Spalio revoliucijos jubiliejus – gera proga prisiminti tarybinio rublio atsiradimo istoriją. Tarybų valdžia paveldėjo dėl karo suirusią popierinių ir nuvertėjusių pinigų cirkuliaciją. Pinigų kiekis buvo padidėjęs nuo 2,4 mlrd. rb (1914.07.01) iki 22,4 mlrd. rb (1917.11.01) arba 9,3 karto, o jų reali vertė nukritusi apie 10 kartų. Pagal pinigų kiekio cirkuliacijoje didėjimo tempus Rusijai teko pirmoji vieta tarp kariavusių šalių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą apie 25% cirkuliavusių pinigų sudarė aukso ir sidabro monetos. Prasidėjus karui, gyventojai suslėpė aukso monetas, vėliau (1915-1916 m.) iš apyvartos dingo ir sidabrinės bei varinės monetos. Liko vien popieriniai pinigai.

Po Spalio revoliucijos Tarybų valstybei iškilo uždavinys apsirūpinti pinigais. Kita vertus, kilo problema – būti ar nebūti pinigams.

Ūkio ir finansų suirutės sąlygomis vienintelis būdas valstybės išlaidoms padengti buvo pinigų emisijos (pinigų leidimas į apyvartą) didinimas. Pasibaigus pinigų atsargoms, reikėjo jų daugiau spausdinti. Iš pradžių buvo spausdinami ir leidžiami į apyvartą senų pavyzdžių pinigai: carinių laikų kreditiniai bilietai (vadinti nikolajiniais), laikinosios vyriausybės valstybiniai kreditiniai bilietai (dūmos pinigai) ir iždo ženklai („kerenkos“). Pastarieji buvo 2 nominalų: 20 ir 40 rb, mažo formato (pašto ženklų dydžio), neišvaizdūs, be datos, numerių, parašų. Liaudis juos pravardžiavo „giros etiketėmis“. Taigi ir po Spalio revoliucijos buvo leidžiami bei cirkuliavo pinigai su carų portretais, su dvigalviu ereliu. Nors 1918 m. buvo išleista į apyvartą 1,7 karto daugiau pinigų negu per 1914.07.01-1917.11.01, dėl kainų kilimo jų stigo, buvo jaučiamas „pinigų badas“, įmonių, įstaigų paraiškas bankai ne visiškai patenkindavo. Grynų pinigų poreikiui sumažinti buvo plečiami įmonių atsiskaitymai negrynais pinigais, ribojamas ikirevoliucinių indėlių išmokėjimas, gyventojai ir organizacijos būdavo verčiami pinigus laikyti bankuose. Bet ir tai negelbėjo. Todėl 1918 m. pavasarį, po ilgų dvejonių, pinigų funkcija buvo suteikta anuliuotiems vertybiniams popieriams (obligacijoms, iždo vekseliams) ir jų kuponams. Tai pirmieji Tarybų valdžios įteisinti pinigų surogatai. Pinigų sistemos vieningumas iro, nes vien kuponų buvo apie 100 rūšių. Be to, jie apsunkino atsiskaitymą, kadangi buvo nedidelio formato, įvairiaspalviai, smulkaus šrifto, nominalas išreikštas procentais. Negelbėjo ir pinigų surogatai. Ypač pinigų stoką jautė Rusijos pakraščiai. Dėl transportavimo sunkumų ir vėliau dėl karo veiksmų centras neįstengė aprūpinti pinigais tolimesnių šalies rajonų. Tarybų valdžiai teko leisti vietines mikroemisijas. Daugelio miestų vietinė Tarybų valdžia, taip pat įvairios organizacijos griebėsi leisti savus pinigus, neturėdamos centro leidimo. Vieninga, centralizuota pinigų sistema suiro.

