Šių metų balandžio 15 dieną sukanka 75-eri, kai Atlanto vandenyne nuskendo „Titanikas“, didžiausias to meto okeaninis laineris, žmogaus sukurtas technikos stebuklas.

Laivas buvo pastatytas Šiaurės Airijoje, Belfaste. Eksploatuoti priimtas 1912 m. balandžio 2 d. Laivų statyklos „Harland and Woolf“ techninis direktorius, vyriausiasis „Titaniko“ konstruktorius Tomas Endriusas balandžio 10 d. išplaukė „Titaniku“ į pirmąją ir deja, paskutinę kelionę. Susidūrus laivui su ledkalniu, Jis pirmasis paskelbs mirties nuosprendį „Titanikui“ ir tars kapitonui: laivas grims į dugną. Kapitonas veteranas Edvardas Smitas, 43 metus plaukiojęs jūromis, kaip tiktai po to reiso žadėjęs išeiti į atsargą.

„Titaniko“ žuvimo priežastis tyrusios anglų ir amerikiečių komisijos vėliau išaiškins daug „Titaniko“ kapitono klaidų. Jeigu būtų buvę Jų išvengta, tai matyt, nebūtų buvę ir katastrofos.

1912 m. balandžio 10 d. „Titanikas“ su plevėsuojančia Didžiosios Britanijos vėliava išplaukė į Niujorką. 10 aukštų „plaukiojantys rūmai“ turėjo 762 kajutes, koridorių ir pasivaikščiojimo denių bendras ilgis – 7 km. Maisto atsargos: 44 t. mėsos ir paukštienos, 40 t. bulvių, 5 t. cukraus, 35 tūkst. kiaušinių ir t. t. Laive buvo 46 tūkst. porceliano indų ir kitų dirbinių, 26 tūkst. sidabrinių lėkščių ir padėklų…

„Titaniku“ būtų galėję plaukti net 3300 keleivių. Laimė, pirmuoju reisu plaukė mažiau: 1316 keleivių ir 885 įgulos nariai. Ant „plaukiojančių rūmų“ stogo buvo 20 gelbėjimo valčių 1178 žmonėms. Deja, kilus panikai, į valtis sulipo gerokai mažiau. Išsigelbėjo tik 711. Juos paėmė į SOS signalą atplaukęs krovininis laivas „Karpatija“.

1985 m. rugsėjo 1 d. amerikiečių-prancūzų okeanografinė ekspedicija aptiko nuskendusį „Titaniką“ už 650 km nuo Niūfaundlendo. Tai buvo sensacija. Ekspedicijos vadovas Robertas Balardas rašė: „Mane ištiko šokas, kai monitoriuje pamačiau taip ilgai ieškoto laivo kontūrus“.

R. Balardas prisipažįsta, kad mintis surasti „Titaniką“ galutinai jį užvaldė 1970 m. Laivo paieškos prasidėjo 1973 m. „Ir štai pagaliau jį matome – tą mirusį milžiną, didelės katastrofos tragišką simbolį. Pasijutau, tarsi keliaučiau į praeitį“. Ir ieškotojas įninka vykdyti naują sumanymą – iš povandeninio laivo robotu prasiskverbti į „Titaniko“ vidų. Tokia ekspedicija ir įvyko 1986 m. vasarą. R. Balardas ją plačiai aprašė žurnale „National Geographic“. Su savo dviem padėjėjais mažu povandeniniu laivu „Alvinas“ jis nusileido į 4 tūkst. m gylį prie nuskendusio milžino. Išsiuntė į žvalgybą robotą Jasoną, ir šis pro vieną išdaužtą laivo langą įlindo į „Titaniką“. Roboto ilgis – 70 cm, svoris – 11,34 kg; jame įrengtos jautrios telekameros, kurios fiksuoja ir filmuoja objektus tamsoje. Jasonas lėtai šliaužė laiptais, turėdamas užduotį surasti pirmosios klasės didžiąją banketų salę. 80 m ilgio kabeliu į televizorių ekranus sklinda vaizdai iš povandeninio laivo. Šmėkšteli sietynas: jis gerai išlikęs. Kelių elektros variklių valdomas Jasonas gali judėti ir vertikaliai, ir horizontaliai. „Mes pasiuntėme Jasoną į kelias kajutes, – rašo R. Balardas, – ten tuščia, jokių baldų, greičiausiai jie sutrupėjo nuo galingo smūgio, atsitrenkus laivui į dugną“.

