Ieškovas: Danielius Mušinskas. Atsakovas: Juozas Erlickas

II dalis

I. dalis

D. M. Ar aiškiai įsivaizduojate, kaip Jūsų biografiją ir kūrybą nagrinės būsimieji literatūrologai?

J. E. Neįsivaizduoju, bet pageidaučiau, kad straipsniai apie mano asmenį bei kūrybą prasidėtų žodžiais: „Tai buvo vienas iš didžiausių visų laikų…“, „Jis pirmasis atskleidė…“, „Jam, kaip niekam kitam, pavyko…“, „Jis įžvelgė tai, ko mes, paprasti mirtingieji…“ ir panašiai.

D. M. Ar galėtumėt kaip nors apsibrėžti savo, Juozo Erlicko, pilietinę pareigą bei vietą šiame pasaulyje?

J. E. Šiame pasaulyje aš neturiu vietos… (verkia – D. M. pastaba). Bet literatūroje mano vieta turėtų būti kažkur tarp dviejų didžiausių abiejų erų dainių – Homero iš Elados ir Vlado Braziūno iš Santariškių.

D. M. Esat spaudoje prasitaręs („Gimtasis kraštas“, Nr. 14), jog literatūra turi daug bendro su baldų pramone. Ar su kitomis pramonės šakomis ji nieko bendro neturi?

J. E. Niekam ne paslaptis, jog dažnas tampa rašytoju dėl to, kad jaunystėje nesugebėjo išmokti jokios kitos specialybės. Skaitydamas knygas tą regi, kaip sakoma, lyg ant delno. Štai satyrikas A., negailestingai demaskuojantis gyvenimo negeroves (anksčiau – praeities atgyvenas), jaunystėje tikrų tikriausiai neišlaikė egzaminų į milicijos mokyklą. Pilietinis poetas B., spausdinąs proginius eilėraščius tik demonstracijų dienomis, sielos gelmėse, aišku, yra kulto tarnas, atsižadėjęs kunigystės tik dėl celibato problemos. Lyrikė C., besispausdinanti išimtinai vien per Kovo 8-osios šventes, žinia, yra neišsipildžiusi motina-didvyrė, mat, pernelyg ilgai laikės klaidingos nekalto prasidėjimo teorijos. Prozininkas D., labai atidus buities detalėms, nuolat aprašinėjantis čiaupą, kurio neįmanoma užsukti, jaunystėje, matyt, pasidrovėjo užeiti į BGAK-ą ir pasiprašyti priimamas santechniku. Kažkelintą raštų seriją leidžiantis klasikas Dl, suprantama, norėjo tapti butų apdailos specialistu ar dizaineriu, bet tokios profesijos anksčiau pas mus nebuvo. Jo kolega Dll, sugebantis talentingai išpūsti dirbtinius konfliktus, kurti išgalvotus charakterius ir pasaldintus žmonių santykius, būtų tapęs puikiu cukraus vatos pūtėju, deja, prieš porą dešimtmečių nebuvo įstatymo dėl kooperatyvų ir t. t. Taigi manau, derėtų dalį kūrėjų atskirti nuo Rašytojų sąjungos ir priskirti atitinkamoms ministerijoms bei žinyboms. Taikomoji literatūra privalo rasti savo tikrąją vietą.

D. M. Kaip įsivaizduojate savąjį skaitytoją? Ar norėtumėte jam ką nors pasakyti (paauklėti)?

J. E. Savąjį skaitytoją įsivaizduoju 33 metų amžiaus, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumu ir su ūsais. Jis turėtų būti maždaug 190 cm ūgio ir sverti 100 kg. Jį sutikęs, paprašyčiau paskolinti penkis rublius.

D. M. Ar skaitytojai irgi turi asmenybę, ar ja apdovanoti tik rašytojai?

J. E. Kai kurie rašytojai bei jų skaitytojai turi net po keletą asmenybių. Vieną vartoja šeimos ir bičiulių ratelyje, kitą – mitinguose ir posėdžiuose, trečiąją – šnekučiuodamiesi patys su savimi. Suprantama, tai neigiamas reiškinys, mat asmenybė, kaip ir dešra bei konservuoti žirneliai, taipogi yra deficitas. Taip atsitiko dėl to, kad pas mus ilgą laiką veikė galingas asmenybių tobulinimo aparatas. Tobula asmenybė privalėjo būti ne didesnė už aukštyn pakeltą dešinę ranką. Jei koks naivus pilietis, kruopščiai triūsdamas, vis dėlto užsiaugindavo didesnę ir išnešdavo ją parodyti kitiems – rizikuodavo susilaukti įvairių nemalonumų. Pvz., jei šitaip pasielgdavo rašytojas, galėdavo baigtis tuom, kad vieninteliais jo kūrinių skaitytojais likdavo rašomojo stalčiuje įsikūrusi pelių šeimynėlė, įvairiose įstaigose triūsę gausūs nuasmeninimo instruktoriai savo darbą dirbo su tikrai didele meile ir išmanymu. Ir labai kruopščiai – tartum pionieriai minų lauke. Tad šitokių specialistų nuasmenintoje visuomenėje, nelyginant išminuotam lauke, galėjai ramiai sau vaikštinėti girtas net ir darbo metu. Ilgainiui turėti asmenybę didesnę negu tavo kaimynas, ėmė atrodyti stačiai nepadoru ir gėdinga. Užtat turėti jų keletą – tapo prestižo reikalu (kaip ir keletą asmeninių automobilių, vilų taupomųjų knygelių, šunų, meilužių ir t. t.). Dabar jau suprantame, kad didelė asmenybė irgi yra reikalinga liaudies ūkiui, sportui bei kultūrai. Juolab, kad ir koks platus gimtasis mūsų kraštas, tarp naudingųjų iškasenų asmenybių nepasitaiko. Tačiau palankiais metais jų galim užsiauginti patys, pvz., šeimyninės rangos metodu. Svarbu tik, kad neatsirastų norinčių pagelbėti.