Prasidėjo „pinigodaros procesas“, rinkoje atsirado neįprasčiausių pinigų. Ir kas tik jų neleido? Tarybinės Užkaukazės ir Vidurinės Azijos respublikos, RTFSR Liaudies banko vietiniai skyriai, gubernijų Tarybos, be to, pinigus gamino kariniai daliniai, partizanų būriai, dešimtys kavinių, restoranų, teatrų, savanoriškos gaisrininkų draugijos, kooperatyvai, net pirtys. Kai kuriais duomenimis Pilietinio karo metais pinigus leido apie 220 emitentų (organizacijų), o pinigų ženklų ir jų surogatų skaičius buvo prašokęs 8 tūkstančius. Amžininkų (pvz., rašytojo K. Paustovskio) liudijimu, kiekvienas, kuris tik galėdavo prieiti prie spausdinimo staklių, dažnai be jokio reikalo stengėsi išleisti savo pinigus. Todėl nenuostabu, jog į vietinių pinigų išvaizdą nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Pinigams gaminti naudotas mokyklinių sąsiuvinių ir kontūrinių knygų popierius, laikraštinis ir vyniojamasis popierius, šilkas ir kortos, „ketvirčiuotos“ ir ant popieriaus lapo priklijuotos „kerenkos“, pašto ženklai, vyno butelių etiketės… Pastarieji bene originaliausi. Juos leido Jakutijos autonominės respublikos finansų liaudies komisariatas. Maderos etiketėje (baltoje, klijams užtepti skirtoje pusėje) ranka buvo parašyta: 1 rb, kagoro – 3 rb, portveino – 10 rb ir chereso – 25 rb bei uždėtas spaudas. Skaitytojams noriu pateikti dar vieną originalių pinigų pavyzdį. Omske 1919 m. žiemą rašytojas ir dailininkas A. Sorokinas vaišino savo svečius neįprastais pietumis. Pietūs buvo neįprasti tuo, kad patiekalai buvo pirkti už savos gamybos pinigus. Juose buvo įrašas: „Rašytojų karalius A. Sorokinas, valstybinio banko direktorius V. Ivanovas“ (pagarsėjusios pjesės „Šarvuotis Nr, 14-69“ autorius).

Prastai pagamintus vietinių valdžios įstaigų pinigus buvo lengva padirbinėti. Ši veikla klestėjo, žmonės vienodai vertino tikrus ir padirbtus pinigus. Dėl blogo popieriaus ir sparčios apyvartos pinigai labai greitai susidėvėdavo. Tokie būdavo mažiau vertinami. Atsirado neįprastas verslas – pinigų taisymas. Juos plaudavo, krakmolindavo, lygindavo…

Pasibaigus Pilietiniam karui, vietinių valdžios įstaigų pinigai buvo iškeisti į bendravalstybinius. 1919 m. kovo mėn. išleidžiami pirmieji tarybiniai pinigai – RTFSR atsiskaitymų ženklai, kuriems prigijo tarybinių ženklų vardas. Jie buvo mažo formato, be datos, 1, 2 ir 3 rb kupiūrų. Juos puošė nebe carų portretai, o tarybinė heraldika – RTFSR herbas: kūjis su pjautuvu (patvirtintas 1918 m. liepos mėn.) ir lozungas „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ (nuo 1919 m. gruodžio mėn. rašomas 7 pasaulio kalbomis). Pasirodžius tarybiniams ženklams, iš cirkuliacijos beveik dingo cariniai, ypač didesnių kupiūrų pinigai, arba jie buvo labiau vertinami negu tarybiniai, šio reiškinio priežastys: senosios santvarkos restauravimo viltys, jų gabenimas į užsienį ir kt.