Povandeninis laivas „Alvinas“ pamažėle apiplaukė aplink visą „Titaniką“. R. Balardo okeanografinė ekspedicija parsivežė 60 tūkst. spalvotų skaidrių ir filmų juostų, kurias galima peržiūrėti per 60 valandų. Kaip dabar atrodo „Titanikas“? Laivo korpusas smarkiai surūdijęs, apneštas storu dumblo sluoksniu. Visos medinės laivo dalys sunaikintos medį graužiančių moliuskų. Robotas nufilmavo seifą, indus, elektrinį šildytuvą, vonią, sidabrinę vazą ir daug kitų daiktų. Gerai išlikusi žalvarinė romėnų deivės Dianos skulptūra, kuri, matyt, yra iš milijonierės Margaret Tobin Braun kolekcijos, vežtos net trijose dėžėse. Tačiau elektroninė Jasono akis niekur nepastebėjo žmonių palaikų…

Tikslias nuskendusio „Titaniko“ koordinates R. Balardas slepia: bijo plėšikų antplūdžio. Juk „Titaniko“ seifuose liko vertybių mažiausiai už 100 mln. dolerių. Esama duomenų, kad tų vertybių galėję būti net už 2 milijardus dolerių. (Beje, pirmasis keleivis, kuriam „Titaniko“ kapitonas nuskubėjo pranešti apie laivą ištikusią nelaimę, buvo turtingiausias Amerikos žmogus Džonas Dž. Astoras. Pasak žurnalo „Stern“ (VFR), tai viena kapitono Smito klaidų. Mandagiai prašydamas pirmosios klasės keleivius užsidėti gelbėjimosi liemenes, kapitonas gaišo brangias minutes, užuot iš karto radistams davęs komandą siųsti gelbėjimo signalus.

Okeanografinė ekspedicija spėja, kad pirmosiomis laivo grimzdimo minutėmis „Titaniko“ korpusas, kurio ilgis buvo 216 m, skilo į dvi dalis. Vandenyno dugne jos dabar guli 600 m viena nuo kitos. Net 1 kv. km plote išsimėtę slegiamo vandens išmesti katilai, generatoriai, įvairios kitos nuolaužos. O „Titaniko“ kaminų nerasta: jų būta 4, kiekvienas – 24 m ilgio.

R. Balardo parsivežtoji vaizdinė medžiaga dabar kruopščiai tiriama. Žurnale „National Geographic“ R. Balardas rašo, kad jau kuriamas naujas robotas, kuris, valdomas iš mažo povandeninio laivo, galės surinkti kai kuriuos daiktus. Iškelti „Titaniką“ į paviršių – sena svajonė. Tačiau, pasak R. Balardo, – „tai būtų beprasmis pinigų švaistymas. Tamsa, vandens slėgimas, vienoda temperatūra konservuoja viską, kas yra vandenyno dugne. Kiekvienas daiktas, ištrauktas į paviršių, greitai sutrūnys“.

„Titaniko“ katastrofa iki šiol jaudina pasaulio visuomenę. Antai Hamburge leidžiamas žurnalas „Stern“ neseniai išspausdino savotišką reportažą apie paskutiniąsias laivo valandas. „Titanikas“ skendo vidurnaktį apie 160 minučių. Žurnalo komentarais stengiamasi įtikinti skaitytoją, kad technikos pažanga sunaikins žmoniją, ir „Titaniko“ žuvimas – pirmasis įspėjimo „skambutis“. Tačiau pats reportažas paneigia tokį fatalizmą. Faktai tvirtina: anglų lainerio katastrofos priežastis buvo ne technika, bet žmonių neatsakingumas ir nekompetentingumas.

…5 signalai atskriejo iki „Titaniko“ iš aplinkinių laivų apie gresiantį ledo pavojų, paskutinysis – 40 minučių iki susidūrimo su ledkalniu. O aplink Jūra tokia rami… Vėliau anglų ir amerikiečių komisijos nustatys: kapitonas turėjo dvi galimybes išvengti susidūrimo su ledkalniu – pakeisti kursą, prailgindamas maršrutą, arba sumažinti greitį, kai sutemo. Bet „Titanikas“ skrodė Atlantą užsibrėžtu maršrutu į Niujorką maksimaliu 22 mazgų greičiu.

