Kasmet gripo epidemijos pasaulyje nusineša tūkstančius žmonių gyvybių. Tai mūsų nestebina. Kad po kelių metų AIDS virusu bus užsikrėtę milijonai – šiandien dar priimame lyg abstrakciją, o apie „kompiuterinį virusą“ beveik negirdėjome, todėl jis mūsų visai nebaugina. Kol kas… nors jo grėsmė jau čia pat.

Displėjaus ekrane mirga raidės ir skaičiai. Staiga ženklai lyg lietaus lašai iš ekrano „suteka“ į mirksinčią baltą balą, žodžiai šokinėja lyg sviediniai, mirksi lyg dangaus žvaigždės, judančios ženklų eilutės primena vagonų sąstatus prekių stotyje, maišosi lyg pupos žemaitiškame šiupinyje…

Gal sugedo kompiuteris ar dar kas? Ne! Tai siautėja „kompiuterinis virusas“. Pastaruoju metu jis kelia nemažai rūpesčių, todėl pravartu apie jį pakalbėti. Žinia, jo aprašymo kol kas nėra nė viename žinyne (bent mūsų), jo negalima lyginti ir su medicininiu aprašu, nors pasekmės ir panašios. Paprasčiausiai „kompiuterinis virusas“ – tai apgaulinga informacija, kuri gali sąmoningai, o kartais ir atsitiktinai pakliūti į informacinę sistemą ir sunaikinti arba iškreipti įvestą informaciją. Šios specialios programos, pakliuvusios į darbines programas, panašiai kaip biologiniai virusai pasklinda magnetiniais diskais, juostomis kartu su dauginama matematine įranga. Ir laukia savo valandos, kad numatytą (aišku, programuotojo) momentą sukeltų epidemiją. Tai prilygsta uždelsto veikimo minai, kurios pasekmes pajunta šimtai, o kartais ir milijonai kompiuterių. Jau dabar žinoma per šimtas „kompiuterinių virusų“. Kiek jų atsiras ir kokie bus padariniai?

Jų atsiradimas buvo sutiktas lyg pokštas ar žaismas, sukurtas eruditų programuotojų. Tačiau greit jų žaismingumas virto agresyvumu ir įžūlumu. Mat stambiausios užsienio kompiuterių gamybos ir matematinės įrangos dauginimo firmos „kompiuterinius virusus“ paleido į kovą dėl rinkos ir… prieš pačių kompiuterių apsaugą.

Vieni pirmųjų viruso ligos požymius patyrė Delavero universiteto studentai. Įsisukęs „Pakistano virusas“ ištrynė iš kelių šimtų magnetinių diskų absolventų diplominių darbų duomenis. Viruso epidemija persimetė į Pitsburgo, Džordžtauno, Vašingtono, Pensilvanijos universitetus. Bet ten jis buvo taip pasikeitęs ir taip gerai užsimaskavęs, kad ilgai nebuvo aptiktas. Nuo jo kentėjo vėl studentai. Dėl politinių paskatų „kompiuteriniu virusu“ buvo apkrėsti keli Jeruzalės universiteto kompiuteriai. Jį pamatė tik tada, kai kelios mašininės programos ėmė veržtis iš magnetinių diskų – virto per kraštus. Lechaiso universitete (JAV) virusas „sugraužė“ šimtus programų magnetiniuose diskuose ir ištrynė daugybę failų. Vėl studentų ir jų dėstytojų darbas nuėjo perniek. Liūdniausia tai, kad virusą pastebėjo tik tada, kai magnetiniai diskai buvo sugrąžinti į biblioteką. Pensilvanijos universitete virusas „pokštavo“ – sukeitė failų pavadinimus, perkrovė didelius personalinių kompiuterių magnetinius diskus. Analogiškai parazitinė informacija atsirado ir „International business mashines“ firmos (Florida) skaičiavimo mašinų elektroniniame pašte.

Vieno „kompiuterinio viruso“ atsiradimą pamėgino nustatyti Cincinačio universiteto specialistai. Pasirodo, lėmė solidarumas su draugais! Mat kai vienos VFR firmos darbuotojai streikavo, jų bičiulis operatorius, prisidėdamas prie streikuojančių kolegų, įvedė parazitinę programą į didelę ESM. Todėl nustojo dirbęs skaičiavimo centras, o kelių savaičių darbą reikėjo sunaikinti.

Ar „kompiuterinis virusas“ yra tik kapitalistinio pasaulio blogybė? Taip, būtume atsakę dar visai neseniai. Deja, jis plinta ir socializmo šalyse, tik dar įžūliau, nes ilgai džiaugėsi netramdomas, o ir mes dar nepasirengę jo sutikti, nors visus septyniasdešimt metų tik kova ir kova. Viena jų – kova su antimokšių kibernetika padėjo mums keliais dešimtmečiais atsilikti nuo techniškai išsivysčiusių šalių.