Pilietinio karo ir užsienio intervencijos metais padidėjusios valstybės išlaidos, kainų augimas pareikalavo gerokai daugiau spausdinti pinigų. 1919 m. išleidžiama į apyvartą 164 mlrd. rb, 1920 m. – 944 mlrd. rb. Be Petrogrado senosios spaustuvės, įsteigiami pinigų fabrikai Maskvoje, Penzoje, Permėje, Kazanėje. Dirbančiųjų skaičius juose padidėjo 3 darbus, o darbo diena buvo ilgiausia šalyje – 16 valandų. Pinigams spausdinti buvo sunaudota daugybė popieriaus (1920 m. apie 3000 t). Dažai ir kitos medžiagos perkamos užsienyje. Nors pinigų spausdinimas buvo tuomet vienintelė klestinti gamybos šaka, jų vis vien trūko. Stygiui kompensuoti, išlaidoms mažinti buvo didinama pinigų nominalinė vertė. Pasirodė tarybiniai piniginiai ženklai 50 000 ir 100 000 rublių. 1921 m. išleidžiami „RTFSR pasižadėjimai“, kurių nominalas jau 1,5 ir 10 mln. rublių. Bet 100 000 rb teprilygo 59 prieškarinėms kapeikoms. Taigi prekių kainos didėjo dar sparčiau, štai 1921 m. pūdas ruginių miltų kainavo apie 140 000 rb, važiavimas Maskvos tramvajumi vieną tarpstotę – 500 rb, laikraščio numeris – 2500 rublių. Rinkoje įprastiniu skaičiavimo vienetu tapo pinigų maišas. 1 mlrd. rublių 50 000 ir 100 000 kupiūromis svėrė 1-2 pūdus.

Suprantama, kad valstiečiai nenorėjo parduoti žemės ūkio produktų už tokius pinigus. Buvo įvestas atliekamų maisto produktų ir kitų gaminių nusavinimas. Nusavinti produktai buvo skirstomi pagal korteles. Tokį normuotą aprūpinimą lėmė ir pinigų vertės mažėjimas, dėl kurio negalima buvo išvengti realaus darbo užmokesčio mažėjimo. Iš pradžių prekės dirbantiesiems buvo paskirstomos mokant už jas pinigus, o vėliau – nemokamai. Taip pat panaikinti gyventojų mokėjimai pinigais už įvairias paslaugas (ryšių, transporto ir kt.). Didžioji dalis (93%) darbo užmokesčio pradėta mokėti natūra. Dalis jo buvo mokama pinigais todėl, kad pagal korteles duodamas davinys buvo nepakankamas, teko produktų pirktis rinkoje, o tam reikėjo pinigų. Matome, kad karinio komunizmo metais vyko natūralizacijos procesas, t. y, perėjimas nuo pinigų prie natūrinių mainų, šį reiškinį lėmė ypatingos to meto sąlygos ir teorinės pažiūros į pinigų likimą socialistinėje visuomenėje. Tada buvo paplitusi pažiūra, kad pinigai ir socializmas – nesuderinami dalykai, kad pinigų panaikinimas – tai svarbiausias revoliucinis iškovojimas. Kadangi buvo kalbama apie visišką pinigų panaikinimą, tai nebijota jų emisijos didinimo ir nuvertėjimo. Pinigai, kreditas, bankai, finansai, piniginis darbo užmokestis laikyti anachronizmais. 1920 m. vyravo nuotaika, jog pinigai gyvuoja paskutines dienas. Spaudoje rašyta „Užaugę mūsų vaikai žinos apie pinigus tik iš prisiminimų, o mūsų anūkai pažins juos pagal spalvotus piešinius istorijos vadovėliuose“. Tokių nuotaikų vyravimą patvirtina ir pirmųjų tarybinių pinigų pavadinimai bei apipavidalinimas. Kaip minėta, jie vadinti ne įprastiniais banko, kredito ar iždo bilietais, o atsiskaitymų ženklais. Vadinasi, į juos žiūrėta kaip į naują, pereinamąją pinigų formą. Jų ir išvaizda buvo panašesnė į agitacinį plakatą.

