Informacijos perdavimas: videoteksas ir teletekstas (1986)
2009-11-04 Žymos: TV technika, Videotechnika Paskelbta kategorijose LTSR Elektronika ir kompiuterija
Daugėjant mokslinės-techninės informacijos, tradicinės informavimo priemonės nebesugeba susidoroti su jos srautu. Todėl buvo pradėtos kurti automatizuotos informacijos paieškos sistemos, kuriose duomenys kaupiami, saugomi, apdorojami ir pateikiami padedant ESM. Ilgą laiką taip sukaupta informacija buvo tiesiogiai prieinama tik specialiai apmokytam vartotojui, turinčiam sudėtingus ir brangius įrenginius. Sparti mokslo ir technikos pažanga iškėlė būtinybę ,,priartinti“ informaciją prie tų, kuriems ji reikalinga. Reikėjo sukurti ir pateikti eiliniam informacijos vartotojui sistemas, patenkinančias tokius reikalavimus: 1. informacijos sistemos abonentinis kompleksas turi būti kuo pigesnis; 2. būtų sudaryta galimybė informacijos ieškoti neturint specialių įgūdžių; 3. būtų numatyta, kaip didinti išduodamos informacijos apimtį, atsižvelgiant į mokslo bei technikos laimėjimus. 7-ajame dešimtmetyje daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių pradėtos kurti ir eksploatuoti vadinamosios „videotex“ ir „teletext“ tipo televizinės informavimo sistemos, kurios atitinka šiuos reikalavimus.
Pagrindinė videotekso idėja gana paprasta: iš buitinio televizoriaus, prijungus prie jo papildomus elektroninius įtaisus padaromas terminalas. (Terminalas – tai įrenginys, per kurį vyksta informacijos mainai tarp abonento ir ESM.) Jis telefono ryšio linija sujungiamas su ESM, kuri, paklausus abonentui, ieško žinių duomenų bazėje.
Žmogus su ESM bendrauja skaitmenine-abėcėline klaviatūra. ESM per 6-12 s. randa reikalingas jam žinias ir perduoda jas teksto pavidalu į televizoriaus ekraną. Videotekso sistema vienu metu gali aptarnauti iki 300 abonentų.
Kaip pavyzdys naujai kuriamoms videotekso sistemoms pripažinta „Prestel“ televizinė informavimo sistema, 1979 m. sukurta Anglijoje. Ši sistema buvo įgyvendinama dviem etapais. Iš pradžių buvo pagaminta nedaug jai pritaikytų televizorių – į imtuvus buvo įmontuojamas specialus modulis modemas (moduliatorius-demoduliatorius) perduoti duomenims telefono linija į ESM ir priimti juos. Vėliau imtas gaminti specialiai tam skirtas terminalas – „Viewdata 80“. Prie jo galima prijungti įvairius papildomus įrenginius: informacijos kaupiklius magnetinėse juostose bei diskuose, spausdinimo įtaisus, kopijavimo aparatus ir kt. Jie išplečia sistemos teikiamų informacijos paslaugų asortimentą ir abonentui teikia papildomų patogumų.
Mažiausias informacijos vienetas, adresuojamas „Prestel“ sistemai yra puslapis. Duomenų bazė yra hierarchinės struktūros. Bazės apimtis – iki 10 mln. puslapių. ,,Prestel“ aptarnauja 5 didelius Anglijos miestus, ji turi daugiau kaip 23 tūkst. terminalų (iš jų 18 tūkst. yra įstaigose, nors tai projektuotojų nebuvo iš anksto numatyta). Šiai sistemai informaciją teikia apie 250 organizacijų. Abonentas gali užmegzti ryšį telefonu su viena iš 18 pagrindinių ESM. Informacijos apimtis – apie 200 tūkst. puslapių, kuriuose užfiksuotos komercinės, kelionių, sporto, turizmo naujienos, oro prognozės, vyriausybinės žinios ir kita. Deja, kol kas videotekso televizijos vaizdų kokybė yra žymiai blogesnė negu televizijos laidų vaizdas, nes šiuo metu taikomi labiausiai paplitę, tačiau ribotų galimybių, raidinis-mozaikinis arba raidinis-geometrinis vaizdo formavimo metodas. Pavyzdžiui, „Prestel“ sistemoje vaizdas ekrane sudaromas iš 5760 taškų, o televizijos laidų – iš 250 tūkst. taškų.
Videoteksinėse sistemose ekrane atvaizduojamos didžiosios ir mažosios raidės, tačiau neįmanoma atkurti ženklų virš eilutės ir po eilute (indeksų, diakritinių ženklų ir t. t.). Grafinės informacijos atkūrimo galimybės taip pat ribotos. Vis dėlto šie trūkumai nesumenkina pagrindinių videotekso privalumų. Pirmiausia bet kuriuo metu galima gauti reikiamą išsamią informaciją, kurios patikimumas yra garantuotas. Videoteksas yra pranašesnis už daugumą tradicinių informacijos sistemų ir tarnybų tuo, kad su juo galima „bendrauti“ ir namie, ir įstaigoje. Pasenusi informacija operatyviai pakeičiama nauja.
