Kęstučio Daugėlos nuotr.

Mūsų pašnekovas – solistas Egidijus Sipavičius

- Egidijau, kaip manote, ar pasikeitė dainininko darbas per paskutinius… na, dešimt metų?

- Manau, kad palengvėjo. Atrodo, kad dabar lietuvių estrada ritasi iš vystyklų. Šiandien nesibaidome sudėtingesnių šiuolaikinių, nors ausiai ir neįprastų, estradines muzikos srovių. Tačiau problemos taip ir lieka amžinos… „Dinamo“ VIA per didelius vargus nusipirko reikalingą aparatūrą… už pačių artistų pinigus. Argi ne keista, kad ansamblius remia gamyklos, įstaigos, o ne Kultūros ministerija, kultūros skyriai? Džiaugiamės nors ir kukliais mūsų estrados laimėjimais, bet pamirštame, kad dainininkas mėgėjas negaili deramai atstovauti visai respublikai. Pavyzdižiui, aš turiu repetuoti kasdien, ir ne po valandą ar dvi. Be to, kaip ir kiekvienas tarybinis pilietis, privalau dar kažkur dirbti aštuonias valandas per dieną. Kartais klausiu savęs – ar aš mėgėjas, ar profesionalas? Gal vertėtų estrados dainininkus įdarbinti kultūros skyriuose, kurti ansamblius prie TVR komiteto? Tada nereikėtų pavydėti kolegoms iš Latvijos, na, kad ir Rodrigo Fomino grupei…

- Minėjote, kad daug dirbat. Ar nestinga gilesnio muzikinio išsilavinimo?

- Jeigu sugalvočiau kurti pats, žinoma, kad trūktų. Ir dabar nesijaučiu esąs visažinis. Tačiau diplomas dažnai nedaug reiškia. Nuolat domėdamasis ir dirbdamas, gali padaryti daugiau, nei galėtų duoti diplomu apvainikuotos studijos.

- Dažnai dalyvaujate Lietuvos televizijos muzikinėse programose, neseniai filmavotės režisieriaus A. Pozdniakovo kuriamame videofilme. Ar daug padeda tokia plati auditorija?

- Filmuotis man ne naujiena, dar vaikystėje dalyvavau kažkokio filmo masinėse scenose. Man patiko dirbti su jaunu režisieriumi. Tikiu jo sumanymais, filmo sėkme. Darbas kine man nedaug kuo skiriasi nuo darbo televizijoje, be kurios nebūtų įmanoma „kultūrinė apytaka“ tarp žiūrovų ir atlikėjo.

Kad tapau estrados dainininku, pirmiausia esu dėkingas radijo muzikos laidų redaktorei Dzintrai Varžgalienei. Ji mane „surado“, atitempė į televiziją – nuo tos „Metronomo“ laidos viskas ir prasidėjo…

- Kas Jums padeda ruošti koncerto choreografiją?

- Breiką pradėjau šokt pats, treniruodavausi savarankiškai. Vėliau šokau A. Stravinsko grupėje, bet jau senokai ten lankiausi, vis trūksta laiko. Gaila, kad dainininkas turi rūpintis daugybe nieko bendro su daina ir šokiu neturinčių dalykų.

- Kokios jaunimo gyvenimo problemos labiausiai Jus jaudina?

- Jaunus žymiai lengviau kažkuo sudominti. Reikia tik mažiau formalumų, ataskaitų, nurodymų ir… baimės. Pasikalbu su komjaunimo darbo entuziastais mokyklose, yra tikrai darbščių, iniciatyvių žmonių, kurių sumanymai atsitrenkia į mokyklų vadovų nepasitikėjimo sieną. Daug kalbame apie pankų epidemiją, jų nusivylimą pasauliu. Jaunuolių gailimasi, ieškoma apatijos priežasčių. Aš nesusidūriau su tokiais žmonėmis – nelabai juos suprantu. Galbūt tai yra kažkieno gyvenimo būdas. Bet jeigu gyvenimas tampa tragedija, argi ne pats žmogus dėl to kaltas?

- Jeigu atvirai – kaip manote, ar ilgai būsite populiarus?

- Man labai sunku suvokti tą savo populiarumą, kuriuo mane bando įtikinti laikraščiai ir žurnalai. Nuo to laiko, kai dainuoju, pasikeitė kelios muzikos kryptys, atrodo, man pavyko prie jų pritapti. Bet kas žino, kokios muzikos klausytojai pareikalaus po penkerių, dešimties metų? Gal ji man bus nepriimtina? Estrados artistas gyvuoja su savo karta ir labiausiai yra mėgstamas savo vienmečių.

- Ką gi, linkime sėkmes!

Kalbėjosi Diana Labokaitė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 1