Sinchroninis vertimas (1986)

cal2009-11-07  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

vertimasVertimas turi daug privalumų, iš kurių bene svarbiausi – sutaupoma laiko ir gali tiesiogiai bendrauti skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės. Sinchroninis vertimas yra vienas iš dviejų praktikuojamų „konferencinio“ vertimo būdų. Antrasis būdas – vadinamasis nuoseklusis vertimas yra daug senesnis. Profesionalaus sinchroninio vertimo pradžia siejama su Niurnbergo procesu, kur buvo teisiami nacistiniai karo nusikaltėliai, o profesionalaus nuosekliojo vertimo pradžia – su Paryžiaus Taikos konferencija 1919 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo (t. y. faktiškai per visą XIX a.) visų diplomatinių ryšių ir konferencijų tarptautinė kalba buvo prancūzų kalba. Tuomet galima buvo apsieiti ir be vertimo. Paryžiaus Taikos konferencijoje buvo sukurti profesionalaus nuosekliojo vertimo standartai. Pagal juos vertėjas neturėjo teisės nutraukti oratorių. Pastarasis gali kalbėti, kiek nori. Tik jam nutilus, vertėjas ima versti tai, ką oratorius spėjo pasakyti.

Nuoseklusis vertimas suklestėjo tarp dviejų pasaulinių karų, kai daugiašalė diplomatija perėjo prie dviejų darbo kalbų – anglų ir prancūzų, ypač Tautų Lygoje. Susikūrus SNO su penkiomis oficialiomis kalbomis, paaiškėjo, kad nuoseklusis vertimas yra nepatogus. Juk oratoriui pasakius kalbą ar jos dalį, vertėjams ją reikėdavo paeiliui pakartoti kitomis keturiomis kalbomis, šitaip atsirado sinchroninio vertimo reikmė. O tuo laiku jam organizuoti jau buvo ir tinkamos aparatūros, ir šiam darbui pasirengusių žmonių.

Tiesa, amerikiečių IBM firma radijo inžinieriaus Haroldo Finlio vardu sinchroninio vertimo būdą buvo užpatentavusi jau 1926 m. Pirmą kartą juo naudotasi 1928 m. Tarybų Sąjungoje – Kominterno VI kongreso metu. Tų metų viename žurnalo „Krasnaja niva“ numerių išspausdintoje fotografijoje galima pamatyti priešais tribūną sėdinčius vertėjus: jiems ant kaklo kabo gremėzdiški radijo įrenginiai su mikrofonais. Ausinių vertėjai neturėjo, tiesiai klausėsi kalbančiųjų tribūnoje. 1933 m. Kominterno Vykdomojo komiteto XIII plenume pirmą kartą buvo specialiai vertėjams įrengtos kabinos. Sinchroniškai buvo verčiama Leningrade vykusiame XV tarptautiniame fiziologų kongrese. Iki Antrojo pasaulinio karo sinchroninis vertimas epizodiškai praktikuotas Šveicarijoje, Olandijoje, dvikalbiame Belgijos parlamente. Tačiau profesionalia vertėjų veiklos rūšimi jis tapo tik pokario laikotarpiu.

Niurnbergo procese dalyvavo dvi vertėjų grupės – tarybinė ir sąjungininkų (pastarąją sudarė daugiausia amerikiečiai). Sinchroninio vertimo tarnybai vadovavo JAV armijos pulkininkas, buvęs IBM firmos darbuotojas L. Dostertas. 1946 m. jis surengė sinchroninio vertimo demonstravimą SNO. Jau kitais metais SNO sekretoriatas įsigijo pirmąjį portatyvinį sinchroninio vertimo įrenginį. Dar ilgokai SNO sekretoriate vyko kova tarp nuosekliojo ir sinchroninio vertimo šalininkų. Nepaisant kai kurių nuosekliojo vertimo privalumų, čia įsigalėjo sinchroninis vertimas. Po 1951 m. nuoseklusis vertimas išsilaikė greta tik Saugumo taryboje, o nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ir iš čia jis buvo išstumtas. Nuoseklusis Vertimas ir likęs tarnauti dvišaliams diplomatiniams santykiams, sinchroninis vertimas įsigalėjo daugiašalių diplomatinių santykių sferoje.