Nugalėjus vidaus ir užsienio priešus, sugriauto ūkio negalima buvo atstatyti nelegalizavus rinkos, nesutvarkius pinigų cirkuliacijos. Nuo pinigų neigimo pereinama prie jų vertės stiprinimo. 1922 m. atsiskaitymų ir apskaitos palengvinimo tikslais atliekama pinigų denominacija (sustambinimas). 10 000 senųjų rublių prilyginama 1 rb 1922 m. laidos. Jie išleidžiami 1922.11.01 d. Į juos keičiami ankstesnieji pinigai. Pinigų cirkuliacija unifikuojama. Pagal išvaizdą jie labiau panašūs į pinigų kvitus. Jiems suteikiamas vardas – valstybiniai piniginiai ženklai. Tai pasikeitusio požiūrio į pinigus įrodymas. 1923 m. atliekama antroji denominacija. 100 rb 1922 m. laidos prilyginama 1 rb 1923 m. arba 1 mln. rb ikidenominacinių. Ši denominacija buvo labiau vykusi dėl teisingai parinkto santykio, nes gyventojai jau buvo įpratę skaičiuoti milijonais. Milijoną rublių vadino „limonu“ (citrina), o milijardą – „limonardu“. 1923 m. laidos rubliai buvo pirmieji TSRS pinigai su atitinkamu herbu ir nominalų įrašais 6 respublikų kalbomis.

Tačiau pinigų sustambinimas nereiškė jų stabilizacijos. Tam reikėjo pinigų reformos. Nesant tam būtinų ekonominių prielaidų, ji įvykdyta 2 etapais. Pirmajame išleisti nauji pinigai – Valstybinio banko bilietai červoncai. Jie leisti ne valstybės išlaidoms padengti, o ūkio poreikiams, buvo apdrausti auksu, užsienio valiuta. Už juos buvo parduodama užsienio valiuta, auksas. Todėl jie buvo stabili, greitai iškovojusi pasitikėjimą valiuta. Savo aukso turiniu jis prilygo 10 carinių rublių aukso monetai, t. y., 7,74234 g. gryno aukso. Prieš juos išleidžiant, buvo svarstyta kaip pavadinti naujuosius pinigus. Siūlyta atsisakyti per šimtmečius susiklosčiusių pavadinimų ir suteikti jiems naujus „revoliucinius“. Finansų liaudies komisariato darbuotojai piršo federalą, kiti – tradicinius: grivną, celkoviką (šnekamąja kalba taip vadinta sidabrinė 1 rb moneta), červoncą. Išrinktas pastarasis pavadinimas, nes liaudžiai jis asocijuojasi su tvirtais, į auksą keičiamais pinigais. Seniau Rusijoje červoncais buvo įprasta vadinti užsienio auksines monetas, kaldintas iš aukštos prabos „raudono“ aukso su vario priemaišomis. Nors červoncas reliatyviai buvo pastovios vertės, bet daugiausia naudotas įmonių atsiskaitymams. Todėl gyventojai tebenaudojo krintančios vertės tarybinius ženklus, kurie buvo palikti biudžeto deficitui dengti. Valstiečiai už juos nenorėjo parduoti savo gaminių, todėl blogėjo miestų aprūpinimas. Į kaimą červoncai negalėjo patekti dėl savo didelės vertės bei valstiečių nedidelių pajamų. Net mieste červoncas buvo duodamas už darbą grupei darbininkų. Vėliau jie turėdavo vargo iškeisdami. Žodžiu, be pliusų, červoncas bei paralelinė dviejų pinigų (červoncų ir tarybinių ženklų) cirkuliacija turėjo minusų. Reikėjo užbaigti pinigų reformą. Tai buvo padaryta II etapu 1924 metais.

