Visais laikais aplinka, išoriniai veiksniai buvo ir tebėra vienas svarbiausių, neretai lemtingai žmogaus gyvenimą, veikiančių faktorių. Juk senajame akmens amžiuje (ankstyvajame paleolite) žmonės vidutiniškai gyveno 20 metų ir dažniausiai mirdavo ne savo mirtimi. Duomenų apie tai, kad žmonės ankstyvajame paleolite būtų sirgę ir mirę nuo dažniausiai senatvėje pasitaikančių ligų – aterosklerozės, cukrinio diabeto, vėžio, plaučių senatvinių ligų – kol kas aptikti nepavyko. Greičiausiai dėl to, kad pirmykštė visuomenė buvo be senų žmonių. Kita vertus, įvairių Europos šalių olose aptikta paleolito laikotarpio gyvūnų, ypač urvinių lokių, griaučių su deformuotomis galūnėmis, susuktais ir sukalkėjusiais sąnariais. Sąnarių ligomis gyvūnai sirgdavo nuo skvarbios, geliančios urvų drėgmės. Unikalią lokių kaulų kolekciją galima pamatyti Tulūzos miesto gamtos muziejuje. Čia yra urvinių lokių deformuotų nasrų, suaugusių stuburo slankstelių, kauliniu augliu aptrauktų mentikaulių. Tai Pirėnų kalnų urvų radiniai. O juk dėl tų pačių olų, dėl „buto“ su urviniais lokiais grūmėsi senojo paleolito žmonės, neandertaliečiai, kurie, atsikovoję iš urvinių lokių urvus, įsikurdavo toje pačioje geliančioje urvų drėgmėje… Tad nors kol kas ir nepavyko aptikti neandertaliečių griaučių su deformuotomis galūnėmis ar susuktais ir sukalkėjusiais sąnariais, bet jie, kaip ir kiti drėgnų urvų gyventojai, turėjo sirgti lėtinėmis sąnarių ir kaulų ligomis. Bet ir vėlgi, pasak įžymaus VFR artrologo T. Berendo, reumatoidiniais artritais vyrai daugiausia suserga įžengę į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, o moterys – po 50 metų. Tad aptikti neandertaliečių griaučius su deformuotomis galūnėmis – vilčių labai nedaug, nes jie, kaip minėjome, vidutiniškai gyvendavo tik 20 metų.

Kodėl žmonės priešistoriniais laikais taip trumpai gyveno ir mirdavo tokie jauni – nesunku suprasti. Pirmiausia, jie žūdavo kovoje už būvį, gindamiesi nuo žvėrių ar juos medžiodami. Žvėrys teikdavo žmogui mėsą ir kailį, tačiau grumtynėse su laukiniais žvėrimis žmogus, ginkluotas tik akmeniniu peiliu, akmeniu ar titnagine nuoskila, anaiptol ne visada nugalėdavo.

Norvegų keliautojas, rašytojas ir mokslininkas Turas Hejerdalas, metus pagyvenęs Polinezijoje, civilizacijos mažai paliestoje saloje, knygoje „Rojaus beieškant“ mėgina atsakyti į šiuos klausimus. Vienas seniausių tenykščių gyventojų Teitetra papasakojęs rašytojui, kad anksčiau jie niekada nemirdavę nuo ligų. Jauni jo gentainiai mirdavo, jei nuo ko nors nukrisdavo ir sprandą nusisukdavo, žūdavo nuo ryklio, múrenos ar mūšyje priešas galvą perskeldavo kuoka.

Dar neseniai manyta, kad Egipte vergvaldystės laikais žmonės vidutiniškai gyvendavę 22-22,5 metų. Bet 1973 m. daktarei Devid ir jos bendradarbiams Mančesterio senovės Egipto mumijų muziejuje naujausia aparatūra atlikus tyrimus, pavyko įrodyti, kad daugelis senovės egiptiečių sulaukdavo ir 30-40 metų. Sirgdavo jie daugeliu lėtinių ligų: didesnę gyvenimo dalį kęsdavo dantų skausmus, negaluodavo dėl plaučių, smegenų ir žarnų ligų. Jų vartotame maiste ir plaučiuose rasta smėlio dulkių, kurios ardo ir dabartinių Sacharos Ir Nubijos dykumų bei gretimų rajonų gyventojų sveikatą. Įvairių Egipto istorijos epochų mumijas tyrusi JAV mokslininkų grupė nustatė, kad faraonų laikų egiptiečiai sirgdavo tuberkulioze, sąnarių uždegimais, nutukimu, dantų kariesu, širdies ligomis, jų maiste buvo daug riebalų.

Nors vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nebuvo ilga, bet visais laikais buvo ir išimčių. Naudodamiesi pačia moderniausia aparatūra, prancūzų mokslininkai ištyrė Paryžiuje saugomą Ramzlo II mumiją. Buvo įrodyta, kad jis išgyveno apie 90 metų, nors ir buvo kamuojamas daugelio ligų, pavyzdžiui, spondilozė trukdė jam vaikščioti, dėl jos galva visada buvo palinkusi į priekį.

