„Gyvasis“ ir „negyvasis“ vanduo (1985)

cal2009-10-08  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose LTSR Medicina

Pastaruoju metu pasklido kalbos apie vadinamąjį „gyvąjį ir „negyvąjį” vandenį. „Mokslo ir gyvenimo“ redakcija gauna laiškų, kuriuose teiraujamasi apie gydomąsias elektrolizuoto vandens savybes. Kai kurie piliečiai net pradėjo patys gamintis vandens elektrolizės aparatus, o tai gali būti pavojinga sveikatai. TSRS MA mokslo populiarinimo žurnalas „Chimija i žizn“ išspausdino šiuo klausimu (1985 m. Nr 7) plačius specialistų – medikų ir chemikų – komentarus, kuriuos pateikiame mūsų skaitytojui kiek sutrumpinę.

Kartą, kuomet planavau artimiausio penkmečio eksperimentus, į mane kreipėsi du inžinieriai – A. Apuchovskis ir S. Kosinovas. Jie pademonstravo prietaisą, dabar vadinamą elektrolizeriu. Jį sudaro emaliuotas indas, brezentinis maišelis, organinio stiklo plokštelė su dviem elektrodais ir elektros srovės lygintuvas. Iš pradžių man pasirodė, kad tai nuobodokas fokusas: iš vandentiekio čiaupo pripilama vandens į indą ir maišelį, į vandenį panardinami elektrodai ir, atskirti brezento sienele, įjungiami į elektros tinklą. Vanduo pradeda tyliai burbuliuoti, panašiai kaip prie virdulio spiralės.

Prie anodo vanduo išliko skaidrus, o prie katodo jo paviršius pasidengė balta plėvele: pakvipo chloru ir ozonu. Kai temperatūra pakilo iki 50°C, prietaisą išjungė, o anodinį ir katodinį vandenį išpylė į atskirus indus. Net su paprastu lakmuso popierėliu buvo galima nustatyti, kad anodinio vandens rūgštingumas (pH) mažesnis už 3, o katodinio pH didesnis už 10.

Inžinieriai pareiškė, kad anodinis vanduo gydo anginą. Čia pat, stebint negausiam medikų būreliui, buvo išgydyta viena bendradarbė, kuri rytojaus dieną ruošėsi imti nedarbingumo lapelį – pakako du kartus paskalauti gerklę. Po to jie papasakojo, kad anodinis vanduo turi ryškių antiseptinių savybių, jis dezinfekuoja ir konservuoja, todėl ir vadinamas ,,negyvuoju“, o katodinis gydo žaizdas ir uždegimus, tad vadinamas „gyvuoju“. Jie parodė kelias fotokopijas straipsnių iš tokių žurnalų ir rinkinių, kurių medikai pagal savo darbo profilį neskaito. Ten taip pat aprašyta, kaip gauti aktyvuotą vandenį ir nurodytos jo gydomosios savybės.

Kiek jau būta panašių „stebuklingų“ priemonių! Ir nežinomų paukščių ar žinduolių ekskrementai, ir ryklių kepenų preparatai, ir magnetai, ebonitinės plokštelės, ir kažkokios metalinės dėžutės, švytuojančios ant siūlo ir išskiriančios „vidinę energiją“ ir dar daug kas. Kokios viltys buvo siejamos su jomis… Ir tik prašymai: „Kur gauti?“

Man imponavo inžinierių tvirtas įsitikinimas. Jie buvo pasirengę tuojau pat perduoti elektrolizerį bandytojams ir netrukus padaryti dar tobulesnį prietaisą. Jau seniai niekas nebuvo kreipęsis su tokiu tvirtu įsitikinimu, su tokiu noru bendradarbiauti. Mat technikai bendradarbiauja su medikais nelabai noriai ir nedažnai atsiliepia į mūsų pasiūlymus dėl to, kad daug metų trunka žygiai, kai reikia įforminti leidimus Sveikatos apsaugos ministerijoje. Jiems parankiau dirbti savai šakai, kur galima greičiau ir paprasčiau realizuoti idėją.