Tų metų pradžioje išleidžiami naujos rūšies pinigai – iždo bilietai rubliai. 10 rublių prilyginama 1 červoncui. Neribotas rublių keitimas į červoncus santykiu 10:1 užtikrino jų pastovumą. Išleidus iždo bilietus, į juos buvo iškeisti tarybiniai ženklai. 50 mlrd. ikidenominacinių rublių ženklų buvo keičiama į 1 rublį. Vadinasi, pinigai buvo nuvertėję aukso atžvilgiu 50 mlrd. kartų, o pagal perkamąją galią – 100 mlrd. kartų. Iš gyventojų surinktais tarybiniais ženklais buvo kūrenami garvežiai ir elektrinės. 1925 m. likvidavus biudžeto deficitą, tiek červoncai, tiek rubliai – iždo bilietai – buvo leidžiami vienu pagrindu – kredituojant. Todėl tarp jų neliko ekonominio skirtumo, jie skyrėsi tik apdraudimu ir pavadinimais. Banko bilietai vadinti červoncais iki 1947 m., o iždo bilietai visą laiką – rubliais. Nuo červonco išleidimo skaičiuota jais, bet nuo 1926 m. – vėl rubliais ir kapeikomis, nes taip buvo įpratę gyventojai. Rublio vardas – senas, žinomas jau XIII a. Jis kildinamas iš žodžio „rubit“ – kapoti, smulkinti. Mat, prieš atsirandant monetoms, pinigai buvo gana didelio svorio sidabro gabalai rombiškų lazdelių pavidalo, kuriuos smulkių mokėjimų atvejais tekdavo kapoti. Žodis „kapeika“ vedamas iš rusų kalbos žodžio „kopjo“, pagal ieties antgalį, pavaizduotą pirmose rusiškose monetose.

Per 1922-24 m. reformą pinigai buvo ne vien „pagydyti“, bet ir papuošti metaliniais apdarais. 1922 m. buvo nukaldintos, o 1923 m. išleistos auksinės červoncų monetos – pirmosios tarybinės monetos. Projektą paruošė A. Vasiutinskis. Jose buvo pavaizduota sėjėjo figūra. Dauguma auksinių monetų buvo sunaudota atsiskaitymams su užsieniu. Tais metais pradėtos kaldinti ir sidabrinės (10, 15, 20, 50 kp ir 1 rb) bei varinės monetos (1, 3 ,5 kp). Jos kaldintos pagal senus carinių monetų parametrus, bet papuoštos tarybinės heraldikos elementais. Kaldinimo metais (1921-23 m.) monetos į apyvartą nebuvo leidžiamos. Tai padaryta baigiamuoju reformos etapu (1924 m.). Paruošto monetų kiekio neužteko. Leningrado monetų rūmų pajėgumas buvo nepakankamas, todėl monetas kalė ir Leningrado gamykla „Krasnaja zaria“ bei Anglijos monetų kalyklos. Laikantis dar 1867 m. priimtų monetų parametrų, buvo sunaudojama daug spalvotųjų metalų, kurių trūko pramonei. Be to, „sunkiasvorės“ monetos buvo nepatogios (1 rb monetomis nuo 1 kp iki 5 kp svėrė 328 g). 1926 m. varinės monetos pakeičiamos bronzinėmis. Pamažu buvo mažinamas sidabrinių monetų kaldinimas, o nuo 1931 m. jas nustota visai daryti. Sidabrinės pakeičiamos nikelinėmis. 1931 m. tipo monetos nesikeitė iki 1935 m. 1935 m. šiek tiek pasikeitė monetų išvaizda (pvz., nebeliko šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės!“), šio tipo monetos išliko iki 1961 m.

1926 m. uždraustas tarybinių pinigų išvežimas, o 1928 m. – ir įvežimas. Tai reiškė, kad rublis nustojo buvęs konvertuojama valiuta, cirkuliavusia užsienyje. Nebereikėjo užsienio valiutos atsargų naudoti rublio kursui reguliuoti. Jos galėjo eiti industrializacijos reikmėms. Rublio kursas tapo nebepriklausomas nuo perkamosios galios šalies viduje. Socialistinė industrializacija ir kolektyvizacija sukėlė įtampą pinigų cirkuliacijoje. 1937 m. valstybinių kainų indeksas buvo 5,4 karto didesnis nei 1928 m. Sumažėjus rublio perkamajai galiai, buvo sumažintas jo kursas ir aukso turinys. Nuo 1937 m. rublio aukso turinys imtas skaičiuoti netiesiogiai. Jis buvo lygus 0,167674 g vietoj ankstesnio 0,774234 gramo.