D. M. Vis dėlto pasakykit, ar juokas dalykas rimtas, ar visai ne?

J. E. Šis klausimas iš tikrųjų nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti. Pvz., anksčiau mūsų humoristams nereikėdavo griebtis jokių specialių juokinimo priemonių. Taip jau gyvenome, kad pakakdavo tik sąžiningai užrašyti ką matai – ir būdavo juokinga. Bet – rimtas žmogus nesijuokdavo, prisimindamas žinomą Gogolio frazę. Tad man sunku atsakyti, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų tėvai augino kukurūzus, mes – rapsus. O ar juokas dalykas rimtas, ar – visai ne, gal paaiškės derliaus nuėmimo metu.

D. M. Gyvenimo realijos ir humoristika – lyg ir skirtingos sąvokos. Ir vis dėlto, ar koks nors realybės aidas nuaidi humoristikoje?

J. E. Jokio aido. Tačiau būtent tai ir kelia juoką (o juk humoras privalo būti juokingas!).

Visa paslaptis ta, kad didžiausi mūsiško humoro šedevrai ilgai slapstėsi, sakytum perlai kriauklėse, užmaskuoti įvairiom, kuo netikėčiausiom antraštėm (pvz., romanas, tragedija, pilietinis eilėraštis, apybraiža, laikraščio vedamasis, kino apysaka ir t. t.). Nors pastaraisiais metais šios humoristinės produkcijos srautas smarkiai sumažėjo, dėl to pulti panikon – neverta. Juk mes turim milžinišką palikimą! Pakanka pavartyti vos kelerių metų senumo laikraščių bei žurnalų komplektus ir pamatysime, kad beveik visa ten spausdinta publicistika – gryniausias humoras. Su antrašte „komedija“ būtų galima sėkmingai demonstruoti kone visus lietuviškus bei kitų šalies studijų filmus, ypač karinės-patriotinės ir jaunimo tematikos kūrinius. Leidžiamiems gyvųjų klasikų raštams taipogi dažnai praverstų antraštė „humoro ir satyros rinktinė“. Tikiu, jog ateity tai bus padaryta, ir didžiulė dalis knygų, filmų, apybraižų, biustų tikrai įeis į tarybinės humoristikos aukso fondą. Tai, galima sakyti, „uždelsto veikimo“ humoras. Aš stebiuosi ir didžiuojuosi, kad čia pat, šalia manęs, gyveno ir rašė knygas (statė filmus, liejo biustus) tokie tėvynainiai! Išdidžiai numoję ranka į humoristo šlovę, užklijuodavo klaidinančią etiketę ir palikdavo savo fantazijos vaisių liūdnai dūlėti bibliotekų lentynose. Manau, jog tai didelis kūrybinis žygdarbis ir puikus kuklumo pavyzdys jaunimui. Juk, sutikime, prieš dešimt metų tik genijus galėjo įžvelgti, kad prasidės persitvarkymas ir viskas daugmaž atsistos į savo tikrąsias vietas.

D. M. Kaip vertinate savo pažįstamų ir bendraminčių (jei tokių yra) padėtį?

J. E. Jeigu mano pažįstami ir bendraminčiai šiuo metu puotauja skęstančio laivo denyje, suprantama, jų padėtis yra tragiška.

D. M. Skaitytojai tikriausiai norėtų sužinoti kokią nors Jūsų kūrybinės laboratorijos paslaptį. Pvz., kokiais momentais gimsta kūriniai, o kokiais ne?

J. E. Kažin, ar bus kam didelė paslaptis, jei pasakysiu, kad rašau dėl garbės ir dėl pinigų. Kai šių dalykų pristinga, tais momentais kūriniai ir gimsta. Žinau, jog tai nėra gerai, dėl to dažnai kankina nemiga ir nepilnavertiškumo kompleksas. Labai norėčiau, kad mane skatintų rašyti kiti impulsai, pvz., noras aukštai kelti gėrio ir pažangos vėliavą, noras šviesti liaudį, noras perspėti žmoniją dėl galimų branduolinio karo bei dirbtinio apvaisinimo pasekmių ir t. t. Tačiau ką reikia daryti, kad tokie norai atsirastų, – kol kas man tebėra mįslė.

D. M. Būtų įdomu, gerbiamas Maestro, išgirsti Tamstos nuomonę dar kokiu visų užmirštu arba giliai į stalčius (spintas, seifus) nukištu klausimu…

J. E. Šitą klausimą aš iš tikrųjų ilgai saugojau spintoje ir jau buvau praradęs viltį, kad kam nors kada nors jo prireiks. Ir štai! Prireikė! Atidarau spintą, atrakinu stalčių ir – ką gi aš matau! Visų užmirštą klausimą, kartu su mano bajorystės popieriais ir obligacijomis, sugraužė neapsišvietusios, nepersitvarkiusios pelės. Ant apversto tuščio šampano butelio raudonu pieštuku užrašyta, jog tai įvyko 1987 m. gruodžio 31-osios naktį. Ir čia pat kuklus palinkėjimas: „Vaisingų Naujųjų metų!“

Zarasai-Vilnius (per palydovą)

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 12