Hipnozės paslaptys (1984)

cal2009-09-30  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Medicina

hipnozeGamtoje yra daugybė nuostabiausių dalykų. Kai kuriuos jų žmonės pradėjo stebėti prieš šimtmečius, ir susidomėjimas jais laikui bėgant ne silpnėja, o atvirkščiai, stiprėja. Vienas tokių nepaprastai įdomių reiškinių – hipnozė, kažkada vadinta „gyvūnų magnetizmu“.

Hipnozė – (gr.) miegas, specialiais būdais sukeliamas žmogui ir gyvūnams. 1646 m. mokslininkas jėzuitas Atanasijas Kircheris aprašė savo eksperimentą su višta, kuris mokslinėje literatūroje vėliau imtas vadinti „nuostabiuoju bandymu“. Kuo gi jis nuostabus? Pasirodo, jei vištai surišime kojas ir ją paguldysime ant pilvo ar šono, truputį patempsime kaklą ir šiek tiek prispausime visą prie grindų, tai ir atrišus kojas višta gulės nejudėdama. Kircherio bandyme su višta buvo dar vienas gan svarbus momentas. Kai paukštis ant grindų nusiramindavo, prieš jo galvą kreida būdavo nubrėžiamas brūkšnys. Iš pradžių eksperimentatoriai manė, kad tas brūkšnys vištai atrodo virve, kuria ji surišta. Atseit, višta supranta, kad veltui priešinsis, ir paklūsta nugalėtojui.

Tačiau vėliau, bandydami užhipnotizuoti gyvūnus (tokių rūšių žvėrių ir paukščių, kurie ypač lengvai pasiduoda hipnozei, dabar žinoma daugiau kaip 50), mokslininkai įsitikino, kad lemia ne įsivaizdavimo stiprumas ir ne protiniai žvėrių ar paukščių sugebėjimai. Nei vieno, nei antro jie, matyt, neturi. Priežastis kur kas paprastesnė. Kartais pakanka pakeisti gyvūno kūno padėtį, suteikti jam neįprastą pozą, ir iškart savotiškai sustingsta raumenys (mokslinėje literatūroje tai vadinama stuporu).

Hipnozės būklėje raumenys sustingsta daugeliui sausumos ir vandens gyvūnų. Žmonės ne išimtis. Užhipnotizuotas žmogus, paguldytas ant dviejų kėdžių, kad ant vienos būtų galva, o ant kitos – pėdos, guli tiesiai tarsi lenta. Ant jo netgi galima atsisėsti ir pasėdėti kaip ant suolo.

O jeigu hipnotizuojant raumenys nesustingsta? Kas tada? Tada atvirkščiai, jie tampa lankstūs lyg vaškiniai, ir kūnui galima suteikti įvairiausias keisčiausias pozas. Vištą, pvz., galima paversti ant šono ar nugaros, ištempti jos kaklą aukštyn ir t. t. Tokia poza paukštis ilgai gali išbūti, kol koks nors dirgiklis jį pabudins.

Užhipnotizuoto organizmo ne tik raumenų sistema taip smarkiai pasikeičia. Kitoks būna ir širdies susitraukimų stiprumas bei dažnis, kvėpavimo gilumas ir smegenų elektrinis aktyvumas. Hipnozės būklėje viso organizmo funkcijos pereina į kitą, nebūdingą būdravimui, darbo režimą.

Įdomu, kad užhipnotizuotojo odos, vidaus organų ir audinių jautrumas taip sumažėja, kad be jokios daugiau narkozės galima daryti kai kurias operacijas. Štai pavyzdys. Ligoniui, kuriam reikėjo daryti apendicito operaciją, įteigė, kad jis antrą kartą žiūri įdomų filmą. Pacientas taip susižavėjo įteigtais vaizdais, kad nepastebėjo, kaip visai neskausmingai jam buvo padaryta operacija.

Hipnozės būklėje gyvūnai, taip pat ir žmogus, gali lengviau ištverti daugelio nuodingų cheminių medžiagų poveikį, štai eksperimentas su varle. Varlė buvo patupdyta į stiklinį indą, ir į jį pradėti leisti tabako dūmai. Aišku, varlė pradėjo nerimauti, bandė išsiropšti iš indo. Tada ją užhipnotizavo ir vėl įdėjo į indą. Užhipnotizuota vartė ramiausiai tupėjo inde tarsi upelio pakrantėje, nejusdama troškinančios atmosferos.