O kaip patys medikai? Jie be ypatingo noro imasi nežinomų krypčių todėl, kad privalo savarankiškai rasti žaliavų šaltinius ir įmones gamintojas, nekalbant jau apie sudėtingą medicininę ir techninę dokumentaciją, kurioje, be kita ko, reikia nurodyti priešgaisrines priemones ir būsimos gamybos atliekų neutralizavimo būdus. Tai tikriausiai palengvina visus šiuos reikalavimus numačiusių organizacijų ir instancijų darbą ir žymiai sumažina jų apkrovimą – juk su naujovėmis visada yra daug rūpesčių.

O su vandeniu – kaip viskas paprasta ir prieinama. Atsukai čiaupą – teka žaliava, pastatei elektrolizerį tvarstykloje – ir visa įmonė. Suprantama, šis paprastumas tariamas, klaidingas, bet kaip atsispirti iliuzijoms? Ypač darbo pradžioje.

Kodėl mažai susipažinę su medicina ir net su savo organizmo sandara įvairių profesijų entuziastai veržiasi į sveikatos apsaugos ministerijas, mokslines tarybas ir redakcijas, kiša metodikas, atsiliepimus ir pasveikusiųjų padėkas ir verčia dar griežtesnį būti Naujosios medicininės technikos ir vaistų komitetą, kuris turi saugoti medicinos mokslą ir ginti jį nuo diletantų kėsinimosi?

Tikriausiai šie klausimai reikalauja specialių psichosocialinių tyrimų, o ne bendrų samprotavimų – labai jau daug pastaruoju metu atsirado visokių nepaaiškinamos energijos turėtojų ir absoliučių metodikų savininkų, siūlančių savo meną ligoniams, kuriems negali skirti reikiamo dėmesio darbais perkrauti rajoniniai gydytojai. Svarbiausia – nuo visko gydo, neatsisako. Tuo pačiu metodu nuo gastrito ir migrenos. Tiesiog sunku patikėti.

Ar ne laikas padaryti taip, kad specialistai – kaip tik jie, o ne mažai nusimanantys žmonės – labai rimtai tirtų naujoves, nebijodami, kad jų darbus vieningai atmes Aukščiausioji atestacinė komisija, mokslinių leidinių redakcijos ir konferencijų organizaciniai komitetai.

Dabar anodinio ir katodinio vandens panaudojimo gydymo reikalams galimybės nagrinėjamos Taškente, Kazanėje, Maskvoje ir Kijeve. Ne visi tyrinėtojai palaiko ryšius vieni su kitais, nors galbūt jie dirba ta pačia kryptimi ir kartoja vienas kito darbą. Ne visi nori mokslinių kontaktų, kai kas jų vengia, šiaip ar taip, tokie tyrimai iki šiol nekoordinuojami, nors jau seniai metas paskirti pagrindinę įstaigų, surinkti darbų dalyvius ir duoti galimybę pasikeisti kartais net daugelio metų eksperimentų rezultatais.

Šiandien įdomu ir svarbu viską žinoti apie „gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens poveikį kraujo ir organų biocheminiams rodikliams naudojant įvairius preparato įvedimo į organizmą metodus, vandens poveikį įvairiems mikroorganizmų štamams – muziejiniams ir paimtiems klinikoje; gautų reakcijų veikimo trukmę laikymo metu ir po sterilizavimo; žaizdų gijimo mechanizmus, imunologines reakcijas, poveikį gyviesiems audiniams sąlyčio taškuose ir daug kitų dalykų.

O kas jau tikrai žinoma? – paklaus nekantrus skaitytojas Kai kurios anodinio ir katodinio vandens savybės išaiškintos per eksperimentus, atliktus su laboratoriniais gyvūnais ir mikroorganizmų kultūromis. Paaiškėjo, kad rūgštusis (anodinis, „negyvasis“) vanduo pražūtingai veikia daugelį mikroorganizmų, dėl to ir padeda sergant angina, ypač pradžioje. Šarminis (katodinis, „gyvasis“) vanduo padeda gydyti žaizdas, mažina skausmą ir uždegimą apdegus. Jis tam tikru mastu skatina ląstelių regeneracijos, vystymosi prosesus. Nei vieno, nei kito efekto nepavyksta gauti tiesiog rūgštinant ar šarminant vandenį; vadinasi, tai aktyvintos sistemos ypatybė.

