Pasikalbėjimas telefonu vėjuotą rudens vakarą (I.) (1987)

cal2010-03-16  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Menas

Ieškovas: Danielius Mušinskas. Atsakovas: Juozas Erlickas.

I dalis

D. M. Gerbiamas maestro, vis dėlto viena koja jau įžengėte į ketvirtą dešimtmetį. Kokios mintys kyla kai prisiminęs savo vaikystę ir jaunystę, lyginate ją su dabartine jaunąja karta?

J. E. Mano ankstyvosios jaunystės metais Lietuvoje nebuvo roko muzikos, videofilmų, pankų, rapsų alkoholikų. narkomanų, prostitučių, beisbolo ir cukraus vatos. Tais laikais esu sutikęs viso labo tik septynis sunkiuosius paauglius ir dvylika lengvo elgesio merginų. Kokios mintys kyla, prisiminus jaunystę? Lengviau pasakyti, kokios nekildavo tada. Pvz., žinomas pasakymas „išlindo kaip Pilypas iš kanapių“ tada jokiu būdu nereiškė, kad milicijos organams apsupus kanapių lauką, neatsargiai kyštelėjo galvą šiuos augalus raunantis narkomanas. Dainelės žodžiai „pionierė Albina aguonėlę sėjo…“ vėlgi neturėjo jokios nusikaltimo sudėties. Pastebėjęs gatvėje stovinčią neišjungtu varikliu mašiną ir po ja gulintį žmogelį, pamanydavai – vairuotojas, ir nė neįtardavai, jog tai gali būti išmetamąjį vamzdį apsižiojęs toksikomanas, besisvaiginantis panaudotomis dujomis. Matydamas parduotuvėje pilietį perkantį odekoloną, vėlgi nepagalvodavai, jog šiuo kvepiančiu skystimu anaiptol nebus apšlakstomi švarko atlapai, einant pas mylimą moterį… O ar galėjai pamanyti, kad saviveikla bus varoma ne tik iš cukraus, bet ir iš varnalėšos lapų, sportinės avalynės, šamotinių plytų, pušinių malkų, supuvusių pomidorų, senų padangų, dantų pastos, laikraštinio popieriaus, mineralinių trąšų, musmirių, karvės bei dviračio ragų, šerno vidurių, taburečių ir šiukšlių kibiro. Ir kad vartojama tatai bus ne darbovietėse, pirtyse ir ekskursijose, o nešvariuose sandėliukuose, viešųjų tualetų kabinose bei gūdžiose miškų tankynėse, už ženklo „Įvažiuoti draudžiama!..“

D. M. Kokius pastarųjų metų jaunųjų neliteratų gyvenimo reiškinius laikote vertais dėmesio? Ką apskritai galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinį neliteratūrinį jaunimą?

J. E. „Jaunimo gretų“ skaitytojams priminsiu, kad literatūriniu jaunimu vadiname tą, kuris yra pavaizduotas mūsų rašytojų knygose, o neliteratūriniu – tas kuris tas knygas skaito. Reikia pasakyti, jog ilgą tai buvo dvi absoliučiai skirtingos stovyklos. Aš gimiau tais laikais, kai tarybinis jaunimas literatūroje (taip pat dailėje, kine…) būdavo vaizduojamas su kūjais ir pjautuvais rankose, nuolat besiveržiantis į naujas statybas. Jei tokiam jaunuoliui, užbaigusiam objektą, būdavo leidžiama atsipūsti lovoje, šalia moters, nesunku numanyti, jog atsiguldavo jis ten su kostiumu, batais ir surištomis už nugaros rankomis. Suprantama, neliteratūrinis jaunimas tokias knygas skaitydavo su ne mažesniu susidomėjimu negu R. Bredberio „Marso kronikas“ ar H. Velso „Pasaulių karą“. Vėliau literatūrinis jaunimas truputėlį išdrąsėjo: aštuntajam dešimtmetį viena jo atstovė, besimokydama vienuoliktoje klasėje, netgi turėjo intymų ryšį ir tai įstūmė literatūrinį jaunimą į juodžiausią neviltį. Mat visuose mokyklose būdavo organizuojamos klasių valandėlės, kur šį moralinį nuosmukį reikėjo demaskuoti ir pasmerkti kaipo praeities atgyveną ar vakarų vėjų atneštą piktžolės sėklą (Žemaitijos regione) bei parašyti kontrolinius temomis „Tai mums nebūdinga“, „Jų pasaulio grimasos“ t. t. Neliteratūrinis jaunimas pasipiktino: kaip čia yra? Iki šiolei vieni į kitų reikalus nesikišdavom. Jei gyveno sau, mes – sau. Kai kas apskritai liovėsi skaitęs… O literatūrinis jaunimas vis įžūlėjo. Pastaraisiais metais pradėjo bėgti iš namų, apiplėšinėti praeivius, svaigintis ir t.t. Neliteratūrinis – nustebo ir pritilo. Nežinau, kuom tai baigsis, bet nenustebčiau vieną vakarą išvydęs neliteratūrinio jaunimo porelę ant upės kranto, besiklausančią ne roko muzikos, o lakštingalos trelių. Jisai – juodu kostiumu, jinai – balta suknele su žirneliais, o šalimais, ant pievelės – du asmeniniai kompiuteriai.