Viena videotekso plėtojimo krypčių – kurti teritoriškai išskirstytas duomenų bazes, iš kurių abonentai galėtų tiesiogiai gauti pačią įvairiausią lokalinės arba regioninės reikšmės informaciją (oro prognozė, vietinės naujienos, televizijos ir radijo programos ir t. t.). Tada gerokai padaugėtų abonentams prieinamos ir reikalingos informacijos. Todėl „Prestel“ sistemoje kuriamas regioninių duomenų bazių tinklas PANDA. Kita dėmesio verta galimybė – į šį tinklą įjungti asmenines (privatinės nuosavybės sąlygomis privačias) duomenų bazes. Tuomet padedant videotekso sistemai būtų galima užsisakyti bilietus, prekes, apmokėti sąskaitas ir kreditus ir t. t. Tuo keliu einama Prancūzijoje. Čia kuriamoje „Teletel“ sistemoje numatyta nesudaryti centrinės duomenų bazės. Videotekso tarnybos ESM bus prijungtos prie TRANSPAC paketų komutacijos tinklo. Abonentas galės kreiptis į bet kurią šalies duomenų bazę, įsijungusią į šį tinklą. „Teletel“ sistemoje numatoma sudaryti elektroninį telefonų abonentų žinyną, kuris visiškai pakeistų spausdintą telefonų abonentų knygą. Tam tikslui buvo sukurtas nedidelis nespalvoto vaizdo terminalas, kuris platinamas telefonų abonentams. Su juo galima kreiptis per TRANSPAC tinklą į elektroninį telefonų abonentų žinyną, telefono tarnybas ir duomenų bazes visoje Prancūzijoje. Tikimasi, kad visi 30 mln. šalies telefonų abonentų iki 1992 m. turės videoterminalus.
Terminas ,,videotex“ reiškia dialoginę televizinę informacijos sistemą. Jis buvo pasiūlytas 1979 m, tačiau daugelyje pasaulio šalių videotekso tarnybos turi savus pavadinimus.
Kita dėmesio verta yra „teletext“ (teleteksto) transliacinė televizinė informacijos sistema. Prijungus prie paprasto televizoriaus nesudėtingą papildomą elektroninę įrangą, galima surasti vaizdinę informaciją ir ją perduot vartotojams. Čia videoinformacija eilinės televizijos laidos metu užkoduota forma perduodama neužimta televizinio signalo spektro dalimi. Teleteksto sistemos teikia žymiai mažesnes informacines paslaugas negu videotekso sistemos, tačiau tos paslaugos labiau prieinamos. Teleteksto sistemoje negalimas atgalinis ryšys, t. y, informacijos vartotojo ir ESM pokalbis. Vartotojui pateikiamos informacijos apimtis yra ribota iš anksto paruoštu rinkiniu, kurį telecentras cikliškai, be pertraukos perduoda į eterį. Žmogus tik pasirenka dominantį jį šio rinkinio puslapį ir perveda į savo televizoriaus ekraną. Puslapis yra automatiškai išskiriamas paspaudus atitinkamą televizoriaus priedėlio skaitmenų klaviatūros klavišą. Puslapio numeris sužinomas iš automatiškai seanso pradžioje pateiktos programos arba iš spausdinto teleteksto paslaugų katalogo.
Kol kas nėra techninių galimybių per pakankamai trumpą laiko tarpą (10-25 s.) perduoti eteriu daugiau kaip 200 p. videoinformacijos, nes didesnėje televizijos kanalo dalyje tuo pačiu metu transliuojama ir eilinė televizijos programa. Tačiau teleteksto informacines galimybes kai kuriais atvejais įmanoma praplėsti. Duomenų bazė, kurios apimtis, pavyzdžiui, yra 16 tūkst. puslapių, gali būti cikliškai transliuojama iš karto per keletą televizijos kanalų (iki 80 – tiek, kiek yra kai kuriuose JAV ir V. Europos miestuose) po 200 p. kiekvienu kanalu. Šiuo atveju atskiras kanalas turėtų būti skirtas tam tikrai tematikai. Antra vertus, videoinformacija perduoti teletekstu galima atskiru televizijos kanalu.
Teleteksto sistemos pranašumas prieš videoteksą yra tas, kad ji nemokamą informaciją teikia neribotam žmonių skaičiui (kaip per eilinę televizijos laidą). Todėl videotekso ir teleteksto sistemos aptarnauja skirtingus tikslus turinčius informacijos vartotojus ir nekonkuruoja viena su kita.
Norint tobulinti bei plėtoti videotekso ir teleteksto sistemas, kuriami nauji šių tarnybų veikimo principai. Pavyzdžiui, perspektyvus būtų transliacinis dvipusis teletekstas, jeigu jo paslaugos gerokai atpigtų. Tuomet žmogus galėtų televizijos arba radijo siųstuvu paklausti telecentro ir gauti iš jo reikiamą videoinformaciją. Eksperimentai su šio tipo televizinėmis informavimo sistemomis atliekami JAV Restono (sistemos pavadinimas – „TICCIT“) ir Kolumbo (Ohajo valstija, sistemos pavadinimas – ,,Warner Qube“) miestuose. Galimos taip pat hibridinės videotekso ir teleteksto sistemos, transliacinį arba kabelinį teletekstą derinant su siaurajuosčiu (pvz., telefono) ryšiu, kuriuo vartotojas perduotų užsakymų į telecentrą.
Mūsų šalyje televizinių informavimo sistemų projektavimui ir kūrimui taip pat skiriama daug dėmesio. Rygos V. Lenino gamybiniame susivienijime ,,VEF“ jau kuriamas terminalas „VEF-mikro-1024 P“, sudarytas iš skaičiavimo bloko, videokontrolės įrenginio ir klaviatūros. Prie šio terminalo galima prijungti modemą, spausdinimo įrenginį, informacijos kaupiklį.
Romualdas Broniukaitis, Vilius Giedraitis, Gintautas Liaškus
„Mokslas ir gyvenimas“
1986, Nr. 4
Kiti kategorijos įrašai:
- Elektroniniai laiko matavimo prietaisai (1985) 2009-12-03 0
- Emocijos ir ESM (1986) 2009-11-30 0
- Automobilių sargai (1988) 2009-11-26 0
- Naujo tipo bangos (1986) 2009-11-25 0