Dideli išbandymai tarybinei pinigų sistemai teko Didžiojo Tėvynės karo metais. Reikėjo išsaugoti tvirtas kainas, neleisti pasikartoti Pirmojo pasaulinio karo reiškiniams. Atitinkamų priemonių dėka pinigų kiekis cirkuliacijoje padidėjo nedaug, kaina pakilo lik kolūkinėje rinkoje (17 kartų). Karo padariniai pinigų sistemoje likviduoti 1947 m. pabaigoje vykdant pinigų reformą. Jos svarbiausieji bruožai: gyventojų turėtieji grynieji pinigai iškeisti santykiu 10:1, indėliai perskaičiuoti lengvatiniu santykiu (iki 3 000 rb – 1:1, nuo 3 000 iki 10 000 rb – 3:2). Naujo pavyzdžio banko bilietai vietoje červoncų pavadinti rubliais. Nuo tada banko bilietai skiriasi nuo iždo bilietų tik kupiūromis. 10, 25, 50 ir 100 rb yra banko bilietai, o likusieji – iždo bilietai.

1950 m. rublio aukso turinys vėl nustatomas tiesiogiai ir padidinamas iki 0,222168 g aukso arba 32,5%. Tuo pačiu sumažėjo užsienio valiutų kursas rubliais. Pvz., vienas JAV doleris buvo lygus jau neba 5,3 rb, bet 4 rubliams. Tačiau naujas kursas neatspindėjo realaus perkamosios valiutų galios santykio, o tai trukdė kultūrinius, turizmo ryšius su užsieniu. Siekiant tai pašalinti, 1957 m. prie oficialaus kurso nustatomas 150% priedas neprekinėms operacijoms. Neprekinėse operacijose 1 doleris buvo lygus 10 rb, o prekinėse operacijose – 4 rubliams. Todėl faktiškai susidarė du kursai ir du skirtingi rublio aukso turiniai: oficialus (0,222168 g) ir neprekinių operacijų (0,0888167 g).

Vėlesniais metais sparčiai didėjant gamybai, nacionalinėms pajamoms ir kt., pinigų kiekis pasiekė trilijonines sumas. Tai sunkino planavimą, ekonominius skaičiavimus, skaičiavimo technikos panaudojimą ir panašiai. Todėl 1961 m. atliekamas vadinamas kainų mastelio sustambinimas, o faktiškai – pinigų reforma. 10 rb senųjų pinigų prilyginama 1 rb naujų pinigų. Tuo pačiu santykiu pakeičiamos kainos, tarifai, atlyginimai ir kt. Senieji pinigai keisti į naujus laisvai 1961 m. I ketvirtį. Nuo 1961.04.01 d. cirkuliacijoje paliko vien naujieji pinigai. Pasikeitė naujojo rublio aukso turinys. Jis prilyginamas 0,987412 g. Atitinkamai turėjo keistis užsienio valiutų kursas rubliais. Vienas JAV doleris buvo lygus 0,9 rublio. 1961 m. banko ir iždo bilietams nustatomas gerokai mažesnis formatas. Pradėtos kaldinti 1 rb ir 50 kp monetos. Banko ir iždo bilietų projektus sukūrė S. Pomanskis, J. Lukjanovas ir I. Dubasovas.

1965 m. gimė nauja tradicija – jubiliejinių monetų kaldinimas. Maskvos olimpiados proga nukaldinamos šių žaidynių tematikai skirtos monetos. Apskritai olimpinė moneta – tetradrachma – datuojama 480 m. pr. m. e. Olimpinių monetų tradiciją atgaivino Suomija XV olimpiados proga. Tarybinės olimpinės monetos buvo vario-nikelio (1 rb), sidabrinės (5 ir 10 rb), auksinės (100 rb) ir platinos (150 rb). Pirmą kartą olimpinių monetų istorijoje nukaldintos platinos monetos.

Tokie bendriausieji tarybinio rublio, jo cirkuliacijos raidos bruožai.

Ekon. m. k. Vladas Terleckas

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 9