Mūsų šalyje sinchroninis vertimas taip pat turi ryškesnių vystymosi gairių. Sinchroninio vertimo tarnyba veikė Tarptautiniame ekonominiame pasitarime Maskvoje. 1952 m. čia dirbo apie 50 vertėjų sinchronininkų, kurie vertė į rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Daugelis dabartinių patyrusių tarybinių sinchronininkų išmėgino savo jėgas Maskvos jaunimo ir studentų festivalyje 1957 m. TSKP XXI suvažiavime sinchroniškai buvo verčiama net į 30 pasaulio kalbų. Nuo 1961 m. tarybiniai vertėjai pradėjo aptarnauti rusų kalbos kabiną SNO, Niujorko ir Ženevos konferencijų salėse.

Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose renginiuose kol kas daugiausia verčiamasi nuosekliuoju vertimu. Sinchroninio vertimo pradžia pas mus galima laikyti epizodiškus vertimus iš lietuvių į rusų kalbą. Bene pirmoji mūsų respublikoje organizuota daugiakalbė sinchroninio vertimo grupė, kurią sudarė Vilniaus universiteto rusų ir užsienio kalbų katedrų dėstytojai, dirbo universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmingo posėdžio metu naujuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose. Oratorių kalbos čia buvo sinchroniškai verčiamos į. rusų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Maskvos vertėjai sinchronininkai darbavosi neseniai Vilniuje įvykusiame tradiciniame TSRS ir JAV rašytojų susitikime.

Šiuo metu pasaulyje kasmet vyksta iki keturių tūkstančių tarptautinių susitikimų, konferencijų, kongresų. Juos aptarnauja daugiau kaip du tūkstančiai sinchroninio vertimo specialistų, sugebančių dirbti įvairiomis kalbų kombinacijomis. Apie 900 iš jų priklauso Tarptautinei konferencijų vertėjų asociacijai, vienijančiai Vakarų Europos šalyse, JAV ir Kanadoje pagal kontraktus dirbančius vertėjus sinchronininkus.

Susikūrė sinchroninio vertimo specialistus ugdančios mokyklos. Nuo 1948 m. jie rengiami Ženevos vertėjų mokykloje. Nuo 1962 m. kasmet po 5-7 vertėjus sinchronininkus išleidžia SNO vertėjų kursai prie Maskvos M. Torezo pedagoginio užsienio kalbų instituto. Iš kitų žymesnių užsienio mokyklų galima paminėti Vašingtono (Džordžtauno universitetas), Heidelbergo, Leipcigo ir Paryžiaus.

Augant tarptautinių renginių skaičiui, vis daugiau reikia ir sinchroninio vertimo specialistų. Sinchroninis vertimas tampa plačiai pripažinta vertėjo profesija.

DU SINCHRONINIO VERTIMO ORGANIZAVIMO BŪDAI

Kas yra sinchroninis vertimas?

Vertėjai sinchronininkai dirba specialiose kabinose. Per ausines klausydamiesi oratoriaus, kalbančio viena kalba, tuojau pat jo nenutraukdami pakartoja jo žodžius kita (t. y. vertimo) kalba. Kabinų būna tiek, kiek konferencijos darbe vartojama kalbų, čia vertėjas tarsi tampa svarbiausia sudėtingo sinchroninio vertimo įrenginio dalimi. Tą įrenginį sudaro mikrofonai tribūnoje ar ant konferencijos dalyvių stalų, laidai, kuriais jie sujungiami su valdymo pultu, o šis su ausinėmis vertėjų kabinose, vertėjų mikrofonai, turintys ryšį su valdymo pultu, o iš čia ir su konferencijos dalyvių vietomis, kur po ranka yra ausinės ir kanalų selektorius. Užsidėjęs ausines ir suradęs selektoriuje sau tinkamos kalbos kanalą, kiekvienas konferencijos dalyvis gali tuojau pat sužinoti, ką sako oratorius. Pastaruoju metu sinchroniniam vertimui vis plačiau naudojamas radijo ultratrumpųjų bangų diapazonas: gavę nedidelį radijo aparatuką su miniatiūrine ausine, konferencijos dalyviai gali klausytis oratorių net išėję iš salės.

