Žinios apie pirmąjį žemėlapį lietuviškais užrašais (Lietuvos ar kitų kraštų) gana prieštaringos. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1984, t. 12, p. 491) teigia, kad pirmąjį Lietuvos žemėlapį lietuvių kalba 1911 m. išleido V. Verbickis, tačiau juk jau seniai minimas A. Macijausko „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“, išspausdintas 1900 m. A. Iljino spaustuvėje Peterburge. Leidinys vaizduoja Lietuvą ir kai kuriuos gretimus kraštus. Dėl lietuviškų užrašų tų pačių metų pabaigoje neišplatinta žemėlapio tiražo dalis (1186 egz.) caro valdininkų buvo konfiskuota, o A. Macijauskas patrauktas teisman. Byla, sukėlusi nemažą atgarsį visuomenėje, baigėsi leidėjo naudai. Minimą žemėlapį turbūt A. Macijauskas ir parengė. Nors jis buvo inžinierius, bet domėjosi pedagogika, vienas pirmųjų parengė keletą originalių geografijos vadovėlių, kuriuose pateikė žinių apie Lietuvą, kūrė lietuvišką geografijos terminiją. Pasirinkęs kokį jau skelbtą žemėlapį, lietuviškus įrašus jam tikriausiai pats parengė.

Kartografijos tyrinėtojas iš Kauno J. Deksnys neseniai rado senesnį, 1899 m. išleistą lietuvišką žemėlapį. Tai J. Šliupo-Jurgio Šalnos „Žiamlapis Latvių Žiames“ JAV išleistoje knygoje „Latvių tauta“.

Neseniai rastas dar vienas, daug senesnis lietuviškas kartografijos spaudinys, įklijuotas Mažosios Lietuvos laikraštyje „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą” 1876 (!) metų 8-ame numeryje. Tiesa, tas laikraštis išliko tik Berlyno (VDR) Vokiečių valstybinėje bibliotekoje (signatūra Cv12054). Šiame numeryje yra įklija su Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapiu (dydis 115×186 mm), kurio užrašai lietuviški (žr. pav.). Žemėlapis iliustruoja Mažosios Lietuvos lietuvio misionieriaus Erdmono Švelniaus (1841-1910) kelionės iš Europos į Pietų Afriką reportažą, spausdintą trijuose šio laikraščio numeriuose. Autorius jį rašė kaip dienoraštį 1872 m. kovo 5 – gegužės 10 d., plaukdamas laivu. Reportažas vaizdingas ir tikroviškas, nestokoja humoro, laivo gyvenimo detalių ir matytų gamtos vaizdų. Tai tikriausiai ir paskatino „Nusidavimų…“ leidėją – Karaliaučiaus misijų draugiją – ir redaktorių K. Sturį sudominti skaitytojus atskirai pridedama iliustracija. Laikraštį spausdino Karaliaučiaus „Ostpreussische Zeitung“ laikraščio leidyklos spaustuvė, o žemėlapis, kaip rodo parašas apačioje, atspaustas to paties miesto H. Hermano litografijoje.

Kad šis lietuviškas kartografinis atvaizdas būtų pats seniausias, tvirtinti negalima. Gal bus rasta dar senesnių. Sudaryti, o gal ir išleisti lietuvišką žemėlapį tikriausiai bandyta ir seniau. Šioms prielaidoms tikimybės teikia stengimasis lietuviškuose krašto aprašymuose suvokti jo teritorijos geografinį vaizdą, vientisumą, ribas. Pavyzdžiui, atskiros vietos S. Daukanto, M. Valančiaus kūriniuose. Žinomas XIX a. pradžios Žemaitijos švietėjas S. Čerskis Salantuose, savo raižykloje, gamino spaudai paveikslus su lietuviškais užrašais. Vilniuje 1830 m. jis išleido „Žemaičių vyskupijos aprašymą“, iliustruotą trimis paties parengtais minėtoje raižykloje žemėlapiais. Ir veikalas, ir žemėlapiai lenkiški, bet vietovardžiai beveik nesulenkinti, ypač upėvardžiai. Antai: Daubupis (lenkiškai būtų Daubupie), Lavena (Lawiena), toliau skaitome: Guntynas, Blendžiava, Bartava, Akmena, Darba. Kai kurie vietovardžiai visiškai nepakeisti (Smeltė, Palanga ir kiti). Galima prielaida, kad šie žemėlapiai buvo sudaryti vietinių pagalbininkų, galbūt iš pradžių lietuviškai ir tik po to išversti, beje, nepilnai.

Seniausiu lietuvišku geografijos vadovėliu reikėtų laikyti žinomo Žemaitijos botaniko J. Pabrėžos rankraštį, parašytą apie 1825 m., Kretingos dviklasėje mokykloje dėstant geografiją. Iš jo geografija dėstyta lietuviškai (veikiau žemaitiškai), vartoti žemėlapiai. Išliko du J. Pabrėžai priklausę vokiški geografijos atlasai, kuriais jis naudojosi ir tikriausiai jais iliustravo dėstomą medžiagą. Kad būtų lengviau, suprantamiau moksleiviams, užrašus buvo išvertęs, surašęs ranka ant papildomų lapų, kur tik įmanęs ir pačiuose atlasuose. Šiuos rankraštinius paminklus reikėtų laikyti rimtu bandymu pasidaryti mokyklai lietuvišką kartografinę iliustraciją.

Prof. dr. Česlovas Kudaba, doc. Domas Kaunas

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 3