Senovės Graikijoje ir Romoje žmonių gyvenimo vidurkis buvo 25 metai. Tiesa, išliko ir vieno kito ilgaamžio vardas. Štai Sofoklis gyveno 93 metus, Platonas – 81 metus, 85 metų sulaukė senatorius Markas Portijus Katonas, 83 metus – Hipokratas. Tačiau šie pavieniai atvejai tik „taisyklės išimtys“. Senovės Romos antkapių įrašai rodo, kad romėnai gyvendavo 20-30 metų. Išnagrinėjęs daugiau kaip 5000 antkapių įrašų, Italų mokslininkas Boksasinis padarė išvadą, kad II m. e. a. gyvenusių Italijos gyventojų amžiaus vidutinė trukmė jau buvusi 31,6 metų. Ėmus siautėti Europoje ir Azijoje epidemijoms, žmonių gyvenimo vidurkis vėl sumažėjo. Pirmoji istorijoje žinoma maro epidemija, kilusi VI a. Bizantijoje, netruko pasiekti Ispaniją, Vokietiją ir kitas šalis: per 50 metų mirė 100 000 000 žmonių. Antroji maro epidemija, nuo kurios išmirė penktadalis Europos gyventojų, buvo XVI a. Tarp kita ko, jos metu pirmą kartą buvo imtasi kai kurių karantino priemonių: tam tikslui specialiai skirtuose namuose 40 dienų buvo izoliuojami asmenys, atvykę iš tų vietų, kur buvo sergama.

Vėliau kas šimtas metų žmonių gyvenimo vidurkis pailgėdavo vidutiniškai penkeriais metais, nors po karų, nederlių, taip pat kilus badui, maras pasikartodavo. Daugiausia tai būdavo vieno ar kito krašto gyventojus nusiaubiančios epidemijos, ne pandemija. Maro pandemijų metu paprastai išmirdavo daug žmonių, ištuštėdavo miestai, sodybos. Lietuvą maro pandemija pirmą kartą pasiekė 1205-1207 m.

Ne tik maras, bet ir kitos žmonių gyvybes šienaujančios epidemijos siautėjo Europoje ir gerokai trumpino žmogaus gyvenimą. Tad nenuostabu, kad XVI a. gyvenusio genialiojo dramaturgo V. Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ herojai buvo tokie jauni: Džuljetai buvo 13, o Romeo – 15 metų. Ir tai buvo visiškai natūralus reiškinys. Autoriaus sukurtieji herojai jau buvo įžengę į antrąją savo gyvenimo pusę.

Servantesas vaizduoja Don Kichotą pagyvenusį, nors jis nė penkiasdešimties neturėjo. I. Turgenevas tik penkiasdešimt metų turintį savo komedijos „Viengungis“ veikėją, kolegijos asesorių M. Moškiną, apibūdina tokiais žodžiais: „gyvas, judrus, geraširdis senukas“.

Bet įdomiausia, kad dar XIX a. pirmojoje pusėje 22-25 metų moteris buvo laikoma pagyvenusia. Geriausias to meto pavyzdys yra F. Kuperio romanų veikėjos – 16-18 metų jau į moterystę įžengusios moterys. Tuo metu 30 metų moteris buvo laikoma sena ir knygose paprastai vaizduojama kaip senelė, o ne kaip jauna pilnakraujė moteris, sugebanti žavėtis gyvenimu, išsaugoti savo jaunystės siekius, mylėti ir būti mylima, šlovė ir garbė įžvalgiam moterų sielos žinovui O. Balzakui, pirmą kartą grožinėje literatūroje pavaizdavusiam 30 metų moterį, trokštančią gražios, sudvasintos meilės. Balzako požiūris į 30 metų moterį buvo toks naujas ir drąsus, kad rašytojo knyga ne tik nustebino ano meto skaitytojus, bet turėjo didžiulį poveikį visuomenei, iš pagrindų pakeitė žmonių požiūrį į moters amžių ir jos vidinį pasaulį. Dar ilgai literatūroje gyvavo posakis ,,Balzako amžiaus moteris“.

Kasmet daugėja ankstyvų santuokų, daugėja ir jaunų senelių, kurios net įsižeidžia pavadintos senelėmis. Ir tai visiškai suprantama. Mūsų laikų 50 metų moteris ne tik savijauta, bet ir išvaizda mažai tenusileidžia jaunamartei. Ar mažai jaunų vyrų įsimyli penkiasdešimties metų moterį? Ir kiek penkiasdešimtmečių moterų išteka antrą ar net trečią kartą? Pagaliau kam mūsų laikais šautų į galvą absurdiška mintis penkiasdešimties metų moterį laikyti sena? Ir ne tik todėl, kad gyvenimas mūsų laikais suvokiamas ryškiau ir stipriau. O dėl to, kad moterys, taip pat ir vyrai, gerokai atjaunėjo palyginti su praėjusiu šimtmečiu.