Kai laivas atsitrenkė į ledkalnį, geriau negu kiti suprasdami pavojų ir pertvarų atskirti nuo pasaulio, neturėdami jokios vilties išsigelbėti, pasiaukojamai dirbo kūrikai, anglininkai, mašinistai ir mechanikai. Nė vienas nepaliko savo posto, dvi valandas karštuose garuose dirbo, kas įsakyta. Iki paskutiniųjų minučių „Titanikas“ buvo šventiškai iliuminuotas. Ir toje šviesoje, nors buvo vidurnaktis, galėjo išsigelbėti tie, kurie išsigelbėjo.

Gelbėjimo valčių nuleidimo denyje 7 muzikantai, vadovaujami Voleso Hartlio, grojo tol, kol vanduo pradėjo pliuškentis po kojomis. Jie taip pat ištikimai atliko savo pareigą. Apsisiautę gelbėjimosi liemenėmis, kapelos muzikantai grojo šmaikščias melodijas. Visas aštuonetas neišsigelbėjo. Likę gyvieji vėliau pasakos, kad linksmos melodijos palaikė viltį, kad viskas baigsis gerai, ir tarsi stabdė atplūstančią paniką. Įgula dirbo ramiai, pagal jūrų įstatymus pirmiausia gelbėdama vaikus ir moteris. Buvo išgelbėta 30 vaikų iš pirmos ir antros klasių, 97% moterų iš pirmos klasės… Plaukę trečiąja klase, daugiausia jauni ir neturtingi žmonės iš visos Europos, vylęsi rasti laimę Naujajame Pasaulyje, buvo palikti likimo valiai.

Radijo kabinoje pasirodęs kapitonas Smitas radistams tars: „Jūs daugiau nieko negalėsite padaryti, pasirūpinkite savimi“. Tačiau du radistai laikysis dar 5 minutes, siųsdami „SOS“ signalus. Iki paskutinės akimirkos šaltakraujiškai, vyriškai darbuosis ir ramins žmones du svarbiausi „Titaniko“ žmonės: jo kūrėjas Tomas Endriusas ir kapitonas Edvardas Smitas. Abu žus garbingai.

„Titanikas“ turi ir kai kurių ryšių su Lietuva. Leonas Prūseika (1887-1961), iš Sibiro tremties 1911 m. pabėgęs į Ameriką, pradėjo dirbti pažangiųjų JAV lietuvių laikraščio „Laisvė“ redakcijoje, netrukus tapo ir jos redaktoriumi. 1913 m. sausio 14 d. jis rašė savo žemiečiui, ,,Laisvės“ korespondentui Vladui Žiūriui į Kopenhagą: „Tikriausiai žinai, kad praėjusį pavasarį nuskendo Šiaurės Atlante didžiausias pasaulyje anglų bendrovės „White Star“ laivas „Titanikas“. (…) Kaip teko patirti, nuskendo ir mūsų Simas B., vargšelis, vos pradėjęs dirbti laive“.

Kraštotyrininkas kaunietis P. Juozapavičius stengėsi išsiaiškinti žuvusio lietuvio pavardę: matyt, anas buvo gerokai pakeitęs ir pavardę, ir vardą. Spėjama, kad tai buvo Simas Baniulis, mokslo ragavęs vaikinas, kuris, vengdamas caro kariuomenės, slapta išvyko iš Sūduvos; dirbo kroviku Hamburge, Liverpulyje, lankė jūreivystės mokyklą ar kursus.

Nuskendo „Titaniku“ plaukęs kaunietis Juozas Montvila. Tai minėjo „Šaltinis“ 1912 m., Nr. 19: laivas „Lituania“ surado vandenyne J. Montvilos kūną ir atvežė į Liepoją.

„Mokslui ir gyvenimui“ P. Juozapavičius dar rašė, kad „Lietuvos ūkininke“ (1912 m. gegužės 16 d.) surado žinutę apie „Titaniko“ laivu gabentą 3000 maišų pašto siuntą. Viename maiše buvo vežami ir lietuviški laikraščiai „Lietuvos žinios“ Nr. 33-37 ir „Lietuvos ūkininkas“ Nr. 12, 13.

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 4