O kad turima kūrybingų ir originalių žmonių, nereikia klaustis svetur, matyti iš pavyzdžio. Štai kaip į atleidimą iš darbo reagavo vienas Volgos automobilių gamyklos programuotojas – jo į kompiuterį įvestas „virusas“ gamyklai kainavo nepigiai, nors gana greitai buvo aptiktas. Kur kas keblesnė situacija susiklostė Moldavijoje. Čia „virusas“ įsimetė į automatizuotos valdymo sistemos projektavimo-konstravimo biurą, o iš ten į kitus biurus, institutus, gamyklas ir organizacijas – kilo epidemija. Kur ir kas „viruso“ šaltinis – iki šiol nežinoma.

Paprastai nuo ligos ieškoma ir vaistų. Jų yra ir prieš „kompiuterinį virusą“. Žinia, ne visi jų efektyvūs, ne visi patikimi, nes ir į juos kartais yra įmetami virusai. Gana patikimą vaistą – specialų įrenginių kompleksą – sukūrė „Lasertivy“ firmos specialistai. Jų įrenginiais galima patikrinti darbinę programą prieš naudojimą. Jei aptinkamas „virusas“ – netikra informacija – įsijungia avarinė signalizacija.

Viena Švedijos firma sudarė mašininių programų komplektą, kuris apsaugoja skaičiavimo sistemas nuo netikros informacijos, atstato „viruso“ pakenktas mašinines programas. Be to, komplektas kontroliuoja duomenų įėjimą į informacinę sistemą, aptinka klaidas kiekviename informacinio failo elektroniniame rakte.

Tačiau gintis nuo „kompiuterinio viruso“ gana sunku, nes iki šiol skaičiavimo technikos gamintojai mažai dėmesio skiria duomenų apsaugai. O to dažniausiai ir trūksta. Štai visa Kalifornijos „Edvard technology“ firmos informacija apie gaminių konstrukciją ir jų gamybos technologiją laikoma automatizuotos gamybos valdymo sistemos centrinės ESM atmintyje. Tad jei nėra geros apsaugos, duomenis gali paimti bet kas. Toks lengvabūdiškumas netrukus išlindo į paviršių. Firma sukūrė patobulintą personalinį kompiuterį, o vos po kelių mėnesių konkuruojanti firma „International business mashines“ jau turėjo jo analogus. Taip „pasiimti“ informaciją labai pelninga, nes nereikia gaišti laiko moksliniams tyrimams, konstravimui ar išbandymui, investuoti didelių pinigų.

Kaip saugotis „kompiuterinio viruso“, yra nemažai patarimų ir spaudoje (kol kas tik užsienio!). Siūloma mašinines programas užrašyti į naujus magnetinius diskus, darbinius failus sulyginti su originalais, nenaudoti nepatikimų ar nepatikrintų tiekėjų pasiūlytų mašininių programų. Bet „Interpat“ firma (JAV), gaminanti programinę įrangą apsaugai nuo „viruso“, įspėja, jog jau yra priemonių, duodančių priešingą efektą – mulkintojų. Todėl yra pavojus, jog vartotojai nustos keistis informacija. Ir vargu ar tai skatins technikos naujovių skleidimą. Tad ką daryti?

Įvesti skaičiavimo technikos apsaugos standartą – siūlo vienas JAV Senato pakomitetis. Tam duodama 3 mlrd. dolerių. Bet tai tik lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek išleidžiama kompiuterių apsaugai. Matyt, dar nemažai teks pasukti galvas, kol skaičiavimo technikos gamintojai ir vartotojai pajus tvirtą gruntą po kojomis.

Kovos su „kompiuteriniu virusu“ ėmėsi ir Sąjunga. Bet kaip visada pavėlavusi ne mažiau kaip dešimtmetį. O kol įsibėgės, tai ir visus du. Čia kol kas naudojamos tik profilaktinės priemonės – svetima programa patikrinama vienu kompiuteriu. Jei ji pasirodo gera – paleidžiama į kitus kompiuterius. Deja, tai primityvi ir nepatikima apsauga.

Kitokius „vaistus“ pasiūlė Kišiniovo skaičiavimo technikos specialistai. Tai „Kobra“, kuri pasaulį išvydo per devynis darbo mėnesius. Į „Kobrą“ įeina kelios programos, kurios pačios suranda „virusą“ ir jį sunaikina. „Kobra“ jau buvo susiėmusi su „Mazono“ gamyklos automatizuotoje operatoriaus darbo vietoje tūnojusiu „virusu“. Ji imponuoja ir užsieniečiams. Bet kas iš to, jei Sąjunga nėra prisijungusi prie Tarptautinės programinės įrangos autorinių teisių konvencijos. Lieka apgailestauti. Jei būtų, tai galėtų parduoti savo programas. Turėdama nemažai talentingų programuotojų, Sąjunga gautų užsienio valiutos, įeitų į intelektualinių prekių užsienio rinką. O dabar einama besivystančios šalies keliu: pigus Sąjungos protas kurs bendroje su užsieniu gamykloje programinę įrangą. Bet didesnė pelno dalis teks ne Sąjungai. Deja, deja! Dar vieną „deja“ reikėtų pasakyti ir kalbant apie mus. Mes kol kas irgi tik džiaugiamės, kad gauname kompiuterių, įrangos, todėl beveik negalvojame apie tykantį pavojų – „kompiuterinį virusą“.

Parengė T. Darienė

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

199o, Nr. 3