriuos specialistams tenka surasti ir išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju, nes sakoma, kad pasaulyje nėra dviejų vienodai mikčiojančių žmonių.

Tie, kurie gydosi nuo mikčiojimo dažnai sielvartauja dėl recidyvų, t. y. periodiškų kalbos pablogėjimų. Nuogąstauti nereikėtų, nes tai nėra neįprastas, net dėsningas reiškinys. Pastoviai ir kantriai gydantis, šie recidyvai kiekvieną kartą būna silpnesni, ir pats mikčiojantysis įgyja vis daugiau jėgų ir patyrimo juos kontroliuoti ir nugalėti.

Labai svarbus paties mikčiojančio žmogaus aktyvumas gydantis. Jei norime pasiekti teigiamo rezultato – aktyvumas yra besąlygiškas ir būtinas. Be paties žmogaus pastangų, aktyvumo, kantrumo, nuoseklumo, lavinant savo kalbą bei psichologinę elgseną, negalima tikėtis didesnio pagerėjimo. Vargu ar padės stebukladarių specialistų ieškojimas, besąlygiškas pasitikėjimas tik pasyviais įtaigos metodais ar kokiais nors retais vaistais. Mikčiojimo gydymas, deja yra ilgas ir sunkus darbas, kuriame žmogui gali padėti logopedai, psichoterapeutai, neuropatologai, psichologai, bet svarbiausias veikėjas vis tiek yra pats mikčiojantysis, ir tik jo kantrumas bei nuoseklumas, laikymasis specialistų nurodymų gali duoti rezultatų.

Baigiant norėtųsi pateikti keletą patarimų mikčiojantiems bei tiems kas domisi šia problema.

Sakoma, kad mikčiojimas – tai mikčiojančio žmogaus pastangos nemikčioti, tad pirmiausia reikėtų pabandyti išmokti nebijoti mikčioti. Neskubėti iš karto išmokti gerai kalbėti, o išmokti laisvai, neįtemptai, be baimės mikčioti.

Reikia gerai pažinti, išanalizuoti savo mikčiojimą, jo ypatumus. Tada lengviau jį ir koreguoti.

Mikčiojimas neturėtų būti uždrausta pokalbio tema, psichologinis „tabu“ bendraujant. Kuo lengviau ir drąsiau gali žmogus kalbėti apie šį savo defektą, tuo mažiau įtampos jis jaučia, tuo jam lengviau. Giliau slepiama, skausmingai pergyvenama negalia trukdo gyventi.

Mikčiojimą dažnai lydi vadinamieji antriniai simptomai, kurių pats žmogus gali ir nepastebėti. Tai dažnas nereikalingų žodžių vartojimas, įvairūs papildomi rankų mostai, galvos, kūno judesiai, kuriais mikčiojantis stengiasi nesąmoningai palengvinti kalbėjimą. Pradėjus gydyti mikčiojimą, į juos taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir pasistengti jų atsikratyti.

Mikčiojantis žmogus dažnai nepasako visko, ką norėtų pasakyti, o kartais net vengia atlikti kokį svarbų reikalą dėl to, kad gali tekti daugiau pakalbėti. Kovojant su mikčiojimu, reikia kovoti ir su šiais „vengimais“, nes jie vienas iš tų veiksnių, kurie, laikui bėgant ir gilėjant asmenybės neurotiškumui, vis labiau siaurina bendravimo sferą.

Žinoma, tai gana teoriški patarimai, tačiau pabandžius juos įgyvendinti, galima gauti ir neblogų rezultatų, ypač jei žmogui padeda kvalifikuoti šios srities specialistai.

Kristina Ona Matulevičiūtė

„Mokslas ir gyvenimas“

1983, Nr. 3