Dar 1800 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 30 metų, kaip ir viduramžiais. Tik 1900 m. įvyksta pirmasis šuolis gerontologijoje – 45-eri metai vidutinė gyvenimo trukmė Europoje. Mokslininkai pirmiausia jį aiškina didžiuliais sanitarijos ir higienos laimėjimais. Be to, XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia – mikrobiologijos suklestėjimo epocha: mikrobų medžiotojai pasiekia pergalę prieš daugelį labai pavojingų ligų: difteriją, cholerą, maliariją, pasiutligę ir kt. Sumažėjus mirtingumui nuo infekcinių ligų, pailgėja žmogaus gyvenimo trukmė. Bet anaiptol ne visur sumažėjo užkrečiamųjų ligų. Indijoje dar mūsų amžiaus pirmojoje pusėje siautėjo maras ir choleros epidemijos. 1951 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo tik 32 metai.

Šiuo metu prie žmogaus gyvenimo pailginimo nemažai yra prisidėję gydomosios medicinos laimėjimai: antibiotikai, vitaminai, cheminiai preparatai, hormonai – šitų galingo veikimo spektro vaistų platus įdiegimas į praktiką. Pavyzdžiui, prieš 70 metų žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje buvo 32 metai, o 1927 m. – jau 44 metai. Socialistinė santvarka sudarė visas sąlygas sėkmingai kovoti su infekcinėmis ligomis, jų iš viso išvengti. Vaikai Tarybų Sąjungoje privalomai skiepijami nuo difterijos, kokliušo, stabligės, poliomielito, raupų, tymų, tuberkuliozės. Likviduotos tokios pavojingos ligos, kaip raupai, difteriją, grįžtamoji šiltinė ir kt.

Kaip rašo akad. D. Cebotarlovas, per pastaruosius 40-50 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse žmonių amžiaus vidurkis padidėjo pusantro-du kartus. Mūsų šalyje vyrų gyvenimo vidurkis dabar yra 64, moterų – 74 metai.

Manoma, kad jau XXI a. pradžioje toks moters gyvenimo vidutinės trukmės pailgėjimas pakels demografinę padėtį. Dabar mūsų planetos gyventojų vyrų yra 20 mln. daugiau nei moterų. SNO specialistų demografų apskaičiavimais, XXI a. pradžioje pasaulyje moterų bus 175 mln. daugiau negu vyrų.

Viso pasaulio mokslininkai atkakliai ieško būdų pailginti žmogaus gyvenimą. Eksperimentatoriai mėgina net įsibrauti į lytinių ląstelių chromosomose esančią „paveldimumo knygą“. Per pastaruosius dešimtmečius pasiekus didelių laimėjimų genetikoje, biologijoje, fizikoje ir chemijoje, genetikai išdrįsta modeliuoti kai kurias gyvybės formas, keisti jų paveldimąsias savybes. Jau nebe naujiena genų persodinimas iš vieno organizmo kitam. Genetikai „inžinieriai“ ima vieno organizmo DNR molekules, išpjauna iš jų reikalingą geną ir perkelia jį į kito organizmo ląstelę. Gerontologijoje „genų inžinerija“ dar tolimos ateities dalykas.

Ieškoma ir kitų, kur kas realesnių būdų žmogaus gyvenimui pailginti. Išaiškinta, kad ribotas maitinimasis mažai kaloringu, bet kokybiškai vertingu maistu pailgina gyvūnų amžių 50-100%. Šitas mokslinis faktas buvo patikrintas daugelyje pasaulio laboratorijų. Bandymai buvo atlikti su 27 rūšių gyvūnais ir visų eksperimentatorių gauti rezultatai sutapo – racionali dieta pailgina gyvūnų gyvenimo trukmę.

O kaip su žmogaus gyvenimo trukme? Ar galima pailginti jo gyvenimą? Kita vertus, ar būtina ieškoti tik kelių gyvenimui pailginti? Ar ne realiau susirūpinti, kad gyvenimo niekas nesutrumpintų? Prisimenu, pasaulio gerontologų suvažiavimo metu vienas žymiausių Europos gerontologų savo kalbą pradėjo, prisimindamas seną prancūzų patarlę: „jeigu jauni žinotų, jeigu seni galėtų…“ Žinoma, jauni ir labai norėdami negali žinoti tiek, kiek žino seni, bet senėjimo proceso sulėtinimas labai priklauso nuo to, ar mes jaunystėje lengvapėdiškai neiššvaistėm ir neišblaškėm sveikatos, ar sugebėjome išsaugoti įgimtas ir įgytas jėgas? Tiesa, mes dar neišmokome nugalėti aterosklerozės, vėžio ar cukrinio diabeto, bet daugeliu atvejų jau žinome, kaip išvengti šių ligų, trukdančių išgyventi sveiką senatvę. Nėra abejonės, kad ateityje sveika senatvė bus normalus reiškinys, ir žmonės, sulaukę triženklio skaičiaus metų, išsaugos sveiką širdį, fizinę jėgą, žvalumą. Bet kad pasiektų sveiką senatvę, žmogus turi nuo jaunystės pažinti savo organizmą, reguliuoti jį, nuo vaikystės diegtis profilaktines priemones, sveiką gyvenimo būdą.

Jokūbas Skliutauskas

„Mokslas ir gyvenimas“

1986, Nr. 3