Dabar apie tai, kas verčia kuo garsiausiai kalbėti apie atsargumą ar net apie pavojų, kai aktyvintas vanduo geriamas tegul ne stiklinėmis, o valgomaisiais šaukštais.

Pirmiausia, „naminiuose“ elektrolizeriuose labai aktyviai ardomi anodai. Kadangi daugeliu atvejų elektrodai daromi iš prieinamiausios medžiagos – nerūdijančio plieno, į vandenį išsiskiria geležis ir kiti metalai, kuriems toli gražu nėra abejingas organizmas. Antra, „negyvasis“, anodinis vanduo naikina ne tik kenksmingus mikroorganizmus, bet ir naudingą mikroflorą, jis aktyviai keičia skrandžio sulčių rūgštingumą, gali pradėti ėsti rėmuo, atsirasti opa. Pagaliau, „gyvasis“, katodinis, vanduo – tikrai aktyvus stimuliatorius, bet kur garantija, kad jis nepradės skatinti rimties būsenoje esančių ląstelių augimą ir vystymąsi, sukeldamas navikų atsiradimą? Ir kas gali pasakyti, kaip veikia toks vanduo, patekęs į toliau nuo skrandžio esančius organus ir audinius?

Ar pakanka šių pavyzdžių? Ar po to jūs norėsite išgerti eilinę porciją vandens, paruošto namų sąlygomis savo iniciatyva arba patarus geranoriui, rašomąja mašinėle padaugintos „instrukcijos“ autoriui? Taigi įspėjame: NEGERKIME TOKIO VANDENS!

Jeigu esate įsitikinę jo aktyvumu, tai dėl ką tik minėtų priežasčių. O jeigu ne, tai kam jį gerti?

Saviveikliškumas pavojingas ir tuo, kad neaiškūs ir liūdni jo rezultatai kompromituoja rimtą mokslinę problemą, nuteikia neigiamai vertinti naują gydymo būdą. Ir štai jau reikia įrodinėti ne tiek aptiktų reiškinių svarbą, kiek pačių mokslinių darbų pagrįstumą skandalingai išgarsėjusioje srityje.

Aš manau, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi laikytis aktyvesnės pozicijos ir kuo greičiau organizuoti eilinio preparato – vandens ar ko nors kito, kas, ligonių nuomone, padeda, tyrimą. Reikia rasti jame racionalų grūdą arba uždrausti visiems girdint. Mūsų šalyje planinis mokslo ūkis, tad pasiskirstykime pareigomis ir kartkartėmis pasikeiskime rezultatais, diskutuodami nustatykime tiesą.

MISTIKOS ČIA NĖRA

Chem. m. k. V. Grinbergas, chem. m. k. A. Skundinas:

Graži pasaka apie „negyvąjį“ ir „gyvąjį“ vandenį kiek netikėtai tapo nebe naujiena. Norint gauti „gyvąjį“ ir kartu „negyvąjį“ vandenį, pakanka atlikti paprasto vandens elektrolizę, o vandens tirpalų elektrolizė chemikų ištirta pakankamai gerai.

Gryno distiliuoto vandens elektrolizė neįmanoma, nes toks vanduo nelaidus elektrai. Tam tinka mineralizuoti vandenys, kur yra ištirpusių įvairių druskų. Jos ir lemia tirpalo laidumą elektrai. Gamtinių vandenų mineralinė sudėtis įvairi, bet juose visada yra natrio, kalio, kalcio, amonio katijonų, chlorido, karbonato, bikarbonato, sulfato anijonų. Druskų koncentracija nedidelė (paprastai mažiau kaip 1 g litre gėlo vandens ir mažiau kaip 10 g litre druskingo vandens), tačiau visai pakankama, kad susidarytų ištisa elektrolizės produktų gama.

Pagrindinis gamtinio vandens elektrolizes procesas – elektrolitinis H2O molekulės skaidymas, kurio metu ant katodo išsiskiria vandenilis, ant anodo – deguonis. Jeigu elektrolizeris perskirtas pralaidžia pertvara, tai tirpalas anodinėje kameroje (anolite) prisotinamas deguonimi ir įgauna oksidinimo savybių. O deguonies kokteilio gydomosios savybės gerai žinomos. Elektrolitiškai skaidantis vandeniui, išsiskiriant vandeniliui ir deguoniui, keičiasi tirpalo pH. Sprendžiant iš publikacijų apie „gyvąjį“ ir „negyvąjį“ vandenį, šis akivaizdus dalykas daugelį autorių labai stebina. Karbonatinių-bikarbonatinių vandenų fiziologinis poveikis taip pat gerai žinomas, ir mineralinį vandenį geria milijonai žmonių.

„Gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens sudėtis labai priklauso nuo gamtinio vandens sudėties ir elektrolizės sąlygų: elektrodinių medžiagų, srovės tankio, temperatūros, proceso trukmės, elektrolizerio geometrijos, diafragmos tipo ir t. t. Todėl iš anksto neįmanoma numatyti, kas bus gauta kiekvienu konkrečiu atveju. Bet daugeliu atvejų galima paaiškinti, kas lemia „gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens „stebuklingą“ efektą. Jeigu dirva rūgšti, reikia kalkinti, todėl palaistyta šarminiu ,,gyvuoju“ vandeniu ji veikiausiai duos geresnį derlių. Jeigu pūliuojančią žaizdelę praplausime „negyvuoju“ vandeniu, turinčiu aktyvaus chloro, žaizdelė užsitrauks, ligą sukeliantys mikrobai aplink ją žus. Jeigu ėda rėmuo, išgeriama kiek šarminio – karbonatinio (karbonatinio-bikarbonatinio) „gyvojo“ vandens, ir šis negalavimas praeina. Soda yra soda, nepriklausomai nuo jos gavimo būdo. Todėl suprantamos yra ir skrandžio ligų išgijimo priežastys – aplinkos pH pasikeitimas, aktyvus poveikis mikroflorai.

Taigi pradedant bandymus su „gyvuoju“ ir „negyvuoju“ vandeniu, naudinga susipažinti su fizikos ir chemijos (konkrečiai, elektrochemijos) abėcėle bent iš mokyklinių vadovėlių. Be to, būtina gerai suprasti savo uždavinį. Jeigu jūs užsigeisite gauti vienu metu gyvybės eliksyrą, panacėją, universalias trąšas ir meilės gėrimą, patikėkite, nieko neišeis. O paruošti tam tikros sudėties, tam tikrų savybių, tam tikros paskirties tirpalą, žinoma, galima.

Net įsitikinus, kad elektrolizuotas vanduo gali turėti gydomųjų savybių, net šį poveikį paprastai ir įtikinamai paaiškinus (kol kas, reikia pripažinti, tai ne visada pavyksta) reikia, kaip mums atrodo, susilaikyti nuo nekontroliuojamo naujos priemonės naudojimo, ką dabar linkę daryti tūkstančiai žmonių.

Apie tai, kad žalinga, pavojinga gydytis pačiam, daug kalbėta, todėl vargu ar reikia čia ką nors pridurti. „Gyvasis“ ir „negyvasis“ vanduo, kurį nespecialistai siūlo beveik nuo visų negalavimų, yra kaip ir vaistas, o pagal įstatymus kiekvienas naujas vaistas turi būti išsamiai ištirtas ir tik po to, kai leidžia TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos komitetas, su juo gali būti atlikti riboti klinikiniai bandymai. Dabar gydytojai ir chemikai atlieka tokius tyrimus. Jie siekia parengti standartinius atgaminamus elektrolizės režimus, kad būtų galima gauti žinomos sudėties vaistų formas, parinkti žmogaus organizmui nepavojingas aktyvių medžiagų koncentracijas ir naudojimo metodus.

Prieš pradedant eksperimentus, pirmiausia reikia išsiaiškinti elektrocheminių ir elektrodinių procesų esmę, kad nebūtų veltui gaištamas laikas ir mėginama atrasti tai, kas seniai atrasta.

Med. dr. Jurijus Furmanovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1985, Nr. 12

Kiti kategorijos įrašai:

  1. Džuljetai buvo tik trylika (1986) cal 2009-11-05 0
  2. Sveikas protas ir emocijos (1987) cal 2009-10-19 0
  3. Dirbtinis apvaisinimas (1988) cal 2009-10-14 0
  4. Kas yra meilė? (1988) cal 2009-10-11 0