D. M. Dažnai būna, jog vyresnieji įtariai žiūri į augančiąją kartą. Kas, Jūsų nuomone, lemia tokį, švelniai tariant, santūrų vyresniųjų žvilgsnį į jaunimą?

J. E. Toks žvilgsnis atsiranda dėl to, kad jaunieji nori kuo greičiau atimti (perimti) tai, ką vyresnieji per savo gyvenimą yra iškovoję, uždirbę, sukombinavę ir pavogę. Dabar, kai sąlygos grobstyti liaudies turtą ir naudotis tarnybiniu automobiliu žymiai pablogėjo, matyti jauną žmogų, ištiesusį ranką į tėvo piniginę arba kėdę, yra ypač nemalonu. Juk šiais laikais nebėra taip jau paprasta pro fermos skylę išnešti žviegiantį paršelį ar, užpylus amoniaku Dubysą, išgaudyti apspangusias žuvis. Net paprasčiausią kyšį imant išmuša prakaitas. O jaunimas šito nesupranta. Taip… (Erlickas atsidūsta – D. M. pastaba). Mano jaunystės laikų grobstytojas buvo, galima sakyti, romantiška asmenybė. Įsivaizduokite: vėlyvas rudens vakaras, mėnesiena… Pačioje gražiausioje kolūkio vietoje, pvz., ant Šventosios upės kranto, mažyčiais langeliais, tarytum keleivinis traukinys, žiburiuoja kiaulių ferma. Aplinkui tylu, tik girdėti švelnus, nervus raminantis Šventojon bėgančių srutų čiurlenimas. Kažkur toli melodingai žvangteli: tai kaimo mokytojas, ilgai vakarojęs su Makarenka, užstumia durų skląstį ir eina miegoti. Ir štai pasirodo Jis. Palinkęs į priekį, su maišu ant peties – tarytum amžiaus pradžios knygnešys, – laukdamas, kol už debesų dings mėnulis, slepiasi fermos šešėlyje. Tada forsuoja upę ir – aukštyn, aukštyn į skardį… Išlenda mėnuo ir apšviečia jo išblyškusį veidą kietai sučiauptomis lūpomis. Taip, tai „Pergalės“ kolūkio kiaulių šėrikas Kristus Šatkus neša namo ką tik iš fermos pavogtą paršelį…

Gražu būdavo…

Ogi šiuolaikinis grobstytojas sėdi prie ESM, įtraukinėja duomenis apie kiaulės charakterį, elektrinio piemens budėjimo grafiką, gyvulininkystės komplekso projekto spragas ir traukia iš baudžiamojo kodekso kvadratinę šaknį, idant sužinotų, kiek priklauso metų pataisos darbų kolonijoje, ir tik kruopščiai išanalizavęs visus „už“ ir „prieš“, ryžtasi spustelti mygtuką… Šitaip persitvarkyti nėra lengva. Kai kas, pvz., kad ir tas pats Kristus Šatkus, apskritai neatskiria maišo nuo kompiuterio. Dar blogiau. Jis netgi netiki, kad karas jau yra pasibaigęs, mat reguliariai žiūri kultūros namų salėje rodomus filmus ir net keletą sykių bandė nuversti nuo bėgių priemiestinį: tai nepavyko tik geležinkelininkų budrumo dėka. Argi jo vienturtis sūnus Antrikristas gali tokį tėvą gerbti? Gal tai ir ne pats tinkamiausias pavyzdys, bet aš norėjau pasakyti štai ką: kai vyresnioji karta nebespėja žengti koja kojon su gyvenimu, nesugeba imti mąstyti ir grobstyti naujai – kartų konfliktas paaštrėja.