Gyvūnų hipnozę galima stebėti ne tik laboratorinėmis sąlygomis, bet ir gamtoje. Pvz., vorus galima užhipnotizuoti, staiga apšvietus voratinklį ryškia šviesa. Kai vanagas pradeda persekioti smulkius paukštelius, jie staiga tarsi akmuo krinta į žolę ar krūmus ir apmiršta. Tai taip pat hipnozė.

Remdamiesi tokiais stebėjimais, mokslininkai padarė išvadą – gyvūnų apmirimas, iškilus pavojui, yra savotiška gynimosi reakcija. Akivaizdus ir įtikinamas pavyzdys – kaip katė „žaidžia“ su pele. Kas tuo metu stebėjo katę, matė, ši dažniausiai puola pelę, kai toji pradeda bėgti. Jei pelė ramiai guli, katė gana ilgai gali tupėti nuošalėje ir ramiai ją stebėti. Pamažu jos dėmesys atbunka, katė pradeda užmiršti auką, nueina į šalį, ir pelė suspėja pasprukti.

Kai kurie gyvūnai patys gerai hipnotizuoja kitus. Yra žmonių, mačiusių, kaip gyvatės hipnotizuoja mažus paukštelius ir triušius, žalčiai – varles. Indijoje aprašytas atsitikimas, kaip katė užhipnotizavo gyvatę. Beje, žinomas ir toks nutikimas. Lapės persekiojamas gaidys įskrido į medį. Plėšrūnė pradėjo sukti aplink ratą. Gaidžiui nieko daugiau neliko, kaip ją atidžiai stebėti. Pagaliau jam prasidėjo hipnozė, ir gaidys nukrito žemėn.

Kai kurie paukščiai, pvz., balandžiai, lengvai pasiduoda hipnozei, jei būna priversti žiūrėti į kokį nors daiktą – pirštą, blizgantį rutuliuką ar tyrinėtojui į akis. Pašalinus tuos daiktus, į kuriuos žiūri paukščiai, iš stebėjimo lauko, hipnozė nutrūksta, ir paukščiai prabunda.

Labai įdomų atsitikimą, kaip šuo buvo užhipnotizuotas žvilgsniu, yra aprašęs V. Durovas. Vaikystėje jis susilažino su draugais, kad įeis į apleistą vasarnamį, kuriame buvo sulaukėjęs dogas. Kai tik berniukas įėjo į kambarį, draugai užrakino duris. Išgirdęs durų girgždesį, pašoko įnirtęs šuo, kuris nieko artyn neprisileisdavo. Berniukas neišsigando ir ėmė skvarbiai žiūrėti jam į akis. Dogas sustojo ir taip pat įsistebeilijo į nekviestą svečią. Jo akys pasruvo krauju, iš pražiotų nasrų tekėjo seilės, ant nugaros pasišiaušė plaukai. Tačiau per kelias sekundes, kurios V. Durovui pasirodė kaip amžinybė, šuns įniršis atlėgo: veikiamas skvarbaus žvilgsnio, jis ėmė atatupstas trauktis, paskui nusisuko ir bailiai pasislėpė po sulaužyta sofa.

Sukaupę pakankamai duomenų, kaip žvilgsniu galima užhipnotizuoti žvėris ir paukščius, mokslininkai ėmė daryti eksperimentus laboratorijoje. Pvz., paėmė vanago iškamšą ir gyvą viščiuką, kuris nebuvo matęs šio plėšraus paukščio. Vos tik viščiukui būdavo pademonstruojamas pulti pasiruošęs vanagas, viščiukas pasiduodavo hipnozei. Tačiau taip būdavo ne visada, o tik tada, kai viščiukas matydavo vanago akis. Jeigu jas užklijuodavo juodos medžiagos rutuliukais, viščiukui vanagas tarsi liaudavosi egzistavęs.

Žmogus iš bendros taisyklės ne išimtis, sėkmingiausiai jį galima užhipnotizuoti, kai jis žiūri į kokį nors blizgantį daiktą ar gydytojui į akis.