Šiuo metu daugiausia yra praktikuojamos dvi sinchroninio vertimo organizavimo schemos. Pirmoji – tiesioginis vertimas – yra naudojama SNO ir kitose tarptautinėse organizacijose užsienyje. Pagal šią schemą vertėjų kabinų yra tiek, kiek konferencijoje vartojama kalbų. Pavyzdžiui, SNO vartojamos penkios oficialios kalbos, tai ir posėdžių salėse reikia penkių – anglų, prancūzų, rusų, ispanų ir kinų kalbų – kabinų. Kiekvienoje iš jų dirba grupė vertėjų, kurie sinchroniškai verčia iš kitų keturių kalbų, paprastai į savo gimtąją kalbą. Kiekvienoje kabinoje dažniausiai dirba du vertėjai. Abu drauge jie turi mokėti iš keturių kalbų versti į gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, vienas rusų kalbos kabinos vertėjas moka anglų, prancūzų ir ispanų kalbas, o kitas gali versti iš anglų ir kinų kalbų. Vertėjai ilsisi tik tuomet, kai oratorius kalba jų gimtąja kalba.

Antrasis sinchroninio vertimo organizavimo būdas: viena iš konferencijoje vartojamų kalbų laikoma pagrindine ir vienas iš vertėjų vedančiuoju. Taip dirbama daugiausia Tarybų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse. Mūsų šalyje vykstančiose tarptautinėse konferencijose pagrindine kalba paprastai pasirenkama rusų kalba. Kabinų reikia viena mažiau, negu konferencijoje vartojama kalbų. Kai oratorius kalba rusiškai, jo kalba verčiama tiesiogiai į kabinai skirtą kalbą, t. y. dirbama anksčiau aprašytu būdu. Kai oratorius kalba ne rusiškai, jo kalba tiesiogiai verčiama į rusų (t. y. pagrindinę) kalbą, o į kitas kalbas verčiama netiesiogiai (t. y. iš rusų kalbos). Vedančiuoju vienu ar kitu metu gali atsidurti bet kuris vertėjas, tad kiekvienas turi mokėti versti pakaitomis tai iš užsienio kalbos į rusų kalbą, tai atvirkščiai – iš rusų kalbos į užsienio kalbą. Mūsų šalyje vertėjui sinchronininkui (be rusų kalbos) pakanka mokėti vieną užsienio kalbą, kad galėtų versti iš jos ir į ją. Kitaip tariant, vertėjas dirba reversine kalbų kombinacija. SNO sinchronininkai privalo gebėti versti tik į gimtąją kalbą, bet iš dviejų ar daugiau užsienio kalbų, t. y. dirbti konvergentinėmis kombinacijomis.

Antrasis būdas gali būti dviejų pakopų (jei oratorius kalba ne pagrindine kalba), todėl turi rimtų trūkumų. Pirmiausia sumažėja tikslumas ir perteikiamos informacijos apimtis. Nuostolingiausia paprastai yra pirmoji vertimo pakopa. Nors tie informacijos nuostoliai palyginti nereikšmingi (daugiausia perteklinės informacijos sąskaita), tačiau, nustojęs papildomos informacijos, tekstas tampa sunkiau suvokiamas. Antra, naudojant tiesioginį vertimą kiekvienas kanalas veikia autonomiškai, o čia vertimas daugeliu atžvilgių priklauso nuo vedančiojo vertėjo. Kiekvienas netikslumas, nedidelis nukrypimas nuo originalo dubliuojamas visais kanalais. Trečia, dviejų pakopų vertimo schema varžo vedantįjį. Net ir labai patyręs sinchronininkas paprastai dirba bangos ritmu, t. y. kalba išnaudodamas pauzes oratoriaus kalboje. Tai šiek tiek lengvina jam iš klausos suvokti tekstą viena kalba ir tuojau jį perteikti kita kalba, tačiau, dirbdamas vedančiuoju, jis turi paisyti kitų vertėjų interesų, laikytis lygaus kalbėjimo tempo. Be to, nelengva sinchronininkui ir persijungti iš vienos vertimo rūšies į kitą (pavyzdžiui, kurį laiką vertus iš rusų kalbos į anglų kalbą, imti versti iš anglų į rusų kalbą). Net ir patyrę vertėjai čia dirba įsitempę, suvaržyti. Ketvirta, pasitaiko ir techniškų sunkumų, ypač kai reikia greitai perjungti valdymo pulte kanalus (pavyzdžiui, kai oratoriui nelauktai replikuojama iš salės kitomis kalbomis).