D. M. Būtų įdomu sužinoti, kaip persitvarkymas veikia Tamstos norą rašyti bei dirbti visus kitus darbus.

J. E. Kadangi aš brendau tais metais, kai buvo įprasta ne dirbti, o kovoti (už darbo našumą, aukštus gamybinius rodiklius, kultūrą, pavyzdingą viešąją tvarką ir t. t.) suprantama, kad jokio noro nerašyti, o tuo labiau „dirbti visus kitus darbus“ neišsiugdžiau. Norėčiau ir toliau kovoti, tik nežinau su kuo? Šiuo atžvilgiu aš jaučiu turįs daug bendro su mūsų dienų lietuviškais pankais, kurie labai (ir net pasakyčiau – skausmingai) trokšta protestuoti, bet nei jie patys, nei niekas kitas neižino – prieš ką?

D. M. Tiesiai iš Universiteto studijų išėjote į paslaptingą profesionalaus literato kelią… Ką davė šis laikotarpis?

J. E. Nieko nedavė. Kiekvienas, kas yra skaitęs mano raštus, nesunkiai pastebės, kad autorius nepažįsta nei gyvenimo, nei moterų, ir nėra užčiuopęs laiko pulso. Kol kas vien tik tai mane ir gelbsti bei palankiai nuteikia tam tikrą dalį skaitytojų. Mat kone visi rašytojai gyvenimą ir t. t. pažįsta tartum mūsų kino režisieriai Vakarų pasaulį (beje norėčiau pažymėti, kad viena dešimties dienų ekskursija į Bulgariją dar toli gražu neteikia garantijų, kad bus pastatytas puikus filmas apie Lotynų Amerikos problemas), o laiko pulsą jaučia kaip nuosavą širdį pagirių rytą. Tad kai išlenda vienas kitas toks, kuris niekaip neužčiuopia ir kažin kur klydinėja apgraibomis, – tai jau savaime ir kelia skaitančiojo užuojautą.

D. M. „Vaga“ išleidžia ne tik Tamstos, bet kažkodėl ir kitų (net, pasakyčiau, daugiausia kitų) autorių knygų. Kaip šis sudėtingas procesas įtakoja Jūsų gyvenimą bei rašymą? Ką, keisdamasis vertybėmis, gaunate iš kitų ir ką pats duodate kitiems?

J. E. Savo gimtajam kaime kitados pažinojau žmogų, kuris nepripažino, kad egzistuoja paštas, traukinys, televizija, jis pats ir daugelis kitų dalykų. „Propaganda!“ – rūsčiai grūmodavo, išvydęs tarpmiestinį. Šitoks jis pasidarė po to, kai prieš penkiolika metų, ketindamas savo noru kreiptis į ligoninę, kad pagydytų nuo alkoholizmo, laikraštyje atsitiktinai perskaitė, kad tokių pas mus nesą. Ilgainiui, skaitydamas laikraščius, toliau gerdamas ir žiūrėdamas televiziją, žmogus ėmė vis tvirčiau įsitikinti, jog nėra beveik nieko, ką jis aplinkui mato. Vėliau jam ėmė atrodyti, kad nėra nei pačios televizijos, nei jo paties. Įsivaizdavęs, kad virto dūmais, žmogus užlipo ant siloso bokšto, bet užuot nužengęs į dangų – žengė nebūtin. Remdamasis šiuo pavyzdžiu, norėjau pasakyti, kad spausdintas arba radiofonizuotas žodis visuomet daro didžiulę, kartais netgi tragiškų pasekmių turinčią įtaką. Tai suprasdamas, stengiuos patsai duoti ir iš kitų perimti kuo mažiau.

II dalis

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 12