Prisiminkite, ar niekada nepatyrėte, kaip nemalonu žiūrėti kai kuriems žmonėms į akis? Taip ir norisi nukreipti žvilgsnį į šalį ar nuleisti galvą, kad nematytum pašnekovo… Atidžiai įsižiūrėkite į save, giminaičius, draugus ir pastebėsite, kad toks efektas pasitaiko neretai.

Pavyzdys, kaip žmogus žmogų hipnotizuoja tik žvilgsniu: du žmonės eina priešpriešiais. Kad nesusidurtų, jie pradeda vienas kitam įdėmiai žiūrėti į akis. Taip jiems stebinti kits kitą, dažnai vienas pasuka į šoną, bet tuo pat metu ten žengia ir antras. Taip gali pasikartoti kelis kartus, kol kuris nors nukreipia žvilgsnį. Jeigu šie praeiviai vienas kitam iš anksto nebūtų žiūrėję į akis, to nebūtų atsitikę.

Literatūroje aprašyta, kad daugelis istorinių asmenybių turėję hipnotizuojantį žvilgsnį. Sakoma, kad toks žvilgsnis buvęs Ivano Rūsčiojo. Mažai kam pavykdavę jį atlaikyti. Daugelis žmonių, vos valdovui pažvelgus, sustingdavę vietoje, nuleisdavę galvą ir negalėdavę pakelti į jį akių.

Dabar tokie reiškiniai aiškinami, remiantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir smegenų funkcijos supratimu. Tačiau buvo metas, kai laikyta tai burtais: apžavėjo, nužiūrėjo… Ir šventai tuo tikima. Iš tiesų, pabandykite kitaip įtikinti žmogų, kuris savo akimis matė, kaip bažnyčioje įvyko ,,stebuklas“: akli praregėjo, daug metų buvę kurti staiga atgavo klausą, paralyžiuotieji pradėjo judinti kojas. Taip iš tikrųjų būdavo. Tačiau tai ne koks stebuklas, o visiškai suprantami ir paaiškinami dalykai. Bažnyčios tarnai, žinodami magišką hipnozės įtaigą, naudojo ją kaip „šventąją jėgą“, kuri neva išgydanti tuos, kurie tiki dievą ir visa siela yra jam atsidavę.

Ir mūsų laikais hipnoze gydytojai palengvina daugelio ligonių kančias. Tačiau dabar visiems aišku, kad tai daro žmogus, medicina, o ne šventoji jėga. Ne visos ligos pagydomos įtaiga. Geriausiai sekasi gydyti ligas, atsiradusias dėl aukštosios nervinės veiklos sutrikimo, pvz., isteriją. Ji gali pasireikšti funkciniu kurtumu, aklumu, kojų ar rankų paralyžiumi, t. y. tokiais centrinės nervų sistemos sutrikimais, kuriems nebūdingi morfologinių jos elementų – nervų ląstelių ir jų kontaktų – pažeidimai.

Kaip tik tokius isterijos simptomus hipnoze dažniausiai ir gydydavo dvasininkai. Tik jie sėkmingą gydymą aiškino stebuklinga dievo galia.

Kalbant apie įtaigą, pažymėtina, kad ji žmogaus organizmą labai veikia ne tik hipnozės būklėje. Štai pavyzdys. Šimtui savanorių kartą davė saldinto vandens. Kai jie išgėrė, jiems išgąstingai buvo pranešta, kad indai su vaistais atsitiktinai buvę sumaišyti, ir jie gavę vimdančių vaistų. Ir ką gi? 80 žmonių staiga pradėjo pykinti.

Štai kokį vaidmenį mūsų gyvenime gali turėti paprasčiausia įtaiga, nekalbant apie jos reikšmę hipnozei. Atskleidę hipnozės mechanizmus, mokslininkai galės giliau prasiskverbti į smegenų paslaptis. Būsimųjų tyrinėtojų laukia įdomūs atradimai.

Med. m. dr. Viktoras Konovalovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1984, Nr. 7

Kiti kategorijos įrašai:

  1. Džuljetai buvo tik trylika (1986) cal 2009-11-05 0
  2. Sveikas protas ir emocijos (1987) cal 2009-10-19 0
  3. Dirbtinis apvaisinimas (1988) cal 2009-10-14 0
  4. Kas yra meilė? (1988) cal 2009-10-11 0