SNO sistemoje verčiant iš dviejų ar daugiau kalbų į vieną – gimtąją kalbą verčiama tiksliau ir geriau, ypač stilistiškai. Tačiau mūsų dienomis, kai sparčiai plečiasi tarptautiniai santykiai ir į pasaulinę areną išeina vis naujos, retesnės kalbos, šio būdo tenka atsisakyti. Norvegijoje, pavyzdžiui, sunku surasti vertėją, kuris galėtų sinchroniškai versti iš hindi į arabų kalbą. Todėl tiesioginio vertimo būdas paprastai naudojamas tik tuomet, kai konferencijoje kalbama ne daugiau kaip 5 kalbomis.

AR GALI SINCHRONINIS VERTIMAS BŪTI SINCHRONIŠKAS?

Lyginant su vertėju, verčiančiu raštu, sinchronininko darbas daug sunkesnis. Jis neturi kada pasinaudoti papildoma informacija iš žodynų, žinynų, enciklopedijų ar anksčiau verstų tekstų. Tegali pasikliauti tik sukauptu patyrimu, įgūdžiais, žiniomis.

Be abejo, sinchronininkas paprastai truputį atsilieka nuo oratoriaus. Tą patvirtina ir specialūs tyrimai. Pavyzdžiui, patyrę anglų-prancūzų kalbų vertėjai atsilieka nuo oratoriaus 2-3 sekundėmis. Tai labai menkas laiko tarpas ir juo argumentuojant negalima atimti iš šios vertimo rūšies teisės vadintis sinchroniniu.

Kaip pasiekiamas toks „sinchroniškumas“? Dažniausiai trumpinant vertimo tekstą ir greičiau už oratorių jį ištariant. Daugelis tyrinėtojų taip pat pabrėžia, kad sinchronininkas stengiasi maksimaliai išnaudoti oratoriaus kalboje pasitaikančias pauzes. Tačiau ar gali sinchronininkas apskritai tuo pačiu metu klausytis (ir, žinoma, suvokti), ką kalba oratorius, ir pats kalbėti kita kalba?

Šiuolaikinė psichologija teigia, kad žmogaus dėmesio kanalai gali būti ne tik perjungiami, bet ir nevienodai apkraunami. Vadinasi, susitelkdamas prie vienos kalbinės veiklos, vertėjas nebūtinai turi visiškai išsijungti iš kitos kalbinės veiklos.

Kad sinchronininkas gali suprasti oratoriaus kalbą tuo pačiu metu, kai pats kalba, patvirtina ir atliktų tyrinėjimų rezultatai. Išanalizavus sinchroniškai padarytus oratoriaus ir vertėjo sinchronininko kalbos įrašus, nustatyta, kad pastarasis didelę oratoriaus kalbos dalį (vidutiniškai 60-70%) girdi ir suvokia savo paties šnekos fone.

Taigi, turint omenyje, kad vertimas yra procesas ir kad jo rezultatas gali atsirasti tik po to, kai suvokiamas originalas, sinchroninio vertimo sinchroniškumas yra santykinis. Kita vertus, negalima paneigti to fakto, kad didesnę pusę laiko sinchroninis vertėjas tuo pačiu metu klauso oratoriaus kalbos ir pats kalba. Todėl šiuo atžvilgiu jo veiklos sinchroniškumas yra absoliutus.

Doc. Lioginas Pažūsis

„Mokslas ir gyvenimas“

1986, Nr. 2